Kai parašiau straipsnį apie tai, kad narcizai greitai mezga santykius, mano skaitytoja parašė: “pasakys kokia vista tai turejo but,kad nesuprato i kokio idioto pinkles papuole“, ir man buvo labai sunku tą sakinį perskaityti.
Nes auka, vieną dieną suvokusi kas vis dėlto įvyko, turi išsrėbti tokius skausmo lovius, kad žmogui, to nepatyrusias, to neįmanoma suprasti. Ir dar, be viso to, kad tu vieną dieną supranti, kad tas žmogus niekada tavęs nemylėjo, o siurbė energiją, kartodamas, kad myli, turi dar iškęsti ir aplinkinių paniekinimą. Tipo, vištelė, pati įkliuvai į pinkles, pati ir kalta.
Todėl man vis sukosi galvoje klausimas – ką daryti, kad žmonės nepapultų į narcizų pinkles? Kad neužmegztų su jais artimų santykių ir nepasmerktų savęs metams, dešimtmečiams, o gal visam gyvenimui, kuriame nebus tarpusavio supratimo, emocinio artumo, o kiekviena diena bus tarsi vaikščiojimas stiklo šukėmis basomis kojomis?
Lengvo ir paprasto patarimo nėra. Deja, net klasikiniai narcizai nenešioja vėliavos, kurioje parašyta: “aš – emocinis parazitas, venkite manęs!“. Jie ateina į jūsų gyvenimą kaip tas žmogus, kurio tu laukei visą gyvenimą. Tavo svajonių vaikinas, nuostabus partneris. Tame gyvenime etape mes galvojam: “kad tik tai būtų ne sapnas, kokia laimė, kad man taip pasisekė!“
Ir vis tiktai, kai jau mūsų gyvenimo šipulai po mūsų kojomis, ir kai jau išeina galvoti savo galva, pažiūrėjus atgal į audringą istoriją, tenka sau pripažinti, kad nepaisant viso to pradinio furoro ir galvos svaigulio, visąlaik, nuo pat pradžių, buvo tas kažkoks keistas jausmas. Kad kažkas ne visai taip. Jis toks mažas, tarsi neįvardijamas, bet jis viduje tikrai buvo.
Aš bandau atgaminti ir prisiminti savo jausmus ir juos kaip nors aprašyti. Vienu atveju tas mažas jausmas buvo toks keistas dalykas, tarsi negeras skonis burnoje. Tarsi virėja, gamindama kepinį, būtų sumaišiusi vieno iš prieskonių pakelius ir būtų netyčia vietoj vieno prieskonio, kuris įeina į patiekalą, sudėjus kito, kuris visiškai jame netinka.
Bet kadangi prieskonių dedama mažai, na, žinote, ant peilio galiuko, tai ta keista skonio priemaiša tokia tarsi vos vos jaučiama. Bet jaučiama. Bet kadangi šiaip patiekalas yra puikus, gražioje didelėje lėkštėje, didelis, šviežias, garuojantis, purus, puikiai atrodantis, tiksliai tai, ką mes užsisakėme, tiksliau, netgi geriau, na juk nepradėsi kelti skandalo dėl to kažkokio keistoko skonio atspalvio, teisingai?
Kitu atveju, aš iš tiesų jaučiau baimę. Nieko negalėjau sau padaryti, viskas atrodė puikiai, tiesiog netgi labai, bet baimės jausmas buvo nuolatos, toks tvyrantis ore. Tiesiog jaučiau to žmogaus agresiją, nors jos apraiškų nemačiau nei iš tolo. Greičiau atvirkščiai. Bet tą baimę jaučiau taip aiškiai, kad net galėjau įvardinti. Bet ji buvo neapčiuopiama, tokia be faktų, nematoma, tad su tuo jausmu nieko ir nedariau.
Žinoma, kad baimė buvo pagrįsta. Agresijos buvo labai labai daug. O aš jai esu jautri, todėl užuodžiau dar tada, kai jos nesimatė.
Visa tai pasakoju tam, kad pabrėžti to mažo, tylaus balselio viduje kalbėjimą į mus – jei nenorime pakartoti liūdnos istorijos su narcizu, o kas sąmoningai suvokė, kas atsitiko, tikrai nebenorės, turime išmokti pasikliauti tuo tyliu balseliu viduje. Jis ne veltui kalba į mus.
Bet kas atsitiko su mumis – tai kad mes bandėme jo negirdėti, neklausyti. Arba, kaip man su ta baime, aš tiesiog nežinojau, ką su ja daryti, nors jaučiau aiškiai.
To tylaus balselio tikslas – apsaugoti mus nuo priešų, pranešti, kai esame nesaugūs. Mūsų problema yra tokia, kad tas balselis mumyse yra per tylus ir mes nesuteikiame jam tiek reikšmės, kiek jis iš tiesų turi.
Mes randame jam pateisinimą: “jis taip nuostabiai elgiasi, tai aš išsigalvoju“. Čia yra racionalizavimas – mūsų protas racionaliai vertina matomus to žmogaus veiksmus. O narcizas, kaip žinia, pradžioje elgsis labai ir netgi pabrėžtinai gražiai. Ir dar pats pabaksnos pirštu – matai, kaip aš gerai su tavimi elgiuosi?
Arba tariame sau: “negali juk viskas gyvenime būti idealiai“. Čia irgi racionalizavimas. Na, suprask, ir taip yra kone idealiai, o dar tu čia jeigu pradėsi kabinėtis prie tokių menkų niuansų, tai jau visiškai, vadinasi, esi išpindėjusi ir nesugebi vertinti net aukso gabalo, kuris tau kątik įkrito į rankas. Jeigu dar čia kabinėsies, tai išvis viena visam gyvenimui liksi.
Tokias vidines tiradas pavarę mes beveik visai uždusiname tą savo ir taip buvusį tylų vidinį balselį. Problema yra tame, kad mes neatkreipiame į jį pakankamai dėmesio tam, kad išgirstume jį rimtai ir, jį išgirdę, atidžiau ir su kritiškesniu žvilgsniu paanalizuotume savo partnerį. Ir jeigu leistume bent pasvarstyti sau, kad gal tas tykus vidinis balselis ir turi kažkokio svorio.
Paduokit šiandien savo tyliam balsui viduje mikrofoną.
Mano tikras gyvenimas 