Aš vis važiuoju pas ją

Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.

Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.

O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.

Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.

Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.

Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.

Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.

Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.

Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.

Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.

Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.

Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.

Aš vis važiuoju pas ją

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s