Tai, kas parašyta toliau, yra ne šiaip fantazija, tai yra informacija iš seminaro Vokietijoje Psichotraumatologijos centre, kurį skaitė gydytoja, mokslų daktarė, besispecializuojanti traumų gydyme. Pageidaujantiems daugiau informacijos, kontaktus susisiekti galite rasti kvadratėlyje dešiniame kampe viršuje.
Žmogus, turintis kompleksinį potrauminį streso sindromą, sukasi tarsi užkeiktame rate. Iš principo jo gyvenime yra dvi būsenos:
Kai kažkoks dirgiklis, o kadangi sindromas kompleksinis, tai dirgiklių gali būti daug ir jie pasitaiko dažnai, sudirgina psichiką, tarsi paspaudus mygtuką visa žmogaus būsena persijungia į didelio pavojaus režimą. Psichika pasidaro aukšto dirglumo, pojūčiai aštrūs, kūnas įsitempęs ir sugeneravęs daug energijos, kurią pasiruošęs sunaudoti bet kurią akimirką ir dideliais kiekiais, visas žmogus įsiaudrinęs, didelio budrumo būsenoje.
Taip yra todėl, kad nors ir mažas, dirgiklis sužadina traumą ir iššaukia taip vadinamą flashback´ą. Ir vienu akimirksniu žmogaus kūnas ir psichika išgyvena tą patį, ką žmogus išgyvena didelio pavojaus akivaizdoje, pvz. jeigu jį būtų užpuolęs iš aptvaro zoologijos sode ištrūkęs meškinas. Tik skirtumas tame, kad realaus pavojaus nėra, o… į duris paskambino paštininkas. Ir nors žmogus to sąmoningai gali nesuvokti, tačiau jo psichika ir kūnas yra stipriai susimobilizavę, kad ir kos nekaltas būtų išorinis dirgiklis.
Tokia būsena, kad į vieną vietą sutelkiami iš esmės visi galimi organizmo ištekliai, yra reikalaujanti labai daug energijos. Toks kraštutinis jėgų mobilizavimas yra evoliucijoje nenumatytas išsilaikyti ilgai. Tai yra organizmo gebėjimas susitelkti ir išgyventi retomis, kritinėmis situacijomis. Todėl tokia būsena trunka neilgai, o kadangi ji pareikalauja visų organizmo psichinių ir fizinių jėgų, organizmas po kiek laiko pats, žmogui to sąmoningai nereguliuojant, persijungia į kitą – atsigaudinėjimo režimą.
Tačiau kadangi visos jėgos ir vidiniai organizmo rezursai buvo kątik sudeginti, žmogus pereina ne į ramų funkcionavimą, o į visiško išsekimo būseną – nes energijos funkcionavimui nebeliko, ji kątik buvo visiškai sudeginta. Taigi, vėl, tarsi jungiklį paspaudus, iš didelio įsitempimo, aukšto budrumo organizmas akimirksniu persijungia į visišką išsijungimo būseną. Protas neveikia, jėgų ką nors daryti nėra, gebėjimo mąstyti, planuoti – nėra, visiškas vegetavimas, atsijungimas nuo realybės ir negebėjimas netgi reaguoti į normalią, įprastinę aplinką. Gali būti iki tokio lygio, kad negali pajudinti nei piršto, atsikelti iš lovos, kalbėti, reaguoti.
Taip organizmas, norėdamas atstatyti jėgas, išjungia visas funkcijas tam, kad greičiau atsistatytų iš maksimalaus išsekimo. Tokia perdėta atjungimo bėsena duoda savo rezultatą ir kažkiek jėgų atsiranda. Kai tik pradeda atsirasti jėgų, kurios šiaip galėtų leisti kažkokį funkcionavimą, žmogus ima tarsi busti, t.y. grįžinėti į normalų, įprastinį funkcionavimą. Ir jeigu neturėtų KPTSS, jis toliau galėtų normaliai veikti.
Tačiau kai tik žmogus pradeda krutėti, tai ar atidaro duris, ar įsijungia telefoną, ar išeina į lauką ar į darbą, beveik iš karto pamato ar jam kas nors ką nors pasako, ar gauna kokią nors žinią, naujieną, kuri vėl suveikia kaip dirgiklis. Kuris vėl iššaukia neužgydytą traumą, vėl įsijungia pavojaus aliarmas ir vėl organizme įsijungia perdėta parengtis. Kuri išsekina organizmą vėl taip pat greitai, kaip ir prieš tai.
Taip KPTSS turintis žmogus ir gyvena – nuo vienos būsenos prie kitos. Kuriose abiejose jis gali veikti ir funkcionuoti kaip pilnavertis individas gana ribotai. Iš esmės jis ir nefunkcionuoja taip, kaip tai daro kiti žmonės. Jo vidus junginėjasi be jo valios tarp vieno ir kito režimo. Tai kovinė parengtis, dirglumas, įtempti nervai, tai negalėjimas nei piršto pajudinti. Taip ir sukasi žmogus užkeiktoje švytuoklėje nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito…
Jeigu šie tekstai yra Jums naudingi, galite atsilyginti paremdami šį blog’ą.
Mano tikras gyvenimas 