Ar manipuliacija yra nekaltas reiškinys?

Po to, kai paskelbiau savo analizę apie Bronislovo Burgio kalbos įrašą, komentaruose kilo pasvarstymų – ar tikrai blogai jis darė? O kas čia tokio blogo manipuliacija? Juk visi manipuliuoja!  O kas nemoka manipuliuoti, tas pavydi tiems, kas moka, ar ne?

Arba, jis padarė tiek gero, kam žlugdyti jį dėl vieno insidento su nepaklusnia mergiote?

Teisingai, tam tikro lygio manipuliacija yra dažnas kasdienybės reiškinys. Ji naudojama daugelyje gyvenimo situacijų. Mama sako vaikui: susirink žaislus, tada galėti pažaisti žaidimų konsole! Manipuliacija? Galbūt, šiek tiek.

Tarptautinė pop žvaigždė Siemens arenoj Vilniuj pasakys: “Labas vakaras, Vilnius!“ ir po koncerto: “ačiū!“, visi klausytojai ir susilydys. Manipuliacija? Beveik akivaizdi. O jeigu dar po koncerto pasakys “jūs buvote pati šilčiausia publika mano gyvenime“ jau yra atvira manipuliacija, nes taip sako po kiekvieno koncerto. Tai tiesiog yra frazė, kuri paveikia klausytojų emocijas ir jie išeina patyrę kažką ryškesnio, negu jei nebūtų tos frazės. Tokie labiau sujaudinti.

Taip galima vardinti ir vardinti.

Tad kas čia blogo toje manipuliacijoje, kurią savo kalba darė B. Burgis? Taigi visi manipuliuoja! Visų pirma, apsibrėžkime, kas yra manipuliacija. Manipuliacija tai yra įtakos darymas, kad žmogus pakeistų savo mąstymą arba elgesį į tokį, kokio siekia manipuliuotojas.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Taigi, atrodo, kad tą patį daro mama su vaiku, atlikėja su klausytojais ir buvęs direktorius su gimnaziste. Vistik esminis skirtumas, kuris skiria pirmus du pavyzdžius nuo pastarojo yra tas, kad pirmieji du atvejai nesukelia žalos tam žmogui, kuriuo yra manipuliuojama.

Na taip, vaikas be pažado nenorės tvarkytis, natūralu. Tačiau toks mamos pasiūlymas jį išmokys susitvarkyti kambarį. Nors tvarkytis vaikas turės prisiversti, tačiau greičiausiai susitvarkęs jausis netgi išdidus, kad jam pavyko! Žodžiu, tiek ilgainiui, tiek trumpu laiku jam nėra žalos. Jis greičiausiai jausis tik geriau ir tai turės teigiamą įtaką jam paaugus, t.y. ilgame laikotarpyje.

Lygiai taip pat su koncertu. Taip, visi supranta, kad čia tik taip pasakė, nes visur tą patį sako. Na, bet malonu ir viskas. Žmonės pareis namo pasisėmę gerų emocijų, pasakos draugams, ir galbūt gana ilgai su malonumu prisimins tą patirtį. Vėlgi, nėra žalos nei trumpalaikiu, nei ilgu laikotarpiu.

Tuo tarpu garsiai skambančiu atveju ko siekė tuometinis direktorius savo prakalba? Jis siekė paveikti tėvus, paveikti tai, kaip jie mato situaciją, paveikti tai, kaip jie mato dukters padėti situacijoje ir perspektyvoje toje gimnazijoje, ir kaip tėvai galvoja apie save bei savo dukrą. Tas vidinės realybės keitimo poveikis buvo daromas su vieninteliu tikslu – tam, kad tėvai persigalvotų kelti klausimą dėl direktoriaus sprendimo pašalinti jų dukrą iš gimnazijos.

Įsivaizduokime, kad viskas, ką pasakė tuometinis direktorius savo mokinės tėvams, ėmė ir 100% įlindo į jų bei jų veiko galvas. Koks rezultatas:

1) trumpalaikis – tėvai iš tiesų grįžę namo pasako: dukrele, tu iš gimnazijos išeini. Prisidirbai ir išeini.

2) ilgalaikis:

a) dukra mano, kad autoritetingas pareigas užimantis asmuo turi teisę taip kalbėti, ir tai yra normalu, tai reikia priimti ir nekelti klausimo. Todėl ateityje bet kas, kas užims jos gyvenime autoriteto vietą: vyras, uošvis, viršininkas, policininkas ir t.t. galės su ja bendrauti grasindamas, žemindamas, baugindamas ir trypdamas jos vertę.

b) tėvai mano, kad yra visiškai niekam tikę tėvai – dukra jiems primelavo, jie nesugebėjo jos auklėti ir auginti taip, kad ji būtų gerbiama visuomenės narė. Visi tėvai geresni, žino ką daro, o jie patys kalti, kad jų vaikas toks problematiškas, kad reikia net išmesti iš mokyklos, jie nieko neišmano, tik sukelia problemas gimnazijai. Ir jeigu jie dabar to nepripažins, kokie nevykę yra tėvai, tai jų dukrai bus tik dar blogiau – jie padarys dar vieną neteisingą sprendimą, kuris tik pavirtins, kokie jie nevykėliai kaip tėvai, ir gimnazija taps pragaru jų dukrai.

Tam, kad įvyktų pirmas, trumpalaikis punktas, turi įvykti antras, ilgalaikis punktas – t.y. turi suveikti direktoriaus taikyti metodai. Žodžiu, žmonės turi pakeisti mąstymą apie save, t.y. patys patikėti savo bei savo vaiko menkavertiškumu, neabejotinu klaidingumu vien tam, kad nekeltų tolimesnių problemų vienam žmogui.

Mano asmenine nuomone, toks ilgalaikis neigiamas poveikis yra per didelė žala, ir ta žala nepateisina trumpalaikių tikslų. Tuo labiau, kaip minėjau anksčiau, tuometinis direktorius tikrai turėjo visas teisines poveikio priemones pasiekti savo sprendimo administraciniu keliu nepanaudojant emocinio smurto.

Todėl manipuliacija, sukelianti žalą, yra emocinis smurtas.

Tai nereiškia, kad dabar visi turi prikalti buvusį direktorių prie sienos ir nutarti: “vistik jis buvo blogietis“, o visa tai, ką jis padarė kaip pedagogas, nurašyti. Aš su jo pedagoginiais pasiekimais nebuvau susidūrusi asmeniškai. Tačiau kadangi yra ir moksleivių, ir mokytojų, ir kitų tėvų, kurie karštai palaiko jo pusę, tikiu, kad kūrė ir palaikė garbingą, prestižinę mokymosi įstaigą, prižiūrėjo jos moralę ir kad daugybė joje besimokiusių vaikų gavo puikų išsilavinimą, kurį panaudos sėkmingai tolimesnei savo karjerai.

Tačiau tai nereiškia, kad dėl konkretaus žmogaus didelių pasiekimų jam yra leistina bauginti, grasinti ir kitaip neigiamai veikti žmones siekiant savo tikslo. Tikslas ne visada pateisina priemones.

Todėl “tu arba už Birgį arba prieš jį!“ yra juodai balto mąstymo pavyzdys. Arba už, tada tarsi jam viskas galima, arba prieš, tada tu nepripažįsti jo viso gyvenimo darbų. Tiesa yra kažkur per vidurį – taip, jis turbūt yra iškilus pedagogas, daug nuveikęs Lietuvos ir jos jaunimo labui. Tačiau tai nepateisina tų priemonių, kuriomis jis siekė laimėti šioje konkrečioje jam nepatogioje situacijoje.

Ir dar toks klausimas – įdomu, ar nėra daugiau aukų, kurios patyrė tą patį, kaip minėta mergina ir jos tėvai? Keliu tą klausimą todėl, kad manipuliacijos lygis yra aukštas, tokio lygio nepasieksi per tris kartus savo gyvenime. Tai reikia nuolatos praktikuoti ir būti gerai įvaldžius. Jeigu prabiltų visi žmonės, ant kurių nors sykį savo gyvenime buvęs direktorius praktikavo savo įgūdžius, ar tada vis dar matytume jį kaip iškilų pedagogą, daug nuveikusį Lietuvai?

Advertisement