Dedikacija

Knygos Narcizai virselisVakar staiga dingtelėjo, kad visi normalūs knygų rašytojai įrašo dedikacijas. O aš kadangi rašiau pirmą kartą, tai ir pamiršau. Įgūdžių nėra dar (kaip etatinės knygų rašytojos).

Tada pagalvojau, o kamgi aš būčiau dedikavusi knygą, jeigu būčiau laiku prisiminusi apie dedikaciją? Vaikams, kurie kentėjo, kai aš rašiau ant McDonalds čekio kol jie valgė hamburgerius, knygų iš manęs nereikia. Jie verti ne dedikacijos, o atsiprašymo už mano nederamą kaip mamos pareigų atlikimą. O va McDonaldui už metro ilgumo ir platokus čekius, kuriuose daug baltos vietos, tikrai jaučiuosi dėkinga. Nes buvo ant ko pagauti tuo momentu užėjusį įkvėpimą. Bet dedikacijos McD vis tiek nenusipelnė.

Pagalvojau, kad iš tiesų turėčiau šią knygą dedikuoti visiems narcizams, kurie pasirodė mano gyvenimo kely ir sunkiai, skaudžiai, labai skaudžiai išmokė mane, kas yra narcisizmas. Bet jie visi yra gyvi, tai kažkaip neišeina. Po to iš teismo neišeičiau ir turėčiau bijoti keršto. O jie nepamiršta.

Tad jeigu mano patirtas skausmas susidūrus su narcizais ir turėjo kažkokią prasmę, tai didžiausia prasmė ir mano geriausias kerštas visiems narcizams yra mano knyga apie juos. Kad Jūs galėtumėt apsisaugoti.

Todėl jei ir bus antras leidimas, tai ir jis liks be dedikacijos.

Knygos ištrauką galite paskaityti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/narcisizmas/

 

Reklama
Dedikacija

Savęs svarbos patologija (distrofija?)

Kai susipažinau su tipažu narcizas, ilgainiui man pasidarė įdomūs tie, kurie yra narcizais. Stebėjau ir tebestebiu juos veriančiu žvilgsniu ir darosi vis įdomiau. Nežinau, iš kur pas mane tas žvilgsnis, bijau net žvilgterėti į žmones gatvėje, iškart visi puola tikrintis, ar nėra kokios dėmės ant palaidinės.

Bet žvalgytis vis tiek man labai įdomu, ir pastebėjau tokį dalyką, kad tiems žmonėms, kurie yra patologiniai kitų pamalonintojai, kurie ilgai išbūna su narcizais, jiems dažnai būdinga tokie savybė, kurią aš apibūdinčiau kaip savęs svarbos patologija. Jiems atrodo, kad aš esu toks nesvarbus, kad kitam neskaudės, jeigu aš neatsakysiu arba neparašysiu arba neatvažiuosiu ar nesudalyvausiu. Kad jeigu iš manęs nebus jokios reakcijos, tai žmonėms tikrai nesukels absoliučiai jokios reakcijos. Už to slypi giluminis įsitikinimas, kad aš esu nesvarbus.

Šis reiškinys yra tokia kaip psichologinė juodoji skylė arba antimaterija, kurias irgi sunku apibūdinti, nes jų niekas nematė. Jeigu tokie žmonės kažką daro, t.y. kai jie atlieka kažkokį veiksmą, tuomet jie labai, netgi perdėtai atsižvelgia į kitų nuomones ir ar jiems tai patiks. O aš kalbu apie situacijas, kai jie – ir tos situacijos jiems nutinka dažnai, nes juose giliai glūdi įsitikinimas “aš esu nesvarbiausias žmogus šiame pasaulyje“ – nieko nedaro. Čia aš ne apie tingėjimą, kaip rinkimąsi vietoj eiti tvarkyti kambarį ir gulėti ant lovos. Čia aš labiau apie rinkimąsi neatlikti kažkokį veiksmą, nes “aš gi nesvarbus/-i“.

Pvz., tėvai neateina pažiūrėti vaiko sporto varžybų ir šventai įsitikinę, kad jų nedalyvavimas nieko nepakeitė, jie “tikrai žino, kad nieko čia tokio“, nes giliai viduje jaučiasi nesvarbūs, tame tarpe ir savo vaikui. Jie tiesiog nejaučia savo “svorio“ kaip tėvai prieš savo vaiką. Tas pats ir su suaugusiais vaikais, nesvarbu, koks giminystės ryšys.

Aš nesiųsiu atviruko šv. Kalėdų ar gimtadienio proga, nes tie, kurie iš manęs jo negaus, jie jo ir nepasiges, tai kam čia. Vėlgi, akcentuoju apie lemiamą faktorių šiame sprendime ne kiek tinginystę, o kiek savo svarbos nurašymą.

Taip tokie žmonės, nesuvokdami savo svarbos, tiksliau suvokdami ją iškreiptai, sistemingai neišstoja, nepasirodo kitų jiems svarbių žmonių gyvenime ten, kur buvo tikrai svarbu. Ir jeigu jie sulaukia pykčio kaip atsako į tokį savo elgesį, jie nuoširdžiai negali suprasti, “kame kampas“. Nes juk kaip gali būti pyktis už tai, kas neįvyko, o ne už tai, kas įvyko? Tada pykstantysis gali pasijusti neturintis teisės pykti, pasijaučia nesuprastas, nepamatytas. Taip atsiranda įtrūkimas, dar viena juoda skylė, gal pradžiai tik skylutė, ten, kur turėjo būti tankiai suaustas santykių audinys.

Pirmą sykį bandau aprašyti šį reiškinį, kuris man beldžiasi į mintis nebe pirmą kartą. Ar aišku, apie ką aš čia? Pati nesu tikra, ar aiškiai išstojau.

Be iliustracijų, nes kasgi yra nufotografavęs juodąją skylę?

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Savęs svarbos patologija (distrofija?)

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

IMG_20180707_111012

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

IMG_20180110_194659

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Man reikia Jūsų pagalbos, kad pagaliau galėtumėt skaityti knygą apie narcizus

Ne, pinigų neprašysiu.

Jau keli mėnesiai guli mano seniai žadėtos knygos maketas leidykloje. Ir nei iš vietos!

Sutartis su leidykla pasirašyta dar 2016 m. vasarą. Pirmą kartą Jums knygą žadėjau vasario-kovo mėnesiui, jau praėjo beveik metai, o ji seniai parašyta, bet vis dar neatspausdinta. Nebeturiu ką pasakyti, nes aš iš savo pusės esu viską atidavusi leidyklai. O jie spausdinimo terminą vis perkelia, vis perkelia…

Išbandžiau visus būdus reikalą išjudinti, nebežinau, ką beatsakinėti Jums, besiteiraujantiems, kada pagaliau bus knyga. Man jau trūko kantrybė. Atėjo laikas paprašyti Jūsų pagalbos.

Teliko tik vienas – pats paprasčiausias ir trumpiausias žingsnis – atspausdinti! Spausdinimo maketą mačiau jau vasaros pabaigoje. Kiek dar galima laukti?

http___www.lifeofpix.com_wp-content_uploads_2017_11_instagram-1511877860763-1-1487x1487

 

Viskas, ką Jums reikia padaryti – tai parašyti leidyklai žinutę adresu paulius@obuolys.lt, kad Jūs nebenorite daugiau laukti knygos ir kad prašote, kad ji būtų kuo greičiau atspausdinta. Arba parašykite ką norite, savais žodžiais, kas Jums atrodo teisinga, kad knyga apie narcizus pagaliau pasirodytų pardavime. Esu tikra – atėjus žiniai tiesiai iš skaitytojų, situacija išsispręs.

Parodykim, kad mes galim. Kad esame jėga kartu. Nors vieną sakinį. Kuo daugiau ryšis parašyti el. žinutę, tuo greičiau galėsite skaityti knygą apie narsicizmą.

Aš tikiu Jumis, savim ir mūsų bendra galia.

Friendship Together Bonding Unity Youth Culture Concept

Man reikia Jūsų pagalbos, kad pagaliau galėtumėt skaityti knygą apie narcizus

Maratonas

Šiais laikais būti nušvitusiu – tai bėgti maratoną. Vos ne visi mano feisbuko kontaktuose esantys žmonės fotografuojasi su ryškiais sportiniais rūbais ir ilgesniu nei PIN-kodas numeriu ant pilvo. Sportas bet kuriuo atveju gerai, nors jiems jų ištvermės ir disciplinos galiu tik pavydėti.

pexels-photo-210644

Šie žmonės, manyčiau, bėgioja ilgus nuotolius savo noru. Tačiau būna atvejų, kai žmonės verčiami bėgti maratonus, juose dalyvauja ir… net neįtaria!

Maratonų bėgimas yra toks procesas, į kurį piktybiškai nusiteikę, užvaldyti siekiantys asmenys įtraukia savo aukas. Jau kalbėjome apie sudievinimą – narcizų taikomą taktiką- ir apie santykius su jais, besivystančius žaibišku greičiu.

person-woman-smartphone-calling

Vieną dieną to žmogaus išvis nebuvo jūsų gyvenime, o nuo kitos dienos jo staiga yra neišsemiami kiekiai: tai ir susitikimai kasdien, ir buvimas iki vėlumos kartu, nors rytoj reikia anksti keltis, tai ir nesibaigiantys skambučiai telefonu, o kai pasidaro gėda prieš kolegas ir baisu prieš viršininką – nesibaigiančios žinutės išjungus telefono garsą. Kai žinote, kad pakalbėjus su klientu padėjus ragelį, rasite telefone žinutę. Kai žinote, kad išėjus iš dušo telefone tikrai bus žinutė nuo jo. Ir apskritai keista, kad tuo metu esate ne kartu. Tai ir yra maratonas.

pexels-photo

Jei sudievinimo tikslas yra liaupsėmis apsvaiginti, tai maratono tikslas yra per kuo trumpesnį kalendorinį laiko tarpą sukurti įspūdį, kad tą žmogų pažįsti kaip nuluptą, kad jis “savas“. Kitaip tariant, dirbtinai įpūsti artumo, gero pažinojimo jausmą. Kuris žinoma, stipriai prisideda prie pasitikėjimo kūrimo.

woman-kitchen-man-everyday-life-298926

Įsivaizduokite, jeigu tris mėnesius praleidžiate labai daug laiko kartu su žmogumi. Jums per tą laiką susiformuos jausmas, kad jį labai gerai pažįstate. Turėkite omeny, kad manipuliatoriai lengvai neatsiveria, o ypač savo aukoms. Jie labai gerai suvokia, ką daro. Jie sąmoningai siekia nepasidaryti iš tikro artimi, jie tik vaidina rolę,  kuri jiems turėtų užtikrinti lengvą tikslo pasiekimą. Todėl jiems ir yra reikalingi mechanizmai, kurie sėkmingai sulaužo sveiką funkcionavimą, tame tarpe adekvatų realybės suvokimą.

pexels-photo-374073

Jeigu neorganizuojant maratono, o tik karts nuo karto du žmonės susitiktų per tris mėnesius, tai jie po tiek laiko jaustųsi, kad šiek tiek jau pažįsta vienas kitą, jau būtų susiformavęs aiškesnis jausmas, ar norisi ir toliau susitikti. Po tiek laiko trunkančios pažinties žmonės aiškiai suvokia, kad dar nepažįsta to žmogaus tiek, kad galėtų priimti sprendimą dėl ilgalaikių įsipareigojimų, tokių kaip bendri vaikai ar santuoka.

couple-love-bedroom-kissing

Jeigu su nauja pažintimi praleidžiamas visas savaitgalis, tai kad ir koks jis būtų intensyvus ir malonus, vistiek pirmadienį savęs paklausus, ar aš jau pažįstu šį žmogų tiek, kad įsipareigočiau visam gyvenimui, yra daug šansų, kad dar prabils blaivus protas. Bus aišku, kad savaitgalis – nuostabus, tačiau tai nekanka tam, kad būtų priimti ilgalaikiai įsipareigojimai.

pexels-photo-395181

Tačiau, tarkime, per tris maratono mėnesius, buvimas drauge tampa nauja norma. Todėl “maratonas“ padeda pasiekti tikslą – netikrą, fiktyvų kito žmogaus pažinimo jausmą. O leidžiant ilgus vakarus kartu iki išnaktų, nuolatos neišsimiegant, pasiekiamos kitos proto būsenos ir auka papasakoja tai, ko greičiausiai dar nepasakotų…

 

Visos nuotraukos iš pexels.com

*****

Jeigu patiko šis tekstas, galite atsilyginti autorei savo nuožiūra 

Maratonas