Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Maždaug apie 2000 m. paplito informacija, kad autizmą sukelia skiepai. Internetas plito ir informacija tapo prieinama – domėtis, aiškintis, gilintis galėjo vis daugiau žmonių. Šie gandai paplito ne veltui. Tai buvo ne gandai – ryšį tarp autizmo ir skiepų įrodė anglų gydytojas Andrew Wakefield, paskelbęs mokslinio tyrimo rezultatus medicinos žurnale The Lancet 1998 m.

Po šio tyrimo pasirodymo daugybė žmonių pradėjo atsisakinėti skiepytis. Lietuvoje po kelerių metų taip pat atsirado trintis tarp gydytojų, kuriems iki tol buvo įprasta rutininiu būdu pagal grafiką skiepyti vaikus, nes vis daugiau tėvų kėlė klausimą, ar tai nekenkia, o kai kurie ėjo į atvirą kovą ir stengėsi išvengti skiepų.

A. Wakefield tyrimas buvo pagrįstas tik 12 vaikų atvejais. Tai buvo labai maža imtis, kad būtų galima laikyti rezultatus patikimais. Tačiau studijos rezultatai buvo paviešinti ir judėjimas prieš skiepus jau buvo pakėlęs sparnus. Brian Deer, atlikdamas žurnalistinį tyrimą išsiaiškino, kad vaikams, kurie dalyvavo tyrime, buvo išmokėta 55000 svarų sterlingų. Nėra neįprasta, kad už dalyvavimą medicininiuose tyrimuose yra mokamas atlygis už riziką ir galimą žalą, ypač jeigu ant tiriamųjų yra išbandomi naujai sukurti vaistai, kurių poveikis yra nežinomas. Tačiau vistik išmokėtos pinigų sumos buvo apie kelis kartus didesnės, nei išmokamos tiriamiesiems, ir tik tada, kai jie turi vartoti neištirtus medikamentus. Šiems vaikams nereikėjo nieko vartoti, tereikėjo tik sutikti būti tyrimo dalyviais. Tokiais atvejais išmokamos sumos būna simbolinės, pvz. 10€ už valandą arba tik atvykimo išlaidos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad privačiuose pokalbiuose A. Wakefield neslėpė, kad įkalbino jo tyrime dalyvauti vaikus, kurie atėjo į jo vaiko gimtadienį.

2006 m. tas pats žurnalistas išsiaiškino, kad šiam gydytojui prieš straipsnio paviešinimą advokatų kontora pervedė 435.643 svarų sterlingų. Paaiškėjo, kad A. Wakefield susitarė su vaikų tėvais, kad jis paskelbs savo straipsnį su tyrimo išvadomis, kad skiepai sukėlė autizmą šiems vaikams, o tėvai savo ruožtu paduos farmacijos kompanijas į teismą ir išsiieškos dideles kompensacijas už neva sužalotą vaikų sveikatą.

Paraleliai vyko kiti tyrimai. Pavyzdžiui, japonas Hideo Honda surinko duomenis iš Kohoku rajono (300 000 gyventojų). Šiame rajone nuo 1993 metų nebebuvo naudojama vakcija, kuri, pasak A. Wakefield, sukelia autizmą. Ištyręs vaikų iki 7 m. susirgimus, jis pastebėjo, kad po 1993 m., autizmo atvejų nesumažėjo, o atvirkščiai – padaugėjo.

2010 m. A. Wakefield buvo atimta gydytojo licenzija. Dar prieš tai jam teko išeiti iš Londono karališkosios ligoninės ir emigruoti į JAV. 2010 m. jam teko palikti ir paties įkurtą kliniką JAV. Medikų taryba viešai pasmerkė tai, kad A Wakefield suklastojo tyrimų rezultatus. Jis tiesiog išgalvojo sufabrikavo duomenis tam, kad gautų beveik pusę milijono svarų. Jo “mokslinių“ tyrimų rezultati yra atšaukti ir panaikinti, o jo taikyta praktika, tiksliau apgaulė – pasmerkta.

Tačiau kiek žmonių iki šiol, nežinodami, kodėl, nebepasitiki skiepais? Skiepais, kurie milijonus žmonių išgelbėjo nuo baisaus likimo būti neatpažįstamai sužalotais baisiausių ligų ir ištraukė iš ankstyvos mirties nagų. Jo dėka visame pasaulyje atsirado žmonių, kuri tiki, kad skiepai – blogis. Jie nežino istorijos, iš kur kilo šis gandas. Ir tuo labiau nežino, kad tai buvo apgaulė. Piktybinis, egoistiškas kelių žmonių sąmokslas. Šie žmonės, mokslininkas bei suokalbininkai tiriamųjų tėvai susitarė susivienyti vedami vieno tikslo – nesunkiai praturtėti.

Ar jie pagalvojo, kokią žalą jie sukels visoje žmonijos istorijoje? Kai kurios ligos buvo paskelbtos išnykusiomis. Tačiau kadangi atsisako skiepyti vaikus, fiksuojai nauji išnykusių ligų židiniai.

Pirmieji skiepai Lietuvoje buvo pradėti naudoti XVIII a. pabaigoje nuo karvių raupų. Vėliau sekė skiepai žmonėms. Kadangi skiepai turi ilgesnę gyvavimo istoriją nei daug šiuo metu gyvenančių žmonių, daugelis žmonių nežino, kokią riziką jie prisiima, atsisakydami skiepų. Nes jie niekada nematė užkrečiamų ligų, nuo kurių skiepo atsisakė. O nematė todėl, kad vykdant sėkmingas skiepijimo kampanijas šios ligos buvo praktiškai išnykusios. Šiame video (anglų k.) galima pamatyti vieną iš paskutinių dar gyvų žmonių, kuris susirgo poliomielitu, nuo kurio šiais laikais gali pasiskiepyti visi vaikai.

Kiek žalos pridarė šis “mokslininkas“, galvodamas tik apie save ir puikiai žinodamas, ką daro – klastodamas tyrimo išvadas ir apgaudamas visą žmoniją? Jis nėra naivuolis, netyčia padaręs klaidą. Jis sąmoningai pardavė suklastotus duomenis kaip mokslą ir taip pakenkė dešimtims, o gal net tūkstančiams ar milijonams žmonių, kurie, patys nežinodami, kad juos apgavo, atsisako skiepytis.

Šaltiniai:

Andrew Wakefield – Wikipedia (vok.)

Andrew Wakefield – Wikipedia (angl.)

Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

BEVEIK BE SPOILERIŲ

Šis serialas Wickipedijoje pavadintas “Atšaukimas“ – tai tas pats serialas. Jis kituose šaltiniuose vadinamas “Žlugimu“.

Šį serialą pažiūrėti paskatino Mano Tikras Gyvenimas paskyros Facebook’e sekėja. Iš karto susidomėjau, bet iš pradžių įsigijau tik pirmą seriją. Kad neišleisčiau be reikalo pinigų už visą sezoną, jei neužkabintų.

Tiesą pasakius, pirma serialo serija pasirodė nuobodoka. Jau džiaugiausi, kad tik ją įsigijau. Vis tiktai po keleto dienų knietėjo pabandyti žiūrėti toliau, tada įsigijau visą sezoną. Ir labai patiko. Didelis ačiū žmogui, kuris parekomendavo šį serialą!

Pirma serija pasirodė tokia nuobodi, nes joje rodomas vienos šeimos gyvenimas. Vyras ir žmona, sūnus. Abu sėkmingi, turtingi žmonės, jų vaikas – geras mokinys, einantis į brangią privačią mokyklą. Jų problemos tokios kasdieninės – vaikui mokytojas davė pastabą, mamai nepatiko kaip praėjo tėvų komiteto posėdis mokykloje, pasitaikė kiek besikarščiuojanti klientė, jai reikia įkalbėti vyrą apsirengti išeiginį kostiumą į labdaros vakarą mokykloje. Taip, aplinka prabangi, tačiau tai tokios pačios kasdieninės banalios žmogiškos problemos problemytės kaip ir kiekvieno mūsų.

Iš pirmos šio serialo serijos darosi aišku, kad, nepaisant mažų kasdieninių iššūkių šeima sutaria puikiausiai, santykiai geri, jie palaiko vienas kitą. Didžiausia jų problema – kad vaikas nori šuns, o tėvai nesutinka. Tačiau pajuokaudami, palaikydami vienas kitą, besikalbėdami jie gyvena jaukų ir sėkmingą šeimos gyvenimą. Pirma šio serialo serija yra puikus įrodymas, kodėl nėra filmų apie saugų prisirišimą. Nes tai yra taip paprasta ir nieko ypatingo, kad žiūrėti tiesiog nuobodu.

Vis tiktai ne veltui serialo kūrėjai skiria tiek laiko ir erdvės normalios šeimos ir gerų santykių atmosferos kūrimui. Nes tai esminis serialo klausimas. Netrukus paaiškėja, kad dingo kito vaiko iš tos pačios mokyklos mama. Kai kurie sutapimai leidžia vyrą, tačiau jis yra gerbiamas gydytojas, kuris gelbėja vaikus, jis juk negali būti prisidėjęs prie tos mamos dingimo?

Visų šešių serijų metu į paviršių vis iškyla tai vienokie, tai kitokie faktai, kurie vis iš naujo kelia klausimą – ar šis garbingas gydytojas, iškilus ir žinomas visuomenės žmogus, garsios šeimos žentas, mylintis tėvas ir vyras, ar jo rankos iš tiesų gali būti suteptos krauju? Ar tai tik atsitiktiniai sutapimai, kurie nieko nereiškia, nes toks žmogus savo esme negali būti blogas?

Nicole Kidman, nuotr. iš Wickimedia

Nors toliau seriale veiksmas vyksta greičiau, nei pirmoje serijoje, joje vis dar svarbią vietą užima tokie paprasti kasdieniniai šeimos gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, tėvas sėdi ir valgo su dukra kartu vakarienę. Vaikas repetuoja grodamas smuiku. Tokie kasdienybės, normalaus gyvenimo momentai. Nors savo esme trileris, šią serialas sukuria labai žemišką atmosferą. Šokiruojantys faktai išlenda tik tarpuose tarp normalios kasdienybės. Kas yra svarbiau? Ar pavieniai šokiruojantys faktai, kurie reiškia, kad kasdienybė pastatyta ant melo? Ar paprasta kasdienybė, kuri karts nuo karto į paviršių išlendancius šokiruojančius faktus padaro nebesvarbius ir nereikšmingus?

Pagrindinius veikėjus vaidina Nicole Kidman ir Hugh Grant’as. Niekada nesitikėjau pamatyti šių dviejų aktorių kaip poros ekrane. Gal ir dėl to, kad Nicole Kidman – viena mėgstamiausių mano kino aktorių ir man jos vardas – kokybės ženklas. O Hugh Grant’as, atvirkščiai. Jei tik pamatydavau jį, iš karto žinodavau, kad filmas ne man. Ir netikėtumas pavyko – mane labai erzino ir glumino grožio chirurgijos tiek perdirbtas Nicolės Kidman veidas, kad jos buvo neįmanoma atpažinti. Jis tapęs toks nejudrus, kad iš arti atrodė kaip gipso kaukė be jokios išraiškos. Dėl į priekį kiek atsikišusio žandikaulio ji atrodė kaip nuolatos kiek įsiutusi, tačiau elgėsi visiškai kitaip ir tas neatitikimas mane nuolatos trikdė. Realiai ši aktorė šiame seriale vaidino tik savo kūnu, tad matėsi, kai bėgo, bet emocijų nebuvo. Hugh Grant’as manęs irgi neįtikino. Man jis patiko tik pačiuose paskutiniuose kadruose. Negalėjau atsikratyti jo ankstesnių paviršutiniškų vaidmenų šleifo. Nors rolė rimta, bet lygiai taip pat neįtikino.

Vis dėlto ši serialą tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač nuolatiniams šio blogo skaitytojams. Ypač tiems žmonėms, kuriems teko savęs klausti, ar mano partneris yra monstras, nuo kurio turėčiau tuojau pat atsiriboti, ar jis yra geros širdies žmogus, kuriam šiuo momentu nepasisekė? Gerai sudėliota, stipri istorija. Ta įtampa, kai viskas neaišku. Net prasta vaidyba nesugadino esmės. Labai gerai parodytas manipuliavimas jausmais, įtikinamas melas, puikiai suvaidinti jausmai, kurie atrodo autentiški, visus paperkantis asmenybės žavesys, kuris toks beveik neapčiuopiamas, kad atrodo tikras ir todėl paperka, vaiko įtraukimas tėvų naudai, šaltakraujiškai pakišami patys artimiausi žmonės. Galų gale net žmogus, kuris iš tiesų buvo apgautas, atrodo dėl visko kaltas. Net prastoka vaidyba nesugadino kūrinio, nes tiko prie istorijos, kurioje neaiškumas yra vyraujanti tema. O gal tai ir buvo puiki vaidyba?

Dar viena, tarsi atskira tema – teismo procesas. Kaip tuos pačius įvykius galima supinti į visiškai kitokią istoriją ir priversti tą patį žmogų atrodyti nekaltą ir kaltą. Ir kaip ciniškai brangiai apmokamas advokatas gali išsukti iš bet kokio nusikaltimo norimą teismo sprendimą. Man tai buvo vienos iš geriausių serialo scenų.

Man patiko, kad nors seriale vaidina tokie žymūs aktoriai ir jie vaidina aukštuomenę, vis dėlto puikiai sukurta kasdieninė, normali, bet kuriam žmogui pažįstama atmosfera. Tiek aktoriai, tiek už kadro dirbandys serialo kūrėjai – ne amerikiečiai, gal todel filmas toks neholivudiškas, nors veiksmas vyksta JAV? Beje, JAV šis serialas nepasirodė ypatingai. O Europoje jau pirmos serijos žiūrimumas buvo kaip “Sostų žaidimo“. Todėl ir pabaiga labiau žemiška. Yra pabaigai būdingo greito įvykių vystymosi, bet istorijos vingiai ne tokie, kokių esame įpratę tikėtis. Toks žemiškesni ir… žmogiškesni?

Mini serialą galima pažiūrėti YouTube, kaina – nuo 13,50€ už visas 6 serijas. Įdomu, kad HBO nurodo “1 sezonas“, bet antras neplanuojamas. O gaila, liko dar ne vienas kūrėjų kabliukas, ant kurio būtų galima vynioti istoriją ir toliau. Bet pagrindinis klausimas pabaigoje išlieka atsakytas. Žmogus jis ar monstras? Ir kur baigiasi žmogus ir prasideda monstras?

Žiūrėti: https://www.youtube.com/show/SC6vtOOidEkzSQaoadadQFIg?season=1

*****

Jeigu jums patinka mano rašomi tekstai, galite tai išreikšti per PayPal.

Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Toks požiūris kuria labai daug problemų. Kai nevertinamas palaikomasis darbas. Kai būti nusipraususiu, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, skalbti rūbus, išdėlioti daiktus į savo vietas, parnešti ar užsakyti pirkinių ir t.t.

Toks požiūris yra labai įsigalėjęs ir apima ne tik namų ūkius, bet ir karjerą. Jeigu aš kurjeriu dirbu, tai ne aš sukūriau tai, ką gabenu pakete pirkėjui, tai mano darbas nieko vertas. Ir taip atitinkamai. Turi bent jau reklamas kurti. O dar geriau – naujus produktus, paslaugas, išradimus ir t.t. Jeigu esi kurjeris, buhalteris, auditorius, valytojas, sekretorė, lėktuvo palydovas, esi niekas, aptarnaujantis personalas arba kaštų eilutė biudžete.

Tad jeigu nori būti kažkuo, turi būti tas iš antros pastraipos, o ne iš pirmos. Nes tik tuomet gali didžiuotis savo pavykusiu gyvenimu ir indėliu į žmonijos pasiekimus.

Visų pirma, “pridėtinė vertė“ reiškia nebūtinai kažko kūrimą, ko nebuvo iki tol. O skirtumas tarp to, kas buvo prieš tai ir po to. Taigi, jeigu visos parduotuvės karantino metu uždarytos ir mums baigėsi namuose elementarios kasdieninio naudojimo prekės ir produktai, tai kurjeris, gabenantis mums pieną ir duonos dar ir kaip kuria pridėtinę vertę. Nes tas, kas mėgsta kavą su pienu, kankintųsi ją gerdamas be jos. O alkanam tai dar blogiau nei pagėrus kavos be pieno!

Taigi, vertė yra milžiniška. Jeigu Jūs nedirbate pagal darbo sutartį, bet pas jus namuose du kartus per dieną garuoja šiltas maistas, tai didelis pasiekimas! Neleiskite kitiems Jūsų įtikinti kitaip!

Pagalvokite apie visus darbus, kuriuos padarote ir pagalvokite, kaip atrodytų situacija namuose ir darbe, jeigu jų visų nedarytumėte. Dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dešimt metų. Kaip redaguotų Jūsų kolegos, gavę neatliktus darbus, kuriuos Jūs padarote, turbūt griūtų ištisi procesai, o gal net sužlugtų įmonės veikla?! Taip, jokia įmonė negali be valytojos, sekretorės ir buhalterės.

Nuotr. aut.

Kaip ir jokie namai negali būti netvarkomi, neremontuojami, neprižiūrimi. Galų gale nevėdinami! O joks žmogus negyvena nevalgydamas. Valio tiems, kas užaugino, išvirė ir pristatė maistą. Nesvarbu, ar iš virtuvės ant stalo, ar iš kavinės ar parduotuvės į biurą ar namus. Visi šie darbai be galo svarbūs, nes jie palaiko -gyvenimą-. Jį daro įmanomą, higienišką, priimtiną, civilizuotą, saugų, šiltą ir jaukų.

Neleiskite, kad kiti primestų Jums savo nuomonę. Galite tiems, kurie mąsto, kad Jūsų darbas nieko nevertas, nustoti jiems teikti savo paslaugas. Nes jie jų nevertina. Vadinasi, jie puikiai gali gyventi ir be jų. Kam tuomet deginti savo resursus tuščiai?!

Kiekvieną kartą, kai atlikote patį mažiausią darbą, paplokite sau per petį. Išnešėte šiukšles, sukurėte prodėtinę vertę. Pasigaminote maistą, sukūrėte pridėtinę vertę. Išskalbėte skalbinius, sukūrėte vertę. Pagirkite save.

Nustokime siekti kažko ypatingo, kažko, kas yra kažkur. Mes kasdieną darome didelius ir svarbius darbus, ir neleiskite įtikinami kitaip. Be mūsų darbų sustotų pasaulis. Mano, tavo, mūsų. Tai ir yra pridėtinė vertė.

Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Subliuškęs narcizas

Po rinkimų dienos ėjo toliau. Pirma diena Trumpui atrodė gerai, kol buvo skaičiuojami tos pačios dienos balsai. Dienos ėjo toliau ir situacija pradėjo keistis. Kiekvieną dieną krypdama vis labiau ir labiau Trumpo nenaudai.

Nenumaldomas troškimas, vijęs Trumpą į valdžios aukštumas, kiekvieną dieną gavo daugybę antausių. Jau prieš rinkimus vyko daug jam nepalankių dalykų: jo dukterėčia išleido knygą, kurioje atvirai įspėjo žmonės, kad jis yra pavojingas, anksčiau buvę artimi bendražygiai davė interviu televizijos laidoje apie tai, kaip radikaliai pasikeitė jų nuomonė apie Trumpą ir koks jis yra nepatikimas ir savanaudis žmogus. Apklausos, prognozuojančios rinkimų rezultatus, žadėjo triuškinančią priešininko pergalę.

Tačiau atrodė, kad visi šie priešiški reiškiniai, kurie kitą kandidatą būtų parklupdę ant kelių, Trumpą tarsi tik užsuko. Vos atsigavęs po koronos, jis puolė į beprotišką rinkimų kampaniją. Aplėkė daugybę valstijų, ten taškėsi rėksmingomis kalbomis, netgi šoko. Energijos lygis stebino.

Tačiau, pasirodo, žmonėms nebeužteko pigių šou elementų ir prastos choreografijos. Vis didesnės žmonių minios norėjo atskaitomybės, patikimumo. Žmonės nebenorėjo pigaus šoumeno, tegalvojančio tik apie save.

Ir tuomet daugybė žmonių pasisakė prieš jį.

Trumpas, skubiai užšokęs ant pirminių rezultatų sėkmės, viešai neigia rinkimų rezultatus. Jis išgalvojo neva tai vykusį balsavimo klastojimą ir užsiundė būrius agresyvių advokatų užtvindyti teisinę sistemą savo pretenzijomis. Tai yra ne pirmas kartas, kai jis taip elgiasi.

Dar prieš kelis dešimtmečius, kai bankas pareikalavo grąžinti kelis milijonus laiku negrąžinamų paskolų, Trumpas pareikalavo iš banko kelių milijardų už žalos kompensavimą. Kokios žalos? Kad pareikalavo vykdyti jo paties savanoriškai prisimtą prievolę laikų grąžinti paskolą. Trumpas net neketino grąžinti pinigų, o jo teisininkams buvo duota užduotis surasti kažkokią priežastį, kuo tai būtų galima pagrįsti.

Kovinio šuns taktika yra jam ne naujiena. Jis pirma sugalvoja, kaip nori, kad būtų ir tik po to jo advokatai ieško būdų, kaip tai gali būti pagrįsta. Jis puola taip agresyviai, kad priešininkams telieka tik trauktis. Buvęs jo pavaldinys, davęs interviu televizijai apie savo patirtį su Trumpu ir atsiliepęs apie jį ne iš gerosios pusės, per 24 valandas nuo interviu sulaukė ne vieno grasinimo mirtimi. Iš šiuo metu galingiausio planetos žmogaus!

Nepaisant agresyvių puolimų, viešo realybės neigimo, Trumpas žino, kad žmonės pasirinko ne jį. Žmonės jam niekada ir nerūpėjo. Tiksliau, rūpėjo tik tiek, kiek jie šlovino jį. O šlovinti norėjo jau mažuma.

Teismai masiškai atmetinėjo jo kovinių šunų skundus, kai kurie ištikimi darbuotojai paliko pačiame porinkiminiame įkarštyje, netgi iki tol ištikimas buvęs Fox televizijos naujienų kanalas paskelbė Bideno pergalę ir jį pasveikino. Sklido gandai, kad ir artimiausi šeimos nariai kalbino Trumpą pripažinti pralaimėjimą.

Tai yra baisiausia situacija narcizui, kurioje jis tik gali atsidurti. Kai jam gyvybiškai svarbi minia nebešlovina. Ne tik nebešlovina. Už sustiprintos Baltųjų rūmų tvoros žmonės šventė priešininko pergalę.

Narcizui tai yra situacija, kuri atitinka kai baigiasi deguonis. Visa asmenybės struktūra, pastatyta ant valdžios ir garbinimo, sugriūva. Užtai diktatoriai ir siekia totalitarizmo ir autoktratijos, nes jie negali sau leisti, kad demokratijoje gyvenantys žmonės gali nuspręsti jų neberemti.

Tokioje situacijoje narcizas subliūkšta kaip išsileidęs oro balionas. Nors pirmą kartą po rinkimų viešai pasirodęs Trumpas neatsisakė savo retorikos, bet jo balsas skambėjo kitaip, prislopintai, liūdnai, kūno kalba irgi buvo kitokia, niekada iki šiol nematyta, judesiai nebe tokie energingi, liūdni, sakiniai nerišlūs, mintys šokinėjančios. Nors išoriškai tekstai buvo tokie patys kaip visada, jautėsi visiškai kitokia energija. Jo pasirodymą galima pamatyti čia (nuo 9:48).

Tai yra labai retai pasitaikanti narcizo būsena. Kai pralaimėjimas reiškia ir viso pasaulio bei jo asmeninės struktūros griūtį. Tai yra situacija, kai narcizas yra pažeidžiamas. Jam būti pažeidžiamu yra tolygu mirčiai. Staiga įvyko neįmanoma, nors narcizas darė viską, kad išvengtų šitos minutės. Jis netenka visko, netenka savo gyvasties, šią akimirką narcizas patiria savo psichologinę mirtį.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Subliuškęs narcizas

Kai narcizas išstatomas viešumai

Neseniai įvykę rinkimai JAV pažėrė daug įdomios medžiagos stebėjimui. Vienas iš kandidatų į prezidento postą – Donaldas Trumpas – yra oficialiai diagnozuotas narcizas ir psichopatas. Šią diagnozę viešai paskelbė jo dukterėčia Mary Trump, kuri yra psichologijos mokslų daktarė.

D. Trumpas apie 1986 m.

Donaldas Trumpas ir anksčiau buvo įžymybė, jis buvo bulvarinių žurnalų herojus milijonierius, realybės šou televizijoje vedantysis. Tačiau jam tapus Amerikos prezidentu, jis tapo matomas ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Ir kasdien.

Kaip matyti iš jo karjeros kelio, jis klesti dėmesio centre. Ten jis veržiasi, su džiaugsmu išstoja prieš žiūrovus ir mėgaujasi būti tuo, į kurį nukreiptos rampų lempos. Logiška – gauti dėmesio ir jaustis kaip garbinama žvaigždė – drėgnas kiekvieno narcizo sapnas.

Manydamas, kad yra pats geriausias, protingiausias, išraiškingiausias, iškalbiausias, jis drąsiai demonstravo visus savo asmenybės kampus, kalbėjo per daug negalvodamas tai, kas šaudavo į galvą ir mėgavosi procesu. Šis narcistinis dėmesio troškulys vertė jį lipti į vis aukštesnę sceną, kur į jį buvo nukreipta vis daugiau akių ir taip jis skleidėsi vis didesnei publikai.

D. Trumpas 2016 m.

Kuo daugiau žmonių galėjo jį matyti, tuo daugiau žmonių pradėjo pastebėti dėsningumus. Kaip įvykus kažkam geram, jis žėrėsi nuopelnus sau, tačiau žmonės dar prisiminė, kaip jis anksčiau tą iniciatyvą kritikavo ir dėl jos nepajudino nei piršto. Žmonės pamatė, kaip jis rėmė vienus, bet kai tik šie neatliko paskirtos užduoties, iš karto sumalė į miltus.

Žmonės pamatė, kad jo žodis yra nieko vertas. Skambiausi pažadai, iškilmingai kartojami metų metus taip ir liko tik pažadais. Net kai jis sakė “aš taip tikrai nesakiau“, jau buvo išlikę archyvų, kuriuose buvo lengva patikrinti faktus. Tada paaiškėjo, kad šis žmogus gali pasakyti bet ką, kas jam tuo momentu naudinga, gali nemirksėdamas meluoti. Jis beatodairiškai baudžia nepaklusnius, jo darbuotojai masiškai išeina iš darbo, neapsikentę chaoso, vertybių stokos ir baimės atmosferos.

Staiga visa narcizo esmė, ne iš karto, tačiau ilgainiui tam, kas kiek atidžiau žiūrėjo, tapo matoma! Žmonės įsitikino – karalius nuogas!

D. Trumpas 2019 m.

Tai yra situacija, kai narzizo esmę permato nebe vienas žmogus, pvz. šeimos narys, o daugiau žmonių. Žmonės pradeda dalintis savo įspūdžiais su kitais, paaiškėja, kad ir kitiems yra nepriimtina tai, ką prezidentas daro, kilusios abejonės pasitvirtina.

Čia yra esminis skirtumas, kai narcizo tikrasis veidas yra žinomas tik mažame šeimos rate, tuomet lengva viešumoje pateikti trokštamą įvaizdį. Tik artimiausias žmogus žino pilną tiesą ir jam sunku kažką įrodyti miniai. Vienas lauke ne karys.

Nepasotinamas Trumpo troškimas valdyti išstūmė jį į tokį aukštį, kur jis tapo matomas labai dideliam žmonių skaičiui. Jo siekis gauti dėmesio, įspraudė jį patį į kampą – daug žmonių pamatė per daug. Ir jiems nepatiko tai, ką jie pamatė.

Visos nuotraukos, naudojamos šiame tekste, yra iš Wickimedia Commons

Jie nenorėjo, kad jų prezidentas būtų savanaudis, matantis kitus žmones tik kaip objektus, kuriais jis gali naudotis kaip tinkamas. Jie nenorėjo diktatoriaus.

Žmonės pasinaudojo savo teise balsuoti ir padarė jį buvusiu prezidentu. Jo godumas, valdžios troskimas ir savanaudiškumas, turėję pagaliau patenkinti jo išbadėjusi ego, nunešė jiį per toli ir sunaikino jį patį.

Kai narcizas išstatomas viešumai

Priskyrimo klaida

Bendraudami žmonės visuomet stengiasi suvokti kitus žmones. ir kodėl šie žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Ne visada įmanoma žinoti apie pašnekovą visą įmanomą informaciją apie tai, kas įtakoja jo elgesį.  Kiekvienoje situacijoje kiekvieno žmogaus elgesį gali įtakoti labai daug veiksnių. Tai ir žmogaus asmenybė, charakterio bruožai, kultūra, kurioje jis augo, jo asmeninė istorija, ypatingą poveikį jo gyvenime turėję reikšmingi įvykiai, galų gale situacija, kurioje jis yra.

Nuotr. aut. Geralt, iš Wickimedia commons

Kadangi visko tiksliai ir išsamiai žinoti neįmanoma, žmogaus smegenys yra privestos interpretuoti turimą informaciją ir daryti iš jos išvadas. Heider 1958 m. atliktas tyrimas parodė, kad stebėtojas labiausiai remiasi tuo, ką mato ir ką girdi. Vadinasi, pamatęs, kaip žmogus atrodo kaip kaip kalba, jį stebintis žmogus automatiškai ima galvoti, kad jis jau žino, koks tas stebimasis yra.

Žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie šiuo metu yra konkrečioje situacijoje.“*

Tai yra priskyrimo klaida, kai pasąmoningi mechanizmai verčia mus suvokti kitus žmones per daug supaprastintai, kas ne visuomet atitinka realią situaciją. Ne veltui yra lietuviškas posakis “pagal rūbus sutinka…“

2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad mumyse yra suinstaliuota paprasta žmonių pirminio suvokimo schema: “Draugiškai, šiltai besielgiantis žmogus yra suvokiamas ir kaip dosnus, patikimas bei linkęs padėti“**. Mums nežinomos informacijos skyles mūsų protas mums nieko apie tai neįtariant stengiasi kuo greičiau užglaistyti. Todėl mes naiviai manome, kad mes iš neilgo pabendravimo su žmogumi galime daryti išvadas apie tai, koks jis yra.

Tai yra biologinis mechanizmas, kuris norime mes to ar nenorime, automatiškai aktyvuojasi bendraujant su žmonėmis. Todėl užtenka kažkam tikslingai susitikimo metu elgtis mandagiai, šiltai, draugiškai bei atrodyti tvarkingai ar respektabiliai ir mes net nepajausime, kaip ėmėme pasitikėti šiuo žmogumi ir laikyti jį draugišku. Minėti tyrimai paaiškina, kodėl manipuliatyvūs asmenys taip nesunkiai apsuka mus aplink pirštą, visai nebūdami nei dragiški, nei patikimi. Jie tiesiog žino, ką daryti, kad aktyvuotų mumyse jau suinstaliuotas biologines programas ir kaip panaudoti mūsų pačių psichologinius mechanizmus jų naudai.

Šie tyrimai taip pat rodo, kad mes negalime pykti ant savęs, kaip taip apsigavome, kaip laiku nepermatėme narcizų ar psichopatų piktybinių kėslų ir dėl to laiku nepasišalinome iš jų grėsmingos įtakos. Nes jie mūsų vidinius mechanizmus aktyvavo savo naudai!

Paktinis pavyzdys: kaip atrodo į teismą atvykęs šokių treneris Andrius Kandelis ir už kokius nusikaltimus jis yra teistas. Nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2020/09/22/news/andrius-kandelis-isgirdo-teismo-nuosprendi-del-smurto-kaltas-16426885/

*Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 119 psl. 

***Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 111 psl. (Fiske, Cuddy & Glick 2006; Todorov et al 2008; Wojciszke 2005)

Priskyrimo klaida

Nesugebėjimas mokytis iš patirties

Savybė, apie kurią narcisizmo kontekste beveik nekalbama, yra nesugebėjimas mokytis iš savo patirties.

Tai nėra atskira savybė, kuria pasižymi narcisistinės asmenybės, greičiau tipinių narcizo charakterio savybių pasekmė.

Jei narcizas laiko save aukštesniu už kitus, privilegijuotu, jam nekyla mintis mokytis iš kitų, nes visi kiti jam atrodo kvailesni, neverti dėmesio.

Žinoma, nebūtina mokytis iš kitų žmonių. Galima mokytis juk ir iš savo paties klaidų. Tačiau kadangi narcizas laiko save tobulu, teisiu ir protingiausiu, jis negali pripažinti, kad jis gali daryti klaidų. Jeigu narcizas patyrė kažkokią nemalonią situaciją, jis nelaiko tai savo klaida. Jis nesugeba prisiimti atsakomybės, todėl visuomet mano, kad nemalonios situacijos yra sukeltos kitų, nes juk kiti yra, jo nuomone, kvaili.

Narcizas nekels sau klausimo, kodėl aš patiriu nemalonias situacijas, gal aš pats kažkaip jas įtakoju? Arba ką aš galiu padaryti, kad jos man nebesikartotų? Gal aš galiu keisti savo elgesį? Narcizas manys, kad kiti turi keisti savo elgesį į tokį, kokio pageidauja narcizas.

Ratas užsidaro ir narcizas, dėl savo vidinės asmenybės struktūros, lieka neįgalus mokytis iš savo paties patirties.

Neįveikiama siena, nuotr. aut.

*****

Jeigu reikia pagalbos situacijose, susidūrus su žmogumi, kuris, įtariate, turi išreikštų narcisistinės asmenybės bruožų, galite susisiekti su manimi dėl konsultacijos. Mano kontaktai yra kvadratėlyje viršuje, dešinėje.

Nesugebėjimas mokytis iš patirties

Ar narcizas yra begėdis?

Viename iš savo podkastų psichologas Julius Tilvikas, vardindamas narcizo savybės, pasakė, kad narcizas yra begėdis. Manau, ši vieta prašosi patikslinimo.

Ką reiškia begėdis? Žodis “begėdis“ buitiniame kontekste dažniausiai naudojamas namų, kurios netinkamai besielgiantį vaiką bardamos pavadina begėdžiu. Tai nėra pats efektyviausias auklėjimo būdas, bet tai yra atskira tema ir čia ji nebus plėtojama.

Mamos, sakydamas savo vaikui “begėdis“, nori pasakyti, kad “jei turėtum gėdos, tai taip netinkamai nesielgtum“. Suprask, gėdos trūkumas yra tas faktorius, kuris lemia netinkamą elgesį.

Imant tą pačią mintį ir ją vystant narcisizmo kontekste, arogantiškas, prikišamai save demonstruojantis narcizo elgesys tarsi kyla iš to, kad jis neturi gėdos. Turbūt tą ir turėjo omeny J. Tilvikas, sakydamas, kad narcizas yra begėdis.

Gėdos rolė vidinėje narcizo struktūroje yra sudėtingesnė. Narcizas prikišamai demonstruoja savo puikumą, tačiau tai daro ne todėl, kad jam trūksta gėdos, o paradoksaliai – nes jis per daug gėdijasi būti savimi.

Jeigu narcizas nusimestų savo puikuolio sarvus, paaiškėtų, kad jis toks pats, kaip ir visi žmonės. Jis turi gerų savybių, turi ir trūkumų. Tačiau kadangi narcisizmas yra vystymosi trauma ir narcizas neišmoko priimti savęs tokio, koks jis yra. Jei narcizas nebedemonstruotų savo fasado, jis jaustųsi per daug pažeidžiamas, tarsi išvarytas nuogas į gatvę. Jį užgriūtų vaisinė, nepakeliama gėda. Narcizo gėda yra neadekvačiai didelė, dar vadinama toksiška gėda.

Būtent gindamasis nuo perdėtos gėdos, narcizas ir yra priverstas demonstruoti savo dirbtinį -puikųjį- aš. O ne dėl to, kad jis neturi gėdos.

Paklausus narcizo, ypač to atvirojo, besidemonstruojančio, jis turbūt irgi pasakytų, kad jis nežino, kas tai yra gėda, ir kad jis jos niekada nejaučia. Jo nuomone, gėdytis labiau turėtų kiti žmonės, kurie yra prastesni už jį.

Tačiau būtent visaapimančios toksiškos gėdos vedamas narcizas ir susikūrė savo blizgantį apvalkalą, kad tik jam nereiktų jausti tos nepakeliamos gėdos. Tai, kad jis nepatiria gėdos jausmo sąmoningai, tai dar nereiškia, kad gėdos jausmas jo nevaldo.

Jautrusis, arba slaptas narcizas gali geriau pajausti toksinę gėdą. Visų tipų narcizams gėda, net ir nesuvokta, yra varomoji jų asmenybės dalis.

Egon Schiele pav. “Susigūžusi moteris su žalia skara“ iš Wickimedia commons

********

Jeigu Jums mano tekstai pasirodė vertingi, galite tai parodyti per PayPal.

Ar narcizas yra begėdis?

Narcizo fantazijos (N-18)

Supratimą apie narcisizmą gali praplėsti žvilgsnis į jo vidinį pasaulį.

Giliausia narcizo fantazija yra didžiausia vila bramgiausiame miesto rajone. Toje viloje gyvena daugybė tituluotų gražuolių. Visos jos ilgai troško būti kartu su narcizui ir to atkakliai siekė, nes norėjo būti tik su juo.

Jos visos atėjo savo noru, nes joms nėra didesnės garbės bei pasiekimo gyvenime kaip gyventi su juo. Jos lieka gyventi kartu su narcizu, nes jos tai renkasi kaip didžiausią jų svajonių išsipildymą.

Jos visos beatodairiškai dievina ir garbina savo šeimininką narcizą. Jos visos trokšta praleisti su juo kuo daugiau laiko ir konkuruoja viena su kita. Jos pavydi toms, kurios gavo iš narcizo daugiau dėmesio.

Nuotr. Hugh Hefner su savo zuikučiais, iš Wickimedia commons

******

Jeigu Jūs patekote į narcizo spąstus ir Jums reikia pagalbos išsivaduojant, susisiekite dėl konsultacijos (kontaktiniai duomenys – viršuje dešinėje esančiame kvadratėlyje).

Narcizo fantazijos (N-18)