Šiame Psichologija Tau žurnalo numeryje rašau apie mokslinius tyrimus, patvirtinusius, kodėl merginos su ūsais yra žymiai patrauklesnės vyrams nei be ūsų.
Juokauju.
Nuo pirmadienio nebevalgau, laikausi dietos! Iki šios savaitės pabaigos kertu, kiek telpa, o pirmadienį, tai jau kad šoksiu iš lovos, sulesiu tris kruopas… ir būsiu laiminga. Jei būsiu nelaiminga, tai mano valia vis tiek nugalės. Kažkur girdėta, ar ne? Aš paprastai išsilaikau iki 18 valandos. To paties pirmadienio, žinoma. Ką čia slėpti, būna, kad ištveriu tik iki kokios 15 valandos.
Tiek kartų esu metusi valgyti, kad nebesuskaičiuoju. Iš jų kelis sykius net gana sėkmingai. Esu numetusi svorio. Bet tik iki tos akimirkos, kol vėl nesusigundžiau kokiu pyragėliu. Paslydusi kokį 548 kartą, pamaniau, kad aš, kaip kokia alkoholikė, turiu neužlipti ant kamštelio. Nes, kaip ir jiems, vienu stikliuku niekas nesibaigia. Prasideda daugiadienės, pamažu virstančios į savaites ir mėnesius, o šie – į metų metus… Vis atrodo, na, tik šiandien paslydau. Tik dabar nesusivaldžiau. Na, jeigu jau nesusilaikiau, šiaip ar taip, diena nuėjo šuniui ant uodegos. Tai šiandien nors prisivalgysiu visko, kiek noriu. O nuo rytojaus jau šiukštu vėl laikausi! Tokiomis šnekomis save vis apgaudinėdama rituosi iš vienų metų į kitus…
Maistas yra mūsų gyvybės šaltinis, tačiau kartais jis gali atsisukti prieš mus ir įtraukti į pavojingą priklausomybę. Taip atsitinka, kai maistu bandome suvirškinti neigiamas emocijas. Galite pastebėti, kad bėgate valgyti po nemalonaus pokalbio ar prieš nežinomus pokyčius. Jaučiate, kaip nurimstate, nes maistas tapo jūsų emocijų atpirkimo ožiu. Kiekvieną kartą sunerimę, slopinate šį jausmą šaukštais ir šakutėmis, tarsi mėgintumėte suvalgyti neskanias emocijas, kad jos nebūtų tokios ryškios. Merilando universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad net 75 proc. visų persivalgymo atvejų susiję su neigiamomis emocijomis, tad pasiteisinimas „aš buvau alkanas“ tampa bevertis.
Mano tikras gyvenimas 