Kaip paklausti žmogaus apie vaikystę

Siekiant nustatyti, ar žmogus patyrė vaikystės traumą, pirmiausia reikia surinkti informaciją apie tai, kokia buvo jo vaikystė. Mažai žmonių, paklausti tiesiai šviesiai “ar tave išprievartavo vaikystėj?” arba “ar tave mušė vaikystėj?” ims išsamiai atsakinėti. Greičiausiai gėda paims viršų ir žmogus atsakys ne vien tik todėl, kad greičiau išsisuktų iš situacijos.

Turbūt žinomiausias traumų specialistas pasaulyje Besel van der Kolk naudoja tokią klausimų seką:

  • Kur gyveni?
  • Su kuo gyveni?
  • Kas eina į parduotuvę?
  • Kas plauna indus?
  • Su kuo pasikalbi, kai grįžti vakare namo?
  • Kai tau reik pagalbos, kai susirgai ar sugedo mašina, į ką kreiptumeis?
  • Kai tau nesiseka ir tu nusiminęs, su kuo eini pasikalbėt?
  • O kaip buvo, kai tu buvai mažas?
  • Kas tave mylėjo, kai buvai mažas vaikas? Kas džiaugėsi tavimi?
  • Kas matė, kad tu esi ypatingas mažas vaikas, nes kiekvienas mažas vaikas yra ypatingas.
  • Ar tavo šeimoje buvo nors vienas žmogus, su kuriuo tu jauteisi saugus, kai augai?
  • Kas kūrė taisykles ir prižiūrėjo drausmę namuose?
  • Kaip namuose buvo drausminami vaikai?
  • Kaip tėvai sprendė konfliktus?
Kaip paklausti žmogaus apie vaikystę

Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Jeigu pas jus atėjo labai stipriai emociškai išreguliuotas žmogus, kuris, įtariate, kad yra kątik patyręs traumą arba kuris yra retraumatizuotas (dar sykį patyręs situaciją, kuri buvo panaši į originalią traumą), jokiu būdu negalima taikyti klasikinio priėjimo prie kliento, remiantis froidine, tuščio lapo filosofija. Kur psichologas stengiasi neišreikšti savo jausmų ir savo pozicijos, o pabrėžtinu atsitraukimu palieka visą lauką reikštis savo klientui / pacientui.

Traumą patyrusį klientą tokia pozicija traumuos dar sykį, ir jūs ne tik negalėsite jam padėti šios sesijos metu susireguliuoti emocijas, tačiau gali būti, kad net pasunkinsite jo būklę.

Traumą patyręs klientas yra specifinės būsenos, kurioje jis nėra pajėgus realistiškai vertinti nei aplinkos, nei pasinaudoti jam suteikta erdve, kurioje jis gali būti savimi. Traumą patyręs pacientas yra išsigandęs, jam tuo metu yra per sunku būti savimi ir pakelti situaciją, į kurią jis pateko. Jis negali susitvarkyti su užgriuvusia situacija, net jei ta situacija iš šono, objektyviam stebėtojui neatrodo tokia tragiška ir atrodo įveikiama. Šiuo metu apeliuoti į jo realybės suvokimą, alternatyvų matymą yra neproduktyvu, nes visų pirma tai nesuveiks, antra, jis pajus, kad jūs jo nesuprantate, ir pasijus dar bejėgiškesnėje būsenoje, nei prieš tai. Tai iš esmės prieštarauja tikslui, ko jis pas jus atėjo.

Ištikus traumai ar retraumatizuojančiam įvykiui, psichikai negebant susidoroti su situacija, už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis pasiunčia signalą likusioms smegenų dalims, kad ištiko pavojus gyvybei. Organizmas žaibiškai persitvarko į “kovoti arba bėgti” išgyvenimo režimą. Be to, kad šis režimas įjungia hormonų liaukas ir pradeda pumpuoti kortizolį ir adrenaliną į kliento kraują, tuo pačiu atjungiama ir priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą, analizę ir sprendimų priėmimą. Negalėdamas realizuoti bėgti ar kovoti režimo, t.y. negalėdamas identifikuoti iš kur eina pavojus (iš tiesų iš jo paties super įaudrintų smegenų), klientas yra labai dirglus, tarsi užspeistas žvėris. Negalėdamas išleisti susikaupusios energijos ir streso per kovą prieš nežinomą priešą, jis gali pradėti kovoti prieš jus, jei būsite per šaltas ir per daug atsitraukęs arba per daug akcentuojantis racionalaus sprendimo paiešką.

Ištikus tokiam flashback’ui, žmogus tampa pusiau vaikas, nes jo mąstymo daliai atsijungus yra nepajėgus mąstyti, o traumuota asmenybės dalis susiaktyvuoja ir visa asmenybė regresuoja.

Todėl pats pirmas teisingas žingsnis kaip prieiti prie kliento tokioje būsenoje yra kaip prie mažo, išsigandusio, nukentėjusio vaiko, esančio šoko būsenoje. T.y. prieidinėti reikia atsargiai, kad neišgąsdinti, nes po to nebegalėsite padėti, tačiau būtinai stengiantis išlaikyti ramią būseną ir dominuojančią, tačiau pabrėžtinai besirūpinančią poziciją. Kažkas panašaus, kaip prieina mama prie mažo klykiančio vaiko. Jinai neklausia, ar galima pakelti vaiką ir jį pervystyti, jie tiesiog jį ima į rankas ir prausia bei pervysto, tuo pačiu glaustydama, ramiais judesiais ir savo ramumu ramindama vaiką, pervysčiusi dar paliūliuoja ir galutinai nuramina, kol šis užmiega arba pradeda šypsotis, pamiršęs patirtis baisumus.

Lygiai taip pat su didžiuliame strese esančiu klientu reikia prieiti iš globojančios pozicijos. Pirmiausia, parodyti kūno kalba, balso tonu, kad jis yra laukiamas, pakviesti užeiti, parodyti rūpestį: ar jam norėtųsi čia prisėsti? Ar jam patogu? Ar jis norėtų arbatos? Gal dar kažko, ko reiktų komfortui sudaryti? Tegu pasako, gal jis nori, kad užuolaidas užtrauktumėt, ar atitrauktumėt, gal uždaryti ar atidaryti langą, gal jam norėsis, kad patrauktumėt savo kėdę šiek tiek į kitą vietą jo atžvilgiu. Viską, kas neperžengia jūsų ribų, padarykite. Tai ir yra simbolinis mažo vaiko pervystymo aktas.

Po to specialiai paklauskite, koks jausmas, kai kažkas, paprašytas padaro tai, ko jam norisi? Tegu jis pagalvoja ir atsako. Šis klausimas į sąmonės lygį iškels pajautimą, kas būna, kai kiti pasirūpina. Jau vien iki šios vietos klientas turėtų būti iš dalies nurimęs.

Toliau švelniai ir rūpestingai paklauskite, kas nutiko, ir būtinai paklauskite, ar jis sutinka jums papasakoti ir jus drauge pasiimti į kelionę į jo problemą. Leisdamas “vykti” kartu klientas vėlgi pasijus ne vienas savo varge. Ir tai yra esminis kontrastas tarp šalto, atitolusio balto lapo strategijos, kur strese esantis klientas, tuo metu esantis išsigandusio mažo vaiko būsenoje ir nesugebantis pats susireguliuoti savo emocinės būsenos, yra simboliškai paimamas už rankos ir vedamas saugiu takeliu.

Šiame etape dar ne laikas ieškoti sprendimų. Kai klientas pasakos, tiesiog būkite, keliaukite su juo. Nebijokite parodyti savo emocijų, atjautos, kad suprantate, kodėl jis pasijautė taip ar kitaip, kad atjaučiate jį jo skausme.

Pabaigoje būtinai padėkokite už pasitikėjimą ir išreikškite dėkingumą, kad jis pasiėmė jus su savim į savo vidų. Taip pat paklauskite, o koks jausmas buvo jam eiti į ten, kur jo laukė siaubas, su kažkuo kitu drauge?

Labai svarbu eigoje, kad jūs nepamestumėte savęs, savo ašies ir ramumo. Stebėkite savo ribas, kur atjausti ir tai parodyti yra gerai, bet būti nunešamam kliento istorijos nėra gerai. Jis turi jausti jus kaip saugumo garantą, kuo jūs esate tol, kol išlaikote savo paties pusiausvyrą.

Ką jūs darote su tokia eiga, tai jūs atliekate ryšio užmezgimą su klientu. Užsimezgus ryšiui, susidaro sąlygos pacientui rimti, “užsikrečiant” jūsų stabilumu įėjus į jam nestabilią zoną. Be to, jūs tuo pačiu kuriate naują išgyvenimą jo traumuojančioje situacijoje, kur 1) jis nebėra vienas, paliktas, mažas, išsigandęs vaikas, 2) jis gauna naujos patirties savo siaubo istorijoje, kur jis yra drauge su kitu žmogumi, kuris jį supranta, palaiko ir sustiprina.

Traumos metu visada yra stipri emocinė disreguliacija. Ir visada sutrūkęs ryšys su kitais žmonėmis, greičiausiai yra įgyta liguista prieraišumo forma. Tokia sesijos vedimo eiga padeda ne tik užmegzti ryšį su klientu, bet ir jį emociškai sureguliuoti. Klientui grįžus į  tolerancijos langą, toliau galimas darbas ieškant racionalių sprendimų, kai vėl pradeda funkcionuoti ir kitos smegenų sritys. Tai galės vykti kito susitikimo metu.

Tokios sesijos metu klientas ne tik susireguliuoja tuo momentu, bet ir patiria prieraišumą. Tai gali būti pirmas saugaus prieraišumo epizodas jo gyvenime. Tai nėra blogai, nes jis iš principo mokosi prieraišumo prie žmonių. Kai mokės prieraišumo ir to pasekoje kurti santykius su kitais žmonėmis, jis galės susireguliuoti jų pagalba, tai nereiškia, kad tokios sesijos metu yra išugdoma priklausomybė nuo konkretaus terapeuto.

 

 

Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Perdėta gėda

Gėda yra normalus patyrimas, kuris padeda žmonėms suvokti, ką jie padarė ne taip, ištaisyti ir integruotis atgal į bendruomenę. Gebėjimas jausti gėdą padeda būti žmonių grupės dalimi, t.y. padeda patenkinti labai svarbų žmogaus poreikį priklausyti. Ši, normali gėda pasireiškia trumpai: padariau kažką ne taip – ištaisiau – pamiršau gėdą – daugiau taip nebesielgiu – ir toliau gyvenu sau laimingas.

Problemos su gėda prasideda tada, kai gėda pasidaro perdėta. Gėda perdėta pasidaro ne tuomet, kai žmogus padaro per daug veiksmų, dėl kurių jam gėda. Ar daugiau, ar mažiau, normali gėda veikia taip pat, prasisuka aukščiau nurodytas ciklas ir viskas. Vienintelis poveikis, kurį turi normali gėda yra tas, kad jis padeda ištaisyti savo elgesį į naudingesnį aplinkiniams ir padeda pajusti geresnį ryšį su kitais žmonėmis. Žodžiu, nemalonus poveikis trumpalaikis, o gėdai atlikus savo funkciją pasireiškia ilgalaikis teigiamas poveikis.

Perdėta gėda įgyjama dažniausiai vaikystėje, kai žmogus dar neturi tvirtai susiformavusio Aš, kai jo Aš dar tik kuriamas ir jis plaukiojantis, neapibrėžtas, stipriai priklausomas nuo kitų įtakos. Didžiausią poveikį, žinoma, turi tėvai ar žmonės, atliekantys tėvų rolę.

Perdėta gėda įgyjama tada, kai tėvai dažnai dėdija, naudodami gėdą kaip įrankį priversti vaiką elgtis taip, kaip jie nori. Tarkime, mama gėdina vaiką, kad jis vaikšto purvinas, praplyšusiais keliais, nenusivalęs burnos, purvinas. Vadina muziumi, nevala ir pan. Mama nori, kad vaikas nusivalytų burną pavalgęs, kad jai nereiktų dažnai pirkti suplyšusių kelnių ir kad nereiktų dažnai skalbti rūbų bei kad rūbuose neliktų neišskalbiamų dėmių. Dažnai vaikam suvaldyti naudojantys gėdą tėvai patys turi perdėtą gėdą, ir jiems labai svarbu, kad kiti nepagalvotų, kad jie blogi tėvai, nes vaikas laksto nešvariais rūbais.

Rezultatas toks, kad vaikas vistiek pamiršta nusivalyti burną, vistiek bėgioja ir griūna, t.y. rūbus vistiek karts nuo karto susiplėšo ir išsipurvima. Mama kala gėdą į jo galvą dar labiau, ir vaikas ima galvoti, kad jis kažkoks ne toks, kad jam reikia jo paties gėdytis, kad jam reikia slėptis nuo kitų, nes jis kelia gėdą tėvams. Nors jis buvo gėdinamas dėl karts nuo karto nešvaraus kūno ir rūbų, jausmas “aš kažkoks blogas, nepriimtinas” susiformuoja ir įsigeria į savęs suvokimą ir yra nebesusijęs su konkrečiais faktais, o yra visaapimantis ir išliekantis ir tuomet, kai rūbai švarūs ir nusiprausęs, ir tuomet, kai yra paaugęs, kai nebepargriūna ir nebeišsiterlioja.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotrauka iš Wickimedia

Toksinė gėda persmelkia vaiką taip pat ir tuomet, kai jo pergyvenimai, širdies skausmas yra sutinkami arba abejingai, arba paniekinamai. Kai kažkas su vaiku pasielgia neteisingai, jo natūrali reakcija yra pyktis ir liūdesys. Kai artimiausi žmonės šiuos jausmus atmeta, vaikas gindamasis nuo nepakeliamo patyrimo užsidaro, atsitraukia į gilų kamputį savyje. Vaikas nei už ką gyvenime nebenori patirti tokio baisaus skausmo, kai vieni jį skriaudė, o kiti neatjautė, nesuprato jo, kad jis pats atsiskiria nuo visų žmonių. Tuo pačiu metu jis atsiskiria ir nuo savo jausmų, kurie buvo “kalti” dėl siaubingo patyrimo. Taip mažas žmogus atsiskira nuo savęs.

Jame irgi apsigyveno perdėta, toksiška gėda. Gilūs patyrimai niekur nedingsta ir užaugus. Žmogus jaučiasi iš esmės kažkoks ne toks, kaip visi, brokuotas, netikęs, netinkamas, nevertas meilės ir laimės. Perdėtos gėdos pažymėti žmonės linkę slėptis nuo kontaktų su žmonėmis, jų vengti, save izoliuoti. Jei gali manyti, kad neša kitiems žmonėms nelaimes, kad jie nieko verti, nieko nesugebantys, kad kitiems jie atgrasūs ir nepatrauklūs, kad ir ką bedarytų. Jie jaučiasi kaip invalidai, atstumtieji, raupsuotieji, nors jų kūnai išoriškai yra visiškai normalūs.

Žmogus gali netgi fiziškai jaustis tarsi jis nyksta, byra į gabaliukus, vyksta jo savaimis irimas arba kad krenta į juodą duobę be dugno. Nedirbant su perdėta gėda sąmoningai, ji pati nepraeina ir stipriai įtakoja žmogaus gyvenimą. Tai yra galinga susinaikinimo programa.

 

 

 

Perdėta gėda

Kaip trauma veikia žmogų

Pirmiausia, kas yra trauma? Trauma tai yra toks įvykis, kuris buvo per stiprus, per didelis, per paveikus, kad jį patyrusio žmogaus psichika su tuo galėtų susidoroti. Tai yra iš esmės iki galo neišgyventa situacija, kuri per daug sukrėtė, arba iš kurios reikėjo pabėgti, kuri nebuvo iki galo pabaigta ir apdirbta smegenyse kaip kad bet kuris kitas praeities prisiminimas.

Traumos metu kažkas tarsi nutrūksta arba užstringa ir procesas nesibaiga iki galo. Įvykis smegenyse nėra perkeliamas į tą vietą, kur saugomi praeities prisiminimai, o lieka gyvas, neužbaigtas, ir jis lieka operatyvinėj smegenų dalyje.

Tačiau kaip sako turbūt žymiausias pasaulyje traumų specialistas Basel van der Kolk, pati trauma ir traumuojantis įvykis savaime nėra toks jau svarbus, nors gali būti labai intensyvus savo išgyvenimu.

Svarbiausia, sako specialistas, yra tai, kokį poveikį trauma turi dabartiniam žmogaus gyvenimui. Traumą patyrę žmonės nebegali susikaupti, jiems labai sunku mokytis kažką naudo, jie nebegali koncentruoti dėmesio į vieną veiklą ar tikslą.

Jie nustoja jausti kaip jaučia kiti žmonės, nors jie myli savo artimuosius, jie tuo pačius ir nejaučia jiems to paties, kaip kad kiti, traumos nepatyrę žmonės. Vietoj to, kad jie išgyventų realybę, kurioje dabar yra kartu su sau artimais žmonėmis, jie mintyse yra kažkur kitus, jų mintys visą laiką sukasi aplink traumą.

Tad esminis ir tikrasis traumos poveikis yra ne tame pačiame įvykyje, arba tame, kad įvykio aplinkybės tampa dirgikliu, o tame, kad trauma neleidžia gyventi, patirti gyvenimo tokio, koks jis yra čia ir dabar, ir neleidžia pilnai suvokti esamos realybės.

Tada žmogus ieško problemos šaknies, kodėl jam taip yra, ir atsikasa iki traumuojančio įvykio. Tada apie traumuojantį įvykį pasakoja, jį analizuoja ir nagrinėja, ir taip prie trauminio įvykio prisirišama dar labiau. Taip, per aplinkui, trauminis įvykis tampa svarbesnis, nei jis iš tiesų yra.

Tikroji problema yra tai, kad žmogus negali pilnai funkcionuoti dabartyje. O tikrasis uždavinys yra kaip padaryti, kad nepaisant patirtos traumos, kokia ji bebūtų, kad žmogus galėtų vėl grįžti į šiandieninį gyvenimą ir jame sėkmingai tvarkytųsi, kad tiesiog galėtų gyventi savo gyvenimą. Arba kitaip tariant, trauminis patyrimas neužgrobtų dabarties patyrimo.

Nuotrauka iš Wickimedia

Kaip trauma veikia žmogų

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

As esu geras vaikas

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.

 

 

Aš esu geras vaikas