K. Golod “Drąsa būti savimi”

Knyga susiskaitė lengvai, bet neslėpsiu, pirmus du trečdalius reikėjo save paskatinti skaityti. Buvo toks jausmas, kad skaitau Švietimo ministerijos penktokams išleistą brošiūrą apie tai, kaip eiti pas psichologą visai nebaisu.

Va jeigu jus kankina ši baimė, tai knyga pats tas. Tik manau, gal nereiktų tikėtis, kad psichologas tikrame gyvenime taps draugu. Tai vienas iš elementų, kur knyga staiga pakeičia pasakojimo žanrą ir tampa apysaka.

Va tas paskutinis trečdalis buvo žymiai įdomesnis nei pirmi du. Jeigu ištversite tokią ilgą įžangą.

Pora netikėtų posūkių irgi yra. Prisipažinsiu, ir ašarą porą sykių nubraukiau. Ir buvo smalsu skaityti toliau, kas bus.

Mano akį labai dirgino tekste prikaišioti smailai. Kai kuriose vietose jie tiesiog labai netiko. Mobilaus telefono ekrane tinka, o va knygoje kietais viršeliais erzina.

Pabaiga buvo kiek išsikvėpusi. Paskutiniame trečdalyje pagaliau įsisukęs veiksmas tarsi žadėjo netikėtesnę atomazgą, tad jos nebuvimas kiek nuvylė.

Kažkaip net nepatogu rašyti tokį kritišką atsiliepimą. Vistik pats reiškinys – lietuviškų autorių knygos – labai sveikintinas. O galimybė atsikeršyti artėja (past. autorei). 😉

Visgi taip ir nesupratau, apie ką knyga ir kokia jos esmė. Gal visgi tikrai didaktinė brošiūra apie tai, kad eiti pas psichologą visai nebaisu?

Kaip ir nesupratau, ar vistik brolis buvo susituokęs su seserim?

Reklama
K. Golod “Drąsa būti savimi”

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.

Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.

Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.

Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.

Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.

gewalt_ist_nie_okay_02

Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.

Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.

*****

Jeigu Jums šiame bloge skleidžiamos žinios pasirodė naudingos, galite savo nuožiūra atsilyginti autorei. 

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.

Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.

Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.

Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.

depression-loss_of_loved_one

Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.

Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.

Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.

Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!

Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Berns su kolegomis 2005 m. tyrinėjo paklusnumą kaip reiškinį. Stebėdamas aktyvumą smegenyse, jis nustatė, kad tuomet, kai žmogaus nuomonė skiriasi nuo daugumos, susiaktyvuoja migdolinė liauka. Migdolinė liauka arba migdolas yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai.

MTG Berns aktyvumas migdole

Limbinė sistema yra seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis. Tokią pačią smegenų dalį turi ir ropliai, kurie neturi kitų smegenų dalių, kurias žymiai labiau išvystytas turi žmonės, pvz. atsakingas už loginį mąstymą.

Limbinė sistema yra tarsi autonominė sistema smegenyse, kuri funkcionuoja instinktų lygyje ir tuomet, kai pvz. esant pavojui smegenys automatiškai išjungia mąstymo dalį. Ši smegenų dalis yra atsakinga už emocijas ir už reakcijas pavojaus metu. Šios smegenų dalies esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti organizmo išgyvenimą.

Taigi, esant asmens nuomonės skirtumui lyginant su dauguma, aktyvuojasi migdolinė liauka, kuri duoda pavojaus pojūtį, o šis atitinkamai pakoreguoja asmeninę nuomonę ir pritaiko ją prie daugumos nuomonės tam, kad užtikrintų maksimalius šansus išgyventi.

Šis mechanizmas suveikia ir turint santykius su narcizu. Narcizas padaro viską, kad savo auką izoliuotų nuo išorinių socialinių kontaktų bei jis tampa tuo, kuris apibrėžia, kas yra gerai, o kas ne. Tuo pačiu metu narcizas taiko daug taktikų, kurios menkina jo aukos savivoką, savo vertės suvokimą bei tiesiog gerą smegenų funkcionavimą. Taigi, subjektyviame aukos suvokime narcizas tampa dauguma. Nors realiai santykis yra tarp dviejų žmonių, auka nesuvokia savo “svorio“ kaip lygaus narcizui. Ji yra menkesnė, negalinti pasipriešinti, jos “svoris“ santykiuose yra mažesnis. Todėl nepritariant narcizui, susiaktyvuoja migdolinė liauka, kuri praneša apie pavojų ir priverčia auką prisitaikyti prie narcizo reikalavimų.

 

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

hercules

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!


Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.

Drebėkime