Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.

Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.

Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.

Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.

Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.

Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.

Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.

Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.

O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.

Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s