Psichopatiška meilė: sudievinimas, I dalis

“Numatoma, tačiau vistiek netikėta ir gniuždanti psichopatiška meilė susideda iš trijų ciklo dalių: sudievinimas, sumenkinimas ir atsikratymas.

Šie santykiai prasideda kaip dangus žemėje, bet baigiasi ten, kur… blogiau nei pragare.

Kai psichopatas nusižiūri tinkamą auką savo galios, kontrolės ir savęs patenkinimo žaidimams, prasideda pirma – sudievinimo – ciklo dalis. Jūs manote, kad prasidėjo jaudinanti, romantiška istorija, kad jūs sutikote savo gyvenimo meilę. Tai, kas iš tiesų prasidėjo – tai… žaidimas, kuriame jūs garantuotai pralaimėsite. Žaidimo tikslas: jis arba ji įgaus kontrolę, suluošins jus emociškai ir dvasiškai, pasiims iš jūsų viską, ką panorės, ir paliks emocinius griuvėsius.

Psichopatas lepins jus dėmesiu, žavėjimusi, pagyromis ir kitomis slaptomis emocinės manipuliacijos technikomis. Tam, kad gautų tai, ko nori, psichopatas yra pasirengęs pasakyti bet ką. Jis yra patologinis melagis. O viskas, ko jis nori šiuo momentu – tai laimėti aukos meilę ir pasitikėjimą. Jos arba jo demonstruojama “mylinti asmenybė“ yra visiškai padirbta. Nepasant to, jūs patikėsite, kad jis yra jūsų siela dvynė, nes jis sugebės pateikti save kaip tobulą partnerį.

Ši fazė dar kai kada vadinama meilės bombardavimu. Manipuliatorius tiek stengsis visais įmanomais būdais apiberti savo auką meilės ir susižavėjimo įrodymais, kad jai nebus laiko net įkvėpti oro. Su nusižiūrėti žmogumi jie praleis labai daug laiko, inicijuos dažnus kontaktus. Daugybę kartų pasakys tokius žodžius, kaip jie myli, kaip jie žavisi jumis, kokius didelius išgyvena jausmus jūsų atžvilgiu, kokio jūs nuostabaus būdo, kiek jūs daug turite bendro ir kokie jūs abu laimingi, kad atradote vienas kitą. Būsite įsitikinę, kad tai – geriausias dalykas, kuris jums nutiko jūsų gyvenime. Net neįtarsite, kad jumis žaidžiama. Manipuliatorius netgi gali pasakyti kažką tokio, kaip “aš tikiu, kad mes esam giminingos sielos“ ir “argi tai nenuostabu?“ arba sakyti, kad jūs greičiausiai buvote kartu dar praeitame gyvenime.

Edouard Manet paveikslas »Père Lathuille«, 1879 m., iš Wickimedia Commons

Psichopatas yra nepajėgus užmegzti santykių su kitu žmogumi. Tačiau jis labai gerai moka pasiekti, kad kitas žmogus prisirištų prie jo. Tai vadinamas psichopatinis prisirišimas. Visa idealizavimo fazė yra klastotė, kurią psichopatas sukuria tikslingai tam, kad auka prie jo prisirištų, taptų jam prieinama, pažeidžiama ir tam, kad po to jis galėtų ja manipuliuoti ir emociškai išnaudoti.

Iš tiesų, jis ar ji niekada nemanė, kad esate nuostabus žmogus. Jūs tiesiog buvote siekiamas objektas, kuris tinkamas panaudoti, pažeminti ir išmesti. Jis niekada iš tiesų jumis nesidomėjo, jis norėjo paveržti jūsų kontrolės galią, galėti jumis manipuliuoti, įskaudinti jus ir atimti iš jūsų tai, ko jam ar jai reikėjo. Kaip matote, jo tikrieji interesai buvo labai paviršutiniški ir orientuoti į neilgą laikotarpį, o po to jis nusižiūri naują žmogų tų pačių žaidimų malonumams. Blogiausia yra tai, kad kai tai atsitinka, jūs jau siejate savo planus, lūkesčius, viltis ir svajones su šiuo žmogumi.“

Bus daugiau

Išversta iš psychopathsandlove.com

Psichopatiška meilė: sudievinimas, I dalis

Burgis. Ar jis narcizas?

Ilgai girdėjau žiniasklaidą linksniuojant jo pavardę, bet stengiausi atsilaikyti. Kažkokiu momentu palūžau ir neveltui. Susidomėjau. Patraukė dėmesį jo ekscentriški išsireiškimai neįprastomis aplinkybėmis: teismas, ieškovė – nepilnametė ir pan. Vis ketinau apie jį parašyti. Bet šiek tiek ir abejojau. Vistik mažai buvo medžiagos, kur ne žurnalistai rašė savo įspūdžius, o kur buvo jo paties pasisakymai.

O šiandien nukrito tikras lobis ausims. Burgis paviešino įrašus. Autentiška, neiškraipyta medžiaga. Kadangi tėvai žinojo, kad įrašinėjo, o jis ne, vadinasi, tai yra autentiškas jo bendravimo su žmonėmis stilius konflikto metu ir autentiškos strategijos konflikto sprendimui.

Paanalizuokime kartu. Aš pabrėžiu, kad nesigilinu, į tai, kas teisus, kas ne teisine ar moraline prasme. Ką bandysiu daryti – tai tiesiog stebėti jo kalbėjimo būdą ir komentuoti, ką jis čia, mano nuomone, daro. Ne chronologiškai viską surašysiu, o paimsiu charakteringas vietas ir suskirstysiu.

I įrašas (pokalbis prasideda nuo 3:26)

Kalbėjimas apie save kaip apie trečią asmenį

“Jūs kalbate su atostogaujančiu direktorium“ (4:30) – aš iš pradžių nesupratau, kas čia kalba, galvojau koks kitas žmogus, kuris buvo kabinete, o vėliau paaiškėja, kad čia kalba pats Burgis. Kalbėjimas trečiu asmeniu apie save yra vienas iš narcizo bruožų. Print+screen´as iš burgis.lt

Print+screen´as iš burgis.lt

Manipuliavimas

Nesaugumo jausmo inspiravimas

Naudoja tokius žodžius, kaip nusikaltėlis, Lukiškės, nepakaltinama. Jie yra visiškai su situacija nesusiję. Jie natūraliai bet kokiam žmogui sukelia asociacijas su prievarta, nusikaltimais, bejėgiškumu, žodžiu skirti sukelti pašnekovui nesaugumo jausmą.

“Mes nežudome vaikų, nesodiname į kalėjimą“ (8:40), – kalba gimnazijos direktorius. Kas čia apskritai per terminologija, kai kalba vyksta pedagoginėje įstaigoje ir kalbama apie vaikus? Tarsi sako: “o galėčiau, tai mano galioje, aš galiu taip padaryti. Nedarau tik todėl, kad esu per geras, būkite man dėkingi“. Nors nieko panašaus nėra, tai yra visiškai nutolę nuo realybės, todėl tai yra gryna manipuliacija, tam tikrų minčių inspiravimas, iššaukimas pašnekovų sąmonėje.

Kalbėjimas ne į temą – miglos pūtimas

Tėvai kalba apie kažkokį raštą, kurį pasirašyti turėjo jų dukra ir sako, kad jų niekas apie tai neinformavo. Burgis į tai atsako: “o kai rūkė, jus dukra informavo?“ (6:00). Iš konteksto išplėšiamas vienas, bet raktinis žodis “informavo“, bet atsakoma visai į kitą temą, visiškai ne apie tai, ko klausė tėvai. Raktinio žodžio panaudojimas yra priedanga, kuri skirta neatidžiam pašaliniam pašnekovui sukelti įspūdį, kad atsakė visai į temą. Tačiau tam, kas klausia, tai yra atviras akių dūmimas.

Tėvai sako: kodėl šis dokumentas nepasirašytas? Burgis nerišliai dėlioja mintis, prasimuša tokios frazės, kaip: “kaip jūs ir sakote“, suprask, jis išklauso ir atsižvelgia, ir netgi suprato tėvų nuomonę ir poziciją, nors tolimesnis įrašas rodo, kad vos ne visas pokalbis buvo monologas, o ne pokalbis. Jis jų neišklauso, pertraukinėja, neleidžia pasakyti, kalba ant viršaus, o panaudoja tokią formuluotę, iš kurios neatidžiam klausytojui kuriamas įspūdis, koks jis išklausantis, atidus ir supratingas. Be to, kalba ir vėl visai kažką kita.

Pasakodamas istorijas nuo 15:36 mini daug skambių pavardžių, pareigybių, raštų, metus, pinigų sumas – visa tai niekaip nesusiję su aptarinėjama tema, yra grynas miglos pūtimas, bandymas sukreipti pašnekovo dėmesį nuo esmės link kitų dalykų, kurie tik skambūs, tačiau šios istorijos prasme yra visiškai nereikšmingi ir niekaip nesusiję.

Supermeno pozicija, galios demonstravimas

(07:05) “nei žodžiu nesiginčydamas… ir jo nebėra ir nebus… vienas neteisingas žingsnis ir jo nėra“ – tipiniai narcisistinio tipo asmenybės išsireiškimai, kurie tarsi sako: čia aš turiu vienvaldę galią, klaidos yra neatitaisomos, jos baudžiamos griežčiausiai. Aš esu supermenas, ir to paties reikalauju iš kitų. Antro šanso niekam neduodu, kas nebūtų.

Tėvams paklausus, kodėl dokumentas nepasirašytas iš gimnazijos pusės, Burgis atsako: “todėl, kad pavaduotojas nepasirašė. Todėl, kad aš turiu gauti sprendimą ir iš tėvų pusės…“ (7:30). Tipinė narcizams būdinga pozicija: “visi kiti kalti, tik ne aš“. Galutinis kaltininkas pasirenkamas tėvai, t.y. kas klausia, tas ir kalčiausias dėl to, dėl ko klausiama. “Klasė ją užblokavo“ (11:48). Nors kątik pats papasakojo, kad tai jis užsiundė klasę ant vaiko, atsakomybę permeta ant vaikų, kuriuos pats ir užvedė ant to veiksmo.

Pasakys bet ką, kas tik tuo momentu naudinga, nesvarbu, tai tiesa, ar ne

(7:50) Burgis sako, kad per jo praktiką 30 moksleivių buvo išmesti iš gimnazijos dėl to, kad užsirūkė. Maždaug 16:30, pasakodamas visai kito žmogaus istoriją, išsiduoda, kad užsirūkymas nėra toks jau baisus dalykas, dėl kurio iš karto išmetama iš gimnazijos, pasirodo, kitas moksleivis gavo 5 baudos balus (nesu tikra, ar cia kalbama apie ta pacia gimnazija?).

“Aš esu nusamdytas steigėjo laikinai eiti direktoriaus pareigas“ (10:48) – demonstruoja menama pazeidziamuma.

“Aš moku baudas ir mokėsiu“ (17:54) – demonstruoja integralumą pedagogas, kalbėdamas kad moka baudas už greičio viršijimą kas 5 metai. Tačiau tuojau pat sako, kad žmonai pažadėjo prieš 20 metų, kad neviršys greičio ir niekada neviršija.

Nepilnavertiškumo jausmo žadinimas

(8:55) “Panašu, kad problema yra šeimoje. Kad jūs sukūrėte nepakeliamas sąlygas merginai…“, – tipinis nematomas manipuliatoriaus ginklas – jo pasirinktos aukos nepilnavertiškumo jausmo žadinimas. Tarsi sakymas: “ar tu pati nematai, kokia tu beviltiška esi?“, tai daroma tarsi ne jo rankomis.

“Jūs nieko neįtikintumėt, kad man nedavėt va tokio dydžio kyšio“ (15:54) yra iš tiesų sakoma: “jūs atrodote kaip blogiečiai kitų žmonių akyse“. “Tai jas jūs tokie, prezidentai?“ – tęsia. Tai tėvų autoriteto menkinimas, implikavimas, kad jei esi ne prezidentas, esi nieko vertas, ir tavo nuomonė nieko nereiškia.

Emocinio trikampio kūrimas

Kai tėvai pasakė, kad jų nuomone, mergina užsirūkė pirmą kartą gyvenime, tai gimnazijos direktorius atsakė: “oi, čia žiniasklaidai labai įdomus faktas“. Žiniasklaidai faktai neįdomūs, žiniasklaidai įdomūs reitingai. Čia yra tipinis emocinio trikampio kūrimas, naudojamas bauginimui. Suprask, ten kaip suinterpretuos šitą faktą (gal išjuoks), tai jūs mirsite iš gėdos.

Pasakoja istoriją, kurioje neva kito vaiko mama, gydytoja, suprask, autoritetas, nusprendė, kad geriau keisti mokyklą. Suprask, darykite taip, nes va kiti, kurie žino, ką daro, tai taip daro.

“…medikai pripažins, kad mergina turi elgtis pagal visiems taikomas taisykles“. Tokie momentai kaip šis man skamba kaip parodija, kai žmogus kurdamas trikampius prieina iki absurdų, susiedamas į vieną sakinį visiškai nesusijusius dalyvius.

“…kaip pasielgs tie vaikai, kurių tėvai jiems pasakys: gerai įsižiūrėkite į tą panelę“ (14:35) – kelintas tai jau trikampio kūrimas?

Grasinimai

Burgis pasakoja istoriją, kurios esmė tokia, kad jis pasakė negerai apie vieną vaiką prieš klasę, ir vaiką patį mama po trijų mėnesių atsiėmė, nes klasė jį išėdė (pikas apie 11:20). Tai yra paslėptas grasinimas, kad jeigu jūs nedarysite taip, kaip aš noriu, bus blogai ne jums, o jūsų vaikui. Papasakojęs, kaip klasė išėdė vieną vaiką, klausia tėvų: “Pagalvokit, ar jūs norit, kad ir su jūsų dukra taip būtų?“ (11:53).

Išvedžiojęs, kad mergina būtų laikoma nepakaltinama, tęsia: “jūs žinote, kaip moksleiviai elgiasi su nepakaltinamais?“ (12:29). Žmogus viešoje erdvėje didelės dalies žmonių laikomas iškiliu pedagogu, mano nuomone, turėtų labiau rūpintis patyčių prevencija. Tačiau jis neįžiūri problemų to panaudoti kaip grasinimo tėvams, kad su jos dukra bus susidorota.

Grasinimai vis labiau darosi atviri: “jeigu jūs taip nepadarysite /kaip aš sakau/, bus žiauru žiauru“ (20:53)

Teigiamo įvaizdžio elementai

Direktorius grasina, manipuliuoja, tačiau tuo pačiu stengiasi įterpti ir vieną kitą detalę, kuri neva byloja apie jo kaip apie gero veikėjo vaidmenį: pasiūlė tabletę nerimo krečiamai merginai (apie 11:20) Teigiamai atsiliepia apie kitą mokinį: “mergaitė buvo puiki“ (apie 11:40).

“Kai mes su ja šnekėjom, man ji patiko, jūsų dukra“, “man gaila jos, man kiekvienas vaikas yra brangus“  (18:44) (turbūt todėl ir nežudo, žr. aukščiau).

Teigiamo įvaizdžio elementai yra manipuliacijos dalis. Žmonėms kuriamas jautraus, supratingo žmogaus portretas. Tokį žmogų palaikys neįsigilinusi minia.

Grandioziškumas

“Visi žino – manęs neįveiksi“,- kalbėjo jau buvęs direktorius (12:55). “Kauną valdyti gali, o manęs ne“ (15:20).

Negebėjimas pripažinti savo trūkumų

Visa narcisistinio tipo asmenybė yra pastatyta ant savo kaip tobulojo suvokimo. Kai reikalas priėjo iki teismo, ir visa situacija susijaukė, jis vistiek ginasi, nepripažįsta savo indėlio, savo galbūt ir ne paties konstruktyviausio elgesio situacijai išspręsti, jis vistiek nei už ką nenori nusiimti iškiliausiojo karūnos. Jis sako: “tai geriausia mano pasakyta kalba gyvenime“…

VIDEO. Tai – geriausia mano kalba gyvenime. Atkreipkite dėmesį į kūno kalbą nuo 0:40 min.!

Galios demonstravimas

“Taip, čia palūžta“ (moksleiviai). Tai rodo, kad vienintelis dalykas, kuris iš tiesų rūpi mokymo įstaigos vadovui, tai ne vaikų gerovė, o jo galios demonstravimas. Nuo maždaug 15:35 sek. pradeda pasakoti kažkelintą istoriją, bet mini jau labai skambius vardus, įmones, pareigas, suprask, net tokie šulai norėjo man kažką blogo padaryti, bet nieko jiems nepavyko.

“Mano šeimoj keturi advokatai“ (17:33), suprask, aš galingesnis nei Kedžiai – Venckai, o pastarieji ant kojų visą Lietuvą buvo sukėlę! Tad jūs negalėsite man nieko padaryti net pasitelkę teisinę sistemą, nes teisinė sistema mano pusėj, jaučiat esminę galios persvarą?

Esminė priežastis, kodėl šis atvejis nuėjo taip toli, yra ne Burgio rūpinimasis jaunosios kartos plaučių sveikata, o negalėjimas susitaikyti, kad kažkas ėmė ir nepakluso jo galiai. Tai taip pat yra narsicistinis bruožas.

Dar vienas įrodymas, kad buvęs direktorius nesiekia pedagoginių tikslų, o siekia vienintelio tikslo – visą reikalą bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paversti savo pergale (print+screen´as iš Delfi.lt, 2015.04.15):

Burgis Istrauka is Delfi straipsnio Manotikrasgyvenimas

Pokalbio dinamika

Iš pradžių direktorius neskuba kalbėti, leidžia tėvams pradėti. Tačiau tarpai tarp jo kalbos vis trumpėja, ir maždaug nuo 10-12 minutės virsta nesibaigiančiu monologu, skirtu tėvams gąsdinti.

Kolkas čia yra citatos iš tik 20 minučių pirmojo įrašo. Vaizdelis – vienareikšmiškas. Visa Burgio kalba yra viena manipuliacija. Nulis konkretumo, nei vienas jo pasakytas sakinys nėra tiesiogiai susijęs su analizuojama situacija. Gal pusė tik. Jis nei vienoje savo pasakytoje frazėje nesiūlo nieko konstruktyvaus. Jis tik gąsdina, spaudžia, menkina, žodžiu siekia emociškai paveikti pašnekovus.

As labai pavargau analizuodama 20 minuciu jo pirmojo iraso. Nes turejau uzrasineti beveik

Print-screen´as iš lrytas.lt
Print-screen´as iš lrytas.lt

kiekviena jo zodi! Idomu ir tai, kad nemazai jo pasakytu fraziu tiko ne prie vienos, o is karto prie dvieju ar netgi triju kategoriju. Zodziu, auksto lygio meistriskumas. Panasu, kad toki poveikio buda jis yra nemazai praktikaves ir yra gerai ivaldes.

Manau, ne vienam is tolo stebinciam situacija, kilo logiskas klausimas – kodel cigatere uzsirukiusios gimnazistes atvejis sulauke tokio aziotazo, kodel tai nagrineja teismai? Zinoma, tam, kad Burgiui butu oficialiai nustatytas narsicistinis asmenybes sutrikimas, reikia ekspertizes. Cia as, aciu dievui, turiu per mazai patirties, kad zinociau, ar tokiose situacija ekspertize buna skiriama. Is to, koki jo elgesi stebiu, manes nei kiek nestebina, kad jis naudojasi salies teismu sistema savo galiai demonstruoti ir savo teisybei siekti. Tai yra dar vienas is daugelio pozymiu, leidzianciu vis labiau itarti narsicizma. Nes narsicistine asmenybe tiki, kad ji yra tokia ypatinga ir auksciau visko, kad yra auksciau istatymo ir auksciau teiseju sveiko proto. Jis yra is anksto isitikines savo pergale. Todel eina toliau ir nepastebi, kad pradine priezastis, sukelusi konflikta, yra visiskai neadekvati tam, iki ko tai issivyste.

Lygiai taip pat, kaip neadekvatus buvo tevu puolimas. Butu uzteke pasakyti, kad atsiprasau, galbut jus traktuojate situacija kitaip, taciau tokios taisykles. Ieskokite merginai kitos mokyklos. Ir viskas.

Taciau narcizas jauciasi ypatingas, priveligijuotas, ir jis tiki, kad viskas turi tarnauti jam, tenkinti jo poreikius, tame tarpe ir teismu sistema.

Beje, tas faktas, kad yra didele mase zmoniu, besizavinciu direktoriumi, neva tai kovojanciu pries sistema, yra ir dar vienas elementas, rodantis pirstu i narsicizma. Tik narcizo puolimo aukos mato ir zino tikraji narcizo veida. Jis yra zavus aktorius, mokantis valdyti minia ir kelti susizavejima savo asmeniu.

Vistik jeigu ekspertize butu atlikta, galbut pagaliau paaisketu, kad teismai vargsta be reikalo, tiesiog eikvoja savo laika ir isteklius del zmogaus, kuris del savo asmenybes strukturos nera pajegus suvokti savo elgesio poveikio kitiems. Empatijos, t.y. poveikio kitam nebuvimas yra dar vienas is narsicizmo pozymiu.

Idomus dalykas tai, kad as pries imdamasi analizuoti, is pradziu tiesiog klausiau pirmaji irasa. Ir ka jus galvote, tikrai man jo kalba nuskambejo visai patrauliai! Taip, narcizu poveikio priemones veikia ne tik tuos, kurie apie narsicizma nieko nezino! Mes visi turime emocinius mygtukus, kuriuos narcizai moka meistriskai spaudineti taip, kaip jiems reikia. Ir tik detaliai analizuodama, pati pamaciau, is ko is tiesu susideda jo kalba.

Cia as isdesciau savo kaip privataus asmens nuomone. As suprantu, kad egzistuoja tikimybe, kad as esu neteisi. Netgi idomu, kaip toliau pasisuks ivykiai. Jeigu klausysiu kitus irasus, ir pakeisiu savo nuomone, butinai tai parasysiu.

P.S. pabaiga rasiau ant kompiuterio, kuriame nera lietuvybes, nepykite.

Burgis. Ar jis narcizas?

Išmokite pasitikėti tuo tyliu balseliu savo viduje

Kai parašiau straipsnį apie tai, kad narcizai greitai mezga santykius, mano skaitytoja parašė: “pasakys kokia vista tai turejo but,kad nesuprato i kokio idioto pinkles papuole“, ir man buvo labai sunku tą sakinį perskaityti.

Nes auka, vieną dieną suvokusi kas vis dėlto įvyko, turi išsrėbti tokius skausmo lovius, kad žmogui, to nepatyrusias, to neįmanoma suprasti. Ir dar, be viso to, kad tu vieną dieną supranti, kad tas žmogus niekada tavęs nemylėjo, o siurbė energiją, kartodamas, kad myli, turi dar iškęsti ir aplinkinių paniekinimą. Tipo, vištelė, pati įkliuvai į pinkles, pati ir kalta.

Todėl man vis sukosi galvoje klausimas – ką daryti, kad žmonės nepapultų į narcizų pinkles? Kad neužmegztų su jais artimų santykių ir nepasmerktų savęs metams, dešimtmečiams, o gal visam gyvenimui, kuriame nebus tarpusavio supratimo, emocinio artumo, o kiekviena diena bus tarsi vaikščiojimas stiklo šukėmis basomis kojomis?

Lengvo ir paprasto patarimo nėra. Deja, net klasikiniai narcizai nenešioja vėliavos, kurioje parašyta: “aš – emocinis parazitas, venkite manęs!“. Jie ateina į jūsų gyvenimą kaip tas žmogus, kurio tu laukei visą gyvenimą. Tavo svajonių vaikinas, nuostabus partneris. Tame gyvenime etape mes galvojam: “kad tik tai būtų ne sapnas, kokia laimė, kad man taip pasisekė!“

Ir vis tiktai, kai jau mūsų gyvenimo šipulai po mūsų kojomis, ir kai jau išeina galvoti savo galva, pažiūrėjus atgal į audringą istoriją, tenka sau pripažinti, kad nepaisant viso to pradinio furoro ir galvos svaigulio, visąlaik, nuo pat pradžių, buvo tas kažkoks keistas jausmas. Kad kažkas ne visai taip. Jis toks mažas, tarsi neįvardijamas, bet jis viduje tikrai buvo.

Nuotrauka Kuždesys, teisės priklauso OneLifeOnEarth, iš Flickr
Nuotrauka Kuždesys, teisės priklauso OneLifeOnEarth, iš Flickr

Aš bandau atgaminti ir prisiminti savo jausmus ir juos kaip nors aprašyti. Vienu atveju tas mažas jausmas buvo toks keistas dalykas, tarsi negeras skonis burnoje. Tarsi virėja, gamindama kepinį, būtų sumaišiusi vieno iš prieskonių pakelius ir būtų netyčia vietoj vieno prieskonio, kuris įeina į patiekalą, sudėjus kito, kuris visiškai jame netinka.

Bet kadangi prieskonių dedama  mažai, na, žinote, ant peilio galiuko, tai ta keista skonio priemaiša tokia tarsi vos vos jaučiama. Bet jaučiama. Bet kadangi šiaip patiekalas yra puikus, gražioje didelėje lėkštėje, didelis, šviežias, garuojantis, purus, puikiai atrodantis, tiksliai tai, ką mes užsisakėme, tiksliau, netgi geriau, na juk nepradėsi kelti skandalo dėl to kažkokio keistoko skonio atspalvio, teisingai?

Kitu atveju, aš iš tiesų jaučiau baimę. Nieko negalėjau sau padaryti, viskas atrodė puikiai, tiesiog netgi labai, bet baimės jausmas buvo nuolatos, toks tvyrantis ore. Tiesiog jaučiau to žmogaus agresiją, nors jos apraiškų nemačiau nei iš tolo. Greičiau atvirkščiai. Bet tą baimę jaučiau taip aiškiai, kad net galėjau įvardinti. Bet ji buvo neapčiuopiama, tokia be faktų, nematoma, tad su tuo jausmu nieko ir nedariau.

Žinoma, kad baimė buvo pagrįsta. Agresijos buvo labai labai daug. O aš jai esu jautri, todėl užuodžiau dar tada, kai jos nesimatė.

Visa tai pasakoju tam, kad pabrėžti to mažo, tylaus balselio viduje kalbėjimą į mus – jei nenorime pakartoti liūdnos istorijos su narcizu, o kas sąmoningai suvokė, kas atsitiko, tikrai nebenorės, turime išmokti pasikliauti tuo tyliu balseliu viduje. Jis ne veltui kalba į mus.

Bet kas atsitiko su mumis – tai kad mes bandėme jo negirdėti, neklausyti. Arba, kaip man su ta baime, aš tiesiog nežinojau, ką su ja daryti, nors jaučiau aiškiai.

To tylaus balselio tikslas – apsaugoti mus nuo priešų, pranešti, kai esame nesaugūs. Mūsų problema yra tokia, kad tas balselis mumyse yra per tylus ir mes nesuteikiame jam tiek reikšmės, kiek jis iš tiesų turi.

Mes randame jam pateisinimą: “jis taip nuostabiai elgiasi, tai aš išsigalvoju“. Čia yra racionalizavimas – mūsų protas racionaliai vertina matomus to žmogaus veiksmus. O narcizas, kaip žinia, pradžioje elgsis labai ir netgi pabrėžtinai gražiai. Ir dar pats pabaksnos pirštu – matai, kaip aš gerai su tavimi elgiuosi?

Arba tariame sau: “negali juk viskas gyvenime būti idealiai“. Čia irgi racionalizavimas. Na, suprask, ir taip yra kone idealiai, o dar tu čia jeigu pradėsi kabinėtis prie tokių menkų niuansų, tai jau visiškai, vadinasi, esi išpindėjusi ir nesugebi vertinti net aukso gabalo, kuris tau kątik įkrito į rankas. Jeigu dar čia kabinėsies, tai išvis viena visam gyvenimui liksi.

Tokias vidines tiradas pavarę mes beveik visai uždusiname tą savo ir taip buvusį tylų vidinį balselį. Problema yra tame, kad mes neatkreipiame į jį pakankamai dėmesio tam, kad išgirstume jį rimtai ir, jį išgirdę, atidžiau ir su kritiškesniu žvilgsniu paanalizuotume savo partnerį. Ir jeigu leistume bent pasvarstyti sau, kad gal tas tykus vidinis  balselis ir turi kažkokio svorio.

Paduokit šiandien savo tyliam balsui viduje mikrofoną.

Thals Lopes nuotrauka
Thals Lopes nuotrauka “Mikrofonas“, iš Flickr
Išmokite pasitikėti tuo tyliu balseliu savo viduje

Kas tas narcizas vis dėl to?

Printscreen´as iš Psichika.eu
Printscreen´as iš Psichika.eu

Žmogus man sako: tai tik tavo istorija. Na, nepasisekė santykiai, tai tu ėmei ir sugalvojai bjaurią pravardę iš pykčio tam žmogui, su kuriuo tau nepasisekė. Jau rašiau apie tai, kad paplitus sąvokai narcizas, tarp žmonių sklando ne vienas klaidingas įsivaizdavimas apie tai, kas yra narcizas, ir todėl šis žodis vartojamas ne taip, ką jis iš tiesų reiškia. Atsakydama į komentarą, galiu pasakyti, kad dažnai rašydama apie narcizus, nors ir remiuosi teorija ir sistematika, tačiau dažnai įsivaizduoju prieš akis savo pažįstamus narcizus tam, kad duočiau gyvus pavyzdžius ir kad tekstas būtų gyvesnis, o ne kaip iš kokios medicinos enciklopedijos. Ir kad žmonės mano pasakojamose istorijose atpažintų tuos elgesius, kuriuos jie patiria patys, nuo kurių kenčia, bet nežino, kas tai yra, kodėl ir kaip tai įvardinti.

Aš turiu labai ilgą bendravimo su narcizais istoriją, ir pažįstu jų ne vieną, o kelis, tris iš labai labai arti ir kokius dar penkis iš kiek tolimesnės aplinkos arba ribotą laiko tarpą, pavydžiui, teko kartu dirbti. Dar aiškumo dėlei galiu pasakyti, kad ne visi žmonės, su kuriais santykiai buvo įtempti ir kainavo daug nervų, yra narcizai.

Tad kas tie narcizai? Narsicizmas buvo oficialiai pripažintas asmenybės sutrikimas, kuris yra įtrauktas į JAV leidžiamą Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų rinkinį (DSM – Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders), kuris yra vienas iš esminių dokumentų, kuriuo vadovaujasi pasaulio psichiatrai ir psichologai. Jame nurodomi kiekvieno sutrikimo kriterijai, t.y. pagal kokius požymius profesionalas gali nustatyti, kad asmuo turi vieną ar kitą psichikos sutrikimą.

Narsicistinio asmenybės sutrikimo bruožai pagal DSM:

1. Grandioziškumas. Tai yra kertinė šio sutrikimo savybė. Žmogus, kalbėdamas ir galvodamas apie save, įsivaizduoja save kaip perdėtai svarbų, galingą, žymiai labiau apdovanotą talentais, pabrėžia begalinę svarbą savo giminėje, darbe, savo sprendimų galią, įtaką kitiems žmonėms. Iš praktikos esu girdėjusi tokius pasisakymus apie save: “aš esu kalnas“, “visi žiūri į mane, ir kaip aš pasakysiu, taip jie ir darys“, “aš esu pats geriausias“ (iš visos įstaigos). Svarbu nesupainioti su tais atvejais, kaip žmogus taip sako, ir tai yra tiesa. Sutrikimas todėl ir yra sutrikimas, kad to žmogaus savęs vertinimas yra perdėtas. Tas žmogus iš tiesų gali būti gana žinomas savo srityje, tačiau nebūtinai jį visi iš tos sferos laiko pačiu geriausiu. Kai kada tokie savęs apibūdinimai yra tiesiog komiški, tačiau narcizas juos taria rimtu veidu ir pats tuo nuoširdžiai tiki. Be to, kiek pastebėjau, narcizai mėgsta tai dažnai kartoti kitiems, lyg bandydami tuo įtikinti ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Darbe tai gali pasireikšti, kai žmogus prisiskiria visus nuopelnus bei rezultatus sau, kaip savo paties ir vienintelio. Narzicai, pasakodami apie save, dažnai kitus vertina kaip mažiau sugebančius, neatliekančius gerai savo darbo, jų paklausius, galima įsivaizduoti, kad jie visi prapultų, tiek darbe, tiek šeimoje, jeigu ne narcizas, jo nežmoniškos pastangos, valia ir sugebėjimai. Kad tie visi kiti, t.y. šeimos nariai ar bendradarbiai vieni tikrai niekaip nesusitvarkytų.

Nuotrauka iš Flickr.com
Nuotrauka iš Flickr.com

2. begalinės savo sėkmės įsivaizdavimas, svajojimas, kalbėjimas apie ją. Sėkmė – tai gali būti populiarumas, dideli turtai, aukščiausas įmanomas surinkti IQ testo rezultatas, begalinė galia, t.y. svajonės apie savo tinkamumą būti šalies prezidentu, arba turėti ypatingus, idealius, be galo darnius santykius. Kaip ir ankstesnis požymis, dažnai tai turi mažai ryšio su realiomis galimybėmis arba yra netgi priešingai.

3. Mano, kad yra ypatingas. Mano, kad jis turi būti siejamas ar minimas tik ypatingame kontekste. Jį gali suprasti tik kiti ypatingi žmonės, kurių yra labai mažai. Taip pat yra įsitikinęs, kad jį apžiūrėt turi tik geriausi gydytojai, apklausti – tik aukščiausi pareigūnai, kad jo reikalai gali būti svarstomi tik aukščiausio lygio institucijose.

4. Turi nuolatinį stiprų poreikį, kad juo kas nors žavėtųsi.

5. Mano, kad jis yra privilegijuotasis. Jį turi aptarnauti pirmą eilėje, jeigu yra kažkokios privilegijos, VIP vietos, klubai oro uostuose, greito praėjimo kasos ar vartai, tai yra sukurta jam ir jam savaime priklauso. Jis nepakenčia laukti kitų žmonių, mano, kad visi žmonės turi tuojau pat ir be išlygų sutikti su jo pageidavimais ir vykdyti nurodymus nedelsiant. Jei negauna privilegijų, pasijunta giliai įžeistas, gali pratrūkti nevaldomu pykčio priepuoliu.

6. Linkęs išnaudoti kitus žmones, t.y. siekti savo tikslų pasitelkiant kitus žmones savo naudai.

7. Neturi empatijos. Niekada negalvoja, ką jaučia kiti žmonės, kokį poveikį kitiems žmonėms daro jo elgesys. Nesupranta jausmų, net kai jie yra jiems aiškiai pasakomi.

8. Turi stiprų pavydo jausmą. Pavydi kitiems, bet dažnai mano, kad ir kiti pavydi jiems.

9. Elgiasi arogantiškai, pasipūtėliškai, niekinančiai kitų žmonių atžvilgiu.

Pats faktas, kad toks asmenybės tipažas yra aprašytas, ir ne bet ko, o Amerikos psichiatrų asociacijos, rodo, kad tai nėra vieno pavienio asmens originalaus ir nepakartojamo charakterio bruožų rinkinys. Tai rodo tam tikrą plačiai paplitusį ir tam tikrais apibrėžtais punktais aprašomą asmenybės tipažą.

Tam, kad žmogui būtų nustatytas narsicistinis asmenybės sutrikimas, užtenka turėti 5 aiškiai išreikštas savybes iš šio sąrašo. Tačiau oficialiai diagnozę nustatyti gali tik profesionalus psichiatras. Kiek teko susidurti, psichologai to vengia.

Oficialiai nenustačius diagnozės, negalima sakyti, kad žmogus turi asmenybės sutrikimą. Galima tik sakyti, kad tai yra asmuo, turintis narsicistinių bruožų. Turint omeny, kad narcizai visomis išgalėmis vengia būti tiriami ir diagnozuojami psichiatrų, netgi paniškai vengia psichologų, daugelis tokio tipo žmonių nugyvena visą gyvenimą nediagnozuoti. Nebent jei padaro nusikaltimą ir privalomą medicinos ekspertizę skiria teismas.

Galima ilgus metus nugyventi su narcizu ir nežinoti, kad jis turi narsicistinį asmenybės sutrikimą arba nemažai, o gal net ir daug stipriai išreikštų nardicistinių asmenybės bruožų. Ir nesuprasti, kas ne taip. Žinoma, bus nesutarimai, bus įtampa ir santykiai bus nelengvi, tačiau priežastis gali taip ir likti daug metų nepažinta. Ir tik susipažinus su narsicistiniu asmenybės sutrikimu, staiga viskas tarsi stoja į savo vietas, pasidaro aišku, kur yra problema, jos priežastis, dinamika ir visa sistema.

Tad analizuojant narcizą kaip paprastą, eilinį žmogų, jo geriau nepažįstant, iš tiesų gali niekada nekilti ir mintis, kad jis gali turėti asmenybės sutrikimą ar tam sutrikimui būdingų bruožų. Turint omeny, kaip puikiai narcizas moka pademonstruoti savo gerąsias puses, netgi stipriai jas perdėti, kaip jis moka maskuoti arba sumenkinti savo trūkumus, ir kaip moka mažiau jį pažįstantiems demonstruoti netikrą savo aš, tai yra labai tikėtina, kad kiti žmonės jį ne tik kad gali laikyti normaliu, bet tiesiog puikiu žmogumi. Deja, visas tikrasis narciso skonis atitenka artimiausiems žmonėms. Ir vistik, galiu pasakyti iš savo praktikos, suvokus, “kame šaknys“, artimiesiems pasidaro daug aiškiau ir iš tiesų palengvėja suvokus tikrąją situaciją.

Kas tas narcizas vis dėl to?

Narcizo jausmai. Pyktis

Kaip rašiau apie narcizo charakterio susiformavimą, narcizas dėl tam tikro tėvų elgesio anksti pradeda neigti savo jausmus. Ką jis išmoksta – tai atmesti savo jausmų dalį. Jis patiriamus jausmus išmoksta ankstyvoje vaikystėje nustumti į pasąmonę ir jų tarsi nejausti. Nes vaikystėje tai yra per daug nepakeliamas jausmas, žinoti, kad tavo tėvai nepriima dalies tavęs, t.y. tavo jausmų. Negalėdami pakelti tokio tėvų atstūmimo sukelto skausmo, jie pasąmoningai “nusprendžia“ geriau tų savo jausmų ir nejausti, nes kitaip jo sąmonė gali nesusitvarkyti nuo situacijos skausmo ir baimės mirti, jei tėvai dėl per didelių jo jausmų jį paliktų.

Užaugęs narcizas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje, t.y. kaip išmoko pirmais savo gyvenimo metais, taip ir toliau ignoruoja ir bėga nuo savo jausmų. Tai yra absoliučiai nebebūtina, nes žmogus suaugęs realiai gali pats nuspręsti, ką leisti sau jausti, ir ką ne, ir tėvų atstūmimas nebevaidina jokios rolės tame, ar žmogus toliau gyvens, ar ne. Tačiau labai anksti įgyti funkcionavimo modeliai tampa tokia svarbia savasties dalimi, kad žmogus tiesiog nebežino, nebemoka būti kitoks. Kaip taisyklė, klasikiniai narcizai netgi didžiuojasi, kaip jie gali nei nemirktelėję išklausyti tokius dalykus iš kitų žmonių, kad kiti nualptų nuo emocijų pertekliaus. Arba kad gali beširdiškai pasielgti kito žmogaus atžvilgiu, kai reikia. Jie didžiuojasi, kad gali padaryti tai, ko negali kiti žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su savo jausmais.

Tad taip – narcizas iš esmės funkcionuoja nejausdamas jausmų. Žinoma, jie nėra kažkokie gamykloje sukonstruoti robotai su mikroschema galvoje. Jie jaučia vidines įtampas, jie turi blankų įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tokį kaip negarsų ūžiantį foną. Kiek pažįstu narcizų, jie turi visokių psichosomatinių nusiskundimų: labai stiprius galvos skausmus, auktą kraujospūdį, skundžiasi skausmais kaklo ir viršutinės stuburo srities dalyje. Tačiau  kol mūsų medicina tiesiogiai nesieja viso žmogaus visų dalių į vieną visumą, tol jie gydosi atskirai spaudimą, galvos skausmus ir pan.

Visgi realiai taip, kaip išgyvena emocijas ir jausmus kiti žmonės, narcizai tokio reiškinio tokia forma nepatiria. Dažniausiai pas narcizus tarsi kompensaciją perima smegenys. Jų galvose nuolatos verda smegenys. Nepatirdami jausmų, narcizai, gyvenimo tėkmę priima kaip nesibaigiančią seką šachmato partijų. Jie nuolatos mąsto, kas bus toliau, kas gali ką pasakyti, kas kaip gali norėti pasielgti, todėl jie nuolatos mintyse dėlioja šachmatų partijas, kaip čia pasielgti patiems, kad situacija pasisuktų jų naudai. Todėl narcizai labai gerai išlavina tiek protinius sugebėjimus, nes tiesiog duoda savo smegenims daug daugiau darbo nei kiti vaikai nuo mažes. Taip pat, deja, gerai išlavina ir savo manipuliacinius sugebėjimus. Nes jiems reikia, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Ir kadangi jie nuo mažens yra įpratę prognozuoti kitų žmonių elgesį, dažnai teisingai atspėja, kokie bus kitų žmonių ketinimai, ir, pasakydami reikiamą, kad ir netiesioginę pastabą, sugeba atlikti intervenciją į kitų žmonių mąstymą ir pasuktį jį ta kryptimi, kuria jam ir reikia.

Nepažinodami savo jausmų pasaulio, narcizai vengia kitų žmonių jausmų pasireiškimo kaip velnias kryžiaus. Jei norite sunervinti narcizą, parodykite jam savo jausmus. Jau ir šiaip narcizai negirdi kito žmogaus jausmų, jis kratosi tos informacijos, nenori jos priimti, nes jo smegenys nežino, kaip apdoroti šią informaciją. Jausmai yra kažkokia nepaaiškinama, neprognozuojama materija, tad jie nenori su tokiais neprognozuojamais reiškiniais turėti nieko bendro. Kad ir kiek bandysite prisibelsti prie narcizo širdies kalbėdami apie savo jausmus, ką patiriate ir pan., tai yra tuščias oro virpinimas, nes narcizas nepriima šios informacijos.

O jeigu nutiko tokia situacija, kad kažkaip pratrūko jūsų jausmai jo akivaizdoje, tarkime, prapliupote verkti ar net raudoti, tai narcizai pasistengs kuo greičiau nutraukti jūsų jausmų pasireiškimą, t.y. arba išeiti iš kambario, jei negali išeiti – užmigti, arba įrodinės jums, kad čiagi visai nieko tokio blogo, kaip tau atrodo, iki to, kad apšauks jus savanaude, kodėl čia isterikuojate prieš jam svarbų susirinkimą rytoj ryte arba tiesiog pareikalaus tuojau pat liauti. Gali netgi sumušti, jei tuojau pat nesiliausite.

Narcizas jausmų pasaulio nepažįsta, jo nesupranta, nepakelia, todėl jam visos priemonės yra priimtinos, kuo greičiau tai nutraukti.

Paklaustas, ką pats jaučia, gali ilgas valandas išvedžioti ir pasakoti, jei tik bus, kas klauso. Išvedžiojimai bus jo proto produktas, ne jausmų. Tą geriau įsiklausius galima pastebėti. Beje, kadangi jie yra geri manipuliatoriai bei dažnai ir aktoriai, ypač sudievinimo fazėje jie gali ir gana įtikinamai vaidinti jausmus, kuriuos jie neva patiria. Tačiau vistik jau išsiaiškinome, kad narcizas yra toli nuo patiriamų jausmų, todėl, deja, tai yra tik įtikinama vaidyba.

Beje, narcizas pats, nepatyręs kitokių jausmų ir jų neišgyvenęs, beveik nuoširdžiai tiki savo paties vaidyba. Jis apskritai apie save niekada nekelia klausimo. Kadangi jis yra nuostabiausias, tai viskas, kas yra jame, yra irgi geriausia – kokie čia dar klausimai? Tad jis pats savo paties vaidybinius sugebėjimus priima kaip savo jausmus. Ir, žinoma, nepamiršta pagalvoti – koks aš vis tiktai nuostabus!

Elgesys, kuris prasideda aukos nuvertimo nuo pjedestalo fazėje ir liudija, koks vis dėlto žiaurus yra narcizas. Jo bausmė aukai už kažkokią padarytą klaidą yra daug kartų perdėta ir neadekvati. Tai yra žiauriausi elgesio apsireiškimai – nuo nekalbėjimo ir atstūmimo iki emocinio ir fizinio smurto. Visa buvusi “meilė“ išgaruoja per sekundę. Jos ir nebuvo. Ten buvo tik elgesys, siekiantis sukelti narsicistinį peną.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Dažniausiai narcizo patiriama emocija – pyktis. Žmonės, kurie pažįsta narcizus iš arčiau, dažniausiai juos realiai pažįsta tik artimiausi šeimos nariai – gyvenimo partneris ir vaikai – narcizą pažįsta kaip nuolatos pykčiu besispjaudantį drakoną. Narcizas nuolatos pyksta ant visko ir ant visų. Kadangi jis nuolatos stengiasi kontroliuoti savo aplinką, ir joje visi žmonės turi elgtis tik pagal narcizo nustatytą tvarką, žmonės to net nežinodami nuolatos nusižengia ir sukelia nevaldomus narcizo pykčio protrūkius. Bet kaip minėjau, šią narcizo pusę dažniausiai pažįsta tik namiškiai. Dar gali būti darbuotojai.

Narcizo jausmai. Pyktis

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Kaip visada, pradėsiu iš toli. Jau daug kartų minėjau, kad narcizo tipo charakteris susiformuoja vaikystėje, galbūt net labai ankstyvoje. Tokiame amžiuje vaikui tėvų dėmesys ir priežiūra yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau jeigu tėvai savo vaikui nemoka parodyti besąlyginės meilės, vaikas visomis priemonėmis, tiek kiek jų turi savo arsenale, to tėvų dėmesio nepertraukiamai siekia.

Todėl jei tėvai vaiką daug kritikuoja, atstumia,  palieka vieną, nekreipia į jį dėmesio, tačiau kai vaikas atlieka kažką ne pagal metus, demonstruoja, kad išmoko kažką naujo, gerus pažymius, atlikėjo ar matematiko talentus, pasiekimus sporte ir susilaukia tėvų pagyrų ir susižavėjimo, vaikas greitai tai užfiksuoja. Jei toks tėvų elgesys sistemingas, jo galvoje susiformuoja išvada: “turiu būti ypatingas, kad mane mylėtų. Jei būsiu paprastas, mane paliks ir aš mirsiu“. Žmoguje išgyvenimo programa yra pati svarbiausia iš visų, todėl toks vaikas, siekdamas tėvų meilės, to nesuvokdamas ima išsižadėti savęs. Pavyzdžiui, užsigavęs neverks. Nes tada jo tėvai didžiuosis ne pagal metus vyrišku ir stipriu berniuku ir rodys jį kaip pavyzdį kitiems. Taip vaikas išmoksta paneigti savo skausmą ir išstumti ašaras, t.y. ignoruoti savo jausmus tam, kad gautų tuo metu svarbiausių žmonių – tėvų meilę. Taip įvyksta vidinis asmybės skilimas. Vaikas suvokia, kad dalis jo yra nepriimtina tėvams, todėl tai tai tampa nepriimtina ir jam. Ir kaip atsakas į atšiaurias vaikystės sąlygas susiformuoja narcizo charakteris.

Patirdamas prisirišimą, meilę prie tėvų, vaikas mokosi, kas apskritai yra ta meilė ir kaip ją patirti. Kaip matosi, narcizas nepatiria besąlyginės meilės iš savo tėvų. Todėl trumpai tariant, jis turi prisirišimo sutrikimą. Toks žmogus ne tik patiria vidinį skilimą, bet ir neišmoksta mylėti. Jo meilės patyrimas yra toks: “mylėsiu tave tik jei būsi toks, koks aš noriu“.

Lygiai tokį patį meilės supratimą narcizas atsineša į savo suaugusiojo gyvenimą. Nors meilės ryšiai mezgami greitai ir audringai, tačiau jo meilė yra negili.

Viena iš narcizo savybių – jis save suvokia kaip aukštesnį, geresnį už kitus. Jis apskritai kitus žmones mato žemiau už save. Jau vien dėl to jis negali mylėti pilnavertiškai. O kur dar savo tikrų jausmų neigimas ir prisirišimo trauma?!

Narcizas žmones suvokia labiau kaip daiktus, kaip objektus, kuriais galima naudotis. Kitas žmogus jam – kaip jo kūno dalis. Daugybę kartų esu girdėjusi iš klasikinio narcizo, kaip jis apie savo žmoną pabrėžtinai kalbėjo: “ji – mano dalis“. Skamba gal labai romantiškai ar atrodo, kad “va čia tai meilė!“, bet iš tiesų meilės čia turbūt mažiausiai. Daugiau grynas savininkiškumas.

Narcizas savo partnerę suvokia kaip, tarkime, savo ranką. Tai reiškia, kad jam atrodo, jog ranka savaime žino, ką reikia daryti. Todėl nereikia rankai atskirai skirti laiko ir pastangų, kad aiškinti, kogi aš noriu. Tačiau labai ima pyktis, kai ranka staiga ima ir nepadaro to, ką aš pamaniau. Šitą reiškinį stebėjau praktiškai ant visų narcizų, kuriuos pažįstu.

Toliau. Rankai juk nedėkojama už tai, kad jinai kažką padarė. Nes rankai tai yra savaime suprantama. Skirtumas tik tas, kad tikra ranka neturi savo jausmų, o narcizo partnerė turi. Be to, ranka nesirenka, ką darys ir ko nedarys, ranka daro viską, ką nusprendžia šeimininkas ir pasirikimo teisės neturi. Tuo labiau rankos niekas neklausia jos nuomonės.

Nepykite, mielieji, kad taip žiauriai sugrioviau dar vieną jūsų viltį. Pati ėjau per tų vilčių griuvimą savo laiku ir žinau jausmą, todėl labai atjaučiu. Taip pat žinau, kad tikrai buvo laiko tarpas, kai jautėtės mylima su narcizu, juk išgyvenote su jais ir medaus mėnesį. Kaip rašiau anksčiau, greičiausiai tai buvo irgi ne meilė, o tiesiog narsicistinio ciklo sudievinimas – nuvertimas nuo pjedestalo pirmoji dalis.

Todėl narcizo meilė, jeigu taip galima pavadinti jo elgesį ir jo patiriamus jausmus, yra kažkas  toli nuo tikros meilės. Jis nemoka mylėti besąlygiškai ir jis nemoka palaikyti ir puoselėti partneriškų tarpusavio santykių. Tai, ką narcizas jaučia savo žmogui, yra labiau kaip santykis su įsigytu daiktu – tu priklausai man, ir tarnauji man pagal paskirtį. Kol tu tą funkciją atlieki gerai, aš esu patenkintas ir tave toleruoju savo gyvenime, jeigu ne, aš labai pykstu, ir galiu kaip daiktą išmesti. O išmetus daugiau niekada neprisiminti, iš karto įsigyti kažką kitą.

Richard Rappaport “Narcizas“, iš Wickimedia Commons

Pats svarbiausias dalykas, kodėl narcizai apskritai bendrauja su kitais žmonėmis, nes pripažinkime, jų prisirišimas prie jų yra tikrai kažkoks sutrikęs, tai yra narsicistinis penas. Ryškiausiai tai pasireiškia sudievinimo fazėje narcizui užmezgus naujus meilės santykius. Jis paskleidžia visą mitą apie savo nuostabumą, ir pamilusi nauja mergina juo beatodairiškai žavisi. Iš iš išorės jį pasiekiantis susižavėjimas juo ir yra narcizo penas.

Jam iš tiesų nuoširdžiai nerūpi, ar ta mergina bus laiminga su juo, ar jai gyvenimas atrodys nors pakenčiamas. Jam ji rūpi tik tiek, kiek teikia narsicistinio peno. Nes žavėjimasis juo sustiprina jo netikrą aš, leidžia kuriam laikui paskęsti savo šlovės spinduliuose ir jaustis nuostabiai. Klestint netikram, išpūstam narcizo aš, tuo metu jo likusios atstumtos asmenybės, tikrojo aš pusės yra toliausiai nuo jo, ir nekelia vidinės sumaišties, neprimena apie save, nežadina nesaugumo jausmo ir nekelia grėsmės.

Dar vienas svarbus elementas. Narcizas, vaikystėje į pasąmonę išstūmęs savo tikruosius jausmus, jų nejaučia ir būdamas suaugęs. Tad nauja meilė, o kaip taisyklė tai būna priešingybės – emocionalios, jautrios būtybės – išjausdama daug emocijų, jomis tarsi papildo jį ir laikinai užpildo tą tuštumą, kuri narcizo viduje žiojėja po jausmų išstūmimo. Todėl jis jaučiasi puikiai, pagaliau jaučiasi užpildytas, priimtas ir pilnas.

Taip, sudievinimo fazėje jis tikrai mokės savo partnerę iškelti į padanges, tačiau su meile, kaip matome, čia reikalų tikrai nedaug. Nauja mergina gerai ir jam rūpi tik tiek, kiek ji tenkina jo poreikius.

O apie tai, kad ji pati gali turėti ir turi savo poreikius, ir ar jie patenkinami po to, kai baigėsi sudievinimo fazė, narcizas yra nepajėgus susimąstyti. Ir dėl to, kad jis, pats nejausdamas savo jausmų, nesupranta, kad kiti žmonės turi jausmus. Net jeigu juos mato, jis jų nesupranta. O antra, narcizas mano, kad jis pats yra tokia dovana žmonijai, kad žmona, vien tik turėdama galimybę gyventi šalia jo natūraliai turi jaustis palaiminta, kad tai savaime jai yra didžiausia likimo dovana. Kokie dar jos poreikiai?!

Narcizo gimimas, santykiai ir meilė

Narcizo vienišumas ir du veidai

Vienas iš tipinių narcizo požymių – tai du skirtingi veidai. Praktiškai dvi skirtingos asmenybės! Vienoks jis yra viešumoje ir visiškai kitoks – šeimoje, kai užsidaro namų durys.

Visuomenėje gerbiamas žmogus gali nepatingėti apsirengti kostiumą, kiekvieną kartą eidamas pirkti pieno į artimiausią parduotuvę. Tačiau namuose nešioti skylėtą megztinį. Jis gali būti laukiamas ir kviečiamas kalbėtojas tarptautinėse konferencijose, tačiau namiškiai gali krūpčioti išgirdę atsirakinančias duris.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, tai yra šeima, kuri mato tikrąjį narcizo charakterį, nevaldomus pykčio protrūkius, žeminimą, nepagrįstus reikalavimus, kurie turi šokinėti pagal jo pučiamą dūdelę. Patirti emocinį terorą, kai kuriais atvejais ir fizinį smurtą. Visko bijoti ir gyventi narcizo dominuojamoj erdvėj, iškreiptoj realybėj.

Tuo tarpu visi kiti, netgi tokie artimi kaip jo tėvai ar antros pusės tėvai, nemato ir nežino tikrojo narcizo veido. Narcizas yra puikus aktorius, kurti idealaus žmogaus įvaizdį yra jo išgyvenimo klausimas, todėl jis tai daro su didžiausia atsakomybe, išradingumu ir niekada nepavargsta. Narcizą gali ištikri isterijos ir nevaldomo pykčio protrūkis, jeigu iškyla rizika, kad šįkart jam nepavyks suvaidinti savo rolės ir pateikti savo idealiojo aš paveikslo. Taip, kaip jam visuomet pavyksta.

Tikrąjį narcizo veidą pamatyti gali tik šeima – antra pusė ir vaikai. Vaikai, nes yra bejėgiai ir narcizas turi visišką valdžią jiems. Antroji pusė – todėl, kad narcizui tiesiog neišeina visą gyvenimą vaidinti idealiojo rolės, jis tiesiog pradeda nori nenori rodyti tikrąjį savo veidą. Tik prieš auką narcizas turi savo ginklus, ir žino, kaip ją valdyti, ko ji bijo, kas ją riša, laiko, gesina, sodina ir todėl daro iš esmės nepavojingą net ir sužinojus, koks tikrasis narcizo veidas.

Narcizai dažniausiai neturi draugų. Jie gali būti iškilūs pedagogai, žinomi visoje šalyje, pasaulinio lygio mokslininkai, pripažinti inžinieriai, genijai, artistai, apie kuriuos rašo žurnalai, iškulūs verslininkai, kurių patarimų klauso sausakimšos salės įkvėptų žmonių, jie pasitempę, gražūs, žavūs ir nuostabūs. Tačiau dažniausiai jie yra gana socialiai susiizoliavę, neskaitant tos aplinkos, profesinės ar auditorijos, kurioje jiems išeina vaidingti nuostabiojo rolę. Jie dar gali turėti ir šeimą.

Tačiau jie kaip taisyklė neturi to viduriniojo rato žmonių, tų žmonių, kurie kartu negyvena, bet yra pakankamai artimi, kurie gana daug žino apie asmeninį gyvenimą už užkulisių. Šioje zonoje narcizo gyvenime kaip taisyklė yra tuščia. Todėl, kad tie žmonės būtų per daug artimi. Jie per daug žinotų apie tikrąjį narcizo gyvenimą, o valdyti jų nebebūtų kaip. Jie tokie kaip laisvieji radikalai, tokių jam nereikia.

Narcizai turi labai gilų vidinį įsitikinimą, kad “jei tu pažintum tikrąjį mane, tu manęs nemylėtum ir mane paliktum“. Tik jie patys to nesuvokia. Tai nėra sąmoninga mintis, kurie nuolatos sukasi jų galvoje. Tai yra labiau gilus pasąmoninis įsitikinimas, kuriuo vadovaudamasis narcizas organizuoja savo gyvenimą. Todėl draugai yra tik pavojaus šaltinis sukelti narsicistinį sužeidimą, t.y. prieš jį patį paviešinti jo paties tamsias kerteles. Ne, to narcizui nereikia. Jam nereikia, kad kažkas jam parodytų jo paties šešėlinę pusę. Jis pats negali jos pakelti, jis pats nuo jos bėga. Todėl draugai yra labiau grėsmė nei geras dalykas.

Jam reikia, kad jį dievintų, juo žavėtųsi, kad jį nešiotų ant rankų. O tam labiausiai tinka tolėliau esanti minia, kurie turi privilegiją prieiti tik prie paradinio narcizo veido.

Narcizo vienišumas ir du veidai

Narcizo smegenų plovimo technikos: dievinimas – nuvertinimas – nurašymas

Tam tikras narcizui būdingas elgesys jam gaunasi natūraliai, ir tuo pačiu veikia jo auką, ją kankina, nuvertina ir žlugdo, tačiau tuo pačiu pririša prie agresoriaus.

Čia aptarsime dažniausias narcizų elgesio technikas.

Dievinimas – nuvertinimas – nurašymas

Susipažinęs su mergina, narcizas labai greitai vysto santykius, įsimyli, greitai siekia permiegoti, išgirsti, kad ir ji jį pamilo, žodžiu visos įprastos meilės fazės vyksta su juo greitai, ir jis pats tą greitį palaiko ir inicijuoja. Narcizas iš karto labai sudievina savo partnerę. Jis ją giria susiriesdamas, žavisi kiekvieną akimirką, beria komplimentus, ją tiesiog užkelia ant virtualaus pjedestalo savo galvoje, širdyje ir ant liežuvio. Jis paverčia jaunąją partnerę savo gyvenimo centru, dažnai skambina, siunčia žinutes, yra be galo daug bendraujantis, galantiškas ir tiesiog idealus partneris.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Staiga, dažniausiai jau tuomet, kai narcizas yra kažkur giliai viduje tikras, kad auka “supakuota“, staigiai ir griausminga suverčia ją nuo pjedestalo: kritikuoja, rodo nusivylimą, lygina su kitais žmonėmis jos nenaudai, atsitveria tylos siena, ignoruoja ir siunčia kitus ženklus, koks jis yra be galo ja nepatenkintas.

Auka, jau pripratusi prie nuolatinės sraunios meilės upės, pasijunta tiesiog šokiruota, kas čia nutiko. Jau pamilusi narciją, ir jau tapusi priklausoma nuo jo meilės kupino elgesio, nori kuo greičiau atstatyti taip staigiai pasikeitusią situaciją ir atmosferą, atgautų ankstesnį meilų ir dėmesio kupiną partnerio elgesį.

Narizo elgesys, jos desperatiškas noras “atsukti laikrodį“ ir atstatyti meilę, sukuria partnerės galvoje iliuziją, kad jei tik ji labiau pasistengtų elgtis taip, kaip nori narcizas, jis vėl taptų tuo mielu mylinčiu vyru, kuris dievina savo moterį. Susikuria iliuzija, kad ji kalta dėl susiklosčiusios situacijos. Kad tai ji turi pasitempti, labiau pasistengti.

Auka stengiasi. Laikinai atgaunama apgaulinga kontrolė, narcizas vėl suvaidina mylinčiojo rolės epizodą, tačiau ciklas kartojasi.Tendencija, deja, yra tokia, kad meilės periodai trumpėja ir sausėja, o agresijos, nuvertinimo, paniekinimo, atstūmimo epizodai dažnėja, ilgėja ir sunkėja. Agresija jų metu darosi vis labiau išreikšta, gali nuo emocinės pereiti prie smurto.

Nepriklausomai nuo to, ar auka stengiasi, narcizas duoda jai suprasti, kad stengiasi nepakankamai ir baudžia sekančia nuvertinimo banga. Nuvertinimas ir atstūmimas su laiku pereina į tokį lygį, kad narcizas gali ilgai, net kokį mėnesį, elgtis taip, tarsi jo partnerė neegzistuoja. Arba jam nieko nereiškia. Gali partnerę palikti, pvz. išsikraustyti arba susirasti meilužę.

Jei įvyko esminis konfliktas, narcizas gali nutraukti santykius juos nukirsdamas, ir nuo tos pačios akimirkos absoliučiai nebendrauti, nepasakyti nei vieno žodžio ir elgtis, tarsi partnerė niekada neegzistavo. Tai gali tęstis dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar dešimtmečiais.

Tačiau narcizas, kad ir kaip stengiasi nuvertinti ir atstumti auką, iš tiesų siekia ją kontroliuoti, ir todėl visuomet stengiasi pasilikti grįžimo prie aukos galimybę. Pvz., gali gyventi daug metų kitoje šalyje su kita moterimi, tačiau nesutikti oficialiai išsiskirti. Tam, kad iškilus problemoms su kita moterimi, vėl galėtų pasijungti prie seno energijos šaltinio. Nes narcizas negali būti vienas. Tad nei jeigu auka buvo nurašyta kelis dešimtmečius, vieną dieną narcizas gali vėl atsirasti iš niekur nieko, nukristi tarsi iš medžio ir vėl įsiveržti į jūsų gyvenimą naujam ratui. Jam tai yra taip paprasta, kaip prisiminti spintoj nukištą seniai nenaudotą daiktą, nupūsti dulkes ir vėl pradėt naudotis.

Daugiau informacijos apie narcizo gyvenimo vystymąsi – Psichologija Tau žurnale 2015 m. kovo-balandžio mėn. numeryje. Jau paruoštas straipsnis apie narcizų partnerius ir kaip elgtis jiems. Jei norite padidinti šansus, kad šis straipsnis būtų išspausdintas kitame numeryje, galite brūkštelti kelis žodžius į žurnalo redakciją, jei tai jums atrodo svarbu.

Šiame bloge dar bus ir daugiau apie kitas smegenų plovimo technikas.

Narcizo smegenų plovimo technikos: dievinimas – nuvertinimas – nurašymas

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Na, ar skaitėte straipsnį apie narsicizmą?

Čia nupiešiu daugiau narcizo kampų, kurie netilpo į straipsnį.

Vienas iš tipinių narcizų triukų – “pažiūrėk, ką aš padariau dėl tavęs?!“. Kai situacija pasisuka ne narcizo naudai, narcizas staiga puola gelbėti savo kailį sužadindamas savo aukos kaltės jausmą.

Pavyzdžiui, sako: “Tu ką, pagalvok, į kiek kelionių aš tave vežiausi per paskutinį pusmetį?!“. Žinoma, tai, kad jūs vykote į keliones, bus greičiausiai tiesa. Bet narcizas tokioj situacijoj “pamirš“, kad keliones iniciavo visai ne jis. Ir tai buvo visiškai ne romantinės kelionės, o iš tiesų tai buvo jo darbo komandiruotės, į kurias jis nekenčia vykti. Bet kadangi nebuvo kaip išsisukti, tai jis paėmė jus kaip savo asmeninį žaisliuką, kad prablaškytumėt jį komandiruotės metu.

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

Ir tuo metu jis visiškai to neslėpė. Ir jūs tai žinojote, irgi. Tik sutikote vykti, nes na, kodėlgi nepasinaudojus proga, kai darbovietė viską apmoka, ar ne? Tačiau tai nebuvo jo specialiai suorganizuota romantiška kelionė, kurios tikslas buvo pradžiuginti jus ir praleisti daugiau laiko kaip pora ir taip sąmoningai pastiprinti santykius.

Tačiau tuo momentu, kai narcizas naudoja savo “dosnumo“ įrodymo – kelionių – faktą, jis labai gudriai naudoja patį kelionių buvimo faktą, išplaudamas turinį, esmę. O kelionės buvo? Buvo. Todėl iš karto susigaudyti, kas ne taip, žmogui, patyrusiam tokią gudrią manipuliacijos ataką yra labai sunku.

Jauti, kad kažkas čia ne taip, kažkas nešvaraus, neteisingo, užstringa toks neskanus gumbulas burnoje, tačiau logiškai atsišauti ir netgi sau paaiškinti, kas čia kątik nutiko, negali. Nes apie keliones nemelavo? Nemelavo. Buvo toks kelionių faktas. Netgi negali prikibt, kad į keliones vykote per jį. T.y. jo socialiniai ryšiai, tiksliau darbas buvo priežastis, dėl jo ten vykote.

Tai yra dar vienas puikus pavyzdys, kaip narcizas moka žongliruoti faktais taip, kaip jam pačiam patogu. Nors kai suvoki, kas įvyko, dažniausiai gerokai po to, pamatai, kad tikrovė buvo taip smarkiai iškraipyta, kad iš tiesų viskas buvo visai ne taip.

Viskas buvo taip – jūs darėte jam paslaugą, sutikdama linksminti jį nemėgstamos komandiruotės metu. O ne jis vežėsi jus į kelionę, kurią jums suorganizavo. Jūs darėte tai pirmiausia tam, kad iš geros širdies norėjote suteikti artimam žmogui tai, ko jis norėjo. Na, pagalvojote, o gal ir kelionė mažu patiks.

Esmė yra tokia, kad jūs vien sutikdama vykti į kelionę iš tiesų buvo su juo atsiskaičiusi. T.y. darėte gera jam, nes taip norėjote ir nieko nesitikėjote ir nelaukėte mainais. Tuo momentu, kelionės metu ir po jos, jūs nesijautėte jam skolinga, ir nemanėte, kad ir jis jums skolingas. Rezultatas buvo 0:0.

O jis pamiršo, kad tai buvote JŪS, kai darėte jam gero. Jis prisiminė tik kitą pusę – koks aš buvau geras ir dosnus. Suprask, tu likai man už tai skolinga. Rezultatas jo galvoje: 1:0 mano naudai.

Na, ir pasitaikius progai, jisai staiga užsimano atsiimti savo skolą iš jūsų. O tiksliau – po skolos ir kaltės miražu pakišti tikrąjį scenarijų – užgesinti bręstantį konfliktą. Išsisukti nuo nemalonaus klausimo.

Jei norite daugiau, pirma, eikit pirkt žurnalo, antra – sekite šį blogą, prisiminus parašysiu ir daugiau tokių perliukų iš narcizų gyvenimo.

Pažiūrėk, kiek aš padariau dėl tavęs!

Straipsnis apie narcizus žurnale Psichologija Tau

Charizmatiška šypsena, stilingi vardiniai drabužiai, išpuoselėta šukuosena ir puikus humoro jausmas. Žavingas, savimi pasitikintis narcizas iškart patraukia dėmesį ir sukelia simpatiją. Jis, kaip niekas kitas, moka parodyti savo puikiąsias charakterio savybes. Santykių pradžioje narcizams lengva kurti idealaus žmogaus – partnerio, vadovo, kolegos ir pan. – paveikslą. Jie tai daro taip įtikinamai, kad negalite atsidžiaugti savo sėkme, sutikus tokį nuostabų žmogų. Juk jis tiesiog idealus, jis – visų jūsų turėtų problemų sprendėjas ir gelbėtojas! Tačiau tai tik pirmasis įspūdis. Deja, ilgainiui santykiai su narcizu gali gerokai apkarsti.

Atpažinkite narcizą

Narcizui viskas yra jo nuostabumo, puikumo, gerumo ir galingumo įrodymas. Kokių savybių patvirtinimas yra svarbiausias žmogui, priklauso nuo jo asmeninių vertybių. Tačiau jam gyvybės ir mirties klausimas būti besąlygiškai pripažintam kaip turinčiam šias savybes. Narcizui viskas gyvenime sukasi tik apie jį. Vyksta jūsų vestuvės ar gimtadienis? Atėjęs į šventę narcizas gali sukelti skandalą dėl smulkmenos. Ir staiga viskas pradeda suktis apie jį.

Ilgesnė straipsnio ištrauka – žurnalo Psichologija Tau svetainėje.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Po mėnesio visas straipsnis pasirodys ir čia. Taip kad kas nekantrauja, eikite pirkti žurnalo, o dar geriau – prenumeruokite! Nes jau išsiųstas ir dar vienas straipsnis apie nuo santykių priklausančius žmones. Arba, kas kantrus, sutinka laukti, beliatik kad už dyką – prenumeruokite šios svetainės turinį!

Gero skaitymo ir laukiu atsiliepimų!

Straipsnis apie narcizus žurnale Psichologija Tau