Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

“Laba diena,
rašau jums, nes noriu išspręsti seniai kankinančias problemas. Jaučiu, kad viena, be patarimo ar žvilgsnio iš šono, to padaryti negaliu, nors labai noriu.
Dabartinei situacijai didelę įtaką, manau, turi mano vaikystė ir šeima. Augau nedarnioje vidurinės klasės šeimoje. Pirmas mano vaikystės prisiminimas – tėvų barniai, pykčiai, net muštynės. Tuomet, kai man buvo apie 4 metai, tėvai skyrėsi, buvau palikta gyventi pas senelius, kur, retkarčiais aplankoma mamos ir brolio, išbuvau apie du metus.Iki mamos savižudybės (vėliau sužinojau, kad ji sirgo bipoliniu sindromu, o jos mama – mano močiutė – taip pat kažkada turėjo nervinių ligų). Grįžau gyventi pas savo tėtį ir brolį, po metų šeimoje atsirado pamotė. Tėtis – šaltas, griežtas, uždaro mąstymo, nelankstus (fizinės prievartos nepatyriau), tačiau pamotė buvo dar šaltesnė. Jokios meilės, dėmesio, palaikymo, rūpinimosi (emociniame lygmenyje) visą vaikystę ir paauglystę nejaučiau nei iš tėčio, nei iš pamotės. Puikiai, šiltai sutariu tik su broliu, pamotė su tėčiu iki šiol su mumis beveik visiškai nebendrauja, nesirūpina kaip mums sekasi ir t.t. Jie ir mes su broliu – tarsi svetimi. Tarpusavyje tėtis su pamote irgi nesutaria, pagarbos, meilės niekada tarp jų nematėme, namuose buvo dažni konfliktai, pykčiai, barniai, buvo net porą metų trukusios jų skyrybos.
Taigi, turėdama visą šią patirtį kuriu savo gyvenimą ir šeimą. Tačiau konfliktinėse situacijose su savo vaikinu elgiuosi žiauriai – keliu balsą, rėkiu, “isterikuoju“, galiu jį apstumdyti, apkumščiuoti, net pagrąsinti savižudybe (ypač tuomet, kai partneris mane “atstumia“ – t.y. atsisako toliau kalbėti, ignoruoja, apsisuka ir nueina ir pan.). Nuslūgus konfliktui, man neapsakomai gėda dėl savo elgesio. Logiškai suvokiu, ką darau ir kad darau netinkamai, ir net pykdama, grasindama, kumščiuodama aš tai darau be ypatingo vidinio įniršio, tik tarsi sekdama kažkokiu pasąmoningu impulsu, nesuvokdama, kas vyksta. Suvokiu, kad tai yra nepaprastai žalingas elgesys, ir nenoriu jo matyti savo šeimoje, tačiau tą akimirką, kai kyla konfliktas, aš tarsi pamirštu tai, ir elgiuosi priešingai, nei norėčiau. Tuo pačiu metu, žinodama savo giminės moterų psichinių ligų istoriją, labai bijau, kad ir aš nesusirgčiau kažkokia psichine liga, kad šitų nedidelių konfliktų iššauktas neracionalus, hyper-emocionalus elgesys neperaugtų į kažką daugiau, ko nebegalėsiu suvaldyti.
Tiesiog nežinau, kaip šitoje situacijoje elgtis, kaip pakeisti savo elgesį konfliktų, nesutarimų poroje metu. Suvokiu, kad ją taisyti būtina, ir labai noriu suprasti, kaip tą daryti.
Kitose socialinėse situacijose – darbe, draugų rate ir pan. – esu taiki, mano sunku išmušti iš pusiausvyros, dažniausiai kaip tik užimu diplomatės poziciją. Tačiau bendraujant su partneriu užsiplieskiu greitai, reaguoju agresyviai ir esu hyper-emocionali.
Labai lauksiu Jūsų atsakymo.
Ačiū už Jūsų pagalbą!
Kristina (vardas pakeistas)“
Dėkoju Jums, Kristina, už klausimą. Visų pirma, noriu pasakyti, kad mano atsakymas – tai mano privati nuomonė. Nes aš, nors labai domiuosi psichologija, ir manau, kad kai kurias jos sritis išmanau gana gerai, neturiu (galbūt tik kolkas) oficialaus išsilavinimo šioje srityje. Tačiau nuoširdžiai Jums dėkoju už galimybę pasidalinti savo nuomone.
Tai yra normalu, kad tai, kas su Jumis atsitinka, pasireiškia būtent artimuose santykiuose. Nes tokiuose intymiuose santykiuose, kaip darbe, socialinėje aplinkoje, mes labiau mokame išlaikyti veidą. Ypač tie, kas kilę iš problematiškų šeimų. O artimiausi santykiai mus paliečia giliausiai, reakcijos yra stipriausios ir pasireiškia tokios, kokios iš tiesų yra.
O reakcijos Jūsų irgi yra visiškai normalios. Normalios turiu omenyje tai, kad tai nėra sveikos ir santykius stiprinančios reakcijos. Tačiau yra visiškai normalios turint omeny Jūsų bagažą iš vaikystės. Tai, ką aprašėte, rodo, kad Jūs patyrėte beveik atšiauriausią įmanomą atstūmimą iš tėvų pusės. Tėvai jus paliko pas senelius ir tokiame amžiuje vaikui tai be galo sunkiai pakeliama situacija. Jūsų mama mirė ir taip Jus galutinai apleido. Tėvas apleido Jus net gyvendamas kartu, ignoruodamas ir nebūdamas tuo tėčiu, kurio reikėjo vaikui, o dar be mamos. Be to, jis neapgynė Jūsų kaip savo vaiko ir nuo kitos savo žmonos atšaurumo. O pamotė irgi netapo ta motinos figūra, kurios Jums taip reikėjo.
Aš Jus labai užjaučiu ir labai atjaučiu, kad Jums teko patirti tokią didelę apleistumo traumą vaikystėje, kuri buvo pakartota kelis kartus, t.y. dar pagilinta. Kartu patyrėte ir išdavystės traumą – tėvai turėjo būti tais gerais tėvais, bet jais nebuvo. Nors ne todėl, kad nenorėjo. Tiesiog nemokėjo ir nežinojo kaip, greičiausiai patys turėjo tokias pačias vaikystės traumas.
Turint tokias traumas, kaip Jūsų, Jūsų aprašomos reakcijos yra iš esmės normalios reakcijos. Iš esmės bet kuris kitas vaikas, augęs tokiomis pačiomis sąlygomis ir patyręs tai, ką patyrėte Jūs, turės tokias pačias reakcijas į situacijas, kuriose Jums atrodo, kad Jūsų partneris Jus nori irgi palikti.
Tokiose situacijose Jums to sąmoningai nevaldant, atsigamina vaikystėje patirti jausmai, kai Jūs paliko mirdama mama ir kai išdavė tėvas ir pamotė. Tai reiškia, kad Jūs 90% tuo metu patiriamo jausmo iš tiesų patiriate tai, ką patyrėte tuomet, būdama vaikas, ir to negalėjote išjausti, nes nesubrendusiai vaiko psichikai to buvo tiesiog per daug. Įsivaizduokite, kad tik 10% patiriamo jausmo yra tas tikrasis situacijos sukeltas jausmas. Jei tose pačiose situacijose teturėtumėt tik 10% to jausmo stiprumo, kurį patiriat, tai juk greičiausiai sugebėtumėt tvarkytis konstruktyviai, ar ne?
Todėl geriausia, ką galiu patarti Jūsų situacijoje – tai kiek įmanoma susižinoti viską, ką įmanoma apie baimę būti paliktai vienai. Ir tada stebėti, kaip jinai reiškiasi Jūsų elgesyje. Tiesiog stebėkite, kas tuomet įvyksta su Jumis, Jūsų viduje, sekundės dalį prieš tai, kai imate elgtis destruktyviai. Pasistenkite įvardinti tai konkrečiu sakiniu, pavyzdžiui “bijau, kad partneris paliks mane vieną“, ar pan. Labai svarbu atkapstyti mintis, kurios užkuria elgesį, kuris iššauna automatiškai kaip apsauginė ginkluotė, kad tik su jumis neduok dieve neatsitiktų kažkas baisaus, tas… kas ir slypi tose apšaudymus paleidžiančiose mintyse.
Stenkitės kiek įmanoma dirbti su savo vaikystės trauma būti palikta ir apleista. Jūs nepasirinkote tokios vaikystės ir tai yra ne jūsų kaltė, kad gavote tokį paveldą, kokį gavote. Bet deja, Jūsų atsakomybė yra save gydyti, save pažinti ir kelti, stotis ant kojų. Kadangi Jūsų trauma yra didelė, tai gali būti vienas iš rimčiausių Jūsų gyvenimo darbų – gydyti savo sužeistą mažo vaiko sielą ir suteikti jai tai, ko nesuteikė tėvai. Ir taip pačiai perkurti save į pilnavertį žmogų.
Kryptys, kuriomis patarčiau dirbti: priimti savo tėvus tokius, kokie jie buvo ir yra, priimti savo istoriją tokią, kokia ji buvo, priimti save tokią, kokią Jus padarė Jūsų istorija, suvokti, kokias žaidzas Jumyse sukėlė jūsų apleistumas vaikystėje, gerai papykti ant tėvų už tai, ką jie Jums padarė, kažkokiu momentu jiems atleisti, išmokti save nuolatos stebėti, atpažinti pasikartojančias labiausiai dirginančias situacijas, išanalizuoti, kuo jos panašios, kokios mintys-provokatorės jas paverčia sprogstamosiomis, susikurti planą, ką darysite, kokius sveikus alternatyvius reagavimo būdus pasirinksite tam momentui, kai galva vėl pradės sproginėti, išmokti sau atleisti, kai ir vėl Jūsų žaizdos pasireikš stipriau nei sveikas protas, atsiprašyti kitų žmonių už savo elgesį, kantrybės dirbant su savimi, išmokti save pagirti už kiekvieną menkiausią pasiekimą, atrasti savyje savo vidinį vaiką ir išmokti jį paguosti, išmokti būti savo vidiniam vaikui ir tėvas ir motina. Ir kantriai ir nuolankiai mokytis mylėti save.
Kadangi Jūsų situacija vaikystėje buvo tikrai labai sudėtinga, neslėpsiu – blogiau galėjo tebūti tik jei abu tėvai būtų nusižudę. Tai yra tikrai labai sunkūs ir dideli išgyvenimai mažam vaikui… Todėl pačiai prisiliesti prie savo neišgyventų jausmų vaikystėje gali būti per sudėtinga užduotis. Todėl labai siūlyčiau susirasti specialistą, geriausiai tokį, kuris turi patirties dirbant su vaikystės traumomis ir kompleksiniu potrauminiu streso sindromu, ir tai daryti kartu su profesionalia pagalba. Tiesiog turite neleisti sau save retraumatizuoti dar sykį, kad dar nepagilintumėte traumos.
Tuo pačiu su specialistu pasieksite ir dar vieną labai svarbų uždavinį, kurio dar nepaminėjau (lygtai būtų maža to, ką išvardijau?!) – išmoksite saugaus prisirišimo prie žmogaus. Nes to neturėjote galimybės išmokti savo vaikystėje, be ko santykiai su artimiausiais žmonėmis visada yra problematiški.
Visa tai darydama neutralizuosite apšaudymus sukeliančias mintis ir palaipsniui mažinsite 90% iš vaikystės atsinešto jausmo stiprumo. Netgi pradėjus dirbti su viena iš užduočių greičiausiai pastebėsite pokyčius.
Kai kurie profesionalūs psichiatrai ir psichologai laikosi nuomonės, kad didžioji dalis sutrikimų yra dėl neišgydytų vaikystės traumų arba kaip kompleksinio potrauminio streso sindromo pasekmė. Taip kad gydydama savo traumas tuo pačiu kelsite savo imunitetą prieš psichikos ligas.
Jūs jau turite labai daug to, ko Jums reikės šiame kelyje – Jūs jau labai gerai pajautėte, kur skypi Jūsų problemų ištakos, Jūs ieškote išeities, keliate klausimus, Jūs jau kuriate artimus santykius, Jūs jau pastebite savo elgesį ir kas su Jumis darosi. Jūs jau turite šiltus santykius su broliu, mokate kurti santykius su kitais žmonėmis.
Apkabinu Jus virtualiai, ir Jumyse tūnantį mažą vaiką, kuris matė per daug skausmo, išdavysčių, neteisybės, buvo paliktas likimo valiai, išgyveno per daug streso ir negavo visko to, ką vaikai gauna vaikystėje – su begaline atjauta ir tikėjimu Jūsų stiprybe ir užsispyrimu pastatyti savo vidinį vaiką tvirtai ant kojų.
O tada šypsositės ir žinosite, kad pati pastatėte save ant kojų.
Eadweard Muybridge nuotrauka “Moteris su vaiku“, Wickimedia Commons
Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

Vienas komentaras “Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

  1. Labai pažįstama istorija ir labai gaila, kad labai retas žmogus kreipiasi pagalbos.
    Teks labai daug dirbti su savo jausmais,emocijomis, su savo saviverte, su pasitikėjimu savimi. O svarbiausia, teks išmokti priimti, atleisti ir paleisti viską,kas daugiau nereikalingą ir nepadeda tavo gyvenime. Išmokti priimti save ir mylėti save. Tu esi stipri ir tau nereikia kitų žmonių,kad jaustumeisi verta meilės,pripažinimo. Kiekvienas mes esame verti meilės, tačiau pirmiausiai,patys save turime mylėti.
    Labai rekomenduočiau apsilankyti pas neurolingvistinio programavimo specialistą. Šiose sesijose aktyviai dirbama su emocijomis bei paaštrėjusiomis reakcijomis. Mažinami arba sušvelninami pykčio protrūkiai, mokoma racionaliai mąstyti bei išmokti klausytis ir suprasti ką žmogus bando tau pasakyti, nešokant daryti išankstinių išvadų ir taip išvengti aštraus emocijų išliejimo.
    Neteisk pati savęs už vieną ar kitą klaidą kol mokysies iš naujo pažinti savo jausmus ir kontroliuoti savo reakcijas. Tik daug kartų bandydami ir klysdami mes kažko išmokstame.
    Didelės sėkmės ir drąsos šioje kelionėje!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s