Narcizo (-ės) malda

To nebuvo.

Jeigu ir taip, tai nebuvo taip blogai.

Jeigu ir taip, tai nieko čia tokio.

Jeigu ir taip, tai vistiek ne mano kaltė.

Jeigu ir taip, aš to nenorėjau.

O jeigu ir taip,

tai tu to nusipelnei.

(Šaltinis: facebook, išversta iš anglų k.)

 

animal beast big carnivore
Nuotrauka iš Pexels.com

 

Reklama
Narcizo (-ės) malda

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

IMG_20180110_194659

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Man reikia Jūsų pagalbos, kad pagaliau galėtumėt skaityti knygą apie narcizus

Ne, pinigų neprašysiu.

Jau keli mėnesiai guli mano seniai žadėtos knygos maketas leidykloje. Ir nei iš vietos!

Sutartis su leidykla pasirašyta dar 2016 m. vasarą. Pirmą kartą Jums knygą žadėjau vasario-kovo mėnesiui, jau praėjo beveik metai, o ji seniai parašyta, bet vis dar neatspausdinta. Nebeturiu ką pasakyti, nes aš iš savo pusės esu viską atidavusi leidyklai. O jie spausdinimo terminą vis perkelia, vis perkelia…

Išbandžiau visus būdus reikalą išjudinti, nebežinau, ką beatsakinėti Jums, besiteiraujantiems, kada pagaliau bus knyga. Man jau trūko kantrybė. Atėjo laikas paprašyti Jūsų pagalbos.

Teliko tik vienas – pats paprasčiausias ir trumpiausias žingsnis – atspausdinti! Spausdinimo maketą mačiau jau vasaros pabaigoje. Kiek dar galima laukti?

http___www.lifeofpix.com_wp-content_uploads_2017_11_instagram-1511877860763-1-1487x1487

 

Viskas, ką Jums reikia padaryti – tai parašyti leidyklai žinutę adresu paulius@obuolys.lt, kad Jūs nebenorite daugiau laukti knygos ir kad prašote, kad ji būtų kuo greičiau atspausdinta. Arba parašykite ką norite, savais žodžiais, kas Jums atrodo teisinga, kad knyga apie narcizus pagaliau pasirodytų pardavime. Esu tikra – atėjus žiniai tiesiai iš skaitytojų, situacija išsispręs.

Parodykim, kad mes galim. Kad esame jėga kartu. Nors vieną sakinį. Kuo daugiau ryšis parašyti el. žinutę, tuo greičiau galėsite skaityti knygą apie narsicizmą.

Aš tikiu Jumis, savim ir mūsų bendra galia.

Friendship Together Bonding Unity Youth Culture Concept

Man reikia Jūsų pagalbos, kad pagaliau galėtumėt skaityti knygą apie narcizus

Maratonas

Šiais laikais būti nušvitusiu – tai bėgti maratoną. Vos ne visi mano feisbuko kontaktuose esantys žmonės fotografuojasi su ryškiais sportiniais rūbais ir ilgesniu nei PIN-kodas numeriu ant pilvo. Sportas bet kuriuo atveju gerai, nors jiems jų ištvermės ir disciplinos galiu tik pavydėti.

pexels-photo-210644

Šie žmonės, manyčiau, bėgioja ilgus nuotolius savo noru. Tačiau būna atvejų, kai žmonės verčiami bėgti maratonus, juose dalyvauja ir… net neįtaria!

Maratonų bėgimas yra toks procesas, į kurį piktybiškai nusiteikę, užvaldyti siekiantys asmenys įtraukia savo aukas. Jau kalbėjome apie sudievinimą – narcizų taikomą taktiką- ir apie santykius su jais, besivystančius žaibišku greičiu.

person-woman-smartphone-calling

Vieną dieną to žmogaus išvis nebuvo jūsų gyvenime, o nuo kitos dienos jo staiga yra neišsemiami kiekiai: tai ir susitikimai kasdien, ir buvimas iki vėlumos kartu, nors rytoj reikia anksti keltis, tai ir nesibaigiantys skambučiai telefonu, o kai pasidaro gėda prieš kolegas ir baisu prieš viršininką – nesibaigiančios žinutės išjungus telefono garsą. Kai žinote, kad pakalbėjus su klientu padėjus ragelį, rasite telefone žinutę. Kai žinote, kad išėjus iš dušo telefone tikrai bus žinutė nuo jo. Ir apskritai keista, kad tuo metu esate ne kartu. Tai ir yra maratonas.

pexels-photo

Jei sudievinimo tikslas yra liaupsėmis apsvaiginti, tai maratono tikslas yra per kuo trumpesnį kalendorinį laiko tarpą sukurti įspūdį, kad tą žmogų pažįsti kaip nuluptą, kad jis “savas“. Kitaip tariant, dirbtinai įpūsti artumo, gero pažinojimo jausmą. Kuris žinoma, stipriai prisideda prie pasitikėjimo kūrimo.

woman-kitchen-man-everyday-life-298926

Įsivaizduokite, jeigu tris mėnesius praleidžiate labai daug laiko kartu su žmogumi. Jums per tą laiką susiformuos jausmas, kad jį labai gerai pažįstate. Turėkite omeny, kad manipuliatoriai lengvai neatsiveria, o ypač savo aukoms. Jie labai gerai suvokia, ką daro. Jie sąmoningai siekia nepasidaryti iš tikro artimi, jie tik vaidina rolę,  kuri jiems turėtų užtikrinti lengvą tikslo pasiekimą. Todėl jiems ir yra reikalingi mechanizmai, kurie sėkmingai sulaužo sveiką funkcionavimą, tame tarpe adekvatų realybės suvokimą.

pexels-photo-374073

Jeigu neorganizuojant maratono, o tik karts nuo karto du žmonės susitiktų per tris mėnesius, tai jie po tiek laiko jaustųsi, kad šiek tiek jau pažįsta vienas kitą, jau būtų susiformavęs aiškesnis jausmas, ar norisi ir toliau susitikti. Po tiek laiko trunkančios pažinties žmonės aiškiai suvokia, kad dar nepažįsta to žmogaus tiek, kad galėtų priimti sprendimą dėl ilgalaikių įsipareigojimų, tokių kaip bendri vaikai ar santuoka.

couple-love-bedroom-kissing

Jeigu su nauja pažintimi praleidžiamas visas savaitgalis, tai kad ir koks jis būtų intensyvus ir malonus, vistiek pirmadienį savęs paklausus, ar aš jau pažįstu šį žmogų tiek, kad įsipareigočiau visam gyvenimui, yra daug šansų, kad dar prabils blaivus protas. Bus aišku, kad savaitgalis – nuostabus, tačiau tai nekanka tam, kad būtų priimti ilgalaikiai įsipareigojimai.

pexels-photo-395181

Tačiau, tarkime, per tris maratono mėnesius, buvimas drauge tampa nauja norma. Todėl “maratonas“ padeda pasiekti tikslą – netikrą, fiktyvų kito žmogaus pažinimo jausmą. O leidžiant ilgus vakarus kartu iki išnaktų, nuolatos neišsimiegant, pasiekiamos kitos proto būsenos ir auka papasakoja tai, ko greičiausiai dar nepasakotų…

 

Visos nuotraukos iš pexels.com

*****

Jeigu patiko šis tekstas, galite atsilyginti autorei savo nuožiūra 

Maratonas

Perdėta kaltė

Perdėta kaltė yra liekamasis reiškinys pas žmones, kurie ilgai turėjo reikalų su narcizu.

Paprastai vidutinis sveikas žmogus nėra 100% įsitikinęs, kad jis visada teisus. Žinoma, žmonės turi savo nuomones, jas išsako ir jaučiasi tikri tuo, ką sako. Tačiau jie visuomet turi minty kažkokią tikimybę, kad gali būti įsivėlusi klaida. Kad gal kažką ne iki galo suprato ar suprato ne taip, kad gal kažką prisimena ne visai tiksliai, kad galbūt jie kažko dar nežino ir pan. Ta tikimybė nedidelė, todėl žmogus jaučiasi tvirtai, išsakydamas savo nuomonę.

Tačiau jeigu kažkas kitas tą nuomonę sukritikuotų, tuomet normalus standartinis žmogus vistik iškeltų ir pats sau klausimą, ar tikrai taip negalėjo būti, kad vistik jis kažką praleido ir to pasekoje jo nuomonė neatitinka realybės. Taip jis peržiūrėtų turimus faktus, tame tarpe ir naujai atskleistus, jeigu paaiškėtų, kad vistik reikia nuomonę keisti, ją atitinkamai pakoreguotų pagal naujai gautą informaciją ir gyventų toliau.

Tada, kai ilgam susieina narcizo ir kito žmogaus keliai, o tai dažniausiai atsitinka šeimose, t.y. arba vaikas su vienu iš tėvų arba sutuoktiniai, susiduria du žmonės: vienas, kuris jaučiasi visada teisus ir vienas, kuris geba iškelti sau klausimą, ar aš tikrai esu teisus. Žinoma, tas žmogus, kuris jaučiasi visada besantis teisus, nuolatos kaltina kitą dėl to, kad tas buvo neteisus.

Praleidus daug laiko gyvenant kartu ar ilgus metus kartu dirbant su narcizu, vienas iš jų nuolatos gauna ant jo užmetamą padidintą kaltės krūvį. Žinoma, jis iš pradžių gal pats ir nemano, kad jis automatiškai yra tas, kuris yra neteisus. Tačiau ilgainiui jis priverstas žymiai dažniau nei įprasta klausti savęs – o visgi, gal aš tikrai neteisus?

Perdėtai dažnai metami kaltinimai iš išorės bei dažnai patiriama vidinė abejonė – o gal vistik aš ir esu neteisus – ilgainiui palieka žymę. Taip žmoguje užauga perdėtas kaltės jausmas.

Nuotr. iš Wickimedia

*****

Jei įtariate, kad nukentėjote nuo narcisistinio tipo asmenybės, galite susitarti dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai – kvadratėlyje viršuje dešinėje.

Perdėta kaltė

“Taip, tie pasakojimai yra tiesa.“

Tai, ką išgirdome iš seksualiniu priekabiavimu ir smurtu kaltinamo režisieriaus Šarūno Barto, buvo ne šie žodžiai.

Bet šie žodžiai yra tikri. Juos ištarė žymus komikas Louis C.K., šiuo metu patiriantis tą patį, ką ir lietuviškasis “herojus“. Kelios moterys, dirbusios kartu su juo, apkaltino jį, kad jis, joms būnant jaunoms ir nepatyrusioms, o jam – žinomam komikui ir autoritetui šioje srityje, jis po pasirodymų masturbuodavosi jų akivaizdoje.

Žinoma, nors išplatino šį laišką savo vardu, egzistuoja didelė tikimybė, kad jį surašė samdytas viešųjų ryšių specialistas, kurio apmokamas darbas buvo padaryti taip, kuo mažiau nukentėtų žinomo komiko reputacija. Tačiau tebūna šis tekstas vadovėlinis pavyzdys apie savo atsakomybės prisiėmimą.

Nuotr.: Louis CK, komikas, šaltinis: Wickimedia

“Noriu pakomentuoti istorijas, kurias New York Times papasakojo penkios moterys: Abby, Rebecca, Dana, Julia, kurios prisistatė ir dar viena, kuri neminėjo savo vardo.

Tos istorijos yra tikros. Tuo metu maniau, kad tai, ką dariau, buvo priimtina, nes niekada nerodžiau savo pimpalo prieš tai nepaklausęs, tai irgi yra tiesa. Bet vėliau gyvenime susivokiau, kad kai tu turi galią prieš tą kitą žmogų, tai klausimas, ar jie nieko prieš  matyti tavo pimpalą, yra ne klausimas. Tai yra nuosprendis. Tos moterys manimi žavėjosi, dėl to aš turėjau galią prieš  jas. O aš į tą galią žiūrėjau neatsakingai. Aš gailėjausi dėl savo veiksmų, stengiausi pasimokyti iš jų. Ir nuo jų bėgti. Tik dabar suvokiau suvokiau savo veiksmų poveikio mastą. Vakar suvokiau, kad dėl jų tos moterys, kurios manimi žavėjosi, buvo priverstos blogai apie save galvoti ir kad jos tapo baukščios kitų vyrų, kurie niekada jų į tokią padėtį nepastatė, akivaizdoje. Aš taip pat pasinaudojau tuo faktu, kad manimi buvo žavimasi tiek jų, tiek mano aplinkoje, o tai neleido joms papasakoti apie savo patyrimą ir sukūrė joms sunkumų, kai jos tai bandė, nes žmonės, kurie stengėsi lygiuotis į mane, nenorėjo to girdėti. O aš negalvojau apie tai, nes mano padėtis leido man apie tai nemąstyti. Negaliu sau to atleisti. Ir aš turėsiu kažkaip susitaikyti su tuo, kad toks esu. Kas yra nulis, palyginus su pasekmėmis, kurias sukėliau joms. Norėčiau į jų susižavėjimą būti sureagavęs būdamas geru vyro pavyzdžiu ir pasidalinęs savo kaip komedijos specialisto patirtimi, nes aš irgi žavėjausi jų darbais.

Labiausiai gailiuosi dėl to, kad man teka gyventi nuskriaudus kitus žmones. Ir man sunku suvokti to skausmo, kurį joms sukėliau, mastą. Kad pasidalinčiau sukelto skausmo našta, aš atšaukiu visus savo šiuo metu vykdomus projektus. Aš labai gailiuosi už neigiamą dėmesį, užgriuvusį mano vadybininką Dave Becky, kuris tik stengėsi suvaldyti mano sukeltą situaciją. Aš atnešiau tik vargą ir sunkumus žmonėms, kurie dirbo su manim FX ir kurie tikėjo filmo idėja. Aš sukėliau skausmą savo šeimai, draugams, vaikams ir jų motinai.

Savo ilgą ir sėkmingą karjerą leidau kalbėdamas ir sakydamas viską, ką tik noriu. Dabar atsitraukiu ir ilgą laiką klausysiuos. Ačiū, kad skaitėte.“

Originalas anglų k. New York Times

*****

Jeigu jums patiko šis tekstas, galite savo nuožiūra atsidėkoti už darbą per PayPal

“Taip, tie pasakojimai yra tiesa.“

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą