Kaip vaikystės patyrimai suformuoja visą gyvenimą 

Lrytas.lt buvo publikuotas straipsnis apie greit 80-mečio sulauksiančią moterį, apie kurios grožį gandai nusirito iki Paryžiaus. Pažiūrėkim į turimą informaciją iš vaikystės traumų kampo.

Moteris turėjo pamotę, vadinasi, greičiausiai ankstyvame amžiuje buvo netekusi svarbiausio žmogaus – mamos. Didžiausia įmanoma trauma.
Kapojo malkas, dirbo sunkius darbus, panašu, kad nebuvo labai tausojama. Iš to, kad laikė save negražia, galima įtart, kad tokį požiūrį perėmė iš tėvų šeimos.

Nes kitaip nebūtų galėjusi gyvent su vyru, kuris ją visą gyvenimą laikė irgi negražia. Tad pripratusi būti nepuoselėjama leido tai tęstis visą gyvenimą.

Vistik dabar prieš 80-metį ji pajuto skonį, ką reiškia, kai žmonės mato ir vertina tavo grožį. Labai sveikintina, kad ir jos sūnus, pats dabar greičiausiai ne pirmos jaunystės vyras, vistik pritaria mamos eksperimentams. Matyt, pamatė, kaip mama atsigavo.

Tai pagalvokit, kokia iš tiesų graži buvo ši moteris 50, 40, 30, 20, 18 metų, jeigu išgarsėjo dėl grožio 80-ties visoj Europoj?! Iš tiesų buvo tikra grožio bomba, tik aplink ją esantys artimiausi žmonės ją gesino dėl savo pačių vidinių problemų.

Nuotr. Iš Wickimedia commons

O pagalvokit, kokia žavi buvo ji 16, 15, 12, 10, 8 ar 5? O trijų metukų? Turbūt atrodė kaip dievo iš dangaus siųstas angelėlis, tik kiti žmonės to nematė. O gal net pavydėjo ir engė dar stipriau.

Tai yra puikus pavyzdys, kaip vaikystės patyrimai suformuoja asmenybę ir nulemia žmogaus gyvenimą. Ir taip pat apie tai, kaip gyvenimas pasikeičia, prasiskleidus šydui ir permačius tiesą.

Kaip vaikystės patyrimai suformuoja visą gyvenimą 

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.

Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.50-tamsesniu-atspalviu-mtg

Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.

Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.

Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.

Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.

Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.

Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.

Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.

Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.

Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.

O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?

Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.

Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.

Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.

Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.

Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.

Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.

Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.

Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.

Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.

Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.

Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.

Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.

Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.

Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.

Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.

Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.

Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.

Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.

Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.

Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.

Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.

Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.

Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.

Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.

Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.

candle

Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.

 

P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.

 

 

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Nuo pat pirmo momento, kai tik buvo paskelbta, kad Donaldas Trumpas yra oficialus kandidatas į JAV prezidento postą, buvo daugybė nuomonių, kad jis – narcizas. Šiais laikais ši etiketė klijuojama dažnai, greitai ir praktiškai ant bet ko, todėl aš neskubėjau vertinti. Tai, kad jis taškosi į kairę – dešinę nepamatuotais pasisakymais, susipriešindamas beveik su visais žmonėmis, matėsi iš pat pradžių. Atrodo, tik išsižioja jis, ir dar vienas perliukas pigių pelės paspaudimų besivaikančiai žiniasklaidai. Tad pas jį tie perliukai žiro ir žiro, aš manau, dalis publikos savotiškai ir atbuko nuo to neapykantos ir įžeidinėjimų srauto.

O ir egocentrizmas tokio dydžio, kad vis stebėjausi, kaip tai gali tilpti į vieną žmogų.

Ir nors ne vienas mano labai gerbiamas žmogus, kurie iš esmės stipriai formuoja mano nuomonę apie narsicizmą kaip reiškinį, sakė, kad D. Trump´as yra narcizas, aš vis dar nenubraukdavau klaustuko prie šio klausimo. Iš esmės dėl to, kad tam, kad eitum į tokias pareigas kaip vienos didžiausių ir galingiausių valstybių pasaulyje prezidento, jau savaime reikia super geros nuomonės apie save, didelio pomėgio būti dėmesio centre, viešo privataus gyvenimo, galios troškimo ir t.t.

Tačiau keletas paskutinių į viešumą iškilusių faktų suformavo ir mano nuomonę šiuo klausimu. Dabar ir aš įsitikinau, kad kandidatas į JAV Prezidento postą ančiuko vardu iš komiksų yra pavojingas narcizas.

Garsus britų verslininkas Ričardas Bransonas savo internetiniame dienoraštyje paskelbė apie savo turėtą susitikimą su D. Trumpu. Jis rašo, kad šis susitikimas buvo netikėtas, nes jis nežinojo, apie ką bus kalba, bet jis jau buvo pakankamai didelis ir įtakingas verslininkas, dėl ko R. Bransonas su juo susitiko. Jį labai nustebino, kad pagrindinė susitikimo dalis buvo ne kalba apie kažkokius naujus bendrus verslo projektus, o apie tai, kad kažkada, kai Donaldas Trumpas paprašė kažkokių žmonių pagalbos, šie atsisakė jam ją suteikti. Na, normalus ribų nustatymo veiksmas, sakyčiau, sveiko elgesio pavyzdys. Tačiau kas labiausiai nustebino serą Bransoną buvo tai, kad D. Trumpas kalbėjo, kaip jis paskirs visą savo likusį gyvenimą tiems žmonėms sunaikinti.

Aš suprantu, kad visko gyvenime pasitaiko, ir mes esame visi turėję situacijų, kai kažkada kažkieno paprašėme pagalbos ir jos nesulaukėme, nors labai tikėjomės. Galbūt buvo skaudu, netikėta, galbūt kažkiek pagiežos ar neteisybės iki šiol nešiojamės užanty, arba bent jau neskubame šiandien patys padėti tiems žmonėms. Tačiau juk nekalbame apie tai per darbo pokalbį su būsimu darbdaviu ar su galimu partneriu, aptarinėdami bendrą projektą. Tuo labiau, nesikviečiame kuo žinomesnio žmogaus tam, kad papasakotume jam, kurių žmonių gyvenimus sunaikinti tapo mūsų gyvenimo misija. Apskritai, nedarome keršto mums neįtikusiems žmonėms mūsų gyvenimo strateginiu planu. Taip elgtis gali tik piktybiniai narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą.

Antras punktas, kuris galutinai paveikė mano nuomonę D. Trumpo narsicizmo klausimu – tai, kad jis praktiškai tiesiai šviesiai viešai pasisakė apie tai, kad pažeisti įstatymus tuo atveju, jei tai jam padės laimėti rinkimus, yra sveikintinas dalykas.

Būtent narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą, pajutę tariamą grėsmę savo atžvilgiu gali eiti taip toli, kad jie neturi jokių ribų. Kad jie gali net savo gyvenimą paskirti kitų žmonių žlugdymui. Tačiau įstatymai jiems irgi neturi jokios reikšmės, jeigu jie prieštarauja jų interesams.

donald_trump_barnstar

Nuotrauka iš Wickimedia

Tai nėra tik juokingos išvaizdos komedijinis personažas, rinkimų stebėtojams visame pasaulyje kuriantis nemokamą linksmą šou. Šis žmogus, jeigu taptų Amerikos prezidentu ir taip įgautų praktiškai neribotą politinę galią, jis nejaustų jokios ribos, kovodamas dėl jam neįtikusių žmonių. Šiems žmonėms nėra nieko švento, nėra jokie nuostoliai per dideli, nėra niekas per brangu, kas juos sustabdytų. Nei kitų žmonių gyvybės, gyvenimai, nei jų pačių vaikai, niekas. Todėl tai būtų labai liūdnos dienos ne tik Amerikos, bet ir visos žemės gyventojams.

Jie yra neprognozuojami blogąja prasme. Aš neturiu susidariusi nuomonės apie jo konkurentę, tačiau labai tikiuosi, kad jis prezidentu netaps. Kad jis prieš juo tapdamas įsigis pakankamai priešų, kad juo netaptų.

Jei norite daugiau sužinoti apie narcizus, sekite naujienas, kitų metų pradžioje turėtų pasirodyti pirmoji knyga apie narcizus lietuvių kalba. O jeigu jūsų situacija aštri ir negalite laukti, susisiekite dėl konsultacijos.

 

 

 

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Neįtikino manęs Dmitrijaus Šepeliovo interviu

Jau kai mano gerbiama Jarūnė, meilės sau ekspertė, savo Facebook´o paskyroje parašė, kad ją palietė neseniai mirusios pop atlikėjo Žanos Friskės vyro interviu, pagalvojau, kad reikia ir man pažiūrėt.

Kas dar nežino, nors abejoju, nes paskutiniu metu žiniasklaida tik apie tai ir trimitavo, Žana Friskė yra Rusijos pop atlikėja, šią savaitę mirusi nuo smegenų auglio. Visas triukšmas kilo dėl to, kad paaiškėjo, kad jos mylimasis ir vaiko tėvas jos mirties momentu su vaiku atostogavo kažkur berods Bulgarijos kurorte.

Prieš peržiūrėdama video su jo interviu, turėjau šiuos du pamąstymus.

Pirma, tik tai patyręs žmogus žino, kad yra be galo skaudu, kai miršta tau artimas žmogus, ir tu nebuvai ten, nepalaikei jam už rankos, negalėjai tuo metu pasakyti, kad jį myli. Ir tu žinai, kad tavęs ten nebuvo tam žmogui, kad nesuteikei jam to, kas galbūt būtų suteikę jam paguodą tokiu dramatišku ir paslaptingu momentu. Todėl viešas užsipuolimas dar nereiškia, kad jis tikrai nenorėjo ten būti.

Antra, ji sirgo du metus, ir sirgo labai sunkiai, iš jų kelias paskutines savaites buvo komos būsenoj. Aš turiu vaikų, ir žinau, kaip yra sunku pirmus metus būti nuolatinėj budėjimo būsenoje – ar kažkas neatsitiks, ar manęs neprireiks, o prireikti gali bet kurią akimirką. Ta nuolatinio budėjimo ir pareigos būsena yra labai išvarginanti. Žinoma, vaikai ir serganti sužadėtinė – tai ne tas pats. Bet įsivaizduoju, kad ta nuolatinė darbo būsena yra tikrai ne mažiau išvarginanti. Ir visi sutinka, kad jei tik įmanoma, artimuosius prižiūrintys žmonės tiesiog privalo imti atostogų ir ilsėtis. Jau vien tam, kad išsaugotų savo sveiką protą ir sugebėjimą toliau rūpintis. Todėl nereikia manyti, kad jis bėgo nuo savo merdinčios mylimosios. Tai yra visiškai normalu, kad žmogus siekia suteikti sau kažkokio normalaus gyvenimo trupinių tokios tragedijos akivaizdoje. Galbūt tai tai buvo pirmosios jo atostogos po dviejų metų ištisinio rūpinimosi?!

Nuotrauka - printscreen´as iš interviu. Patį interviu galite perskaityti ir išklausyti paspaudę ant nuorodos ant šios nuotraukos
Nuotrauka – printscreen´as iš interviu. Patį interviu galite perskaityti ir išklausyti paspaudę ant nuorodos ant šios nuotraukos

Su tokiomis nuostatomis žiūrėjau šitą interviu, tačiau pamačiau kai ką kitka. Jo kalba yra labai gerai paruošta. Jis atsakinėdamas kalba ne iš širdies, ne transliuoja neišfiltruotus savo patyrimus, o atvirkščiai – kuria įvaizdį, kurį nori apie save sukurti.

Atkreipkite dėmesį – į kai kuriuos klausimus jis išvis neatsako, nors kalba daug. Paklaustas, ar leis savo sūnui matytis su seneliu, kątik mirusios vaiko mamos tėvu, prišneka daug gražių žpdžių, tačiau, kad leis matytis, taip ir neatsako. Aš neteigiu, kad vaikui būtinai reikia matytis su seneliu. Žinoma, ryšiai su šeima svarbūs, tačiau visos situacijos mes nežinome. Ką noriu pabrėžti – kad Dmitrijus Šepeliovas kalba labai manipuliatyviai. Kiekvienas jo žodis, ištisos sakinių sekos yra apgalvotos ir sudarytos taip, kad kurtų teigiamą jo įvaizdį. Tačiau praktiškai nieko nekalba apie tai, kaip jis iš tiesų jautėsi ir jaučiasi.

Visur kalbėdamas kiša vaiką, nors klausiamas apie savo veiksmus, jis nutyli. Kartoja “mano Žana“, kartais ir po kelis kartus vienas po kito, tarsi norėdamas pabrėžti jos artumą. Bet man asmeniškai tai skamba kažkaip dirbtinai, o kai pagalvoju, kad tai gali būti surepetuotas triukas, tada kažkaip viskas atrodo natūraliau. Turint omeny, kad interviu imtas kelios valandos po mylimos moters mirties. Žinoma, ilgi ligos mėnesiai ją keitė, keitė charakterį, išvaizdą, kurį laiką jau buvo nebeįmanoma bendrauti. Žinoma, laiko apsiprasti buvo su artėjančia netektimi, ir kad mylėtas žmogus pasikeitė neatpažįstamai. Ir netgi su tuo, kad laukia mirtis.

Vistik aš asmeniškai šiuo interviu nepatikėjau. Jis – tai gerai atidirbtas šou žiūrovams siekiant sukurti norimą įvaizdį.

Žinoma, aš čia sprendžiu iš vieno interviu, ir jų asmeniškai nepažinojau, nežinau to žmogaus charakterio, jų santykių, tai tikimybė, kad esu neteisi, yra nemaža. Na, bet šiuo momentu man atrodo būtent taip.

Neįtikino manęs Dmitrijaus Šepeliovo interviu

Burgis. Ar jis narcizas?

Ilgai girdėjau žiniasklaidą linksniuojant jo pavardę, bet stengiausi atsilaikyti. Kažkokiu momentu palūžau ir neveltui. Susidomėjau. Patraukė dėmesį jo ekscentriški išsireiškimai neįprastomis aplinkybėmis: teismas, ieškovė – nepilnametė ir pan. Vis ketinau apie jį parašyti. Bet šiek tiek ir abejojau. Vistik mažai buvo medžiagos, kur ne žurnalistai rašė savo įspūdžius, o kur buvo jo paties pasisakymai.

O šiandien nukrito tikras lobis ausims. Burgis paviešino įrašus. Autentiška, neiškraipyta medžiaga. Kadangi tėvai žinojo, kad įrašinėjo, o jis ne, vadinasi, tai yra autentiškas jo bendravimo su žmonėmis stilius konflikto metu ir autentiškos strategijos konflikto sprendimui.

Paanalizuokime kartu. Aš pabrėžiu, kad nesigilinu, į tai, kas teisus, kas ne teisine ar moraline prasme. Ką bandysiu daryti – tai tiesiog stebėti jo kalbėjimo būdą ir komentuoti, ką jis čia, mano nuomone, daro. Ne chronologiškai viską surašysiu, o paimsiu charakteringas vietas ir suskirstysiu.

I įrašas (pokalbis prasideda nuo 3:26)

Kalbėjimas apie save kaip apie trečią asmenį

“Jūs kalbate su atostogaujančiu direktorium“ (4:30) – aš iš pradžių nesupratau, kas čia kalba, galvojau koks kitas žmogus, kuris buvo kabinete, o vėliau paaiškėja, kad čia kalba pats Burgis. Kalbėjimas trečiu asmeniu apie save yra vienas iš narcizo bruožų. Print+screen´as iš burgis.lt

Print+screen´as iš burgis.lt

Manipuliavimas

Nesaugumo jausmo inspiravimas

Naudoja tokius žodžius, kaip nusikaltėlis, Lukiškės, nepakaltinama. Jie yra visiškai su situacija nesusiję. Jie natūraliai bet kokiam žmogui sukelia asociacijas su prievarta, nusikaltimais, bejėgiškumu, žodžiu skirti sukelti pašnekovui nesaugumo jausmą.

“Mes nežudome vaikų, nesodiname į kalėjimą“ (8:40), – kalba gimnazijos direktorius. Kas čia apskritai per terminologija, kai kalba vyksta pedagoginėje įstaigoje ir kalbama apie vaikus? Tarsi sako: “o galėčiau, tai mano galioje, aš galiu taip padaryti. Nedarau tik todėl, kad esu per geras, būkite man dėkingi“. Nors nieko panašaus nėra, tai yra visiškai nutolę nuo realybės, todėl tai yra gryna manipuliacija, tam tikrų minčių inspiravimas, iššaukimas pašnekovų sąmonėje.

Kalbėjimas ne į temą – miglos pūtimas

Tėvai kalba apie kažkokį raštą, kurį pasirašyti turėjo jų dukra ir sako, kad jų niekas apie tai neinformavo. Burgis į tai atsako: “o kai rūkė, jus dukra informavo?“ (6:00). Iš konteksto išplėšiamas vienas, bet raktinis žodis “informavo“, bet atsakoma visai į kitą temą, visiškai ne apie tai, ko klausė tėvai. Raktinio žodžio panaudojimas yra priedanga, kuri skirta neatidžiam pašaliniam pašnekovui sukelti įspūdį, kad atsakė visai į temą. Tačiau tam, kas klausia, tai yra atviras akių dūmimas.

Tėvai sako: kodėl šis dokumentas nepasirašytas? Burgis nerišliai dėlioja mintis, prasimuša tokios frazės, kaip: “kaip jūs ir sakote“, suprask, jis išklauso ir atsižvelgia, ir netgi suprato tėvų nuomonę ir poziciją, nors tolimesnis įrašas rodo, kad vos ne visas pokalbis buvo monologas, o ne pokalbis. Jis jų neišklauso, pertraukinėja, neleidžia pasakyti, kalba ant viršaus, o panaudoja tokią formuluotę, iš kurios neatidžiam klausytojui kuriamas įspūdis, koks jis išklausantis, atidus ir supratingas. Be to, kalba ir vėl visai kažką kita.

Pasakodamas istorijas nuo 15:36 mini daug skambių pavardžių, pareigybių, raštų, metus, pinigų sumas – visa tai niekaip nesusiję su aptarinėjama tema, yra grynas miglos pūtimas, bandymas sukreipti pašnekovo dėmesį nuo esmės link kitų dalykų, kurie tik skambūs, tačiau šios istorijos prasme yra visiškai nereikšmingi ir niekaip nesusiję.

Supermeno pozicija, galios demonstravimas

(07:05) “nei žodžiu nesiginčydamas… ir jo nebėra ir nebus… vienas neteisingas žingsnis ir jo nėra“ – tipiniai narcisistinio tipo asmenybės išsireiškimai, kurie tarsi sako: čia aš turiu vienvaldę galią, klaidos yra neatitaisomos, jos baudžiamos griežčiausiai. Aš esu supermenas, ir to paties reikalauju iš kitų. Antro šanso niekam neduodu, kas nebūtų.

Tėvams paklausus, kodėl dokumentas nepasirašytas iš gimnazijos pusės, Burgis atsako: “todėl, kad pavaduotojas nepasirašė. Todėl, kad aš turiu gauti sprendimą ir iš tėvų pusės…“ (7:30). Tipinė narcizams būdinga pozicija: “visi kiti kalti, tik ne aš“. Galutinis kaltininkas pasirenkamas tėvai, t.y. kas klausia, tas ir kalčiausias dėl to, dėl ko klausiama. “Klasė ją užblokavo“ (11:48). Nors kątik pats papasakojo, kad tai jis užsiundė klasę ant vaiko, atsakomybę permeta ant vaikų, kuriuos pats ir užvedė ant to veiksmo.

Pasakys bet ką, kas tik tuo momentu naudinga, nesvarbu, tai tiesa, ar ne

(7:50) Burgis sako, kad per jo praktiką 30 moksleivių buvo išmesti iš gimnazijos dėl to, kad užsirūkė. Maždaug 16:30, pasakodamas visai kito žmogaus istoriją, išsiduoda, kad užsirūkymas nėra toks jau baisus dalykas, dėl kurio iš karto išmetama iš gimnazijos, pasirodo, kitas moksleivis gavo 5 baudos balus (nesu tikra, ar cia kalbama apie ta pacia gimnazija?).

“Aš esu nusamdytas steigėjo laikinai eiti direktoriaus pareigas“ (10:48) – demonstruoja menama pazeidziamuma.

“Aš moku baudas ir mokėsiu“ (17:54) – demonstruoja integralumą pedagogas, kalbėdamas kad moka baudas už greičio viršijimą kas 5 metai. Tačiau tuojau pat sako, kad žmonai pažadėjo prieš 20 metų, kad neviršys greičio ir niekada neviršija.

Nepilnavertiškumo jausmo žadinimas

(8:55) “Panašu, kad problema yra šeimoje. Kad jūs sukūrėte nepakeliamas sąlygas merginai…“, – tipinis nematomas manipuliatoriaus ginklas – jo pasirinktos aukos nepilnavertiškumo jausmo žadinimas. Tarsi sakymas: “ar tu pati nematai, kokia tu beviltiška esi?“, tai daroma tarsi ne jo rankomis.

“Jūs nieko neįtikintumėt, kad man nedavėt va tokio dydžio kyšio“ (15:54) yra iš tiesų sakoma: “jūs atrodote kaip blogiečiai kitų žmonių akyse“. “Tai jas jūs tokie, prezidentai?“ – tęsia. Tai tėvų autoriteto menkinimas, implikavimas, kad jei esi ne prezidentas, esi nieko vertas, ir tavo nuomonė nieko nereiškia.

Emocinio trikampio kūrimas

Kai tėvai pasakė, kad jų nuomone, mergina užsirūkė pirmą kartą gyvenime, tai gimnazijos direktorius atsakė: “oi, čia žiniasklaidai labai įdomus faktas“. Žiniasklaidai faktai neįdomūs, žiniasklaidai įdomūs reitingai. Čia yra tipinis emocinio trikampio kūrimas, naudojamas bauginimui. Suprask, ten kaip suinterpretuos šitą faktą (gal išjuoks), tai jūs mirsite iš gėdos.

Pasakoja istoriją, kurioje neva kito vaiko mama, gydytoja, suprask, autoritetas, nusprendė, kad geriau keisti mokyklą. Suprask, darykite taip, nes va kiti, kurie žino, ką daro, tai taip daro.

“…medikai pripažins, kad mergina turi elgtis pagal visiems taikomas taisykles“. Tokie momentai kaip šis man skamba kaip parodija, kai žmogus kurdamas trikampius prieina iki absurdų, susiedamas į vieną sakinį visiškai nesusijusius dalyvius.

“…kaip pasielgs tie vaikai, kurių tėvai jiems pasakys: gerai įsižiūrėkite į tą panelę“ (14:35) – kelintas tai jau trikampio kūrimas?

Grasinimai

Burgis pasakoja istoriją, kurios esmė tokia, kad jis pasakė negerai apie vieną vaiką prieš klasę, ir vaiką patį mama po trijų mėnesių atsiėmė, nes klasė jį išėdė (pikas apie 11:20). Tai yra paslėptas grasinimas, kad jeigu jūs nedarysite taip, kaip aš noriu, bus blogai ne jums, o jūsų vaikui. Papasakojęs, kaip klasė išėdė vieną vaiką, klausia tėvų: “Pagalvokit, ar jūs norit, kad ir su jūsų dukra taip būtų?“ (11:53).

Išvedžiojęs, kad mergina būtų laikoma nepakaltinama, tęsia: “jūs žinote, kaip moksleiviai elgiasi su nepakaltinamais?“ (12:29). Žmogus viešoje erdvėje didelės dalies žmonių laikomas iškiliu pedagogu, mano nuomone, turėtų labiau rūpintis patyčių prevencija. Tačiau jis neįžiūri problemų to panaudoti kaip grasinimo tėvams, kad su jos dukra bus susidorota.

Grasinimai vis labiau darosi atviri: “jeigu jūs taip nepadarysite /kaip aš sakau/, bus žiauru žiauru“ (20:53)

Teigiamo įvaizdžio elementai

Direktorius grasina, manipuliuoja, tačiau tuo pačiu stengiasi įterpti ir vieną kitą detalę, kuri neva byloja apie jo kaip apie gero veikėjo vaidmenį: pasiūlė tabletę nerimo krečiamai merginai (apie 11:20) Teigiamai atsiliepia apie kitą mokinį: “mergaitė buvo puiki“ (apie 11:40).

“Kai mes su ja šnekėjom, man ji patiko, jūsų dukra“, “man gaila jos, man kiekvienas vaikas yra brangus“  (18:44) (turbūt todėl ir nežudo, žr. aukščiau).

Teigiamo įvaizdžio elementai yra manipuliacijos dalis. Žmonėms kuriamas jautraus, supratingo žmogaus portretas. Tokį žmogų palaikys neįsigilinusi minia.

Grandioziškumas

“Visi žino – manęs neįveiksi“,- kalbėjo jau buvęs direktorius (12:55). “Kauną valdyti gali, o manęs ne“ (15:20).

Negebėjimas pripažinti savo trūkumų

Visa narcisistinio tipo asmenybė yra pastatyta ant savo kaip tobulojo suvokimo. Kai reikalas priėjo iki teismo, ir visa situacija susijaukė, jis vistiek ginasi, nepripažįsta savo indėlio, savo galbūt ir ne paties konstruktyviausio elgesio situacijai išspręsti, jis vistiek nei už ką nenori nusiimti iškiliausiojo karūnos. Jis sako: “tai geriausia mano pasakyta kalba gyvenime“…

VIDEO. Tai – geriausia mano kalba gyvenime. Atkreipkite dėmesį į kūno kalbą nuo 0:40 min.!

Galios demonstravimas

“Taip, čia palūžta“ (moksleiviai). Tai rodo, kad vienintelis dalykas, kuris iš tiesų rūpi mokymo įstaigos vadovui, tai ne vaikų gerovė, o jo galios demonstravimas. Nuo maždaug 15:35 sek. pradeda pasakoti kažkelintą istoriją, bet mini jau labai skambius vardus, įmones, pareigas, suprask, net tokie šulai norėjo man kažką blogo padaryti, bet nieko jiems nepavyko.

“Mano šeimoj keturi advokatai“ (17:33), suprask, aš galingesnis nei Kedžiai – Venckai, o pastarieji ant kojų visą Lietuvą buvo sukėlę! Tad jūs negalėsite man nieko padaryti net pasitelkę teisinę sistemą, nes teisinė sistema mano pusėj, jaučiat esminę galios persvarą?

Esminė priežastis, kodėl šis atvejis nuėjo taip toli, yra ne Burgio rūpinimasis jaunosios kartos plaučių sveikata, o negalėjimas susitaikyti, kad kažkas ėmė ir nepakluso jo galiai. Tai taip pat yra narsicistinis bruožas.

Dar vienas įrodymas, kad buvęs direktorius nesiekia pedagoginių tikslų, o siekia vienintelio tikslo – visą reikalą bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paversti savo pergale (print+screen´as iš Delfi.lt, 2015.04.15):

Burgis Istrauka is Delfi straipsnio Manotikrasgyvenimas

Pokalbio dinamika

Iš pradžių direktorius neskuba kalbėti, leidžia tėvams pradėti. Tačiau tarpai tarp jo kalbos vis trumpėja, ir maždaug nuo 10-12 minutės virsta nesibaigiančiu monologu, skirtu tėvams gąsdinti.

Kolkas čia yra citatos iš tik 20 minučių pirmojo įrašo. Vaizdelis – vienareikšmiškas. Visa Burgio kalba yra viena manipuliacija. Nulis konkretumo, nei vienas jo pasakytas sakinys nėra tiesiogiai susijęs su analizuojama situacija. Gal pusė tik. Jis nei vienoje savo pasakytoje frazėje nesiūlo nieko konstruktyvaus. Jis tik gąsdina, spaudžia, menkina, žodžiu siekia emociškai paveikti pašnekovus.

As labai pavargau analizuodama 20 minuciu jo pirmojo iraso. Nes turejau uzrasineti beveik

Print-screen´as iš lrytas.lt
Print-screen´as iš lrytas.lt

kiekviena jo zodi! Idomu ir tai, kad nemazai jo pasakytu fraziu tiko ne prie vienos, o is karto prie dvieju ar netgi triju kategoriju. Zodziu, auksto lygio meistriskumas. Panasu, kad toki poveikio buda jis yra nemazai praktikaves ir yra gerai ivaldes.

Manau, ne vienam is tolo stebinciam situacija, kilo logiskas klausimas – kodel cigatere uzsirukiusios gimnazistes atvejis sulauke tokio aziotazo, kodel tai nagrineja teismai? Zinoma, tam, kad Burgiui butu oficialiai nustatytas narsicistinis asmenybes sutrikimas, reikia ekspertizes. Cia as, aciu dievui, turiu per mazai patirties, kad zinociau, ar tokiose situacija ekspertize buna skiriama. Is to, koki jo elgesi stebiu, manes nei kiek nestebina, kad jis naudojasi salies teismu sistema savo galiai demonstruoti ir savo teisybei siekti. Tai yra dar vienas is daugelio pozymiu, leidzianciu vis labiau itarti narsicizma. Nes narsicistine asmenybe tiki, kad ji yra tokia ypatinga ir auksciau visko, kad yra auksciau istatymo ir auksciau teiseju sveiko proto. Jis yra is anksto isitikines savo pergale. Todel eina toliau ir nepastebi, kad pradine priezastis, sukelusi konflikta, yra visiskai neadekvati tam, iki ko tai issivyste.

Lygiai taip pat, kaip neadekvatus buvo tevu puolimas. Butu uzteke pasakyti, kad atsiprasau, galbut jus traktuojate situacija kitaip, taciau tokios taisykles. Ieskokite merginai kitos mokyklos. Ir viskas.

Taciau narcizas jauciasi ypatingas, priveligijuotas, ir jis tiki, kad viskas turi tarnauti jam, tenkinti jo poreikius, tame tarpe ir teismu sistema.

Beje, tas faktas, kad yra didele mase zmoniu, besizavinciu direktoriumi, neva tai kovojanciu pries sistema, yra ir dar vienas elementas, rodantis pirstu i narsicizma. Tik narcizo puolimo aukos mato ir zino tikraji narcizo veida. Jis yra zavus aktorius, mokantis valdyti minia ir kelti susizavejima savo asmeniu.

Vistik jeigu ekspertize butu atlikta, galbut pagaliau paaisketu, kad teismai vargsta be reikalo, tiesiog eikvoja savo laika ir isteklius del zmogaus, kuris del savo asmenybes strukturos nera pajegus suvokti savo elgesio poveikio kitiems. Empatijos, t.y. poveikio kitam nebuvimas yra dar vienas is narsicizmo pozymiu.

Idomus dalykas tai, kad as pries imdamasi analizuoti, is pradziu tiesiog klausiau pirmaji irasa. Ir ka jus galvote, tikrai man jo kalba nuskambejo visai patrauliai! Taip, narcizu poveikio priemones veikia ne tik tuos, kurie apie narsicizma nieko nezino! Mes visi turime emocinius mygtukus, kuriuos narcizai moka meistriskai spaudineti taip, kaip jiems reikia. Ir tik detaliai analizuodama, pati pamaciau, is ko is tiesu susideda jo kalba.

Cia as isdesciau savo kaip privataus asmens nuomone. As suprantu, kad egzistuoja tikimybe, kad as esu neteisi. Netgi idomu, kaip toliau pasisuks ivykiai. Jeigu klausysiu kitus irasus, ir pakeisiu savo nuomone, butinai tai parasysiu.

P.S. pabaiga rasiau ant kompiuterio, kuriame nera lietuvybes, nepykite.

Burgis. Ar jis narcizas?