Narsicistinis penas

Esu tikra, kad esu panaudojusi šį išsireiškimą vieną ar du kartus savo straipsniuose, atėjo laikas pristatyti šį terminą.

Iš esmės tai yra tik temose apie narsicizmą vartojamas išsireiškimas, todėl jis yra gana specifinis. Tarkime, tokie dalykai kaip melas, manipuliacija, meilės bombardavimas, atsakomybės neprisiėmimas ir pan. gali būti ir būna vartojami įvairiuose kontekstuose, nebūtinai kažkuo susijusiuose su narcizais. Tuo tarpu narsicistinis penas yra būtent tik narcizams būdingas reiškinys.

Beveik visuose straipsniuose, kai kalbama apie narcizą, pabrėžiama, kad narcizui yra labai svarbu, kad jis būtų suvokiamas ir priimamas kitų kaip aukštesnės rasės, kaip privilegijuotas, kaip ypatingų talentų ir gabumų turintis, kaip daugiau už kitus uždirbantis, geriau atrodantis, įdomiau gyvenantis, kurio geresnė šeima, verslas, turtai ir t.t. ir vėl nuo pradžių, žodžiu, supratote.

Legenda apie Narcizą, kuri pasakoja, kad jis taip pamilo savo gražų atvaizdą upelio paviršiuje, kad nebegalėjo atsitraukti ir taip ir mirė savimi besigrožėdamas, nepakanakamai akcentuoja upelio reikšmę. Upelis kaip veidrodis – jame žmogus gali matyti savo atspindį. Tačiau tam, kad pilnai suvokti narcizo gyvavimą, svarbu suvokti pilną upelio arba veidrodžio rolę.

Šią nuotrauką (iš Wickimedia Commons), bet tokia gera ir taip tinka, kad nesusilaikiau

Jei narcizams iš tiesų užtektų upelio arba veidrodžio, visi jie seniai jau būtų sudžiūvę besigrožėdami savimi miškų laukymėse arba savo prieškambariuose. Galbūt net savo lovose, jeigu įsitaisę veidrodžius net miegamuosiuose ant lubų. Nebūtų įskaudinę nei vieno žmogaus ir šio blogo nebūtų. Galbūt tik šioks toks nepaaiškinamas mirtingumo padidėjimas statistikoje.

Vien veidrodžio atspindžio narcizui neužtenka. Kadangi giliai giliai pasąmonėje jis jaučiasi nieko nevertas, tuščias, nepatrauklus, neįdomus ir atstumiantis, narcizui reikia kažko aktyvesnio nei vien nebylus veidrodžio atspindys. Jam reikia gyvų žmonių, kurie jį girs, kels į padanges, aukštins, dievins, juo žavėsis. Jam reikia kitų žmonių, kurie transliuodami jam susižavėjimą juo garsiai ir nepertraukiamai, išstumtų iš narcizo pasąmonės tą baimę, kad jie yra nieko neverti.

Tam, kad gautų nenutrūkstamą srovę pagyrų ir komplimentų, narcizas gali padaryti bet ką, pasielgti bet kaip, jam nėra nieko švento. Jis gali ir pameluoti, jeigu reikės, ir bet ką padaryti, kad tik gautų dar vieną pagyrą. Tos pagyros, susižavėjusių žmonių žvilgsniai, kitų pavydas jo gero gyvenimo ir yra narsicistinis penas. Tai, kas maitiną tuščią narcizo ego, nuolatos jam patvirtindamas, kad jis tikrai yra ypatingas. Tas aktuvus paties narcizo kuriamo super įvaizdžio atspindėjimas.

Trumpai tariant, narcizui visi žmonės yra reikalingi ir vertingi tik tiek, kiek jie generuoja narsicistinio peno, t.y. siunčia jam patvirtinimus apie jo ypatingumą. Kuo daugiau narsicistinio peno generuoja žmogus narcizui, tuo jis tuo momentu jam yra svarbesnis.

Taigi, galima sakyti, kad legenda tam tikra, paviršutiniška prasme yra teisi. Tik iš tiesų narcizas myli ne save, o savo kuriamą dirbtinį Aš. Kuris, atspindėtas kitų žmonių, jam teikia pasitenkinimą.

Narsicistinis penas yra realiai vienintelis narcizo santykis su gyvenimu, visais žmonėmis ir pasauliu. Suvokus narsicistinį peną, tampa aiškus ir narcizo pyktis, ir narcizo “meilė“. Beje, tai yra ir vienintelis dalykas, kuris varo narcizą į priekį. Ir jo negavęs narcizas kenčia baisiausias kančias. Ir dėl jo jis yra pasiryžęs padaryti bet ką, absoliučiai bet ką.

Narsicistinis penas

3 komentarai “Narsicistinis penas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s