Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.
Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.
Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.
Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.
Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.
Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.
Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.
Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?
Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.
KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.
Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.
Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)
Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.
Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose. Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.
Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)
Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?
Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug man reiškia, kad gaunu Jūsų padėkojimą už rašomus tekstus. Ačiū tiems, nuo kurių jau gavau!
Labai džiaugiuosi atradusi jūsų blogą, Lietuvoje šia tema rašo turbūt kokie du žmonės 🙂 o juk bėda paplitusi daug labiau nei jai teikiama dėmesio…visgi kodėl pas mus apie tai tylima ar tiesiog nežinoma – kuo sunku patikėti, juk tiek psichologų ir šiaip išsilavinusių žmonių bet pakliuvus pas gydytoją esi diagnozuojamas depresija, gauni vaistukų ir tiek žinių… 🙂 toks “gydymo“ stilius tarsi estafetės lazdelė perduodamas iš kartos į kartą…niekam tarsi ir nerūpi kodėl gi tam žmogui depresija, arba nerimas, arba hiperaktyvumas vaikui…?
Šiuo metu skaitau anglų kalba Pete Walker “Complex PTSD: from surviving to thriving“ ir randu daug naudingos informacijos. Prieš metus atsipeikėjau ir supratau, kad augau smurtiniuose namuose su narcistiška mama. Nuo tada surijau kalną knygų ir straipsnių bet ši tema regis neišsemiama ir turi daugybę briaunų…iš vienos pusės – įdomu, iš kitos – kraupu…kaip vaikui tenka išgyventi tokiuose namuose su monstru nuolatos šnopuojančiu į kaklą…
Taip pat esu menininkė apie kurią čia rašote ir mielai imčiausi vaizdinės šių kančių išraiškos, jau kurį laiką apie tai galvoju, tad susisiekime 🙂
PatinkaPaspaudė "Patinka": 2 asmenims