Tiesiog atsisėsk.
Pajausk, kur savo kūne jauti sunkumą. Ir pasėdėk su juo.
Vidury to sunkumo pajusi pyktį, o tada greičiausiai prieisi liūdesį.
Pasilik su tuo liūdesiu kol jis pavirs į pažeidžiamumą.
Sėdėk toliau ir žiūrėk, kas dar iškils. Kuo giliau kasi, tuo švelnesniu tapsi.
Gryna baimė atsidaro ir išsiplečia į tikrumą, supratimą, dėkingumą ir esamo momento priėmimą.
Širdis natūraliai suminkštėja, jeigu tau pavyksta likti čia ir dabar.
Iš širdies gali matyti tikrą dangaus spalvą.
Iš ten gali pamatyti švytinčią geltoną saulėgražą ir gilią savo dukters akių mėlynę.
Jautri širdis neblokuoja lietaus debesų, ašarų ar vystančių gėlių.
Leisk tiek grožiui, tiek liūdesiui, tave paliesti. Tai yra meilė, ne baimė.
Colleen Saidman Yee
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Versta iš šio video (anglų k.), 18:43
Mano tikras gyvenimas 