Narcizas neturi jausmų, jis negali mylėti… kartoju ir kartoju. Vistik tie, kas susidūrę su narcizais ne per darbą ar giminystės ryšius, o per artimus santykius, žino – jie sako “Aš tave myliu“.
Ar tai reiškia, kad meluoja? Greičiausiai ne. Jo akivaizdoje suabejoti jo jausmais tokioje situacijoje nesiūlyčiau, nes reakcija gali būti sprogstamoji. Bet čia, saugioje aplinkoje, galime pasigilinti ir pažiūrėti, ką tai reiškia.
Iš tiesų narcizas sakydamas “aš tave myliu“ tikrai jaučia jausmą, tik tas jausmas yra kitoks, negu kad būna visiems kitiems žmonėms tokiu atveju. Paprastai, kai žmogus pamilsta, jo jausmas būna toks iš dviejų dalių. Iš vienos pusės, norisi būti su tuo žmogumi kartu ir būtent su juo patirti artumą. Tai yra ta dalis, kur norisi kažko gauti SAU.
Antra dalis jausmo – tai begalinis noras rūpintis tuo žmogumi, daryti jam gera, apskritai trokšti, kad tas žmogus būtų laimingas ir jam būtų gera gyventi. Tai yra dalis, kurioje norisi kažko KITAM.
Narcizo atveju tuo tarpu yra tik pirmoji dalis. Tos degančios akys, tas gyvas jausmas, kuris atsiranda narcizo akyse, iš tiesų yra “pagaliau gausiu tą žmogų ir jausiuos normalus“. Narcizas kažkur giliai turi tą jausmą, kad kažkas su manimi netvarkoj. Ir tas neįsisąmonintas jausmas ir yra pagrindinis varikliukas, kuris ir verčia narcisą elgtis narsicistiškai.
O mūsų visuomenėje yra įprasta poruotis, todėl narcizas, per daug nesukdamas galvos, kas .ten per keistas jausmas eina iš vidaus, susikuria iliuziją, kad jeigu aš rasiu tinkamą partnerį, tai tas vidinis tuštumos jausmas dings savaime.
Be to, net ir neturėdamas partnerio, narcizui tiesiog gyvybiškai būtinas narsicistinis penas. O susižavėjusios mylimosios akys yra geriausias žinios “koks tu nuostabus“ šaltinis. Todėl atsiradus partnerei, narcizas staiga pasijaučia užpildytas. Kadangi šioje stadijoje susižavėjimo savimi gauna daugiau nei bet kokioj kitoj situacijoj gyvenime, kurį laiką nesigirdi tos vidinės tuštumos.
Staiga nebegirdėdamas vidinio gaudesio “tu nenormalus, nenormalus“, narcizas pasijunta kaip normalus, pilnavertis žmogus! Jis pagalvoja – tai ir yra meilė!
Bet tai kaip tada tos karštos nemigo naktys, ilgi pasivaikščiojimai, romantika? Viskas buvo taip tikra! Taip, elgesys buvo tikras. Ir nenuostabu, kad ir jūs karštai pamilote tą tuomet tokį mielą žmogų. Atleiskite, kad eilinį kartą griaunu visas iliuzijas – tai tikrai yra tik iliuziijos – tas elgesys buvo tam, kad jus papirktų. Kad jūs liktumėte su juo. O kadangi narcizas tuomet dar girdėjo tą balsą “tu kažkoks kitoks, kažkoks netikras, nepilnas“, tai jis stengėsi penkiagubai!
Natūralu, kad pamilote. Tik pamilote ne tą žmogų, o jo vaidmenį. Kas buvo toliau, man jau ir pasakot nebereikia – po to, kai pajuto, kad jus gavo, tarsi pasikeitė. Tarsi būtų visai kitas žmogus! Visai ne tas, kurį pamilote. Ir jau niekada nebegrįžo į tą pradinę rolę. Nors pakilimo epizodų gal dar kurį laiką buvo. Ir niekada nebegrįš. Nes tas žmogus, kokį matėte, buvo rolė. Tokio žmogaus nėra. Ir gerai suvaidinga rolė. Taip, kad patikėtumėt.
Todėl narcizas, kai sako “aš tave myliu“, iš tiesų turi omenyje “man reikia tavęs. Tu esi įrankis užpildyti juodajai skylei manyje. Tu dabar esi atsakinga už tai, kad aš gerai jausčiausi. Ir jeigu aš ateity pasijausiu blogai, tu ir tik tu būsi kalta. O tau ir taip pasisekė, kad mane gavai. Aš toks nuostabus, kad vien pats faktas, kad tave vedžiau, turi kasdieną ir nepaliaujamai tave kelti į padanges. Aš tavim net neketinu rūpintis. Va, atlieku greitai ir nepriekaištingai savo rolę, žiedelį užmaunu ir viskas, sužieduota. Likusį gyvenimą tarnausi man. Tarnausi ir turėsi dėkinga jaustis. Ir skųstis negalėsi.“
Iliustracijos iš flickr.com
Mano tikras gyvenimas 