Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Toks požiūris kuria labai daug problemų. Kai nevertinamas palaikomasis darbas. Kai būti nusipraususiu, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, skalbti rūbus, išdėlioti daiktus į savo vietas, parnešti ar užsakyti pirkinių ir t.t.

Toks požiūris yra labai įsigalėjęs ir apima ne tik namų ūkius, bet ir karjerą. Jeigu aš kurjeriu dirbu, tai ne aš sukūriau tai, ką gabenu pakete pirkėjui, tai mano darbas nieko vertas. Ir taip atitinkamai. Turi bent jau reklamas kurti. O dar geriau – naujus produktus, paslaugas, išradimus ir t.t. Jeigu esi kurjeris, buhalteris, auditorius, valytojas, sekretorė, lėktuvo palydovas, esi niekas, aptarnaujantis personalas arba kaštų eilutė biudžete.

Tad jeigu nori būti kažkuo, turi būti tas iš antros pastraipos, o ne iš pirmos. Nes tik tuomet gali didžiuotis savo pavykusiu gyvenimu ir indėliu į žmonijos pasiekimus.

Visų pirma, “pridėtinė vertė“ reiškia nebūtinai kažko kūrimą, ko nebuvo iki tol. O skirtumas tarp to, kas buvo prieš tai ir po to. Taigi, jeigu visos parduotuvės karantino metu uždarytos ir mums baigėsi namuose elementarios kasdieninio naudojimo prekės ir produktai, tai kurjeris, gabenantis mums pieną ir duonos dar ir kaip kuria pridėtinę vertę. Nes tas, kas mėgsta kavą su pienu, kankintųsi ją gerdamas be jos. O alkanam tai dar blogiau nei pagėrus kavos be pieno!

Taigi, vertė yra milžiniška. Jeigu Jūs nedirbate pagal darbo sutartį, bet pas jus namuose du kartus per dieną garuoja šiltas maistas, tai didelis pasiekimas! Neleiskite kitiems Jūsų įtikinti kitaip!

Pagalvokite apie visus darbus, kuriuos padarote ir pagalvokite, kaip atrodytų situacija namuose ir darbe, jeigu jų visų nedarytumėte. Dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dešimt metų. Kaip redaguotų Jūsų kolegos, gavę neatliktus darbus, kuriuos Jūs padarote, turbūt griūtų ištisi procesai, o gal net sužlugtų įmonės veikla?! Taip, jokia įmonė negali be valytojos, sekretorės ir buhalterės.

Nuotr. aut.

Kaip ir jokie namai negali būti netvarkomi, neremontuojami, neprižiūrimi. Galų gale nevėdinami! O joks žmogus negyvena nevalgydamas. Valio tiems, kas užaugino, išvirė ir pristatė maistą. Nesvarbu, ar iš virtuvės ant stalo, ar iš kavinės ar parduotuvės į biurą ar namus. Visi šie darbai be galo svarbūs, nes jie palaiko -gyvenimą-. Jį daro įmanomą, higienišką, priimtiną, civilizuotą, saugų, šiltą ir jaukų.

Neleiskite, kad kiti primestų Jums savo nuomonę. Galite tiems, kurie mąsto, kad Jūsų darbas nieko nevertas, nustoti jiems teikti savo paslaugas. Nes jie jų nevertina. Vadinasi, jie puikiai gali gyventi ir be jų. Kam tuomet deginti savo resursus tuščiai?!

Kiekvieną kartą, kai atlikote patį mažiausią darbą, paplokite sau per petį. Išnešėte šiukšles, sukurėte prodėtinę vertę. Pasigaminote maistą, sukūrėte pridėtinę vertę. Išskalbėte skalbinius, sukūrėte vertę. Pagirkite save.

Nustokime siekti kažko ypatingo, kažko, kas yra kažkur. Mes kasdieną darome didelius ir svarbius darbus, ir neleiskite įtikinami kitaip. Be mūsų darbų sustotų pasaulis. Mano, tavo, mūsų. Tai ir yra pridėtinė vertė.

tiems, kam sunkų laikotarpį tenka ištverti be šeimos palaikymo

Jums

Ko per daug, tas nesveika

Narcizams neįmanoma įtikti

Neverskit Jėzaus eiti į darbo biržą

Kodėl verta išsiugdyti empatiją

Jeigu jūs esate girdėję iš kitų, kad esate šaltas žmogus, kuris neturi širdies, greičiausiai jums trūksta empatijos.

Rachard Watson savo knygoje “Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“ rašo, kad “ateityje moterys bus labiau vertinamos darbo rinkoje nei vyrai dėl jų gebėjimo įsijausti bei nuojautos. Abi šios savybės bus labai paklausios. Moterų emocinis intelektas, palyginti su vyrų, kur kas dažniau virsta nuoširdžiu rūpinimusi kitų žmonių gerove, nesvarbu, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai.“

Esu tikra, kad autorius akcentuoja iš principo gebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus. Iš tiesų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra žmogus. Nors savo tekste R. Watson tarsi supriešina moteris su vyrais, iš tiesų yra ir moterų, kurios neatjaučia kitų, yra ir vyrų, kurie puikiai geba kitus atjausti. Taigi, iš esmės eina kalba ne apie lytį ir jos viršenybę, o apskritai apie žmogaus gebėjimą įsijausti ir atjausti, nepriklausomai, kurios lyties jis yra.

Visa jo 275 psl. knyga yra apie tai, kaip ateityje bus išvystytos technologijos, kurios perims daugybę iki šiol žmonių atliekamų užduočių. Daugybėje sričių žmonės taps nebereikalingi kaip darbuotojai, daugybė darbo vietų išnyks. Vienintelės sritys, kuriose robotai neturės konkurencijos – tai kūrybiškumas ir empatija.

Empatiją, kaip ir daugelį savybių galima išsiugdyti. Pirmas žingsnis, nuo kurio reikia pradėti – tai suvokti, kad būti kitus atjaučiančiam žmogui nėra silpnybė, kuri jus pražudys. Pasirodo, o kas galėjo pagalvoti, kad tai viena iš svarbiausių savybių, kurios bus reikalingos ateityje, norint turėti pajamų? Šiandieną dar daugelis žmonių turi atgyvenusį įsivaizdavimą, kad empatija yra silpnybė ir ji trukdo klestėti ir siekti gerų rezultatų darbo vietoje.

R. Watsono išvada yra teisinga, ją pagrindžia ir kita teorija. Tiriant prisirišimo stilius, buvo pastebėta, kad turtingose aplinkose, kur žmonėms pilnai užtenka išteklių išgyventi, yra labiau paplitęs saugus prisirišimo stilius. Šio stiliaus žmonės pasižymi tuo, kad rūpinasi vieni kitais, broliais, sesėmis, giminėmis, draugais, kaimynais, net nepažįstamaisiais. Taip yra todėl, kad tam, kad išgyventų, nėra būtina kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Žmonės žino, kad bet kuriuo atveju užteks vietos ir saugiame būste, užteks ir maisto. Todėl kodėlgi nepasikvietus draugo nelaimėje pas save, jo nevaišinus, nepaguodus, nesuteikus jam laikinos pastogės. Padarydamas gera kitam žmogus iš principo neturi atsisakyti nei kiek savo asmeninės gerovės. Taip žmonės noriai rūpinasi vieni kitais ir bendra visuomenės gerovė dar labiau didėja.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Tuo tarpu tose šalyse, kur siaučia badas, kur didelis mirtingumas nuo ligų ir dėl skurdo, žymiai didesnė dalis žmonių turi vengiantį prisirišimo būdą. Logiška, kam rūpintis savo broliu, jeigu pats mirsi jam atidavęs kąsnį, kuris tau galėjo išgelbėti gyvybę. Žmonės natūraliai neturi poreikio emociškai prisirišti vienas prie kito, netgi broliai ar sesės, kai vyksta kova dėl paskutinio kąsnio. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas, draugystės klausimai neturi jokios prasmės. Natūralios atrankos aplinkoje didesnę prasmę turi tas prisirišimo būdas, kuris padeda žmogui išlaikyti gyvybę.

Taigi, kadangi gyvename visiško pertekliaus sąlygomis, prognozė apie empatiją turi prasmę. Žmonės, besipešantys dėl vieno hamburgerio prie greito restorano durų neturi jokios prasmės, visi jie vistiek yra kamuojami viršsvorio. Logiška, kad ateityje paklausą turės tokios savybės kaip gebėjimas įsijausti vienas į kitą ir rūpinimasis vienas kitu, nes viso kito perteklius jau egzistuoja ir toliau tik didės.

*****

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Ginamoji kalba pūkuotiems kačiukams ir rasotoms rožėms

Facebook’as yra viena šniokščianti upė iš vaikučių nuotraukų, pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių.

Nors tai yra visuotinis fenomenas, ne visi tai mėgsta.

Atviras sarkazmas pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių adresu tarsi priskiria slaptam elitui, kuris yra aukščiau kasdienybės, aukščiau tų eilinių budulių, kurie tiek ir tesuvokia, kaip dalintis kitų įkeltomis neskoningomis puokštėmis, pingvinukais ir drėgnais šuniukų snukučiais.

Suprask, jų prastas skonis, o mano tai ne toks. Aš – intelektualas! Man reikia sudėtingesnio peno mano intelektualinio skonio dirgikliams patenkinti.

Prisipažįstu, nors tokiais teiginiais nesidrabsčiau, tačiau daug metų uoliai ravėjau kačiukus ir rožes iš savo socialinių tinklų paskyrų. O tai sizifo darbas. Jie plūsta iš visų kampų ir nežabotai. Ilgametis nenuilstamas darbas vistik duoda šiokių tokių rezultatų ir kiek apmažina minėtą srautą, iki kol vėl koks nors išniręs banaliukas nesukelia traukulių.

Šiuo metu testuoju pora apps´ų, skirtų padėti kenčiantiems nuo nerimo ar potrauminio streso sutrikimo simptomams mažinti. Po kiek laiko, kai susidarysiu nuomonę, parašysiu atskirai savo įspūdžius apie tuos apps’us.

Tie apps’ai yra sukurti kaip medicininės priemonės, skirtos mažinti sutrikimo simtomams. Skirtingai negu vaistai, ne nuslopinti, o iš tiesų teigiamai veikti smegenų veiklą. Tai ne šiaip dar vienas apps’as, skirtas rasti arčiausią viešąjį tualetą (nors šitas irgi geras dalykas 😉 ), o tai yra moksliniais tyrimais pagrįsti produktai, tiesiogiai veikiantys smegenų veiklą ir emocinę gerovę, nuo ko stipriai priklauso ir darnus fizinis organizmo funkcionavimas.

Ir žinote ką? Vienas iš jų yra ištisinis kačiukų, boružėlių, rasos lašėlių ant smilgos stiebo ir kačiukų srautas!

Vakar kalbėjau su medicinos mokslų daktare, dirbančia su potrauminio streso sindromo kamuojamais pacientais specialiame psichotraumų centre. Ji kaip vieną iš pavyzdžių minėjo, kad sveika psichika turi labai daug natūralių savaime veikiančių mechanizmų, įsijungiančių ir sureguliuojančių emocijų ir smegenų veikimą. Pavyzdžiui, kad ir mokinių svajojimas mokykloje, už kurį bara mokytojai. Iš tiesų tai yra automatinis vaiko smegenų įsijungimas vykdyti tam tikrą programą, t.y. klajoti svajonėse tam, kad tuo momentu apsaugotų save nuo nepakeliamo nuobodumo, uždavinio sudėtingumo, nepakankamos stimuliacijos ar tiesiog dėl tuo metu būtino emocinio susireguliavimo.

Jeigu šie mechanizmai neveiktų, daug daugiau žmonių turėtų pakrikusią psichiką!

Todėl įsivaizdavimas, sąmoningas fantazavimas, vaizduotės lavinimas yra vienas iš gydymosi nuo potrauminio streso sindromo metodų (pagal Besel van der Kolk ir ne tik). Nes smegenys, įsivaizduodamos kažką, susiaktyvuoja iš esmės taip pat, tarsi tai iš tiesų vyktų.

Taigi, linksmos kačiukų išdaigos, guvūnėlių snukučiai, gėlių ir kitų mielų dalykų nuotraukos, nesvarbu, ar jos srūva iš Facebook’o srauto ar iššoka kaip priminimas iš psichikos sveikatai skirto apps’o, yra dirgikliai psichikai, kurie daugeliui žmonių veikia raminančiai, pakelia nuotaiką, suteikia jaukumo, gerumo, švelnumo pojūtį.

Ne veltui žmonės tai intuityviai mėgsta. Tai nerodo jų bukumo ar primityvumo lygio. Tai, atvirkščiai, rodo, kad jie yra nepraradę ryšio su savo emocijomis ir turi emocinio intelekto. Juose sėkmingai veikia savaiminiai emocijų ir psichikos susireguliavimo mechanizmai.

Galiu atsakingai pareikšti, kad tie žmonės, kurie nekenčia tokių vaizdelių, yra praradę kažkokią jungtį tarp teigiamo dirgiklio ir teigiamos emocijos pajautimo. Kažkas yra sutrikę jų emociniuose procesuose. Taigi, jie nėra sektini pavyzdžiai.

Jeigu jūs nekenčiate kačiukų ir rožių nuotraukų ir kažkodėl skaitote šias eilutes, turiu jums gerų žinių – nuo to galima pasveikti. Štai man neseniai pavyko! Man dabar net širdeles Facebook’o komentaruose patinka pridėti. O paauglystėje aš negalėdavau vilkėti megztuko su širdelėmis. Tačiau be menkiausios ironijos šitą pokytį laikau savo emocinės sveikatos pagerėjimo ženklu.

Taip, kačiukai ir rožės nerodo aukšto juos mėgstančių žmonių intelekto lygio, teisingai. Tačiau taip pat nerodo, kad jų IQ yra žemas. Tai rodo aukštesnį emocinio intelekto lygį. Ir vienas nėra lygu kitam. Tačiau drįsčiau teigti, kad psichikos sveikatai aukštesnis emocinis intelektas yra žymiau svarbiau nei protinis intelektas. Žinoma, turint protinio intelekto po ilgų klaidžiojimų galima atklysti ir iki emocinio intelekto ir šį kryptingomis pastangomis lavinti, kaip kad nutiko man.

Sakyti, kad kačiukų ir rožių paveiksliukai yra primityvu yra tas pats, kas sakyti, kad gerti vandenį yra primityvu. Žinoma, kad primityvu, lyginant su žarnyno valymo procedūra už 300€! Tačiau kaip sveika ir veiksminga!

Tai tas pats, kaip sakyti, kad eiti miegoti yra primityvu. Nesgi galima tuo metu kiek perskaityti protingų knygų, kurios dar pora punktų padidins IQ! Čia kalba prisiekusi knygų žiurkė, jeigu ką. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kur buvo rašoma, kad 50% psichikos sutrikimų pas vaikus išsisprendžia tuomet, kai tėvai pradeda užtikrinti, kad vaikai kasdieną sistemingai išsimiegotų.

Čia tas pats, kas sakyti, kad eiti į dušą yra primityvu. Taip, dar ir kaip primityvu. Nusirengi, atsisuki vandenį ir teka vanduo per kūną. Tikrai, nieko intelektualaus. Net keturių klasių nereikia baigti, kad tai sugebėtum. Net skaityti mokėti nereikia, kad tai galėtum. Bet kas norėtų praleisti tris dienas su labai aukšti intelekto koeficientu, bet be dušo?

Taip kad tegyvuoja pūkuoti kačiukai ir rasotos rožės! Išteisinta!

Ekrano vaizdo elementas iš AOK apps’o “meine-ich Zeit“

 

 

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.