50 pilkų atspalvių. Filmas

Nuotrauka iš ibtimes.co.uk
Nuotrauka iš ibtimes.co.uk

Ji. Naivuolė, nevėkšla iš vidurio kaimo.

Jis. Gražuolis iš stiklinio dangoraižio 50-o aukšto. Dangoraižis – jo.

Ji. Nors jis pats jai pasako, kad jis jai netinkamas, vistiek kiša nagus prie karšto puodo. Nors ir įspėta, kad skaudės. Naivuolė, sakiau.

Jis. Valdo ir nori valdyti viską. Viską aplink jį, net jos mintis.

Ji. Pasiduoda būti valdoma, o po to verkia. Vistiek rašo jam SMS, kad jo pasiilgo.

Jis. Kam gražuoliui nevėkšla naivuolė? Naivuolė, nes pasiduos valdoma. O nevėkšla, nes giliai viduje jis ir tiki, kad tik tokios tevertas.

Ji. Iš nestabilios šeimos. Mama gyvena su ketvirtu vyru. Kažkiek net konkuruoja su dukra. Pas nebrandžią mamą nebrandi ir dukra – normalu.

Jis. Iš dar baisesnių gyvenimo aplinkybių. Gimęs vidury pragaro žemėje. Dar nesuprasdamas, iki 4 metukų amžiaus, patyrė baisiausia, ką galima patirti. Mamos priklausomybę, didelį nestabilumą, mamos netektį. Neužmezgęs pirmo prasmingo ryšio su kitu žmogumi – mama – nemoka jo užmegzti su niekuo.

Ji. Bando bando priartėti prie jo, ir niekaip. Jis vis laiko atstumą. Tik save kankina. Bet iš žaidimų aikštelės nebėga.

Jis. Suteikti skausmą artimiausiam žmogui – malonumas.

Ji. Verčia jį kažką pajusti, atsiverti ryšiui, pamatyti save. Joje kaip veidrodyje.

Jis. Lyg ir norėtų, bet nemoka, nežino, kaip. O kelti skausmą kaip – žino, ir gerai.

Ji. Kol nepatiria paties blogiausio – o pati paprašo – tol mato jame daugiau, nei jis yra. Mano, kad žino, kad jis gali jai duoti tai, ko jai reikia. Jis negali, bet ji netiki.

Jis. Išnaudotas paauglystėje. Tuomet vėl ieškojęs ryšio, bet neradęs.

Ji. Greičiausiai yra pati patyrusi nemažai blogo elgesio anksčiau. Nes stebisi, tarsi jo ir nenori, tačiau toleruoja ir leidžiasi toliau. Žinoma, ją veda naivus tikėjimas, kad jis pasikeis.

Jis. Nepasikeis. Viskas bus tik dar blogiau.

Pati filmo pabaiga, optimistinė, sakyčiau. Mažai naivi mergaitė kažkiek suauga per patirtas kančias.

Man labai patiko. Mano draugėms, skaičiusioms knygą – ne.

Vienintelis dalykas, už ką kritikuočiau šį filmą – tai bandymas romantizuoti, heroizuoti ir parodyti kaip prabangą gilias žmogaus vidines traumas, pasireiškiančias per kito žmogaus kankinimą. Nieko prabangaus čia iš tiesų nėra. Ir neieškokite to gyvenime, jei nenorite realių bėdų.

50 pilkų atspalvių. Filmas

2 komentarai “50 pilkų atspalvių. Filmas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s