Dedikacija

Knygos Narcizai virselisVakar staiga dingtelėjo, kad visi normalūs knygų rašytojai įrašo dedikacijas. O aš kadangi rašiau pirmą kartą, tai ir pamiršau. Įgūdžių nėra dar (kaip etatinės knygų rašytojos).

Tada pagalvojau, o kamgi aš būčiau dedikavusi knygą, jeigu būčiau laiku prisiminusi apie dedikaciją? Vaikams, kurie kentėjo, kai aš rašiau ant McDonalds čekio kol jie valgė hamburgerius, knygų iš manęs nereikia. Jie verti ne dedikacijos, o atsiprašymo už mano nederamą kaip mamos pareigų atlikimą. O va McDonaldui už metro ilgumo ir platokus čekius, kuriuose daug baltos vietos, tikrai jaučiuosi dėkinga. Nes buvo ant ko pagauti tuo momentu užėjusį įkvėpimą. Bet dedikacijos McD vis tiek nenusipelnė.

Pagalvojau, kad iš tiesų turėčiau šią knygą dedikuoti visiems narcizams, kurie pasirodė mano gyvenimo kely ir sunkiai, skaudžiai, labai skaudžiai išmokė mane, kas yra narcisizmas. Bet jie visi yra gyvi, tai kažkaip neišeina. Po to iš teismo neišeičiau ir turėčiau bijoti keršto. O jie nepamiršta.

Tad jeigu mano patirtas skausmas susidūrus su narcizais ir turėjo kažkokią prasmę, tai didžiausia prasmė ir mano geriausias kerštas visiems narcizams yra mano knyga apie juos. Kad Jūs galėtumėt apsisaugoti.

Todėl jei ir bus antras leidimas, tai ir jis liks be dedikacijos.

Knygos ištrauką galite paskaityti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/narcisizmas/

 

Dedikacija

2 komentarai “Dedikacija

  1. egleado sako:

    prieš kelis mėnesius išsiskyriau su savo draugu. palikau jį, kaip pati maniau, dėl jo beviltiško alkoholizmo. išsiskyrimas nebuvo itin skausmingas, juolab, kad paskutinius kelis metus kartu gyvenome tik epizodiškai: eilinės taip vadinamos jo “fazės“ metu neapsikęsdavau ir išeidavau. grįždavau į savo namus. kiekvieną kartą sau pažadėdama, kad “dabar tai jau tikrai tikrai“. prieš kelias dienas, striksėdama per statybininkų išraustą laisvės alėją, užsukau į seniai lankytą centrinį knygyną. ilgai vaikštinėjau, kol dėmesį patraukė viršelis (itin vykęs dizaino sprendimas). narcizai. prisiminiau, kaip kažkada jo draugai kone sutartinai vadindavo jį narcizu. anuomet šitam terminui nesuteikiau ypatingos reikšmės, lengva ranka “nurašiau“ tai į mitologijos ir estetizmo pievas. “o! o čia kaip tik bus motyvacijos pastiprinimui. jėga! ateik čia, paauksuotas vaikine, tuščiomis akimis, lysk į krepšį!“. namie perverčiau… na, ir ko gi aš dar nežinau apie šitą mergišių, manipuliatorių, potvynių princų ir nepataisomų niekšelių padermę? pradėjau nuo aktualiausio “skyrybų“ skyriaus. jaučiausi pakankamai komfortiškai, žymėjausi “savo punktus“ ir komentarus, kol pasiekiau vietą apie narcizo pyktį. stop. mūsų gyvenime visko buvo, ėdėmės, kaip už tėvynę, dužo indai, skraidė knygos, bet šitokios pykčio išraiškos nebuvo. ai, tai nieko, gal šitas punktas ne mano. bet palauk… juk TOKS pyktis man pažįstamas. kur ten – pažįstamas, jis SAVAS, jis man įprastas – kaip apsėstojo, atsiradęs staiga, iš niekur, lygioj vietoj, “toks koncentruotas, toks stiprus, kad tą specifiką supras tik tie, kas yra turėję reikalų su tikru narcizu“. aš gi užaugau tarp TOKIO pykčio.
    kai esi nebe jaunuolė ir gyvenimas nesiklosto tinkamai, natūralu, kad ieškai atsakymo į klausimus “kodėl? kodėl būtent man? kodėl būtent šitaip? kodėl būtent TOKIUS žmones pasirenku?“ na, užaugau be tėvo (ot, naujiena) pas močiutę, kaime… be ypatingų linksmybių, kartais ir skūron gaudavau, dažnai nesuprasdavau už ką, bet, ką čia… kaip dabar vaikmušių (kas per termino baisumas?!) gynėjai sako “taigi nė vienas nenumirėm – žmonėm gi dorais išaugom va“.
    princo problema pasitraukė į antrą planą. gal į trečią. prieš akis pradėjo kilti atsakymai į visus ankstesniuosius “kodėl“. ir tie atsakymai vis dar kyla ir jų mastai išties gąsdinantys.
    pasakyti, kad knyga patiko – vadinasi nepasakyti nieko. knyga pateikė atsakymų. ką aš su ta informacija toliau darysiu – dar nežinau. bet Jūsų atliktas darbas yra beveik neįkainojamas. Ačiū.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  2. Patirtis ir įžvalgos sako:

    Ačiū Jums, kad išleidote šią knygą! Man ji labai padėjo suvokti, kiek per visą mano gyvenimą primelavo artimiausi žmonės. Ir padėjo geriau suvokti save. Netgi pagalvojau, kad tikriausiai Marilyn Monroe supo tokio tipo žmonės, kurie apsimesdami rūpestingais siurbė iš jos gyvenimo džiaugsmą ir ją dar labiau gramzdino į depresiją ir realybės nebesuvokimą (labai daug skaičiau apie jos gyvenimą, nes tame radau savo pačios problemas)(jos asmenybės sutrikimai labai gali būti sukelti būtent narcizų).
    Tačiau savo kailiu susidūriau, kad dauguma Lietuvos psichinės sveikatos specialistų į varganą, sumišusį, pasimetusį, įsitempusį ir prislėgtą žmogų reaguoja kaip į ligonį, kuriam pvz., reikia išrašyti neuroleptikų (atseit, nervų sistema įpratusi būti įsitempusi (klausimas, dėl ko galėjo taip susiformuoti, psichiatrei nekilo)), lankytis konsultacijose ir t.t. Esmė tokia, kad nepakeitus aplinkos tai bus viso labo tarsi pleistrų lipdymas ant kaulų lūžių. Jei ateini pas psichinės sveikatos specialistą, tai pats specialistas į tave automatiškai žiūrės kaip į rimtą ligonį (neesmė, kad esi nuo mažų dienų išmokytas manyti, kad su tavimi negerai). Štai tokia, trumpai tariant, mano patirtis lankantis pas Lietuvos psicho- specialistus. Kartais nepalyginamai geriau atsiversti tokią knygą. Ačiū už pagalbą!

    Paspaudė "Patinka": 2 asmenims

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s