Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Kiekvienoje kalboje yra naudojamas išsireiškimas, nusakantis nuojautą. Tas jausmas pilve, viduriuose. Nuojauta, tas nenusakomas žinojimas to, ko neišeina pagrįsti argumentais, yra visiems žinomas reiškinys. Tačiau logika besivadovaujantys žmonės atsisako juo tikėti, mano, kad tai yra lengvatikių, neišsilavinusių žmonių pramanas, prietarai ir nurašo į ezoterikos sritį, kuri, kaip žinia, tikintiems mokslu, yra toks kaip sąšlavų kampelis.

Iš tiesų nėra ko ginčytis. Neuromokslas seniai žino, kad tai yra faktas. Žmogaus juslės nuskaito labai daug informacijos ir jos visos informaciniais kanalais, t.y. nervais, suteka į smegenis. Smegenyse yra netgi specifinė vieta, kurioje yra atsijojama, į kuriuos iš patekusių informacinių duomenų reikia reaguoti ir į kuriuos ne. Net kai informacija yra tikrai ir teisinga, nuolatos nervų ląstelės, veikiamos neurotransmiterių, nervinius impulsus sustiprina ir perduoda juos toliau, o kai kuriuos slopina. Tie, kurie perduodami toliau visoje grandinėje ir netampa kažkuriame tarpiniame taške užslopinami, tampa veiksmais, jausmais, reakcijomis, impulsais, reflesais, mintimis, idėjomis. Žodžiu, įgauna kažkokią išraišką, ar tai būtų veiksmo, ar minties forma.

Taigi, tai, ką suvokėme ir į ką mūsų smegenys nusprendė reaguoti, napima visos mūsų turimos informacijos. Mūsų kūnas nuskaito iš aplinkos ir pajaučia žymiai daugiau, nei mes gebame sąmoningai suvokti. Tačiau, nepaisant to, kad gauta informacija nėra suvokta iki tokio lygio, kad ją galime išreikšti sklandžiais sakiniais bei pateikti svariais argumentais, tai nereiškia, kad šios informacijos mes neturime. Taip gali būti todėl, kad ji buvo nuslopinta pakeliui, ankstesnėse smegenų dalyse, kol dar nepasiekė už kalbą ir loginį mąstymą, ateities prognozavimą atsakingos smegenų dalies.

Todėl kitą sykį drąsiai pasikliaukite savo žinojimu tarsi iš nieko. Tuo, kurį jaučiate, bet negalite paaiškinti. Jums ir nereikia jo paaiškinti. Instinktas bėgti nuo pavojaus neprivalo būti paaiškintas, mums tiek ir tereikia žinoti – bėgti, nes yra pavojaus jausmas. Arba pasikliauti žinojimu, kad tas žmogus atrodo nepatikimas, pavojingas. Nors jis kalba protingai skambančiais sakiniais, dėsto mintis pasitikinčiu balso tonu, atrodo respektabilus ir mūsų loginis protas negali prie nieko prisikabinti, kodėl jis galėtų būti nepatikimas, kai jis yra vaikščiojantis sąrašo, kaip turi atrodyti patikimas žmogus, pavyzdys. Tačiau jeigu kepenim jaučiate, kad taip nėra, dideli šansai, kad taip ir nėra.

Ne veltui mums yra duoti jausmai, pajutimai, emocijos. Tai yra ne mažiau svarbus, ir drįstu pareikšti, žymiai tikslesnis daviklis nei loginis mąstymas. Naudokitės visais jumyse suinstaliuotais prietaisais ir pasitikėkite tuo tyliu balseliu viduje.

 

Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.

Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.

Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.

Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.

Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.

Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.

Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.

Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.

O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.

Nematoma žala

Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.

Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.

Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.

Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?

Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?

Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.

Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.

Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18  valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.

Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.

Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.

Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.

Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.

Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės

Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.

Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.

Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.

Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.

H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.

Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.

Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.

Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.

Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.

Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.

Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.

Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.

Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.

Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.

Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.

Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.

Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.

Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.

Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.

Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.

Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.

Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.

Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.

Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.

Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.

Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.

Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.

Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.

Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.

Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.

 

P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.

 

 

Ginamoji kalba pūkuotiems kačiukams ir rasotoms rožėms

Facebook’as yra viena šniokščianti upė iš vaikučių nuotraukų, pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių.

Nors tai yra visuotinis fenomenas, ne visi tai mėgsta.

Atviras sarkazmas pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių adresu tarsi priskiria slaptam elitui, kuris yra aukščiau kasdienybės, aukščiau tų eilinių budulių, kurie tiek ir tesuvokia, kaip dalintis kitų įkeltomis neskoningomis puokštėmis, pingvinukais ir drėgnais šuniukų snukučiais.

Suprask, jų prastas skonis, o mano tai ne toks. Aš – intelektualas! Man reikia sudėtingesnio peno mano intelektualinio skonio dirgikliams patenkinti.

Prisipažįstu, nors tokiais teiginiais nesidrabsčiau, tačiau daug metų uoliai ravėjau kačiukus ir rožes iš savo socialinių tinklų paskyrų. O tai sizifo darbas. Jie plūsta iš visų kampų ir nežabotai. Ilgametis nenuilstamas darbas vistik duoda šiokių tokių rezultatų ir kiek apmažina minėtą srautą, iki kol vėl koks nors išniręs banaliukas nesukelia traukulių.

Šiuo metu testuoju pora apps´ų, skirtų padėti kenčiantiems nuo nerimo ar potrauminio streso sutrikimo simptomams mažinti. Po kiek laiko, kai susidarysiu nuomonę, parašysiu atskirai savo įspūdžius apie tuos apps’us.

Tie apps’ai yra sukurti kaip medicininės priemonės, skirtos mažinti sutrikimo simtomams. Skirtingai negu vaistai, ne nuslopinti, o iš tiesų teigiamai veikti smegenų veiklą. Tai ne šiaip dar vienas apps’as, skirtas rasti arčiausią viešąjį tualetą (nors šitas irgi geras dalykas 😉 ), o tai yra moksliniais tyrimais pagrįsti produktai, tiesiogiai veikiantys smegenų veiklą ir emocinę gerovę, nuo ko stipriai priklauso ir darnus fizinis organizmo funkcionavimas.

Ir žinote ką? Vienas iš jų yra ištisinis kačiukų, boružėlių, rasos lašėlių ant smilgos stiebo ir kačiukų srautas!

Vakar kalbėjau su medicinos mokslų daktare, dirbančia su potrauminio streso sindromo kamuojamais pacientais specialiame psichotraumų centre. Ji kaip vieną iš pavyzdžių minėjo, kad sveika psichika turi labai daug natūralių savaime veikiančių mechanizmų, įsijungiančių ir sureguliuojančių emocijų ir smegenų veikimą. Pavyzdžiui, kad ir mokinių svajojimas mokykloje, už kurį bara mokytojai. Iš tiesų tai yra automatinis vaiko smegenų įsijungimas vykdyti tam tikrą programą, t.y. klajoti svajonėse tam, kad tuo momentu apsaugotų save nuo nepakeliamo nuobodumo, uždavinio sudėtingumo, nepakankamos stimuliacijos ar tiesiog dėl tuo metu būtino emocinio susireguliavimo.

Jeigu šie mechanizmai neveiktų, daug daugiau žmonių turėtų pakrikusią psichiką!

Todėl įsivaizdavimas, sąmoningas fantazavimas, vaizduotės lavinimas yra vienas iš gydymosi nuo potrauminio streso sindromo metodų (pagal Besel van der Kolk ir ne tik). Nes smegenys, įsivaizduodamos kažką, susiaktyvuoja iš esmės taip pat, tarsi tai iš tiesų vyktų.

Taigi, linksmos kačiukų išdaigos, guvūnėlių snukučiai, gėlių ir kitų mielų dalykų nuotraukos, nesvarbu, ar jos srūva iš Facebook’o srauto ar iššoka kaip priminimas iš psichikos sveikatai skirto apps’o, yra dirgikliai psichikai, kurie daugeliui žmonių veikia raminančiai, pakelia nuotaiką, suteikia jaukumo, gerumo, švelnumo pojūtį.

Ne veltui žmonės tai intuityviai mėgsta. Tai nerodo jų bukumo ar primityvumo lygio. Tai, atvirkščiai, rodo, kad jie yra nepraradę ryšio su savo emocijomis ir turi emocinio intelekto. Juose sėkmingai veikia savaiminiai emocijų ir psichikos susireguliavimo mechanizmai.

Galiu atsakingai pareikšti, kad tie žmonės, kurie nekenčia tokių vaizdelių, yra praradę kažkokią jungtį tarp teigiamo dirgiklio ir teigiamos emocijos pajautimo. Kažkas yra sutrikę jų emociniuose procesuose. Taigi, jie nėra sektini pavyzdžiai.

Jeigu jūs nekenčiate kačiukų ir rožių nuotraukų ir kažkodėl skaitote šias eilutes, turiu jums gerų žinių – nuo to galima pasveikti. Štai man neseniai pavyko! Man dabar net širdeles Facebook’o komentaruose patinka pridėti. O paauglystėje aš negalėdavau vilkėti megztuko su širdelėmis. Tačiau be menkiausios ironijos šitą pokytį laikau savo emocinės sveikatos pagerėjimo ženklu.

Taip, kačiukai ir rožės nerodo aukšto juos mėgstančių žmonių intelekto lygio, teisingai. Tačiau taip pat nerodo, kad jų IQ yra žemas. Tai rodo aukštesnį emocinio intelekto lygį. Ir vienas nėra lygu kitam. Tačiau drįsčiau teigti, kad psichikos sveikatai aukštesnis emocinis intelektas yra žymiau svarbiau nei protinis intelektas. Žinoma, turint protinio intelekto po ilgų klaidžiojimų galima atklysti ir iki emocinio intelekto ir šį kryptingomis pastangomis lavinti, kaip kad nutiko man.

Sakyti, kad kačiukų ir rožių paveiksliukai yra primityvu yra tas pats, kas sakyti, kad gerti vandenį yra primityvu. Žinoma, kad primityvu, lyginant su žarnyno valymo procedūra už 300€! Tačiau kaip sveika ir veiksminga!

Tai tas pats, kaip sakyti, kad eiti miegoti yra primityvu. Nesgi galima tuo metu kiek perskaityti protingų knygų, kurios dar pora punktų padidins IQ! Čia kalba prisiekusi knygų žiurkė, jeigu ką. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kur buvo rašoma, kad 50% psichikos sutrikimų pas vaikus išsisprendžia tuomet, kai tėvai pradeda užtikrinti, kad vaikai kasdieną sistemingai išsimiegotų.

Čia tas pats, kas sakyti, kad eiti į dušą yra primityvu. Taip, dar ir kaip primityvu. Nusirengi, atsisuki vandenį ir teka vanduo per kūną. Tikrai, nieko intelektualaus. Net keturių klasių nereikia baigti, kad tai sugebėtum. Net skaityti mokėti nereikia, kad tai galėtum. Bet kas norėtų praleisti tris dienas su labai aukšti intelekto koeficientu, bet be dušo?

Taip kad tegyvuoja pūkuoti kačiukai ir rasotos rožės! Išteisinta!

Ekrano vaizdo elementas iš AOK apps’o “meine-ich Zeit“

 

 

Geštalto teorija ir narcizo idealaus paveikslo išsaugojimas

Geštalto psichologijos kryptis tyrinėja, kodėl žmonės mano dalykus taip, kaip mato. Žmogus gali nematyti dalies daikto ar objekto, tačiau jo smegenys iš patirties prikuria likusią nematomą dalį iki visumos ir taip žmogus gali gana gerai įsivaizduoti, kaip atrodo visas objektas.

Alex Ariza piešinys iš jo blogo

Pavyzdžiui, jeigu prieš jus stovi žmogus ir jis užstoja dalį sienos, kuri yra už jo, jūs juk nemanote, kad už jo nugaros žiojėja skylė, nors į kambarį įėjote kątik ir sienos prieš tai nematėte. Iš tos sienos dalies, kuri liko matoma, jūsų smegenys prikuria, pačios susikuria ir priduria trūkstamą informaciją ir taip galvoje susiformuoja pilnas objekto vaizdas netgi kai dalis to objekto yra nematoma. Žmogus gali gerai įsivaizduoti visą sieną, nors ją ne visą matė.

Šis principas skatina žmogaus psichiką “uždaryti sceną“, t.y. duoti užbaigtumą suvokimui to, kas yra prieš jo akis tam, kad jis galėtų pilnai įvertinti situaciją. Tai yra savybė, susiformavusi vėlgi išlikimo pagrindais. Todėl, tarkime tame kambaryje likus pavojui, žmogus, norėdamas pabėgti, nesitrenks į sieną, kuri buvo už kito žmogaus nugaros, manydamas, kad ten buvo skylė. Jis ieškos išėjimo pro duris.

Taigi, žmogaus psichika, surinkusi reikiamą, pakankamą kiekį duomenų apie daiktą, žmogų, reiškinį ir t.t., siekia apibendrinimo, tarsi galutinio įvertinimo ir situacijos uždarymo, įvardinimo.

Tai yra visuose žmonėse veikiantis principas, kurį puikiai išnaudoja narcizai. Jie nežino teorijos, tačiau jie mato, kad praktikoje tai puikiai veikia. Pradėję meilės bombardavimo etapą jie žino, kad netgi tai atlikus neidealiai ir pro idealaus įvaizdį prasmukus vienam kitam netikslumui, bylojančiam apie tikrąjį narcizo charakterį, tos “smulkios detalės“ aukos greičiausiai bus nurašytos kaip nereikšmingos ir neįtakos jos apibendrinimui, kai auka po kiek laiko narcizą suvoks kaip puikų, gerą, žavesį keliantį ir patikimą žmogų.

Įdomu ir tai, kad sykį susiformavus pirminei nuomonei, žmonės lengvai šios nuomonės nekeičia. Tai yra kitas principas, kuris yra būtinas tam, kad psichika išliktų stabili. Tai reiškia, kad net pradėjus lįsti į paviršių iškalbingoms detalėms, paneigiančioms pirminį narcizo apibūdinimą aukos psichikoje, jos psichika pati yra linkusi kaip tik įmanoma ilgiau laikytis pirminio suvokimo ir kaip įmanoma ilgiau nepersvarstyti to žmogaus poveikio savo gyvenimui.

Salvadoras Dali paveikslas “Vergų turgus“

Iš tiesų pilnas paveikslo pavadinimas yra “Vergų turgus ir nykstantis Voltero biustas“. Ir jeigu jūs pirmiau pamatėte vienuoles, dėl jau minėto principo gali būti sunku pamatyti Voltero biustą, paslėptą paveiksle. Tačiau kai man parodė, kur yra Voltero biustas, man jau sunku prisiversti matyti vienuoles, nes aš jau matau jo biustą! Taip veikia psichikos siekis išlaikyti kiek įmanoma labiau vientisą jau iki tol suvoktą apibendrintą informaciją ir kartu psichikos stabilumą.

_________________________________________________________

Jeigu reikia pagalbos norint permatyti visą sistemą, kurioje veikia narcizai ir išsikapstyti iš jos poveikio, dešinėje viršuje yra kontaktiniai duomenys, galite susitarti dėl konsultacijos

Mokslinis paaiškinimas, kaip narcizas pajungia savo auką

Čia yra 70 metų senumo mokslinis eksperimentas su pelėmis, kurio metu buvo tiriama, kaip motyvacija ir kaip apdovanojimas veikia mokymosi procesą.

Trumpai apie tai, kas vyksta tiems, kurie nesupranta angliškai. Pirmiausia paimamos dvi pelės, iš kurių viena yra labai alkana, o kita soti ir jos įdedamos į vienodus narvelius, kur paspaudus svirtelę, iškrenta gabaliukas ėdalo. Pelės apie tai, kaip gauti maisto nežino, tiesiog vyksta stebėjimas, kaip jos elgiasi ir kaip jos atranda būdus gauti maisto.

Kaip matyti, dešinėje esanti pelė, kuri yra soti, susipažįsta su svetima aplinka ir nusiramina. Tuo tarpu alkana žymiai aktyviau tyrinėja aplinką ir nenusiramina po pirminio apsižvalgymo. Būdama alkana ji nenurimsta po apsižvaldymo ir susipažinimo su aplinka. Kol vienas veiksmas neatnešė sėkmės, tol pelė po to iš karto imasi vis kažko kito.

Tuo tarpu soti pelė ilsisi. Ir net jeigu ji atsitiktinai nuspaustų svirtelę ir iškristų maisto, tai nesuveiktų kaip apdovanojimas, nes jinai nėra alkana.

Pirmą sykį alkanai pelei paspaudus svirtelę ir ėdalui iškritus, tai irgi nesuveikia kaip apdovanojimas, nes jinai nepastebėjo, kad maisto iškrito. Tačiau kai po kiek laiko ji atsitiktinai randa maisto gabaliuką, jos smegenys įsiminė, kad tai nutiko jai priėjus netoli svirtelės. Kadangi ji alkana, jai užsifiksuoja maisto ir vietos ryšys. Nuo to momento alkana pelė maisto ieško tik aplink maisto indelį, ir tai yra įrodymas, kad jos smegenyse ryšys maistas-vieta užsifiksavo.

Po kiek laiko alkana pelė atsitiktinai vėl paspaudžia svirtelę ir maistą suėda iš karto. Vėlgi įvyko pastangų apdovanojimas, todėl tai užsifiksuoja jos smegenyse ir jai nebeužtruks taip ilgai iki tol, kol ji vėl paspaus svirtelę ir gaus maisto. Kai dar sykį paspaudžia ir vėl gauna maisto, smegenyse ryšys tarp veiksmo ir apdovanojimo dar labiau sustiprėja. Greitai pelė išmoksta maisto gauti atlikdama vis patogesnį ir mažiau pastangų reikalaujantį veiksmą.

Gyvūnas eigoje dar atlieka kelis ne tokius sėkmingus bandymus, tačiau negavęs norimo apdovanojimo, juos greitai eliminuoja ir jų nebeatlieka.

Kadangi soti pelė nedaro nieko, ilsisi, mokslininkai nusprendžia ją išjudinti suteikdami neigiamą stimuliaciją ir per narvo grindis paleidžia elektros srovę, kuri nesukelia skausmo, tačiau sukelia nemalonų pojūtį. Paleidus elektros srovę matyti, kad sočios pelės elgesys dramatiškai pasikeičia ir ji ima blaškytis po narvą. Kai tikrai besiblaškanti pelė atsitiktinai nuspaudžia svirtelę, elektros signalas iš karto siunčiamas ir pelė apdovanojama tuo, kad baigėsi jai nemalonus reiškinys. Po kelių pakartojimų pelė išmoksta iš karto pribėgti prie svirtelės ir ją nuspausti iš karto, kai tik pradeda tekėti elektros srovė. Kaip paaiškėjo bandymo metu, soti pelė išmoko norimo veiksmo žymiai greičiau nei alkana pelė, kad elektros keliamas šokas yra stipresnis nemalonus pojūtis nei alkis, todėl tai buvo stipresnis motyvatorius išmokti naujo elgesio.

Po to eksperimentatoriais sugalvojo pabandyti išmokyti pelę dar naujo elgesio. Dabar elektros šokas išsijungs tik tada, kai pelė pradės sukti ratą. Kaip ir anksčiau, sprendimą pelė turi atrasti pati. Nemalonus pojūtis įjungus elektrą iš karto verčia pelę ieškoti sprendimo. Kankynės pabaiga sustiprina “teisingą“ elgesį. Pelė vėl labai greitai išmoksta sukti ratą. Nemalonumo pabaiga yra netgi geresnė motyvacija nei pasisotinimas, t.y. poreikio pateikinimas.

Tokiu būdu peles galima išmokyti bet kokio joms nebūdingo elgesio, kokį tik sugalvotų eksperimentatoriai, pvz. griaužti vamzdelį. Taip galima netgi išmokyti pelę muštis su kitomis pelėmis. Kai tik jos nustoja, iš karto vėl įsijungia elektra.

Ką tai turi bendro su narsicizais ir jų aukomis? Visi žmonės turi gyvūnams būdingus instinktus bei mokymosi mechanizmus, kurie iš esmės yra skirti išgyventi. Nors žmonės turi ir daugiau atributų, kurie juos daro žmonėmis, tačiau gyvūninė dalis lygiai taip pat veikia ir žmonėse. Tai, ką narcizai daro su savo aukomis, yra lygiai tas pas procesas, ką eksperimentatoriai darė su pelėmis.

Pirmiausia, todėl meilės alkani žmonės taip lengvai užkimba ant narcizo kabliuko, šiam pasiūlius meilės bombardavimą kaip greitą meilės maistą. Antra, narcizas yra tas eksperimentatorius, kuris konroliuoja aplinką ir kuris apsprendžia eksperimento sąlygas. Tai narcizas nusprendžia, ką auka turi daryti, kad vėl gautų kąsnelį jo meilės.

Po kiek laiko narcizas imasi įvairių manipuliavimo technikų ir atviro pykčio demonstravimo, kas aukas veikia kaip elektros srovė. Narcizų aukos lygiai taip pat greitai ir efektyviai mokosi išjungti didelį nemalonumo jausmą, kurį sukelia narcizai savo elgesiu bausdami už netinkamą elgesį.

Netgi tame, kad narcizai nepasako savo aukoms, kad jie eksperimentuoja su jomis kaip su beteisėmis žiurkėmis, nėra skirtumo. Žiurkės, eksperimentatorių idėtos į narvelius irgi mano, kad čia viskas vyksta iš tikrųjų. Galų gale, net jeigu jos sužinotų, kad čia eksperimentas, jos negali pabėgti ir išvengti.

Taigi, narcizas panaudoja prigimtinius savo aukos išgyvenimo, motyvacijos ir mokymosi mechanizmus tam, kad priverstų auką tarnauti jo tikslams.

---

Nori ištrūkti iš žiurkių narvo? Susitark dėl konsultacijos, kontaktiniai duomenys – kvadratėlyje dešinėje viršuje.

Ar jūs turėtumėt įspėti naują narcizo auką?

Kad ir kiek jums blogo yra pridaręs narcizas, greičiausiai vistiek suspaudžia širdį pagalvojus apie tai, kas laukia naujosios jo meilės.

Ką daryti? Ar jūs turėtumėt susisiekti su nauja narcizo auka ir įspėti apie pavojus, kurie jos tyko? Ar turėtumėt atskleisti, koks iš tiesų pavojingas jis yra? Ar turėtumėt nušviesti, kas laukia narcizo aukos, ir kaip jinai pasigailės, kad pateko į spąstus?

Juk niekas kitas kaip jūs nežino, kas toks per veikėjas iš tiesų yra narcizas ir ką jis sugeba. Jūs jau žinote visą skonių spektrą su šiuo žmogumi, nuo saldumo devintame danguje iki neapsakomo kartumo, kuris nepraeina, kad ir kiek plautum burną indų plovikliu?

Paanalizuokime, kodėl kyla noras eiti ir įspėti tą kitą žmogų. Nes kažkada ta nekalta auka tapote jūs, tik jūs dabar jau žinote, kas seks toliau. Ir kai jūs turite tas žinias, jums gaila naivios naujos aukos, kuri net didžiausiame košmare nesapnuoja to, kas – jūs jau žinote – jai nutiks.

Gali būti toks jausmas, kad jūs bendrininkaujate su nusikaltėliu, neįspėdamas aukos. Tam tikra prasme taip ir yra. Iš moralinės pusės būtų teisinga įspėti.

Tačiau narcizas yra narcizas. Kaip gudriai jis spendė spąstus jums, lygiai taip pat gudriai juos paspendė ir kitam žmogui. Šitą variantą jis jau seniai apgalvojo, kad jūs galite bandyti įspėti naują jo auką ir to jis nei už ką nenori.

Todėl narcizas ją tokiam atvejui jau yra paruošęs. Narcizas jau pripasakojo siaubo istorijų apie jus savo naujai meilei ir ji jau yra apdorota tam, kad ji niekuo nepatikėtų. Tiksliau, kad ir kaip draugiškai bandytumėt įspėti ir elgtumėtės – dievas mato – tikrai tik naujos aukos labui, jinai jūsų draugiško gesto nepriims.

Bet kuriuo atveju aukos smegenys jau yra praplautos ir jinai tokį jūsų elgesį priims kaip desperatišką buvusios draugės ar žmonos bandymą susigrąžinti buvusį sau. Net jeigu aiškiai išreikšite, kad jums jo nebereikia, kad jūs norite tik įspėti ir padėti, tai bus priimta kaip jūsų piktybinis kišimasis su tikslu išardyti jų nuostabią porą. Nepamirškite, nauja auka šiuo metu maudosi meilės spinduliuose, nes vyksta aktyvi meilės bombardavimo fazė. Todėl realiai tokiu bandymu tik sustiprinsite juos kaip porą. Nes jūsų “kišimasis“ ir “bandymasis juos sukiršinti“ bus dar vienas sunkumas, kurį jie manysis įveikę ir taip taps dar artimesni.

Todėl pastangos padėti yra pasmerktos ir niekada neduos jokio efekto. Žiauru, bet auka, patikėjusi narcizo kerais, pati išsikasė sau duobę. Todėl bet koks bandymas padėti bus tik nenaudingas jums pačiai ir pakenks jums.

Leiskite priminti, būtent meilės trūkumas sau ir sudarė prielaidas, tinkamas įsivelti su narcizu. Todėl dabar, kai ant svarstyklių padėtas variantas bandyti pagelbėti kitam žmogui, turint omeny, kad tuo pačiu realiai pakenksite sau, turite ryžtingai nuspręsti veikti savo naudai. Juk jūs mokotės būti ta, kuri daugiau į jokių narcizų spąstus nepateks, ar ne?

Žiauri tiesa, tačiau jūs turite palikti naują narcizo auką ramybėje ir leisti jai patirti savo likimą pačiai, pilnai nuo A iki Z. Kad ir kokie nuostoliai, nusivylimai ir skausmai jos laukia. O jūs savo impulsą gelbėti kitus žmones apsukite 180° kampu ir performuluokite klausimą į: kaip aš galiu šioje situacijoje padėti pati sau?

Pirmiausia, turbūt, tai užblokuoti tiek savo ex, tiek jo naują meilę Facebook’e. O jeigu tam nervai dar nepakankamai stiprūs, tai pasidarykit XXL porciją popkornų.

Viršuje panaudota nuotrauka iš Wickimedia, apačioje – iš Flickr

________________________________________________

Jeigu susidūrėte su žmogumi, kuris įtariate, kad yra narcizas ir nežinote, kaip turėtumėte pasielgti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai nurodyti šios svetainės dešinės pusės viršuje esančiame kvadratėlyje.

Knyga atiduota leidyklai

Na štai ir atėjo tas momentas. Šiandien išsiunčiau knygą apie narsicizmą į leidyklą. Neįtikėtina. Kažkaip net nesitikėjo, kad tas momentas išvis kada nors ateis. O jis vat ėmė ir atėjo.

Tai va, galima pradėti švęsti Kalėdas. Ir džiaugiuosi, ir didelis įsipareigojimas nuo pečių nukrito.

Juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau ir va, iškart čia rašau. O nerašiau beveik nieko visą tą laiką, kol rašiau knygą, t.y. apie pusę metų. O kiek turėjau ką pasakyti! Ir kaip norėjau rašyti! Bijojau išlieti kūrybinę energiją ir tą dieną nieko nebegalėti rašyti knygai. Tad kai tik užeidavo noras rašyti čia, iš karto puldavau rašyti į knygą. Nukreipinėjau energiją į vieną didelį tikslą.

Užtai čia ir buvo taip tylu. Na, dabar, tikiuosi, atsiimsiu.

O juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau knygos rankraštį į leidyklą, ir iš karto turiu puslapį – du minčių, ką dar reikės papildyti, patikslinti antrame leidime. Apskritai, dar būčiau rašius ir rašius, plėstis yra kur, ir turiu ką pasakyti. Bet kažkur yra tas momentas, kai reikia sustoti.

Tai va, jis ir buvo šiandien.

Galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tekstu, kuris gimė. Jis nenurašytas nei iš vienos knygos užsienio kalba, o daugybė informacijos, kurią pavyko susirankioti iš skirtingiausių šaltinių bei išvados, prie kurių priėjau analizuodama šį reiškinį pati, susidėliojo į gražų ir tvirtą rėmą.

Dabar nekantrauju, kada galėsiu pasidalinti, kaip atrodys viršelis ir kai galėsiu įdėti nuorodą į šį blog’ą kur galėtumėt knygą įsigyti.

Labai tikiuosi, kad mano knyga padės nors vienam žmogui. Bet kuriuo atveju, už prieinamesnę kainą nei konsultacija žymiai išsamesnė informacija bus prieinama didesniam skaičiui žmonių.Belieka tikėtis, kad ji atneš naudos skaitytojams. Nekantrauju!

 

Perdėta gėda

Gėda yra normalus patyrimas, kuris padeda žmonėms suvokti, ką jie padarė ne taip, ištaisyti ir integruotis atgal į bendruomenę. Gebėjimas jausti gėdą padeda būti žmonių grupės dalimi, t.y. padeda patenkinti labai svarbų žmogaus poreikį priklausyti. Ši, normali gėda pasireiškia trumpai: padariau kažką ne taip – ištaisiau – pamiršau gėdą – daugiau taip nebesielgiu – ir toliau gyvenu sau laimingas.

Problemos su gėda prasideda tada, kai gėda pasidaro perdėta. Gėda perdėta pasidaro ne tuomet, kai žmogus padaro per daug veiksmų, dėl kurių jam gėda. Ar daugiau, ar mažiau, normali gėda veikia taip pat, prasisuka aukščiau nurodytas ciklas ir viskas. Vienintelis poveikis, kurį turi normali gėda yra tas, kad jis padeda ištaisyti savo elgesį į naudingesnį aplinkiniams ir padeda pajusti geresnį ryšį su kitais žmonėmis. Žodžiu, nemalonus poveikis trumpalaikis, o gėdai atlikus savo funkciją pasireiškia ilgalaikis teigiamas poveikis.

Perdėta gėda įgyjama dažniausiai vaikystėje, kai žmogus dar neturi tvirtai susiformavusio Aš, kai jo Aš dar tik kuriamas ir jis plaukiojantis, neapibrėžtas, stipriai priklausomas nuo kitų įtakos. Didžiausią poveikį, žinoma, turi tėvai ar žmonės, atliekantys tėvų rolę.

Perdėta gėda įgyjama tada, kai tėvai dažnai dėdija, naudodami gėdą kaip įrankį priversti vaiką elgtis taip, kaip jie nori. Tarkime, mama gėdina vaiką, kad jis vaikšto purvinas, praplyšusiais keliais, nenusivalęs burnos, purvinas. Vadina muziumi, nevala ir pan. Mama nori, kad vaikas nusivalytų burną pavalgęs, kad jai nereiktų dažnai pirkti suplyšusių kelnių ir kad nereiktų dažnai skalbti rūbų bei kad rūbuose neliktų neišskalbiamų dėmių. Dažnai vaikam suvaldyti naudojantys gėdą tėvai patys turi perdėtą gėdą, ir jiems labai svarbu, kad kiti nepagalvotų, kad jie blogi tėvai, nes vaikas laksto nešvariais rūbais.

Rezultatas toks, kad vaikas vistiek pamiršta nusivalyti burną, vistiek bėgioja ir griūna, t.y. rūbus vistiek karts nuo karto susiplėšo ir išsipurvima. Mama kala gėdą į jo galvą dar labiau, ir vaikas ima galvoti, kad jis kažkoks ne toks, kad jam reikia jo paties gėdytis, kad jam reikia slėptis nuo kitų, nes jis kelia gėdą tėvams. Nors jis buvo gėdinamas dėl karts nuo karto nešvaraus kūno ir rūbų, jausmas “aš kažkoks blogas, nepriimtinas“ susiformuoja ir įsigeria į savęs suvokimą ir yra nebesusijęs su konkrečiais faktais, o yra visaapimantis ir išliekantis ir tuomet, kai rūbai švarūs ir nusiprausęs, ir tuomet, kai yra paaugęs, kai nebepargriūna ir nebeišsiterlioja.

Nuotrauka iš Wickimedia

Toksinė gėda persmelkia vaiką taip pat ir tuomet, kai jo pergyvenimai, širdies skausmas yra sutinkami arba abejingai, arba paniekinamai. Kai kažkas su vaiku pasielgia neteisingai, jo natūrali reakcija yra pyktis ir liūdesys. Kai artimiausi žmonės šiuos jausmus atmeta, vaikas gindamasis nuo nepakeliamo patyrimo užsidaro, atsitraukia į gilų kamputį savyje. Vaikas nei už ką gyvenime nebenori patirti tokio baisaus skausmo, kai vieni jį skriaudė, o kiti neatjautė, nesuprato jo, kad jis pats atsiskiria nuo visų žmonių. Tuo pačiu metu jis atsiskiria ir nuo savo jausmų, kurie buvo “kalti“ dėl siaubingo patyrimo. Taip mažas žmogus atsiskira nuo savęs.

Jame irgi apsigyveno perdėta, toksiška gėda. Gilūs patyrimai niekur nedingsta ir užaugus. Žmogus jaučiasi iš esmės kažkoks ne toks, kaip visi, brokuotas, netikęs, netinkamas, nevertas meilės ir laimės. Perdėtos gėdos pažymėti žmonės linkę slėptis nuo kontaktų su žmonėmis, jų vengti, save izoliuoti. Jei gali manyti, kad neša kitiems žmonėms nelaimes, kad jie nieko verti, nieko nesugebantys, kad kitiems jie atgrasūs ir nepatrauklūs, kad ir ką bedarytų. Jie jaučiasi kaip invalidai, atstumtieji, raupsuotieji, nors jų kūnai išoriškai yra visiškai normalūs.

Žmogus gali netgi fiziškai jaustis tarsi jis nyksta, byra į gabaliukus, vyksta jo savaimis irimas arba kad krenta į juodą duobę be dugno. Nedirbant su perdėta gėda sąmoningai, ji pati nepraeina ir stipriai įtakoja žmogaus gyvenimą. Tai yra galinga susinaikinimo programa.