Kodėl mes vėl ir vėl pasirenkame netinkamus partnerius?

Kodėl tiek daug žmonių patiria tas pačias problemas ne vienuose santykiuose? Atrodo, lyg ir viskas buvo gerai pradžioje, ir nesimatė problemų, ir “ašgi nesirinkau, aš jį tiesiog pamilau“, o kai pasižiūrime atgal, matome, kad ir du ankstesni partneriai pasižymėjo tomis pačiomis savybėmis, dėl kurių mums ilgainiui buvo blogai tuose santykiuose?

Dažniausiai priežastys slypi vaikystėje, kartais netgi labai ankstyvoje. Žmonės mylėti ir prisirišti mokosi nuo pirmų dienų. Ir tai daro su savo tėvais arba globėjais, t.y. žmonėmis, kurie buvo pagrindiniai auginantys tą vaiką.

Jei tėvai patys turėjo problemų, charakterių ypatumų, priklausomybių, baimių ar dar kažkokių dalykų, kurie trukdė jiems užmegzti vientisą meilės ryšį su vaikais, lygiai tų pačių problemų išmoksta ir vaikas. Tik tas vaikas visiškai nesupranta, kad to išmoko. Nes vaikas neturi filtrų, kol mažas. Tėvai ar globėjai jam yra dievai, kurie “viską žino“, todėl vaikas tikrąja ta žodžio prasme dedasi jų visą elgesį į galvą, tarsi viskas, ką daro, mąsto ir šneka tėvai, būtų šventa ir absoliuti tiesa.

Todėl nors kai kurie žmonės, matę blogus savo tėvų santykius ir prisiekinėja “pas mane taip tikrai nebus“, labai dideli šansai, kad vis dėlto bus. Nors jiems atrodys, kad pasirinko kitokio tipo partnerį, kad kitaip kuria santykius, dažniausiai po keturių, septynerių ar dešimties metų turės pripažinti, kad, deja, jie mato tokį patį vaizdelį savo lizde, kokį patyrė vaikystėje. Nepaisant to, kad, atrodo, dėjo visas pastangas, kad to nebūtų.

Taip atsitinka todėl, kad būtent tokio meilės būdo tie vaikai išmoko su savo tėvais, dar būdami maži. Jei tėvai nuolatos nekreipė pakankamai dėmesio, menkino vaiką, nuvertindavo, skaudindavo ir t.t., su tokiu lydinčiu jausmu vaikas ir susieja meilės jausmą. Jis tarsi įgauna nesąmoningą suvokimą, kad meilė yra + nutolimo skausmas, ar meilė kartu su pažeminimo jausmu, meilė + jautimasis menku, meilė (+skausmas).

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Įdomu tai, kad tos antrosios dalies daugelis nesuvokia sąmoningai. Tačiau ji veikia kaip programa, net nejaučiama. Ją atpažinti galima tik stebint save ir savo gyvenimą tarsi iš šalies, tarsi žiūrint filmą apie kitą žmogų. Pavyzdžiui, jei mažam vaikui tėvai neskyrė pakankamai dėmesio ir vaikas augo emociškai apleistas, toks užaugęs žmogus susipažins su kitu patraukliu žmogumi komandiruotėje ar per atostogas, ir kai reikės sėsti į skirtingas pusės išvykstančius lėktuvus, bam! jis staiga supranta, kad pamilo. Paleisti negali, o į tą patį lėktuvą sėsti irgi negali.

Tuo tarpu jei tokio žmogaus gyvenime šalia pat jo pasirodys emociškai prieinamas žmogus, pasiruošęs kurti ilgalaikius santykius, mylėti pilnavertiška meile, būti šalia visuomet, jis nepajus meilės.

Kol potencialus partneris nenuspaudžia dirgiklio mygtuko, kol nesusiaktyvuoja jausmas, kurį savo pakete iš vaikystės jam neša reiškinys “meilė“ (atsiskyrimo, paniekos, pažeminimo ir t.t. ir pan.), tol jis nejaus meilės. Nes meilė aktyvuojasi tik tuomet, kai pasireiškia pilnas paketas.

Tačiau kai potencialus partneris sukelia susijaudinimą, iššaukią tą šešėlinę meilės paketo dalį, tegu ir labai nežymiai, tuomet susiaktuvuoja ir meilės jausmas. Staiga užsikuria ryškūs jausmai, ryšys su tuo žmogumi pradeda atrodyti gyvas, tikras, todėl toks partneris atrodo teisingas pasirinkimas, tik su juo, atrodo, jaučiamės iš tikrųjų tokie, kokie esame. Ir taip vėl ir vėl nesąmoningai pasirenkame netinkamą partnerį. Su kuriuo, atrodo, sieja tikra meilė, tikri jausmai. O šešėlinė “meilės“ pusė pradeda lįsti gerokai vėliau, kai jau santykiai pažengę per toli, kad būtų galima lengvai pasakyti “pamačiau tavo tikrą veidą, viso!“.

O būdamas su stabiliu, čia ir dabar esančiu partneriu, ištikimu, mylinčiu žmogumi, kuris nedirgina vaikystėje įgytos žaizdos, žmogus nejaus meilės. Jam bus nuobodu, “kažkaip netikra“, jis nejaus gyvų jausmų. Jis galbūt ir kažkiek rūpinsis tuo žmogumi, tačiau nesijaus jį įsimylėjęs, gyvai mylintis. Emocijos nebus pažadintos, viskas bus kažkaip be ugnelės.

O sutikęs partnerį, kuris yra žavus, patrauklus, ir savyje turi kažką, kas slapta nuspaudžia mygtuką, sujungtą su mūsų vaikystės žaizda, staiga užsidega laužai, širdis dainuoja ir kraujuoja, vyksta dramos ir jausmai kunkuliuoja visu pajėgumu. Viskas atrodo labai tikra, tačiau veda mus, deja, ten pat – į vaikystės žaizdos išgyvenimą iš naujo ir iš naujo.

Tol, kol nepamatome sekos, dėsningumo, ir nenusprendžiame šįkart išsiaiškinti, suvokti save, priežastis ir pagyti.

Kodėl mes vėl ir vėl pasirenkame netinkamus partnerius?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s