Ribos.

Prieš du metus sėdėjau Ankaros viešbuty ir žiūrėjau video, kuris aiškino apie žmogaus ribas. Pamenu tą jausmą – norą suvokti esmę ir tarsi aš būčiau įžengusi į mokyklą baltomis kojinėmis iki kelių apie šlaunis plakantis plisuotam sijonui. Visiškas nežinojimas, sumišęs su smalsumu galvoje su baltais kopūstais – kaspinais.

Dabar, praėjus dvejiems metams, kai manau, kad temos esmę suvokiau neblogai, nepaliauju stebėtis – kaip aš užaugau ir nugyvenau tiek daug metų nieko nežinodama apie tokį svarbų dalyką?! Kaip tai apskritai įmanoma? Kodėl niekas apie tai nekalba?

Paskutiniu metu tiek ženklų tiesiog rėkia man į ausį, kad turiu apie tai rašyti, kad rašysiu. Greičiausiai ne vieną straipsnį.

Užduokite sau klausimą – kas yra žmogaus ribos? O kur yra mano ribos? Kur baigiuosi aš ir prasideda kiti žmonės? Kur yra ta aiški riba, kurią pamačius tampa aišku, kad iki čia – aš, o va nuo ten – jau visi kiti, t.y. išorinis pasaulis.

Nėra taip paprasta atsakyti, ar ne? Fizinis kūnas turi aiškias ribas, jis baigiasi tiksliai ten, kur yra oda. Viskas, kas yra odos viršutinis sluoksnis, nagų ir plaukų galiukai, žymi mano kaip fizinio kūno pabaigą. Mano odos išorėje esantis pasaulis yra už mano ribos. Ar tikrai?

Kai man pirmoje klasėje berniukai tampė už kasos, taigi veikė ne mano viduje, bet man labai nepatiko, kai kada net skaudėjo! Ir tai mane labai nervino ir man nepatiko.

O jeigu dar kas nors pasakė kokį įžeidžiantį žodį, tai išvis prie manęs net neprisilietė, bet taigi kaip paveikia mane!? Tai kur yra ta tiksli riba, skirianti mane ir kitus? Galbūt tai, kad tą ribą nėra paprasta apčiuopti iš pirmo žvilgsnio, ir jos nemoko mokykloje kaip kokios Pitagoro teoremos, ir yra priežastis, kodėl ši tema taip ir lieka  neišstudijuota ir po paskutinio skambučio?

Ar todėl, kad kiekvieno žmogaus ribos apskritai yra skirtingos? Kas vienam malonu, kitas to negali pakęsti. Vieną toks žodis įsiuntina, kitą – prajuokina.

Vis dėlto priėjau išvados, kas savo ribų suvokimas yra be galo svarbus klausimas, norint rasti savo vietą aplinkoje ir suventi tiek su savim, tiek su išoriniu pasauliu.

Ir nors išorinės ribos (dar?) nesugalvojau, kaip aprašyti kaip matematinės formulės, vis tiktai tai ribai išmatuoti kiekvienas turime įmontuotą vidinį prietaisą. Tas prietaisas – tai emocijos.

Dažniausiai staiga sukilusios neigiamos, nemalonios emocijos yra prietaiso būdas parodyti, kad kątik buvo pažeista mano asmeninė riba. Jeigu man ant kojos užlipo troleibuso pakeleivis ir tai mane suerzino, vadinasi, mano vidinis prietaisas pranešė, kad kątik buvo pažeistos mano ribos.

Jeigu po stalu ant mano pėdos pėdą padėjo mano mylimasis, tai mane nuteiks visiškai priešingai – aš jausiuosi mylima ir susijusi su juo. Man bus malonu. Vadinasi, jis mano ribos nepažeidė. Taip, išorinis veiksmas atrodo beveik taip pat, tačiau, aš pastarąjį aš įsileidau pati. Jis nepažeidė mano ribų, nes jį aš pati esu įsileidusi arčiau savęs.

Tačiau jeigu jis pratrūktų rėkti, tai mane sunervintų. Ir vėlgi – vidinis prietaisas paleido alarmą dėl pažeistų mano ribų. Nesvarbu, kad jis mano mylimasis, ant manęs rėkti negalima niekam. Tai irgi yra mano riba.

Ring the Alarm

Nuotraukos iš Wickipedia

Manau, bus daugiau.

 

 

 

Ribos.

Vienas komentaras “Ribos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s