“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.
Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“
“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“
Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
Nuotr. iš Wickimedia Commons
~~~
Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.
Mano tikras gyvenimas 