Sara Susanė iš “(Ne)mano istorijos“ – švento naivumo įsikūnijimas

ne spoiler’is

Viena iš savybių, būdingų nuo santykių priklausantiems žmonėms – naivumas. Nelabai toks šventas, daugiau visa persmelkiantis ir keistas naivumas suaugusiojo žmogaus akyse.

Kai žiūrėjau puikų Labaiteatro spektaklį “(Ne)mano istorija“, būtent (ne)švento nemanoistorija2naivumo įsikūnijimu man pasirodė jo veikėja Sara Susanė.

Viskas jos gyvenime tarsi jai nutinka, o ne ji pati taip pasirinko. Žinoma, spektaklyje vaizduojamas visai kitas laikmetis, galbūt net daugiau nei prieš 100 metų. Tuomet žmonės gyveno visai kitaip. Pasirinkimo laisvė buvo žymiai labiau ribota nei šiomis dienomis, o ypač moterims.

Tačiau vistik ji yra puikus naivumo pavyzdys. Viso spektaklio metu, kuriame pavaizduoti kertiniai jos gyvenimo momentai, o jos gyvenimo istorija užima pusę spektaklio, tik vieną kartą sprendimą priima ji pati.

Tačiau, kaip paaiškėja vėliau, vistik giliai širdyje mano, kad tai ne ji priėmė tą sprendimą, kad ji buvo tik ta, kuri padarė, tai ką turėjo padaryti, tarsi sprendimą už ją jau priėmė kiti ir ji neturėjo teisės į savo nuomonę, t.y. į teisės priimti savo sprendimą.

Visi kiti įvykiai gyvenime jai tiesiog nutinka. Ji – kaip šapas, mėtoma ir vėtoma gyvenimo vėjų, verpetų ir visokių srovių. Ji tik daro tai, “ką reikia“, tačiau visąlaik tikisi, kad šįkart viskas bus kažkaip gerai, kažkaip “taip, kaip (jai) reikia“. Nieko nedarant. Na, tiesiog. Nes taip turi būti. Nes taip juk TURI būti.

Ji tarsi mažas vaikas, paviliotas nepažįstamojo saldainiu, eina iš paskos. Eina tiesiai į bėdą, bet eina, nesgi turi būti viskas kažkaip gerai. Žiūrovas mato, kad čia geruoju nesibaigs, o jinai dar nemato. O kai pati nueina į tą bėdą ir bėda plojasi jai į veidą, tada ji tarsi nustemba: “o tai kaip čia taip? Nejaugi tai nutiko man? Kodėl?“.

Bet akivaizdžių ženklų, kurie kažkodėl aiškūs visiems kitiems, tik ne jai, kad situacija geruoju nesibaigs, ji nemato. Ji juos ignoruoja, kažkaip pateisina, praleidžia pro akis, nesigilina. Na, juk negali būti, kad gali būti kažkaip grėsminga, pavojinga, neaišku, negerai, kažkodėl turi būti gerai.

Jai sunku, bet jos problemas sprendžia kiti, o ne ji pati. Ji ir tikisi, kad visi kiti nuspręs ir kažkaip mistiškai jai nesikišant visas gyvenimas susidėlios taip, kad jai būtų gerai. Kaip gerai, ji nežino, nes niekada apie tai nemąstė, bet kažkaip tikrai gerai. Sara Susanė yra akla tam faktui, kad visi žmonės pirmiausia elgiasi taip, kaip jiems yra geriau. O tai savaime dar nereiškia, kad kiti ir pats gyvenimas kažkaip ims ir pagalvos už ją. Ištrauks ją iš bėdų, išsuks jai dar net nespėjus suprasti, kad čia apskritai bėda pakvipę buvo.

Sara Susanė, net sukrėsta jai artimo žmogaus mirties, atsisako suvokti, kad tai, kas jai nutiko, buvo jos pačios pasirinkimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ji taip ir nugyvena gyvenimą su leitmotyvu “Kaip baisiai man nutiko. O aš taip tikėjau!…“

O tu, ar negyveni kaip Sara Susanė, apsigaubusi (ne)švento naivumo skraiste?

 

Viršuje – Sara Susanė iš Labaiteatro spektaklio “(Ne)mano istorija“, aktorė Agnė Sunklodaitė

byam_shaw_-_naked_blindfolded_girl

Byam Shaw “Tiesa“, iš Wickimedia

 

Sara Susanė iš “(Ne)mano istorijos“ – švento naivumo įsikūnijimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s