Vaikystės traumų atkartojimas

Ar pastebėjote, kad gyvenime galioja tam tikri dėsniai? Tarkim, kai palyja, po to šaligatviai būna šlapi. O kur buvo duobės, ten telkšo balutės. Arba, jei lyja ir saulė, tai pamatysi vaivorykštę?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Arba, jei mergaitės tėvas gėrė, tai jai užaugus jos vyras irgi gers? O jeigu ji rado jėgų išsiskirt, tai jos antras vyras irgi pradės gerti? O jei tėvas mušė jos motiną, tai ją irgi muš jos vyras. O jeigu mušė ją, tai ir ji muš savo vaikus. Pastebėjot tokį dėsningumą?

Tokia moteris, kentėjusi nuo smurto šeimoje, gali prisiekti, kad jos gyvenime tai niekada nepasikartos. Ir bus tikra, kad padarys viską, kad nepasikartotų. Bet 90% šansai, kad vis tikrai pasikartos. Kodėl taip yra?

Taip yra todėl, kad visi aukščiau išvardinti yra gamtos dėsniai. Yra moksliškai įrodyta (žr. šaltinį apačioje), kad jei žmogus patyrė vaikystės traumą, jo psichika pasąmoningai siekia tą traumą atkartoti.

Kai vaikas patiria vaikystės traumą, vienas iš dalykų, kas atsitinka traumos metu – tam tikra asmenybės dalis atskyla ir tarsi tampa nematoma. Tarkime, kažkas iš tėvų vaiką pažemino, neapgynė, o pasityčiojo tuomet, kai jam labiausiai reikėjo pagalbos. Vaikas pasijuto apgautas, išduotas. O iš tėvų tikėjosi, ir turėjo teisę tikėtis, kad kas jau kas, bet tėvai jį apgins. Todėl tuo momentu, kai suprato, kad tėvai jį apgavo, vaikas pajunta nepakeliamą skausmą. Tais atvejais, kai skausmas toks aštrus, kad pasidaro nebepakeliamas, psichika įjungia gynybinius mechanizmus. Čia kažkas tokio, kaip įvykus trumpam sujungimui iššoka saugikliai.

Išmušus psichikos saugikliui, tam tikra situacijos dalis tampa nebesuvokiama, tarsi atsijungia nuo sąmonės, nuo suvokimo. Kad neperdegtų psichika ir vaikui nepakriktų protas. Arba, jei vaikas suvoktų visą jo išdavystės siaubą, jis nebenorėtų niekada bendraut su tėvais. Bet vaikas vienas neišgyvens, todėl jo psichika, atjungdama saugiklius, tarsi užmiršta dalį traumos. Užmiršta dalį skausmo, tarsi pusiau pamiršta, kad kažkas iš tėvų su juo taip pasielgė, tarsi kaip ir nesureikšmina to viso įvykio. Taip psichika susireguliuoja tuo momentu tam, kad vaikas vėl galėtų likti su tėvais ir priimti jų tolimesnę globą, ir taip nerizikuotų likti vienas be jų, nes tai jam grėstų galbūt netgi mirtimi.

Tačiau trauma todėl ir yra trauma, o ne kažkoks nelabai gerai prisimenamas nereikšmingas epizodas. Ta skausmo dalis, ta primiršta baisaus įvykio dalis yra nuslopinama ir nukišama į pasąmonę. Na, kažkas tokio kaip Černobylio sarkofagas. Tik vaikui taip nutikus, jis nesuvokia ir nežino, kad jo viduje įvyko gyvybei pavojingas sprogimas, ir kad jo psichika gindamasi arba nuo išprotėjimo arba nuo tėvų netekimo, suformavo slaptą sarkofagą. Kad apsaugotų jį patį.

Tačiau tas sarkofagas yra ilgaamžis, ir jo paskirtis yra saugoti žmogų nuo radiacijos nutekėjimo. Bet jis yra, tik žmogus to nežino, sąmoningai nesuvokia. Tačiau kūnas, emocinis kūnas viską žino ir prisimena, pasąmonė irgi. Viską, ką patyrė žmogus būdamas motinos įsčiose, kai jautė mamos emocijas ir kai buvo mažas.

Pačiam žmogui sąmoningai manant, kad jis daro viską, kad tik nepakartotų vaikystės

traumos, realiai sprendimus jo gyvenime labai įtakoja tas nesuvoktas ir neatpažintas sarkofagas. Kas realiai vyksta – tai pasąmonė stengiasi įstumti žmogų į tokias pačias situacijas, kad jos pasikartotų sąmoningame amžiuje. Ir kad žmogus, pažadintas esamos situacijos skausmo, pagaliau atsisuktų į savo viduje esančius sarkofagus ir imtųsi juos atsargiai atidarinėti ir pažiūrėti, kas yra viduje.

Todėl moteris, turėjusi alkoholiką vyrą ir išsirinks vyrą su tomis savybėmis todėl, kad jos pasąmonė sieks jai sukelti tą pačią situaciją tam, kad ją pakartotų. Ir nors jos būsimas vyras bus niekada negėręs, ir atrodys priešingybė, dideli šansai, kad vis dėlto jis mėgant metams pradės gerti.

Ir jeigu moteris su juo išsiskirs ir susiras kitą vyrą taip ir neatradus savo černobylių sarkofagų savo viduje, vėl ir vėl kartos situacijas, kuriose atsikartos senos, nesuvoktos emocinės traumos.

Mano tema – narcizai. Vieną dieną aš supratau, kad jų seka mano gyvenime yra ne atsitiktinė ir kad aš pati kažkaip juos pritraukiu. Šį faktą dar geriau pagrindžia tai, kad, norėdama imti ir galutinai išsispręsti savo amžiną problemą su narcizais, aš susiradau terapeutą, kuris irgi buvo narcizas!!! Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad aš iš tiesų per mažai jį pažinojau, kad užtikrintai teigčiau, kad jis narcizas. Bet jis su manim pasielgė lygiai pagal tokią pačią schemą, kaip ir visi kiti reikšmingi narcizai mano gyvenime!

Todėl aš manau, kad jeigu būčiau mokiusis KTUG, aš greičiausiai būčiau buvusio direktoriaus B. Burgio aršiausių gynėjų vėliavnešė! Jei tik nebūčiau patekusi jo nemalonėn prieš tai. Bet nerūkiau, tai tikrai tikėčiau juo kaip dievu, beveik garantuoju.

Todėl iš tiesų neveltui liaudyje yra posakiai “nuo vilko ant meškos užšoko“, jei neišmoksi pamokos, dievas atsiųs trigubai ar dešimgubai sunkesnę ir t.t. ir pan.

Traumuota meilė (širdis, šiukšlių dėžė). Nuotrauka autorės
Traumuota meilė (širdis, šiukšlių dėžė). Nuotrauka autorės

Iš tiesų tai yra vaikystėje sužalotos sielos šauksmas išlaisvinti kažkada joje užrakintą didelį, tuomet nepakeliamą skausmą ir pagaliau nuo jo išsilaisvinti…

Nuoroda į šaltinį, kuriame cituojami konkretūs autoriai ir tyrimai, įrodantys žmoguje slypintį poreikį atkartoti vaikystės traumas (anglų k.): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3330499/

Vaikystės traumų atkartojimas

Vienas komentaras “Vaikystės traumų atkartojimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s