Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Kaip jau kalbėjau ankstesniuose pasisakymuose šia tema, apleistumo trauma dažniausiai įgyjama vaikystėje.

Kai kažkurio iš tėvų ar vieno iš tėvų nėra šalia vaiko tuomet, kai jam jo reikia, vaikas galvoja: “mano tėtis ne su manimi yra dėl kažko, ką aš padariau arba dėl to, koks aš esu“.

Žinoma, jausmas, kurį patiria vaikas, kai pasigenda tėvų ar vieno iš jų šalia, tuomet kai jų labai reikia, yra sunkus, nepakeliamas, blogas. Todėl patiriamas jausmas įsisąmoninamas kaip “aš esu blogas“. Arba “aš nesu pakankamai geras“ (kad tėvas ar mama dabar būtų šalia su manimi).

Vaikas situacijos subjektyvumo nesuvokia, nesugeba išanalizuoti pačios situacijos ir atskirti būtinybę, savo potyrius bei išvadas, kurios yra nelogiškos. Vaiko patiriami jausmai yra stiprūs ir visos šios natūraliai besivystančios sekos jis nesugeba valdyti nei logiškai, nei kaip nors kitaip. Jo vienintelis priėjimas – jis ją išgyvena, kaip vienintelę tikrą tiesą.

Kuo dažniau ir ilgiau kartojasi momentai, kai vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, vienišas, nesuprastas tėvų arba tiesiog tėvų tuo metu nėra šalia fiziškai, tuo labiau žalojanti ir gilesnė tampa trauma. Tas jausmas kartu su mintimi “aš esu blogas“ tarsi išsigraviruoja vaiko viduje. Ir kuo tokia situacija ilgiau truko, ar ilgesnį laiką nuolatos kartojosi, tuo išsigraviruoja giliau.

Ši jausmo ir minčių seka nepriklauso nuo realių objektyvių aplinkybių: tėvų užimtumo, mirties, su darbu susijusių komandiruočių, ligos ar emocinio nesąmoningo tėvų nutolimo.

Tėvai gali būti fiziškai šalia, tačiau tuo pačiu gali būti vaiką apleidę: paskendę savo problemose, savo mintyse, apimti vidinio nerimo susitelkę tik į save ar į kažkokias kitas problemas, gali negirdėti vaiko, neišklausyti, neatsiliepti į vaiko bendravimo šauksmą.

Toks nematomas nutolimas, kai fiziškai tėvai kaip ir yra šalia, yra lygiai taip pat traumuojantis, kaip ir fizinis kažkurio iš tėvų pasišalinimas iš gyvenimo – skyrybos, išsikėlimas gyvent atskirai, liga ir dažnas buvimas ligoninėse ar mirtis.

Tokią vaikystės traumą įgijęs vaikas užaugęs nuolatos jausis kažkoks ne toks, kažkoks nepakankamai geras, kažkoks prastesnis už kitus, nevertas meilės, jausis nuolatos neišklausomas, netikės, kad susiras gerą partnerį, nes manys, kad tokie, kuriuos jis laiko gerais, į jį nežiūrės. Ir bus tuo šventai įsitikinęs, nepriklausomai nuo to, ar kalbės apie tai, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kad pats niekaip negalės paaiškinti kodėl. Toks suaugęs vaikas ir lieka tiesiog mažas sužeistas nelaimingas vaikas suaugusiojo kūne, besijaučiantis nevertas gero gyvenimo.

Advertisement
Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s