Narcizai labai mėgsta kurti dramą. Jiems reikia nuolatinio patvirtinimo, žavėjimosi jais. Natūraliai gyvenime šito gėrio yra ribotas kiekis. O narcizams jo reikia daug daugiau nei kitiems žmonėms.
Tada narcizai pasitelkia savo slaptus, bet gerai išvystytus talentus manipuliuoti, kurti trikampius, atspindėti ir pūsti miglą ir kitus. Savo talentų pagalba narcizai paslapčia, tačiau užtikrintai kursto dramos židinius.
Jie, žinoma, nenori būti matomi kaip audrų stiklinėse kūrėjai, nes jau kam kam, bet jiems viešasis įvaizdis yra viskas. Todėl jie pasirūpina, kad kitiems nesimatytų, kas tikrieji dramos židinių kurstytojai. Vienas du, truputis manipuliacijos ir visai kitas žmogus atrodo kaip tikrasis dramos iniciatorius.
O ten kur dramos, konfliktai ir įtampos, ten narcizai klesti. Jie pasirūpins, kad reikiamos srovės pūs reikiamomis kryptimis, iš kurių svarbiausios – kad viskas vyktų taip, kaip jie nori, kad jie atrodytų kaip nuostabūs žmonės ir kad visi kiti atrodytų kalti dėl visko, kas vyksta ne taip.
Kol būsite kažkokiais svarbiais santykiais susiję su narsicistinio tipo asmenybėmis, tol, būkite tikri, dramoms jūsų gyvenime nebus galo. Tol, kol patys nenuspręsite nebeįsileisti dramų į savo gyvenimą.
Pabandžius pareikalauti iš narcizo atsakomybės už savo veiksmus, jis akimirksniu užkurs tokią dramą, kad daugiau nebesinorės kėsintis į “neliečiamojo“ mundurą. Šįkartą drama bus atvira, tačiau kaltas, žinoma, liksite jūs, ne kas kitas.
Puikios manipuliacinės savybės, tobulinamos iki meno aukštumų jam leidžia taip apsukti ir išvartyti bet kokią situaciją, kad visada dėl visko liks kalti kiti. Taip pat ir už sukeltą dramą. Todėl žmonės, gyvenantys ar dirbantys su narcizais, kelis kartus nukentėję nuo neprognozuojamų narcizų poelgių, ilgainiui pradeda patys to nejausdami vengti juos judinti, kad tik neduok dieve, nekiltų dar viena neproporcingo dydžio audra.
Beje, tai nereiškia, kad dramos baigsis. Dramos poreikis yra ne tik pas narcizus, bet ir pas jų partnerius. Ten, kur nėra konstruktyvaus bendravimo ir patvirtinimo vienas kitam, kad kiekvienas yra svarbus, drama atlieka daug svarbių vaidmenų. Vienas iš jų – pasijusti, kad gyveni, t.y. užkurti susivėlusias ir apsinešusias emocijas, “praskaidrinti“ kasdienybę.
Antras – patvirtinti, kad gyveni. Tiek narcizas, tiek jo partneris pajunta svarbus. Jeigu aš galiu sukelti tokia dramą, tai aš juk vistiek esu kažko vertas, ar ne?
Trečia, dramos yra fonas, kuriame atrodo, kad problemos sprendžiamos labai intensyviai. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Dramomis yra tik imituojama veikla, kuri atrodo, kad kaip problemų sprendimas, tačiau iš tiesų tai yra kaip žvyrkelis. Kai mašina pravažiuoja, kyla didžiulis dulkių debesis ir atrodo, kad vyksta intensyvus eismas. Prasčiausios kokybės kelias užjudintas paskleidžia smėlio debesį, pro kurį nebesimato nei kelio, nei kelkraščių, nei esmo dalyvių, nieko. O jausmas – kad labai daug kas vyksta. Nes dirginamos juslės – akyse pilna smėlio, atsimerkti neįmanoma, burna peršti, įkvėpti irgi neįmanoma. Tačiau tuo metu iš tiesų nevyksta naujo asfalto tiesimas.
Kiti žmonės, patys nebūdami narcizai, deja, dažnai palaiko dramų debesis. Tai nuskambės neįtikėtinai, tačiau dramos yra patogios ir žmonės jas mėgsta. Yra žymiai patogiau dalyvauti svetimose dramose negu nedalyvauti. Nes kaip tas žvyrkelis, svetimos dramos, įtraukusios mus, apsaugo mus nuo pažiūrėjimo į akis savo gyvenimo skauduliams, sunkioms emocijoms ir kitoms problemoms.
Be to, žmonės turi slaptą baimę, kad pasibaigus dramoms, jų gyvenimas taps nepakeliamai nuobodus. Tai yra netiesa. Gyvenimas yra nepakeliamai nuobodus, kai mes visomis išgalėmis vengiame savo gyvenimo. O kai pradedame jį gyventi, pasirodo, kad jis žymiai įdomesnis, nei svetimos dramos. Tik jis, išgyvenamas pilnai kiekvieną akimirtą, ir leidžia pasijusti gyviems.
Mano tikras gyvenimas 