Mes turime savyje savybę ir galimybę tiek gimti, tiek mirti be pastangų. Gimdamas vaikas žino, kaip gimti, kaip kvėpuoti. Jam nereikia dėti sąmoningų pastangų tam, kad jis atsirastų motinos pilve, kad gimtų, kad pradėtų kvėpuoti. Taip pat ir su mirtimi. Kai ateina laikas, žmogus tiesiog miršta, ir tiek.
Todėl iš tiesų žmogaus baimė mirti yra ne paties numirimo proceso bijojimas, o iš tiesų neišgedėjimas. Tai yra baimė, priartėjus mirties momentui, išgyventi skausmą dėl visų nepadarytų dalykų per gyvenimą.
Jei žmogus priima faktą, kad mirimas yra procesas, kuris mums duotas kaip duotybė, kaip būti žmogumi paketo dalis, ir kuriam nereikia sąmoningų pastangų, tuomet žmogus gali pradėti gyventi.
Ir jei jūs kasdieną pradėsite žiūrėti, ko jums trūksta gyvenime, ko jums labiausiai gaila, ko nepadarėte, ir pradėsite tai kasdieną daryti, jūs pradėsite gyventi, ir mirties baimė dings.
Mano tikras gyvenimas 