Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

Pasakysiu iš karto. Po pirmos knygos ši knyga man pasirodė daug geresnė ir įdomesnė. Manau todėl, kad antroji knyga kiek giliau leidžiasi į žmogaus vidų. Gaila, tačiau antrai knygai suprasti būtina būti perskaičius pirmąją.

Antra knyga iš esmės yra Kristiano Grėjaus savęs pažinimo ir keitimosi istorija. Pirmoje knygoje apie jo ypatingai žiaurią vaikystę pas prostitutę biologinę mamą bei siaubas, kurį jis patyrė tuomet, papasakota tik tiek, kiek to reikėjo pagrįsti jo sadizmui bei faktui, kodėl jis nesileido liečiamas.

Šioje knygoje žymiai giliau, lyginant su pirma, paliečiama ši tema bei jo pastangos keistis. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, tai nėra kapstoma labai giliai, greičiau tiksliai tiek, kiek reikia istorijai palaikyti ir nei žodžio daugiau. Visgi, mano nuomone, pagrindinė šios knygos gija ir yra jo gijimo, jo keitimosi istorija.

Kaip Kristianas, patyręs aukščiausio laipsnio išdavystę ankstyvoje vaikystėje bei retraumatizavimą paauglystėje, sąmoningai siekia perlipti nepasitikėjimą kitais žmonėmis ir siekia žengti į jam nepažintą žemę. Kurioje žmogus gali pasitikėti kitu žmogumi, bent jau tiek, kad leistųsi liečiamas.

Man patiko, kad knygoje Kristiano veikėjo lūpomis atspindėta, kad vidinis keitimasis yra sąmoninga žmogaus valios išraiška suvokus žalojančios vaikystės patirties įtaką suaugusiojo gyvenimui. Kai žmogus prisiima atsakomybę keisti tai, ką iš jo padarė jo sunki praeitis.

Nors iš principo ši knygų serija yra šiuolaikinė stebuklinė pasaka, joje pagrindinis veikėjas kapoja devynias galvas nebe slibianams, o savo nepasitikėjimui, negalėjimui prisileisti kitų žmonių arčiau savęs, keisdamas jam nepriimtinus vaikystės modelius vardan to, kad galėtų gyventi pilnatviškesnį gyvenimą.

Man patiko, kad jo vidiniai pokyčiai neparodyti kaip savaiminiai. Jie kyla iš sąmoningai daromų veiksmų, kuriais jis išstumia save iš komforto zonos ir pastato save į situacijas, kurios jam iki tol kėlė didžiausią siaubą. Man patiko, kad jis tai daro žinodamas, kodėl ir ką jis daro. Ir dar, man patiko, kad tie pakyčiai neįvyksta žaibo greičiau ir kažkaip stebuklingai, o kad tai yra panašiau į prakaito liejimą sporto salėje, kai žmogus turi kartoti nepatogius veiksmus tam, kad savyje išugdytų naują savybę ir taip atvertų iki tol nepažintas artumo su kitu žmogumi erdves.

Man patiko, kad šioje knygoje nors ir paprastai, tačiau gerai atvaizduota, kokio lygio kančias po daugelio metų sukelia vaikystėje patirtas apleistumas ir fizinis smurtas.

Gaila tik, kad kaip ir pagrindinės turėjusios būti veikėjos Anos Stil vidinis peizažas yra žymiai mažiau išbaigtas ir vystosi žymiai mažiau, nors šiokių tokių vidinio brendimo požymių užuomazgų lyg ir esama.

Nors ši knyga išlieka lengvo komercinio pramoginio turinio knyga, tačiau nelengva, bet sėkminga vidinio keitimosi istorija daro ją vertingą. Tada ir pirmoje knygoje aprašyti iškrypimai staiga įgyja tarsi kažkokį pateisinimą, bent jau kažkokią prasmę.

20160120_101349

 

Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s