Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Toks požiūris kuria labai daug problemų. Kai nevertinamas palaikomasis darbas. Kai būti nusipraususiu, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, skalbti rūbus, išdėlioti daiktus į savo vietas, parnešti ar užsakyti pirkinių ir t.t.

Toks požiūris yra labai įsigalėjęs ir apima ne tik namų ūkius, bet ir karjerą. Jeigu aš kurjeriu dirbu, tai ne aš sukūriau tai, ką gabenu pakete pirkėjui, tai mano darbas nieko vertas. Ir taip atitinkamai. Turi bent jau reklamas kurti. O dar geriau – naujus produktus, paslaugas, išradimus ir t.t. Jeigu esi kurjeris, buhalteris, auditorius, valytojas, sekretorė, lėktuvo palydovas, esi niekas, aptarnaujantis personalas arba kaštų eilutė biudžete.

Tad jeigu nori būti kažkuo, turi būti tas iš antros pastraipos, o ne iš pirmos. Nes tik tuomet gali didžiuotis savo pavykusiu gyvenimu ir indėliu į žmonijos pasiekimus.

Visų pirma, “pridėtinė vertė“ reiškia nebūtinai kažko kūrimą, ko nebuvo iki tol. O skirtumas tarp to, kas buvo prieš tai ir po to. Taigi, jeigu visos parduotuvės karantino metu uždarytos ir mums baigėsi namuose elementarios kasdieninio naudojimo prekės ir produktai, tai kurjeris, gabenantis mums pieną ir duonos dar ir kaip kuria pridėtinę vertę. Nes tas, kas mėgsta kavą su pienu, kankintųsi ją gerdamas be jos. O alkanam tai dar blogiau nei pagėrus kavos be pieno!

Taigi, vertė yra milžiniška. Jeigu Jūs nedirbate pagal darbo sutartį, bet pas jus namuose du kartus per dieną garuoja šiltas maistas, tai didelis pasiekimas! Neleiskite kitiems Jūsų įtikinti kitaip!

Pagalvokite apie visus darbus, kuriuos padarote ir pagalvokite, kaip atrodytų situacija namuose ir darbe, jeigu jų visų nedarytumėte. Dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dešimt metų. Kaip redaguotų Jūsų kolegos, gavę neatliktus darbus, kuriuos Jūs padarote, turbūt griūtų ištisi procesai, o gal net sužlugtų įmonės veikla?! Taip, jokia įmonė negali be valytojos, sekretorės ir buhalterės.

Nuotr. aut.

Kaip ir jokie namai negali būti netvarkomi, neremontuojami, neprižiūrimi. Galų gale nevėdinami! O joks žmogus negyvena nevalgydamas. Valio tiems, kas užaugino, išvirė ir pristatė maistą. Nesvarbu, ar iš virtuvės ant stalo, ar iš kavinės ar parduotuvės į biurą ar namus. Visi šie darbai be galo svarbūs, nes jie palaiko -gyvenimą-. Jį daro įmanomą, higienišką, priimtiną, civilizuotą, saugų, šiltą ir jaukų.

Neleiskite, kad kiti primestų Jums savo nuomonę. Galite tiems, kurie mąsto, kad Jūsų darbas nieko nevertas, nustoti jiems teikti savo paslaugas. Nes jie jų nevertina. Vadinasi, jie puikiai gali gyventi ir be jų. Kam tuomet deginti savo resursus tuščiai?!

Kiekvieną kartą, kai atlikote patį mažiausią darbą, paplokite sau per petį. Išnešėte šiukšles, sukurėte prodėtinę vertę. Pasigaminote maistą, sukūrėte pridėtinę vertę. Išskalbėte skalbinius, sukūrėte vertę. Pagirkite save.

Nustokime siekti kažko ypatingo, kažko, kas yra kažkur. Mes kasdieną darome didelius ir svarbius darbus, ir neleiskite įtikinami kitaip. Be mūsų darbų sustotų pasaulis. Mano, tavo, mūsų. Tai ir yra pridėtinė vertė.

Kodėl verta išsiugdyti empatiją

Jeigu jūs esate girdėję iš kitų, kad esate šaltas žmogus, kuris neturi širdies, greičiausiai jums trūksta empatijos.

Rachard Watson savo knygoje “Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“ rašo, kad “ateityje moterys bus labiau vertinamos darbo rinkoje nei vyrai dėl jų gebėjimo įsijausti bei nuojautos. Abi šios savybės bus labai paklausios. Moterų emocinis intelektas, palyginti su vyrų, kur kas dažniau virsta nuoširdžiu rūpinimusi kitų žmonių gerove, nesvarbu, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai.“

Esu tikra, kad autorius akcentuoja iš principo gebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus. Iš tiesų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra žmogus. Nors savo tekste R. Watson tarsi supriešina moteris su vyrais, iš tiesų yra ir moterų, kurios neatjaučia kitų, yra ir vyrų, kurie puikiai geba kitus atjausti. Taigi, iš esmės eina kalba ne apie lytį ir jos viršenybę, o apskritai apie žmogaus gebėjimą įsijausti ir atjausti, nepriklausomai, kurios lyties jis yra.

Visa jo 275 psl. knyga yra apie tai, kaip ateityje bus išvystytos technologijos, kurios perims daugybę iki šiol žmonių atliekamų užduočių. Daugybėje sričių žmonės taps nebereikalingi kaip darbuotojai, daugybė darbo vietų išnyks. Vienintelės sritys, kuriose robotai neturės konkurencijos – tai kūrybiškumas ir empatija.

Empatiją, kaip ir daugelį savybių galima išsiugdyti. Pirmas žingsnis, nuo kurio reikia pradėti – tai suvokti, kad būti kitus atjaučiančiam žmogui nėra silpnybė, kuri jus pražudys. Pasirodo, o kas galėjo pagalvoti, kad tai viena iš svarbiausių savybių, kurios bus reikalingos ateityje, norint turėti pajamų? Šiandieną dar daugelis žmonių turi atgyvenusį įsivaizdavimą, kad empatija yra silpnybė ir ji trukdo klestėti ir siekti gerų rezultatų darbo vietoje.

R. Watsono išvada yra teisinga, ją pagrindžia ir kita teorija. Tiriant prisirišimo stilius, buvo pastebėta, kad turtingose aplinkose, kur žmonėms pilnai užtenka išteklių išgyventi, yra labiau paplitęs saugus prisirišimo stilius. Šio stiliaus žmonės pasižymi tuo, kad rūpinasi vieni kitais, broliais, sesėmis, giminėmis, draugais, kaimynais, net nepažįstamaisiais. Taip yra todėl, kad tam, kad išgyventų, nėra būtina kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Žmonės žino, kad bet kuriuo atveju užteks vietos ir saugiame būste, užteks ir maisto. Todėl kodėlgi nepasikvietus draugo nelaimėje pas save, jo nevaišinus, nepaguodus, nesuteikus jam laikinos pastogės. Padarydamas gera kitam žmogus iš principo neturi atsisakyti nei kiek savo asmeninės gerovės. Taip žmonės noriai rūpinasi vieni kitais ir bendra visuomenės gerovė dar labiau didėja.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Tuo tarpu tose šalyse, kur siaučia badas, kur didelis mirtingumas nuo ligų ir dėl skurdo, žymiai didesnė dalis žmonių turi vengiantį prisirišimo būdą. Logiška, kam rūpintis savo broliu, jeigu pats mirsi jam atidavęs kąsnį, kuris tau galėjo išgelbėti gyvybę. Žmonės natūraliai neturi poreikio emociškai prisirišti vienas prie kito, netgi broliai ar sesės, kai vyksta kova dėl paskutinio kąsnio. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas, draugystės klausimai neturi jokios prasmės. Natūralios atrankos aplinkoje didesnę prasmę turi tas prisirišimo būdas, kuris padeda žmogui išlaikyti gyvybę.

Taigi, kadangi gyvename visiško pertekliaus sąlygomis, prognozė apie empatiją turi prasmę. Žmonės, besipešantys dėl vieno hamburgerio prie greito restorano durų neturi jokios prasmės, visi jie vistiek yra kamuojami viršsvorio. Logiška, kad ateityje paklausą turės tokios savybės kaip gebėjimas įsijausti vienas į kitą ir rūpinimasis vienas kitu, nes viso kito perteklius jau egzistuoja ir toliau tik didės.

*****

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Perdėta kaltė

Perdėta kaltė yra liekamasis reiškinys pas žmones, kurie ilgai turėjo reikalų su narcizu.

Paprastai vidutinis sveikas žmogus nėra 100% įsitikinęs, kad jis visada teisus. Žinoma, žmonės turi savo nuomones, jas išsako ir jaučiasi tikri tuo, ką sako. Tačiau jie visuomet turi minty kažkokią tikimybę, kad gali būti įsivėlusi klaida. Kad gal kažką ne iki galo suprato ar suprato ne taip, kad gal kažką prisimena ne visai tiksliai, kad galbūt jie kažko dar nežino ir pan. Ta tikimybė nedidelė, todėl žmogus jaučiasi tvirtai, išsakydamas savo nuomonę.

Tačiau jeigu kažkas kitas tą nuomonę sukritikuotų, tuomet normalus standartinis žmogus vistik iškeltų ir pats sau klausimą, ar tikrai taip negalėjo būti, kad vistik jis kažką praleido ir to pasekoje jo nuomonė neatitinka realybės. Taip jis peržiūrėtų turimus faktus, tame tarpe ir naujai atskleistus, jeigu paaiškėtų, kad vistik reikia nuomonę keisti, ją atitinkamai pakoreguotų pagal naujai gautą informaciją ir gyventų toliau.

Tada, kai ilgam susieina narcizo ir kito žmogaus keliai, o tai dažniausiai atsitinka šeimose, t.y. arba vaikas su vienu iš tėvų arba sutuoktiniai, susiduria du žmonės: vienas, kuris jaučiasi visada teisus ir vienas, kuris geba iškelti sau klausimą, ar aš tikrai esu teisus. Žinoma, tas žmogus, kuris jaučiasi visada besantis teisus, nuolatos kaltina kitą dėl to, kad tas buvo neteisus.

Praleidus daug laiko gyvenant kartu ar ilgus metus kartu dirbant su narcizu, vienas iš jų nuolatos gauna ant jo užmetamą padidintą kaltės krūvį. Žinoma, jis iš pradžių gal pats ir nemano, kad jis automatiškai yra tas, kuris yra neteisus. Tačiau ilgainiui jis priverstas žymiai dažniau nei įprasta klausti savęs – o visgi, gal aš tikrai neteisus?

Perdėtai dažnai metami kaltinimai iš išorės bei dažnai patiriama vidinė abejonė – o gal vistik aš ir esu neteisus – ilgainiui palieka žymę. Taip žmoguje užauga perdėtas kaltės jausmas.

Nuotr. iš Wickimedia

*****

Jei įtariate, kad nukentėjote nuo narcisistinio tipo asmenybės, galite susitarti dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai – kvadratėlyje viršuje dešinėje.

Juodai baltas mąstymas

Ne viename straipsnyje esu skaičiusi, kaip toks suabsoliutintas mąstymo būdas laikomas mąstymo klaida. Jei gerai pamenu, tą skaičiau ir Michail’o Litvak’o knygoje “Kaip sužinoti ir pakeisti savo likimą“. Ten jis plačiai rašo apie mąstymo klaidas.

Beje, anksčiau, kai dar kaip tipinė nuo santykių priklausanti, bandžiau pakeisti kitus žmones, ir kišau šią knygą paskaityti vienam iš mano narcizų, tai jis labai aktyviai išsisukinėjo.

Matyt, kažką nujautė, nes būtent toks, be atspalvių, mąstymas yra būdingas narcizams. Dar būna, kad paaugliams ir vaikams būna. Tai tik įrodo, kad narsicistinis būdas yra tam tikros asmenybės dalies užstrigimas vaikystėje.

Narcizai įvykius, žmones, pasaulį suvokia tik arba kaip baltus arba juodus. Arba dievina žmogų ir mano, kad jis yra šventasis be dėmelės, arba mano, kad jis yra piktavalis, kuris siekia jo sunaikinimo ir nuo jo reikia gintis atominėmis bombomis.

Šį asmenybės sutrikimą turintys žmonės nepažįsta vidurio. Kad yra ir geltona, ir raudona, ir labai daug violetinės atspalvių. Kad kitas žmogus yra labai geros širdies, tačiau labai išlaidus. O dar kitas yra griežtas, bet teisingas. Jie atspalvių nemato.

Todėl derybos su narcizais yra neįmanomos nei asmeniniame, nei darbiniame kontekste. Nes kompromisas yra panašesnis į skiautinį. Kur vienas auditinio gabalas vienokio rašto, o kitas – kitokio. Vienas punktas naudingesnis vienai pusei, kitas -kitai. Vienoje situacijoje vienas nusileido, kitoje – kitas. To narcizas nesupranta. Jeigu bent vienu punktu nusileisti tenka jam, visas sąrašas jo galvoje pavirto į juodą. Jis traktuoja kaip pralaimėjimą, ir tas, prieš kurį tai įvyko, irgi tapo blogas.

Žinau narcizų, kuriems vienas žodis ne toks, ne taip pažiūrėjo, ne tą pasakę, ko jam tuo momentu reikėjo ir viskas, priešas visam gyvenimui. Narcizai suvokia šią žemę ir šį gyvenimą kaip labai pavojingą vietą, kur už kiekvieno kampo tyko mirtinas pavojus. Tokia scena tiktų siaubo filmui. Todėl juodą spalvą narcizas įžiūri dažniau nei baltą.

Baltą mato tik sudievinimo laikotarpiu, dažniausiai kai įsižiūri merginą ar vaikiną, pradinėje pažinties fazėje. Kai narcizas pamano, kad šitas žmogus yra visa tai, ko jam taip šiame gyvenime trūko, ir kuris jį išgelbės iš jo paties galvoje vykstančios siaubo filmo scenos.

Apie tai, kada laikinas baltasis persiverčia į neišplaunamą juodąjį – atskirame įraše. Sekite spaudą, taip sakant.

Narcizo logika ir moralė

Dauguma narcizų yra labai aukšto intelekto ir protingi žmonės. Galbūt taip yra dėl to, kad labai didelė jų emocinė dalis liko užstrigusi ankstyvoje vaikystėje ir nesivystė. Tam, kad išgyventų po to sekusias socialines situacijas, jiems reikėjo vystyti mąstymo ir loginius sugebėjimus.

Todėl narcizai, ypač jeigu jie nėra atvirai arogantiški, kurie atsiskleidžia per pirmas kelias minutes kaip visiški chamai, ir ypač jeigu jie yra viešumoje arba pradinėje santykių fazėje, kur nenori iš karto visko sugadinti, jie moka savo aukas labai gudriai supakuoti. Jie moka pasakyti tai, ką reikia, kad nuskambėtų gražiai ir tvarkingai, tačiau kad jie garantuotai pasiektų tai, ko nori.

Dažniausiai centrinės ašys, apie kurias narcizai pastato savo tikslines kalbas, yra logika ir moralė. Jie labai mėgsta moralės kortą. Suprask, jeigu tu elgsiesi taip, kaip aš sakau, tai tada būsi gera mama, žmona, senelė, dukra, kaimynė, kolegė, perspektyvi studentė ir t.t. Esmė yra tokia, kad narcizas spaudžia ant žmogui, su kuriuo kalba, svarbios vietos. Jeigu žmogus šiame gyvenimo etape siekia karjeros, tai narcizas apeliuos į perspektyvą būti paaukštinta ar įgyti specifinių profesinių žinių.

Dažniausiai toje pačioje narcizo prakalboje kartu eina ir moralės ir logikos linijos. Tada šis kokteilis veikia užtikrintai ir beveik niekas negali atsispirti jo poveikiui. Netgi žmogus, gerai išmanantis narcizo triukus, turi turėti daug patirties jiems atsispirti.

Narcizas sako: “Matai, kaip aš rūpinuosi tavimi, aš suteikiu tau šitą vienkartinį šansą pasisemti patirties, tai nuties tau kelią į tavo trokštamą postą“. Čia yra ir paslėptos tiek “moralės“, tiek “logikos“ sėklos. Moralės – aš geras žmogus, duodu tau tai, ko tau reikia, tu turi būti visiškai nedėkinga, kad atsisakytum. Logikos – tai būtų visiškai nelogiška atsisakyti to, kas tave garantuotai nuves ten, kur tu pati nori patekti.

Nuotr. iš Wickimedia

Viskas būtų gal ir neblogai, tačiau narcizai siekia savo tikslų. Ir tai, ką siūlo narcizas ar kitas manipuliuotojas, dažniausiai visai neturi nieko bendro nei su morale, nei su logika. Nei tai, ką siūlo narcizas, jus nuves ten, kur jūs norite, nei tai, kad atsisakysite reikš, kad esate nedėkingas žmogus, švaistantis gyvenimo suteiktas malones. Greičiausiai yra taip, kad tai, ką jums siūlo yra jums išvis nepakeliui ir jeigu atsisakytumėt, padarytumėt sau paslaugą nepriimdami sau nepakankaus pasiūlymo.

Esmė ir yra tame, kad narcizas siūlo tai, ko nori jis, o ne jūs. Todėl ir turi stengtis apvilkdamas į moralės, o tiksliau – apeliavimo į jūsų gėdos jausmą ir logikos, o tiksliau – tikslingai siekdamas permaišyti jūsų mąstymą, kad aiškia nebematytumėt, kas ir kaip.

Nes jeigu narcizas neįsikiš ir nesujauks jūsų natūralios mąstymo eigos, jūs niekada to ir nedarysite, nes jums to ir nereikia. Tai jam reikia, kad jūs padarytumėt taip, kaip jis nori. Todėl narcizas pasitelkia tai, kas iš išorės skamba kaip moralė (“nes, suprask, geros mamos (močiutės, darbuotojos ir t.t. taip daro“) ir kas skamba kaip loginis dėstymas.

Tai tik išorė. Ką iš tiesų daro narcizas – tai žaidžia siekia daryti poveikį per jūsų emocijas. Iš tiesų jis siekia paspausti jumyse esančius emocinius mygtukus, kurie suveiks taip, kad pasielgsite tiksliai taip, kaip nori jis. “Tugi nesielgsi taip, kaip tau nenaudinga“, jeigu sieki karjeros. Auka pagalvoja: “būčiau tikra kvailė, jeigu nepasinaudočiau šia proga“. Joje jau sėkmingai paspaustas mygtukas abejoti savimi ir savo sugebėjimu blaiviai vertinti situaciją.

Iš tiesų narcizas žaidžia aukos emocijomis, tik tai daro po vandeniu. Narcizas nesakys “tu kvailė“, nes tada žmogaus reakcija bus “ką čia nusišneki, aš tikrai ne kvailė!“. Narcizas naudoja tai, kas iš išorės atrodo kaip logika ir moralė, tačiau tikrasis jo siekis yra taip sužaisti aukos baimės ir gėdos jausmais, kad auka pati pamanytų “jeigu aš jo nepaklausysiu, tai būsiu tikra kvailė“.

Taip narcizas ir pasiekia manipuliacijos harmoniją: iš išorės viskas skamba gražiai ir tvarkingai (logika ir moralė), tiesiog blizgančiai – neprisikabinsi. O auka viduje mąsto tai, ką narcizas nori, kad ji mąstytų, t.y. abejotų savimi. Ir ji daro tiksliai tai, ko siekia narcizas, manydama, kad pati primėmė sau naudingą sprendimą. Nuostabu!

*****

Jeigu susiduriate su manipuliatyvia asmenybe darbo vietoje ar privačiame gyvenime ir jums reikia pagalbos išsipainiojant iš painios situacijos ar santykių, galite susisiekti su manimi dėl privačios konsultacijos. Kontaktai yra pateikti meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!