Įsišaknijusi gėda

Gėda yra labai nemalonus jausmas, patiriamas esant kažkokiame santykyje su kitais žmonėmis. Žiūrint iš išgyvenimo perspektyvos, gėda išsivystė kaip emocija tam, kad padėtų žmonėms geriau palaikyti santykius vieni su kitais, kad žmogus, turintis gėdą turėtų didesnius šansus geriau integruotis į giminę, gentį ir taip padidinti savo išgyvenimo šansus.

Jeigu žmogus netyčia kažką padaro tai, kas kitiems yra negerai, kiti žmonės jam pasako – na ką tu čia dabar, va, žiūrėk, ką padarei!? – žmogus susimąsto, pagalvoja, kadangi turi gebėjimą atjausti kitus žmones, suvokia, kaip jo veiksmai padarė kitiems blogai, pajunta gėdą ir atsiprašo. “Aš nepagalvojau, dabar matau, ką savo veiksmais jums padariau, aš atsiprašau.“ Tokia maždaug yra standartinė įvykių ir emocijų seka. Gėdos momentas labai nemalonus, tačiau būtent gėda užtikrina elgesį, kuris inicijuoja santykius pataisantį elgesį – atsiprašymą. Kai atsiprašymas yra nuoširdus, žmogus gailisi, kiti mato jo nuoširdžią atgailą, supranta, kad tai buvo padaryta ne piktybiškai, atleidžia jam ir visi toliau gyvena draugiškai. Pamainomis budėdami prie laužo ir gindamiesi kolektyviai nuo prie laužo priartėjusių vilkų bandos.

Taigi, gėda yra toks nemalonus, tačiau palyginus trumpai trunkantis jausmas, tik iki kol kilusi problematinė situacija bus išspręsta. Kai prasižengėlis pamato, kad jam gentainiai atleido, jis pajunta palengvėjimą, visi atsikvepia, apsikabina ir pajunta dar gilesnį ryšy vienas su kitu.

Vistik kai kada šis ciklas neįvyksta iki galo ir neužsidaro, arba įvyksta kažkaip kitaip, neįprastai. Vienas iš pavyzdžių – ilgesnį laiką bendraujant su narsicistine asmenybe. Narcizai patys turi perdėtą gėdos kiekį, kuris yra nesuvoktas, neapdirbtas, o pakištas po pasąmonės klodais. Jie mano, kad gėda jų neveikia. Jie niekada neprisiima kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus, kurie dažnai būna ir skaudūs, ir žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu. Ką daro narcizas, kuris susiduria su situacija, kuri kitam žmogui sukeltų gėdą – jis tos gėdos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti. Todėl ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nes prisiėmus atsakomybę gali pajausti gėdą, ją sykį pajautis, tai gali išbudinti jame seniai prisikaupusią neišgyventą gėdą. Narcizas jaučia grėsmę tokio emocijų antplūdžio nepakelti, todėl jis nueina kitu keliu – jis užmetą savo gėdą ant kito, šalia esančio žmogaus pečių.

Shame

Nuotrauka iš Wickimedia

Tarkime, narcizui kažkas nepatiko. Jei jo vietoje būtų neurotipinis žmogus, jis ateitų pas kitą žmogų ir pasakytų: “klausyk, kai tu tą ir tą padarei, man nepatiko, ar galėtum daugiau taip nebedaryti?“. Iš esmės kokia ten buvo problema, nesvarbu. Esmė tame, kad žmogus sugeba konfrontuoti kitą žmogų tiesiogiai. Narcizas, tuo tarpu, nenori atsiskleisti. Vietoj to, kad jis tiesiai iškeltų problemą, jis ją imasi paveikinėti taip, kad jis liktų užkulisiuose, tarsi nematomas. Jis nori privesti kitą žmogų pakeisti jo elgesį, tačiau taip, kad pastarasis nesuprastų, kad tai narcizui to reikia. Todėl narcizas užmes kažką tokio:

“Dabar, kai tave jau pažįstų daugiau, manęs nebestebina, kodėl visa tavo giminė tavęs nemėgsta.“ Ar kažką panašaus. Narcizo tikslas yra, kad ta pastaba kirstų kiaurai ir giliai, ir jo atakuojamas žmogus susimąstytų: “jeigu jis tai sako dabar, tai turbūt aš kątik kažką padariau negerai. Tai tada darysiu kitaip.“. Dažniausiai taip ir įvyksta. Slaptos narcizo atakos auka, pagavusi nematomą smūgį, iš tiesų pakeičia savo kursą ir narcizui problema išsisprendė.

Galbūt narcizas norėjo, kad jo žmona nebekalbėtų su kaimynais. Jeigu jis būtų tiesiai šviesiai to paprašęs savo žmonos, jam būtų tekę prisipažinti, kad jis pavydi. Čia jau nemalonu, gal net gėdinga. Galbūt pokalbio metu, jeigu jis būtų buvęs atviras, jis būtų pasibaigęs išvada, kad sveikiau būtų jam padirbėti su savo patologiniu pavydu, o ne žmonai nustoti bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl norėdamas išvengti tikimybės, kad bus prisiliesta prie jo giluminės gėdos, narcizas imasi minėtos manipuliacijos.

Kas atsitinka ilgalaikiuose santykiuose, kai tokios atakos patiriamos sistemingai – tai viena vertus, auka yra priverčiama nuolatos elgtis ne taip, kaip ji pati norėjo, o kita vertus nuolatos tvirtinamas jos kaip nevykusios, niekam tikusios, gėdingos, apgailėtinos vidinis paveikslas. Narcizas paima jautrią vietą, ją apdeda savo pertekline gėda ir sudeda atgal į aukos vidų, tik gėdos svoris joje tampa žymiai didesnis.

Todėl labai dažnai narcizų aukos po ilgesnių santykių su narcistinėmis asmenybėmis kenčia nuo perdėtos, įsišaknijusios gėdos. Ta gėda jai yra jose sukaupta. Joms nieko nereikia padaryti neteisingo kitiems žmonėms, joms jau vaikšto su nematoma gėdos žyme ant kaktos.

Ši gėda yra ilgalaikė, išsišaknijusi, nuo situacijos nepriklausanti (bet situacijos gali būti išprovokuota iškilti į paviršių). Perdėtai didelis, neadekvatus gėdos jausmas yra vienas iš centrinių jausmų, slegiančių narsicistinio išnaudojimo aukas ilgai netgi santykiams pasibaigus. Perdėta gėda prislegia ir suparaližuoja, neleidžia imtis ir spręsti savo problemų, neleidžia prieiti prie žmonių, verčia nuo jų bėgti ir slėptis savo mažame pasaulėlyje, neleidžia iš jo išlįsti. Perdėta gėda prislegia taip, kad iš esmė nebeleidžia gyventi.


Jeigu Jūs nukentėjote nuo narsicistinio tipo žmogaus ir Jums reikia pagalbos, galite užsirašyti privačiai konsultacijai. Kontaktus rasite kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Įsišaknijusi gėda

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s