Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!


Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.

Advertisement
Drebėkime

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s