Trauminis prisirišimas

Viena iš esminių priežasčių, kodėl aukos grįžta pas buvusius smurtavusius sutuoktinius, yra reiškinys, vadinamas trauminiu prisirišimu.

Trauminis prisirišimas įvyksta tada, kai du žmones susieja stiprūs išgyvenimai ir bendros jų patirtys, tačiau jos nėra geros ir gražios abiems žmonėms. Vienas iš trauminių prisirišimų pavyzdžių gali būti emocinis smurtas. Pavyzdžiui, vienas iš partnerių nuolatos kala į galvą kitam: “Tu esi menkysta, tu nieko nesugebi, tu esi nieko vertas, ką tu darytum be manęs, tu be manęs neišgyventum, niekas į tave nežiūtėtų, tau išvis pasisekė, kad aš tave ištraukiau“.

Kas vyksta: agresorius žemina auką, menkina jos vertę, plauna smegenis apie tai, kad ji nieko neverta. Ši nuolatos aktyviai vedama propaganda yra niekuo nepagrįsta, ir tai yra emocinis smurtas. Kuo ilgiau auka išbūna tokiuose santykiuose, kuriuose nuolatos girdi tą pačią žinią, tuo didesnė tikimybė, kad auka priima šią žinią į save ir vis labiau abejoja savimi, kol ima tikėti, kad ji iš tiesų nieko neverta. Tuomet ji pasijunta dėkinga agresoriui, kad nors jis yra su ja, nes jau yra patikėjusi, kad jiegu ne jis, auka būtų viena, palikta, užmiršta, nes yra nieko verta.

Trauminis prisirisimas

Palyginkime, jeigu tai būtų normalūs santykiai. Du žmonės kažką veiktų kartu. Nueitų į kiną, apsipirktų, nueitų į kavinę išgerti kavos, pavalgytų, grįžtų namo, galbūt pažiūrėtų televizorių, naktį pasimylėtų, ryte eitų į darbą, mėnesio pabaigoje susimokėtų komunalinius mokesčius ir pan. Abu jaustųsi laisvi, greičiausiai jaustųsi mylintys ir mylimi, bet ta meilė būtų tokia rami, tyli, tekanti kaip upė iš dienos į dieną. Kažkokios bendros ramios patirtys juos sujungtų, ryšys su laiku pamažu didėtų, tačiau kasdienybėje nebūtų paremtas labai intensyviais išgyvenimais.

Tuo tarpu kai agresorius pats pažemina auką, abiejų organizmuose išsiskiria adrenalinas, auka jaučiasi pažeminta, beviltiška, tuo momentu jaučia neapykantą agresoriui, o po to agresorius po konflikto ją apkabina ir pamyli, staiga auka pasijaučia vis dėlto esanti mylima, nepaisant jos įsikalbėto nevertumo. Tiek cheminės organizmo reakcijos, tiek emocinė būsena per tokį patyrimą svyruoja žymiai labiau. Jausmai svyruoja nuo neapykantos iki meilės, galbūt, siaučiant emocijoms ir hormonų audroms, apvaikinuojama audringu seksu. Emociniai patyrimai yra žymiai intensyvesti ir labiau įsimintini. Meilės jausmas, sekantis po pažeminimo yra stipresnis, todėl dėl intensyvesnių patirčių su agresoriumi užsimezga intensyvesnis ryšys tarp aukos ir agresoriaus.

Tačiau akivaizdu – tai nėra ryšys, kuris yra vienareikšmis aukai. Ji patiria agresiją, emocinį smurtą, o tarpuose – trumpus meilės plyksnius. Formuojasi trauminis prisirišimas, kuris veikia stipriau, negu teigiamas, meile, o ne agresija pagrįstas ryšys aukščiau aprašytame epizode.

Mano nuomone, vienas iš ryškiausių spaudoje nuolatos linksniuojamų trauminio prisirišimo pavyzdžių yra praeityje garsaus krepšininko Gintaro Einikio ir jo gyvenimo draugės Jurgitos Narmontienės istorija. Vyras periodiškai prisigeria ir siautėja iki tokio lygio, kad moteriai iškyla pavojus gyvybei, ir konfliktą spręsti vyksta policija. O po kiek laiko moteris jam atleidžia. Taip yra pasikartoję ir viešumoje nuskambėję ne vieną sykį. Tačiau net ir buvusi sumušta, moteris vistiek susilaukė su agresyviu vyru vaiko, ir istorija tęsiasi toliau.

Print+screen´as iš 15min.lt
Print+screen´as iš 15min.lt
Trauminis prisirišimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s