Savęs svarbos patologija (distrofija?)

Kai susipažinau su tipažu narcizas, ilgainiui man pasidarė įdomūs tie, kurie yra narcizais. Stebėjau ir tebestebiu juos veriančiu žvilgsniu ir darosi vis įdomiau. Nežinau, iš kur pas mane tas žvilgsnis, bijau net žvilgterėti į žmones gatvėje, iškart visi puola tikrintis, ar nėra kokios dėmės ant palaidinės.

Bet žvalgytis vis tiek man labai įdomu, ir pastebėjau tokį dalyką, kad tiems žmonėms, kurie yra patologiniai kitų pamalonintojai, kurie ilgai išbūna su narcizais, jiems dažnai būdinga tokie savybė, kurią aš apibūdinčiau kaip savęs svarbos patologija. Jiems atrodo, kad aš esu toks nesvarbus, kad kitam neskaudės, jeigu aš neatsakysiu arba neparašysiu arba neatvažiuosiu ar nesudalyvausiu. Kad jeigu iš manęs nebus jokios reakcijos, tai žmonėms tikrai nesukels absoliučiai jokios reakcijos. Už to slypi giluminis įsitikinimas, kad aš esu nesvarbus.

Šis reiškinys yra tokia kaip psichologinė juodoji skylė arba antimaterija, kurias irgi sunku apibūdinti, nes jų niekas nematė. Jeigu tokie žmonės kažką daro, t.y. kai jie atlieka kažkokį veiksmą, tuomet jie labai, netgi perdėtai atsižvelgia į kitų nuomones ir ar jiems tai patiks. O aš kalbu apie situacijas, kai jie – ir tos situacijos jiems nutinka dažnai, nes juose giliai glūdi įsitikinimas “aš esu nesvarbiausias žmogus šiame pasaulyje“ – nieko nedaro. Čia aš ne apie tingėjimą, kaip rinkimąsi vietoj eiti tvarkyti kambarį ir gulėti ant lovos. Čia aš labiau apie rinkimąsi neatlikti kažkokį veiksmą, nes “aš gi nesvarbus/-i“.

Pvz., tėvai neateina pažiūrėti vaiko sporto varžybų ir šventai įsitikinę, kad jų nedalyvavimas nieko nepakeitė, jie “tikrai žino, kad nieko čia tokio“, nes giliai viduje jaučiasi nesvarbūs, tame tarpe ir savo vaikui. Jie tiesiog nejaučia savo “svorio“ kaip tėvai prieš savo vaiką. Tas pats ir su suaugusiais vaikais, nesvarbu, koks giminystės ryšys.

Aš nesiųsiu atviruko šv. Kalėdų ar gimtadienio proga, nes tie, kurie iš manęs jo negaus, jie jo ir nepasiges, tai kam čia. Vėlgi, akcentuoju apie lemiamą faktorių šiame sprendime ne kiek tinginystę, o kiek savo svarbos nurašymą.

Taip tokie žmonės, nesuvokdami savo svarbos, tiksliau suvokdami ją iškreiptai, sistemingai neišstoja, nepasirodo kitų jiems svarbių žmonių gyvenime ten, kur buvo tikrai svarbu. Ir jeigu jie sulaukia pykčio kaip atsako į tokį savo elgesį, jie nuoširdžiai negali suprasti, “kame kampas“. Nes juk kaip gali būti pyktis už tai, kas neįvyko, o ne už tai, kas įvyko? Tada pykstantysis gali pasijusti neturintis teisės pykti, pasijaučia nesuprastas, nepamatytas. Taip atsiranda įtrūkimas, dar viena juoda skylė, gal pradžiai tik skylutė, ten, kur turėjo būti tankiai suaustas santykių audinys.

Pirmą sykį bandau aprašyti šį reiškinį, kuris man beldžiasi į mintis nebe pirmą kartą. Ar aišku, apie ką aš čia? Pati nesu tikra, ar aiškiai išstojau.

Be iliustracijų, nes kasgi yra nufotografavęs juodąją skylę?

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Advertisement
Savęs svarbos patologija (distrofija?)

5 komentarai “Savęs svarbos patologija (distrofija?)

  1. Ben sako:

    Parašėte labai aiškiai, bet tokių žmonių nesu sutikęs. Šnekant apie jūsų pateiktą pavyzdį, man atrodo labai sudėtinga žinoti tikrąją priežastį/motyvaciją taip besielgiančio žmogaus. nebent jis tai pasako, o prieš pasakydamas yra labai sąmoningas ir puikiai suvokia save. Kas, mano galva, nėra stiprioji žmonių, turinčių santykių su narcizais, pusė. Kitaip jie būtų senai būtų tuos santykius nutarukę.

    Taip, savęs ne(da)vertinimas yra tokių žmonių išskirtinis bruožas, bet, mano galva, jis labiausiai pasireiškia kalbant apie savo asmeninius poreikius, ne reakcijas ar elgesį. Dėl to, jie būdami ypatingai empatiški, nors ir būtų nusilaužę koją ar karščiuodami, ateis į savo vaiko varžybas, visiškai neigdami savo būseną.

    Kitavertus, turbūt galima rasti pavyzdžių, patvirtinančių jūsų teoriją. Pvz.: gimtadieniai, sventes, progos. Jei narcizo malonintojui nėra svarbus savo gimtadienis, jis gali nesveikinti kitų, nes jam tai neatrodo svarbu. T.y. jis gali nedaryti dalykų, kurie jam pačiam neatrodo svarbūs. Tai beveik apie tą patį, ką jūs rašot, bet gal akcentas labiau į tai, kad jis vertina per dalykų vertę sau. T.y. tas motyvas kažko daryti yra atsuktas į save. Kažko nedarysiu ne dėl to, kad aš nesvarbus, o dėl to, kad man tai nesvarbu, man to nereikia, už ko greičiausiai giliai slepiasi – aš nevertas, kad tai man darytų kiti, dėl to nemanau, kad kitam tai svarbu.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Ben sako:

      Perskaičiau, ką parašiau. Painu žiauriai. Patikslinu:
      – tokių žmonių be abejo yra, tik apie motyvaciją kažko nedaryti, mes galime nuspėti, jie patys to nepasako.
      – tokių žmonių motyvacija labiau remiasi labiau “aš nevertas“, nei “man nesvarbu“ motyvu. Subtilus, bet skirtumas yra, dėl to turbūt ir man, ir jums sunku aiškiai paaiškinti fenomeną 🙂

      Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. Nesakysiu sako:

    Labai aktuali tema 🙂 Nekartą teko siaubingą tos juodosios skylės gravitaciją pajusti savo kailiu: už jos įvykių horizonto dingo ne vienas buvęs vaikystės, mokyklos ir universiteto suolo draugas, draugė ar mergina 😀

    Pirmas pavyzdys, buvo studijų laikų bičas, su kuriuo vienijo panašios pažiūros ir domėjimasis supančiu pasauliu. Studijų metais laisvadieniais eidavom kartu išeit išgert alaus, pamėtyt kamuolio į krepšį, pašnekėt bet kuriomis temomis. Tačiau visada iniciatyvą rodydavau ir kviesdavau aš – atsakomųjų kvietimų nebuvo. Laiko po paskaitų ir darbų likdavo vis mažiau, ėmiau pavargti, ir po poros metų tuos susitikimus pradėjau retinti – tikėdamasis, kad bendravimo iniciatyvą palaikys jisai. Tačiau taip nenutiko – jisai tik nuoširdžiai stebėdavosi, mane matydamas vis rečiau. Netgi pradėjau įtart, kad bičas gal truputį autistas (dirbo ir tebedirba aukštos klasės programuotoju). Galiausiai bendravimas visiškai nutrūko, nors jokių pykčių tarp mūsų niekada nekilo. Jeigu susitiktume, turbūt vis dar galėtume bendrauti tarsi niekur nieko.

    Antras pavyzdys. Buvo mergina, kuri man patiko, aš jai – ne. Lyg ir nieko išskirtinio, žanro klasika. Jeigu aš jai rašydavau, tai demonstratyviai nieko neatrašinėdavo – kaip dabar moderniai sakoma, jinai tiesiog nustatydavo tinkamą bendravimo distanciją. Kadangi buvo išoriškai graži, kitų kandidatų jai netrūko, o ji mokėjo anais manipuliuoti. Tame tarpe ir manimi. Aš jos nelabai dominau, bet jeigu kartais ko iš manęs prireikdavo ar pritrūkdavo dėmesio iš kokio boyfrendo, tai kartą ar du per metus apsireikšdavo eteryje – trumpa žinute (dar buvo SMSų laikai), ar kažkokiu nesąmoningu emeilu (pasirašyk peticiją už gamtos užsaugojimą). Niekada nesidomėdavo, kaip aš ir ką veikiu, bet tiesiog lyg pasičekindavo, ar esu vis dar ten, kur ir priklauso 🙂 Totaliai asimetrinis bendravimas. Ėmiau jaustis, tarsi mane stumtų už juodosios skylės įvykių horizonto, kur aš kitus girdžiu ir kur mane pasiekia, o manęs nieks negirdi, ir nieko negaliu pasiekt. Sukilo pyktis. Pradėjau didinti distanciją – nustojau atsakinėti į žinutes ir reaguot į tuos pasičekinimus. Tada dar nežinojau, kad egzistuoja narcizai ir narcizės – dabar sakyčiau, kad ta pana buvo gan narcisistinių elgesio bruožų asmenybė.

    Metams bėgant ir tęsiant karjerą, sulaukus šiokios tokios profesinės sėkmės (nors ir nebuvo ta sėkmė labai didelė ir protą užtemdanti) iš akiračio pradėjo dingti draugai ir kiti bendradarbiai – nemanau, kad jie tiesiogiai pykdavo ar pavydėdavo, tačiau, kaip Jūs ir rašot, ėmė jaustis tais nesvarbiaisiais. Bet visada instinktyviai pagaudavau ore plevenantį kažkokį pykčio ar savinaikos jausmą.

    Ir paskutinis, trečias pavyzdys. Įgyjęs vis daugiau gyvenimo patirties, galiausiai, aš ir pats ėmiau įvaldyti tą ‘juodąją skylę’ tarsi ginklą atsikratyti nemėgstamais žmonėmis ir numarinti man nepatinkantį bendravimą. Ta pati mergina, apie kurią čia rašau, po N metų, jau vedusi ir sukūrusi šeimą, bandė uždrauginti mane Feisbuke. Nieko jai neatsakinėjau ir galiausiai – užblokavau, be jokių pasiaiškinimų ar atsakinėjimų. Atkeršijau tuo pačiu, kuo tada nuodijo mane.

    Taip ir neradau paprasto paaiškinimo, kas tai tiksliai yra ir kaip tai veikia. Pagal mane, ignoravimas ir blokavimas gali būti ir nesąmoningas savo nereikšmingumo jausmo perkėlimas ant kitų, ir manipuliacijos metodas, ir keršto priemonė. Kaip keršto priemonė, ji turi dvipusius ašmenys – išorinė pusė pjauna kitą, o vidinė pusė mane patį. Įsivaizduoju tą juodąją skylę kaip į išorę nukreipta agresiją prieš save, ir kartu ji yra kažkoks tikslinės savidestrukcijos mechanizmas. Man niekada nepavyko pasijusti nugalėtoju, užignorinant arba užblokuojant kitą žmogų. Galbūt čia turėčiau pavydėti tikriems narcizams.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s