Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.

Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia,  palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu“. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.

Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu“.

Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.

Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!

Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis“. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!“, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.

Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.

Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.

Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.

Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas  toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.

Richard Rappaport “Narcizas“, iš Wickimedia Commons

Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.

Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.

Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.

Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.

O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

3 komentarai “Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s