Tikrasis narcizo darbas

Vienas iš būdų, kaip narcizai išlaiko savo galią ir įvaizdį, yra tai, kad jis viską, ką sako ir ko nori iš savo aukų, pateikia kaip logiškus reikalavimus. Dažniausiai, kad atrodytų padoriai, tai net ne kaip reikalavimus, o kaip “tau bus geriau, jeigu tu taip darysi (kaip aš noriu) – tu būsi geresnė. Juk tu nori būti geresnis žmogus, ar ne?“

Čia paraleliai eina ir narcizo peršama mintis, kad “matai, kaip tau gerai, kad tu esi su manim? Aš juk padedu tau tapti geresniu žmogumi!“. Juk mes visi trokštame partnerio, su kurio būdami kartu, tobulėjam ir tampame geresniais žmonėmis, ar ne?

Tai ir yra išorinis suvokimo lygmuo, kurį kursto narcizas savo artimųjų galvose. Nes jam yra svarbu, kad žmonės taip ir galvotų. Juk galų gale, kur bepasiskaitysi protingus patarimus, tai pirmas dalykas, kas bus parašyta – tai, kad partneris pirmiausia turi padėti tobulėti kaip asmenybei, ar ne?

Teisingai. Bet kaip visada su narcizu, esminis, realiai veikiantis lygmuo yra gilesnis. O ne tas paviršinis, ties kuriuo narcizas ir nori, kad mes susikoncentruotume.

venice_carnival_mask_28299390786029

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Gilesnis lygmuo yra tas, kad narcizas savo tokiu noru padėti iš tiesų ne sužadina tą gerąjį pradą mumyse, o jis pirmiausia įperša mintį, kad mes esam nepakankamai geri.

Pasibaigus žavėjimosi fazei, didžiausias ir esminis darbas, kurį su savo aukomis padarys narcizas, t. y. jas galutinai įtikinti, kad jos yra nepilnaverčiai, netikę, kažkuo giliai viduje nenormalūs, nevykę žmonės. Žinoma, tai nevienkartinis darbas. Kai pradėsite matyti antrą, gilesnį bendravimo su narcizu lygmenį, pastebėsite, kad tai ir yra esminis jo darbas – nuolatos smukdyti jūsų savęs suvokimą.

O kai jumyse velnio sėkla, kurios pagrindinė mintis yra “aš tikrai kažkokia nenormali“, sudygo, tada herojus narcizas garsiai ir su trenksmu jus gelbės, darys iš jūsų geresnį žmogų. Darys gelbėjimo akciją taip, kad ji netyčia nepraslįstų nepastebėta. Na, visų pirma tam, kad jūs ir toliau tikėtumėt, koks puikus dalykas yra savo gyvenime turėti narcizą. Ir kad mąstydami “jis manimi tikrai rūpinasi“, negalėtumėt suvokti kitų, realiai vykstančių dalykų, kurie prieštarauja šiai minčiai. Trečia, tai yra puiki viešojo įvaizdžio kūrimo priemonė. Jeigu narcizui ši reklaminė akcija pavyko matant kitiems žmonėms, tai jis vienu smūgiu nušovė 3 zuikius. Dabar jau ir visi aplinkiniai galvoja, kaip jums pasisekė!

Žinoma, kad tai dar labiau pasunkina pamatyti realybę tokią, kokia ji yra ir pamatyti tikruosius narcizo darbus. Bet juk tai ir yra narcizo tikslas! Ir jis puikiai žino, ką daro.

Kai pradėsite matyti visą narcizo veiklos plotmę, pastebėsite, kad tokios gerumo akcijos yra labiau pripuolamos ir reklaminio pobūdžio. Be to, jos labai gerai tarnauja dozavimui. Na, kai gerumo gaunate lygiai tiek, kiek užtenka, kad nepabėgtumėt.

O menkinimo, žeminimo darbas iš tiesų yra tas nuolatinis, sistemingai dirbamas darbas, kurį jis atlieka nepailsdamas. Tik jis toks paslėptas, užmaskuotas, tačiau kai pradėsite jį pagaliau matyti, būsite sukrėsta, kiek jo vis dėlto buvo ir yra daug.

*****

Jeigu jūsų partneris atrodo ypatingai geras, tačiau šiuose santykiuose jums nuolatos kyla kažkokie nepaaiškinami keisti jausmai, užsisakykite pas mane konsultaciją ir aš padėsiu atsirinkti galus. Mano kontaktai yra dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Laukiu!

 

 

Tikrasis narcizo darbas

Dėkingumo malda

“Nežinau, kur rasiu Tave arba kokiais žodžiais į mane prabilsi. Kažkuriomis dienomis – per naują žmogų, kai kuriomis – per naujus patyrimus. Kiekvieną dieną aš suvokiu kažką naujo, ko nesupratau ar nesuvokiau iki tol.

Žinojau, kad turiu būti dėkinga tau už viską, ką turiu. Bet dabar supratau, kad turiu būti dėkinga ir už viską, ko neturiu. Už tai, kad neturiu traumuojančių prisiminimų iš karo, kad neturiu bėglio randų ir benamio baimės.

Esu dėkinga už viską, ką turiu ir už viską, ko neturiu. Esu dėkinga, kad esu išgelbėta nuo kančių ir esu apdovanota malone padėti kenčiantiems. Amen“

Caroline Myss

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Dėkingumo malda

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

Skaičiau šią knygą prieš metus. Pagalvojau, kad visai gerai rašyti įspūdžius apie knygą po metų. Ji jau praėjus laiko testą. Ir kaip tik geriau pasimato, kas išliko.

Galiu pasakyti, kad po metų išlikęs įspūdis iš šios knygos yra tiksliai tas vienas sakinys, kuris yra ant viršelio. Kad reikia sąmoningai apsispręsti būti pažeidžiamu. O autorė visos knygos tekstu, dažniausiai pasakodama savo ir kitų žmonių istorijas, įrodo, kuo ir kodėl tai yra gerai.

Mūsų visuomenėje žodis pažeidžiamas turi tokį specifinį atspalvį. Pažeidžiamas – tai atrodo tas, kuris iš karto tarsi provokuoja į save patyčias. O mes dar iš mokyklos laikų puikiai žinome, kokios skaudžios gali būti patyčios. Todėl žodis pažeidžiamumas natūraliai provokuoja didelę baimę.

Tuo tarpu dr. Brené Brown mus knygoje moko, kad iš tiesų būti pažeidžiamu yra stiprybės ženklas. Kad mes galime nuspręsti sąmoningai būti pažeidžiami. Tai tuo pačiu reiškia, kad reikalui esant, prie tam netinkamų žmonių mes lygiai taip pat galime ir nedemonstruoti savo pažeidžiamumo. Tiesiog atsirinkti, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis yra verta ir saugu būti pažeidžiamiems, o kada ne. Bet čia jau kito žmogaus – Jeff Brown mintis, kuri man labai gražiai papildo šios knygos idėją.

Niekas neagituoja tapti naivuoliu ar ekshibiscionistiškai demonstruoti savo silpnąsias puses, taip provokuojant ką nors mys užpulti. Beje, apie nesveikas perdėto atvirumo apraiškas autorė irgi kalba. Na, žinote, kai kažkas ima ir per atvirai išsipasakoja savo intymias paslaptis. Ir tada būna tas jausmas, kai ėėėėėėė ir nežinai, ką dabar sakyti ar daryt. Šito ji neagituoja tikrai. Žodžiu, siūlomas sveiko lygio atvirumas + tikrų jausmų rodymas, kas ir sudaro pažeidžiamumą.

Tiek, kiek jo reikia tam, kad nebūtume vaikštantys zombiai, o leistume laisvai, bet valdomai tekėti savo jausmams, būti savimi bendraujant su kitais. Ir neslėpdami savo jausmų kitiems. Bet ir neleisdami tiems jausmams sulaužyti užvankų ir nunešti žmonių likimus nenumaldomo cunamio banga.

Iš tiesų, mano nuomone, ši knyga moko mylėti. Save ir kitus. Kaip būti savimi ir pilniau išgyventi savo jausmus, kaip juos ištransliuoti kitiems ir tuo pačiu leisti save geriau pažinti. Taip leisti kitiems save pamilti. Ir labiau mylėti tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs.

Galiu pasakyti, kad per metus laiko tai antra labiausiai mano pasaulėjautą įtakojusi knyga per pastaruosius metus. Skaitosi lengvai, visai pagauli.

Rekomenduočiau ypač vyrams, kuriems rodyti savo jautrumą, jausmus yra “ne lygis“. Ši knyga jus išmokys būti pažeidžiamu sąmoningai, bet tuo pačiu ne tik kad išlikti stipriu, o tapti dar stipresniu. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.

Taip pat tiems, kas kenčia nuo gėdos stigmos ir tėvams. Ji padės jums būti ne supermamomis ir tėčiais, o ta mama ir tėčiu, kokio reikia vaikui. Ir tuo, du kuriuo vaikas turi tikrą, gyvą ryšį.

Blemba, berašydama pati save įtikinau, kad reikės paskaityti dar sykį.

image

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

Aš vis važiuoju pas ją

Aš vis važiuoju pas ją, o jinai vis man sako „būtinai atvažiuok“. Kai ilgai neatvažiuoju, sako „kodėl neatvažiuoji? Atvažiuok.“.

Jai nereikia manęs. Jai reikia žinojimo, kad aš jos neapleidau. Jai reikia patvirtinimo, kad nors tas vienas žmogus jos dar neapleido. Nes ją visi apleido.

O aš važiuoju, nes esu susijusi su ja. Esame svetimos viena kitai, o gijos tokios stiprios.

Aš važiuoju ne pas ją. Man mažai rūpi jinai. Aš jai negaliu padėti.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Aš važiuoju ieškoti to žmogaus, kurio man reikia. Vis tikiuosi, kad ėmė ir atsitiko stebuklas, ir ji staiga bus man tokia, kokia niekada nebuvo. Tokia, kokios man visąlaik reikėjo.

Stipri, linksma, tvirtai stovinti ant kojų, duodanti. Iš meilės. Iš meilės man. Ir nieko nesitikinti ir nenorinti sau. Tik mane mylinti. Pagaliau po tiek laukimo ir dešimtmečių skaudžių nusivylimų.

Žinoma, kad ji man neduoda. Nes ji neturi ką duoti. Ji pati ieško manyje to, ko jai trūksta. Ir negali duoti man to, ko pati neturi.

Mes abi kaip minusiniai skaičiai, nutolę į begalybę. Į skirtingas puses, bet vistiek minusai. Minusas ir minusas, sudėtas kartu, gaunasi dar didesnis minusas. Ne pliusas. Ir net ne nulis.

Ji žiūri į mane. Aš žiūriu į ją. Aš laukiu, kada jinai mane pagaliau pripildys savimi. Ji laukia, kada aš pagaliau pripildysiu ją savimi.

Kai jinai puola iš manęs daryti tą, kurios reikia jai, aš pykstu. Kaip tu gali, tai tu turi būti mano atrama?! Kai aš puolu iš jos daryti tai, ko man reikia, jjinai ginasi, išsisukinėja. Na gerai, pabūsiu aš ta bloga, jeigu tau taip reikia, sako man ji.

Man nereikia, kad tu būtum bloga, man tik reikia, kad tu man pabūtum tuo, kuo man reikia. Bet jinai jau negirdi, paskendusi savo gėdoje ir skausme, buvime bloga. Kaip kokia viena didelė raudona žaizda.

Ir vėl ji man nepabuvo tuo, kuo reikia. Ir vėl aš jai nepabuvau tuo, kuo jai reikia. Vėl išsiskirstysim tarsi springdamos smėliu ir negalėdamos įvardinti, kas jo ten prikišo. Ir vėl liksime nuvylusios viena kita. Bet nei už ką nemetusios iliuzijos, kad kitą sykį tai jau tikrai tikrai pavyks geriau.

Nepavyks, bet mes to nenorim žinoti. Per sunku. Iliuzija, nors amžinai neišsipildanti, atrodo kažkokia skanesnė. Tik va, kad už stiklo. Lyžtelt negali.

Aš vis važiuoju pas ją

Straipsnis apie narcizus žurnale Psichologija Tau

Charizmatiška šypsena, stilingi vardiniai drabužiai, išpuoselėta šukuosena ir puikus humoro jausmas. Žavingas, savimi pasitikintis narcizas iškart patraukia dėmesį ir sukelia simpatiją. Jis, kaip niekas kitas, moka parodyti savo puikiąsias charakterio savybes. Santykių pradžioje narcizams lengva kurti idealaus žmogaus – partnerio, vadovo, kolegos ir pan. – paveikslą. Jie tai daro taip įtikinamai, kad negalite atsidžiaugti savo sėkme, sutikus tokį nuostabų žmogų. Juk jis tiesiog idealus, jis – visų jūsų turėtų problemų sprendėjas ir gelbėtojas! Tačiau tai tik pirmasis įspūdis. Deja, ilgainiui santykiai su narcizu gali gerokai apkarsti.

Atpažinkite narcizą

Narcizui viskas yra jo nuostabumo, puikumo, gerumo ir galingumo įrodymas. Kokių savybių patvirtinimas yra svarbiausias žmogui, priklauso nuo jo asmeninių vertybių. Tačiau jam gyvybės ir mirties klausimas būti besąlygiškai pripažintam kaip turinčiam šias savybes. Narcizui viskas gyvenime sukasi tik apie jį. Vyksta jūsų vestuvės ar gimtadienis? Atėjęs į šventę narcizas gali sukelti skandalą dėl smulkmenos. Ir staiga viskas pradeda suktis apie jį.

Ilgesnė straipsnio ištrauka – žurnalo Psichologija Tau svetainėje.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Po mėnesio visas straipsnis pasirodys ir čia. Taip kad kas nekantrauja, eikite pirkti žurnalo, o dar geriau – prenumeruokite! Nes jau išsiųstas ir dar vienas straipsnis apie nuo santykių priklausančius žmones. Arba, kas kantrus, sutinka laukti, beliatik kad už dyką – prenumeruokite šios svetainės turinį!

Gero skaitymo ir laukiu atsiliepimų!

Straipsnis apie narcizus žurnale Psichologija Tau

Kaip žinoti, kada duodu iš reikalo, o kada iš meilės?

Dr. Margaret Paul
10447071_261743324010526_6409306867380788361_n (1)
Photo (C) Eimantas Giedra
Ar kada nors susimąstėte, kaip atskirti, kada kitais rūpinatės iš reikalo, o kada iš meilės? Štai Arielė klausia:
“Esu pastebėjusi, kad man būdinga per daug duoti kitiems. Dažniausiai net nepastebiu, kad duodu, kol staiga pajaučiu, kad esu visai išsekusi. Kaip man prieš ką nors darant, žinoti, ar aš vėl neduosiu “iš reikalo“?“ Kad galėtumėt atskirti, reikia suvokti keletą dalykų. Štai keletas klausimų, kuriuos galite sau užduoti:
  • Ar aš duodu todėl, kad privalau būti geras žmogus?
  • Ar duodu todėl, kad kiti manytų, jog esu geras žmogus?
  • Ar aš duodu, nes jei neduočiau, laikyčiau save savanaudžiu?
  • Ar aš duodu tam, kad gaučiau kažką atgal? Žavėjimąsi manimi, patvirtinimą, kad esu geras, nuostabus ir pan., dėmesio, meilės, sekso ir pan.?
  • Ar duodu tam, kad kažko išvengčiau? Atstūmimo, nepritarimo, kad būsiu palaikytas savanaudžiu?
  • Ar mano davimas nesusijęs su kažkokiais planais ir lūkesčiais?
  • Ar aš duodu, arba išduodu save tam, kad išvengčiau konflikto?
  • Ar aš jaučiuosi tuščias viduje, ir duodu tam, kad kitas žmogus mane užpildytų?
  • Ar aš duodu tam, kad jausčiausi nepakeičiamas kitam žmogui?
  • Ar aš duodu iš baimės?

Jei į nors vieną iš šių klausimų atsakėte Taip, vadinasi, jūs duodate iš reikalo.

O jei atsakysite į nors vieną iš toliau einančių klausimų, jūs duodate iš meilės:

  • Ar aš duodu, nes man smagu duoti, neturiu jokių su tuo susijusių lūkesčių ir planų?
  • Ar aš duodu todėl, kad jaučiuosi pilnas viduje, ir duodu todėl, kad man šiuo metu nebereikia daugiau nieko sau pačiam?
  • Ar davimo veiksmas teikia man pasitenkinimą?
  • Ar aš duodu žmogui, kuriuo rūpintis yra mano pareiga? T.y. savo vaikui, mano seniems tėvams, ligoniui, kuriuo apsiėmiau rūpintis?
  • Tiesiog jaučiu, kad šioje situacijoje reikia duoti?
  • Ar duodu todėl, kad duodant pats geriau jaučiuosi?
  • Ar duodu iš meilės?

Viską lemia davimo intencija

Ar duodate iš reikalo, ar iš meilės, lemia intencija. Kai duodate tam, kad kontroliuotumėte, duodate iš reikalo. Tokiais atvejais duodant visuomet yra su davimu susiję kažkokie lūkesčiai, planai, kurie tikimės, kad išsipildys. Jūs duodate tam, kad kažką gautumėte atgal iš to žmogaus. Arba kad atrodytumėt kaip geras žmogus dievo akyse. Greičiausiai manote, kad dievas yra vertinantis, ir kad užsitarnauti vietą danguje galima tik atitinkant kažkokius standartus.

Toks davimas yra manipuliacija, ir jis neina iš širdies.

Kai jūsų vidinė intencija yra mylėti save ir dalintis ta meile su kitais, tuomet davimas yra tikra meilės išraiška. Jūs duodate ne todėl, kad jaučiatės tuščias ir jums reikia, kad kiti jus priimtų ir laikytų kažko vertu žmogumi, bet todėl, kad jūs jaučiatės turitis daugiau meilės nei telpa jumyse.

Nors dažnai iš išorės davimas iš reikalo ir iš širdies atrodo taip pat, vidinė energija yra visiškai kita, ir ji priklauso nuo intencijos. Todėl prieš atlikdami davimo veiksmą galite susižinoti savo intenciją, ar tai noras kontroliuoti, ar mylėti – ką jūs iš tiesų jaučiate viduje? Jūs norite kontroliuoti, kai viduje jaučiate baimę, tuštumą, neišpildytus poreikius, ir jūs rūpintės kitais iš meilės, kai viduje jaučiatės pilnas. Pilnas meilės.

Laisvas vertimas, originalus straipsnis yra čia: http://www.innerbonding.com/show-article/3878/how-can-i-know-when-im-caring-and-when-im-caretaking.html

Kaip žinoti, kada duodu iš reikalo, o kada iš meilės?