Jei vaikas auga namuose, kuriuose daug chaoso, nestabilumo, prievartos, smurto ir pan., tokiuose namuose dažnai kartojasi situacijos, kurios vaikui yra skausmingos. Vaikas niekada nežino, kada pro duris įgrius prisigėręs tėvas ir pradės muštis. Arba pavydus tėvas ir pradės tardyti vaiką, ar buvo mam išėjus, kur ėjo ir kokiais rūbais buvo apsirengusi. O galbūt staigiai perpykęs atvanos užpakalį diržu.
Kiekvienas žmogus gimsta su kraičiu – t.y. mechanizmu, maksimaliai padidinančiu jo kaip rūšies išgyvenimo tikimybę. Tokio vaiko galvoje smegenys persijungia į režimą “kaip išvengti skausmo“. Gyvendamas nuolatinėje įtampoje, kurioje bet kada gali pratrūkti perkūnas iš giedro dangaus, vaikas nuolatos tobulina įgūdžius kurie veikia viena kryptimi – kaip išvengti skausmo.
Taip aktyvuojasi ir gerai išvykstomas jautrumas neigiamai aplinkoje esančiai informacijai. Vaikystėje tai buvo išgyvenimo, t.y. savisaugos mechanizmas. Deja, užaugę žmonės persineša savo “gerąsias“ savybes su savimi ir į suaugusiųjų gyvenimą.
Tai, kas kažkada, t.y. vaikystėje, veikė kaip savisaugos mechanizmas, suaugusiojo gyvenime tai tampa jo kritišku žvilgsniu į pasaulį. Toks žmogus perdėtai jautriai reguoja į bet kokią neigiamą žinią gyvenime. Jame tiesiog išsibudina tie patys vaikystėje išvystyti savisaugo mechanizmai. Toks žmogus, pats tapęs tėvu, gali visiškai abejingai priimti savo vaiko vieną po kito namo nešamus dešimtukus ir pradėti siautėti, vieną kartą vaikui parsinešus 6.
Toks tėvas, manys, kad jis elgiasi labai teisingai, nes taip jam sufleruoja iš vidaus einanti “teisingumo“ sistema, tačiau tai – viso labo tik senas iš vaikystės atėjęs gynybinis mechanizmas apsisaugoti save kaip vaiką nesaugioje aplinkoje. Aplinkoje pasirodžiusi neigiama žinia signalizuoja smegenims “labai didelį pavojų“.
Esant didelio pavojaus aliarmui, smegenys natūraliai atjungia mąstymo smegenų dalį, ir palieka funkcionuoti tik smegenų dalį, atsakingą už emocijas. Tai yra iš laukinių laikų išlikusi saugumo programos dalis. Gamta norėjo, kad jei žmogų ima vytis įsiutęs dramblys, žmogui nereiktų užsiimti filosofiniais svarstymais “kaži, saugu tai ar ne, apmąstykime“, o įsijungti dvi iš galimų išgyvenimo programų – bėgti ar kovoti.
Taip žmogui susižadina išlikimo instinktai, ir su tokia vaikystės patirtimi, žmogus yra be galo kritiškas visiems aplinkiniams, savo vyrui, žmonai, vaikams, giminaičiams, bendradarbiams, draugams ir pan.
Labai gaila ir graudu, tačiau suaugę žmonės nesuvokia, kad jie yra emociškai sužaloti, ir nesupranta, kad jų elgesys yra toks pats žalojantis kitiems.
Mano tikras gyvenimas 