Kai jie sako, kad nieko nematė

Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.

Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?

Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.

1970sfamily3

Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia

Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?

Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.

Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.

Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.

Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.

Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.

Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.

Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.

Kai jie sako, kad nieko nematė

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Tam, kad žmogui būtų nustatytas kompleksinis potrauminis streso sindromas arba sutrikimas (KPTSS), jo nusiskundimai turi atitikti šiuos kriterijus:

(I) Pakitusi savireguliacija:

(turi atitikti A ir vienas tarp B ir F)

A. dažnos afekto būsenos

B. dažni pykčio pasireiškimai

C. destruktyvus elgesys savęs atžvilgiu

D. polinkis į savižudybę

E. lytinio elgesio sutrikimai

F. padidėjęs potraukis užsiimti rizikinga veikla

 

(II) Suvokimo ir dėmesio pokyčiai

(turi atitikti vienas iš jų)

A. atminties sutrikimai

B. trumpalaikiai disociacijos epizodai arba savęs suvokimo praradimas

 

(III) Savęs suvokimo pakitimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. neefektyvumas (“aš nesugebu“)

B. nepataisoma žala (“su manim yra kažkas iš esmės negerai“)

C. dažna ar nuolatinė kaltė ir perdėta atsakomybė

D. stiprus ir dažnas gėdos jausmas

E. niekas manęs nesupranta

F. menkumo, nesvarbumo jausmas

 

(IV) Pakitimai santykiuose su kitais

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. negalėjimas pasitikėti

B. pasikartojantis atsidūrimas aukos rolėje

C. kitų pavertimas auka

 

(V) Somatiniai nusiskundimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. virškinimo sistemos sutrikimai

B. chroniški skausmai

C. širdies ir plaučių problemos

D. konversinių sutrikimų simptomai

E. seksualinės problemos

 

(VI) Prasmės suvokimo pokyčiai

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. neviltis ir beviltiškumas

B. anksčiau turėtų įsitikinimų praradimas

 

Šaltinis (anglų k.)

bathing_in_despair

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Kompleksinis potrauminio streso sindromas

Lietuviškuose šaltiniuose yra informacijos apie Potrauminį streso sindromą arba potrauminio streso sutrikimą. Kaip ir kiti sutrikimai, tai yra ne liga, labiau patiriamas nemalonus reiškinys. Jis pirmiausia buvo pastebėtas tarp Amerikos kareivių, grįžusių iš karo veiksmų zonų. Žmonės, patyrę trauminius įvykius, pavyzdžiui, jei netoliese sprogo bomba, po to, būdami saugioje aplinkoje, neadekvačiai reaguoja į panašų garsą. Pavyzdžiui, vienas iš mano mokytojų pasakojo, kaip nukrito ir sudužo šampano butelys. Nuo garso, panašaus į šūvį, greičiau už kulką pabėgo tuo metu ten buvęs išeivis aš nesaugios Afrikos šalies, kuriam į šūvį panašus garsas atnaujino patirtą traumą.

Esu mačiusi video, kur buvęs karys, dabar padedantis įveikti kitiems kariams potrauminį streso sutrikimą, išgirdęs virš jo skrendantį malūnsparnį, iššoko iš automobilio ir palindo po juo slėptis. Nors buvo saugioje vietoje, kur malūnsparnis nereiškė karo veiksmų, tačiau esant neužgydytam išgyventam siaubingam stresui, kai grėsė mirtis, žmogus nevalingai reaguoja į dirgiklį. Jo sąmonė išsijungia ir jis pasielgia kaip karo metu. Šio elgesio žmogus negali sąmoningai valdyti. Dirgiklis, pavyzdžiui panašus garsas į tą, kuris buvo pavojaus metu, jam sukelia nevaldomą reakciją.

Todėl anksčiau potrauminio streso sindromas dar būdavo vadinamas Vietnamo sindromu.

Dirgiklis gali būti garsas, vaizdas, kvapas, frazė, vieta ir pan., kuris įstrigo giliai atmintyje, kur jis siejamas su traumuojančiu įvykiu. Nors potrauminio streso sindromas buvo pirmą kartą kaip reiškinys įvardintas ir aprašytas stebint buvusius karius, tačiau iš tiesų jis gali pasireikšti ir karo veiksmuose nedalyvavusiems žmonėms. Potrauminio streso sindromas gali pasireikšti išprievartavimo, užpuolimo aukoms, nusikaltimo liudininkams ar esant kažkokiems kitiems sukrečiantiems įvykiams, tokiems kaip stichinės nelaimės, autoavarija ar kt.

Kompleksinis potrauminio streso sindromas (KPTSS) yra kažkas panašaus į potrauminio streso sindromą (PTSS), tačiau jis kyla ne iš vieno konkretaus įvykio, o iš įvykių sekos arba ilgai patiriant pavojingas gyvenimui sąlygas. Kompleksiniam potrauminio streso sindromui būdinga tai, kad nuo jo kenčiantis žmogus negali nurodyti vieno konkretaus įvykio, kuri atsikartoja jo atmintyje ir sukelia didelį stresą. Turintiems KPTSS pasireiškia tokie patys elgesio ir savijautos ypatumai, kaip ir esant  PTSS, tačiau juos sunku paaiškinti, nes žmogus nepamena vieno aiškaus įvykio, kuris atsikartoja atmintyje, ir kurį galima atsekti.

KPTSS yra būdingas žmonėms, ilgus metus kentusiems pvz. partnerio ar kito žmogaus smurtą namuose, tiek fizinį, tiek emocinį, vaikams, patyrusiems tėvų ar globėjų fizinį ar emocinį smurtą ir augusiems apleistiems.

Edvardo Munko paveikslas “Šauksmas“, iš popspotsnyc.com

KPTSS patiriantis žmogus staiga gali patirti emocinio šoko būseną, jį gali ištikti panikos ataka, didžiulė baimė, siaubas, elgesys kaip labai didelės grėsmės akivaizdoje, kai aiškios grėsmės aplinkoje nesimato ir nėra. Konkrečioje situacijoje nei pats žmogus, nei kiti gali negalėti apibūdinti, koks konkretus dabarties įvykis išprovokavo tokią stiprią baimės, gynybinę, desperatišką reakciją. Pats žmogus taip pat negali apibūdinti, kas jam atsitiko ir kas sukėlė staigų ir dramatišką savijautos kritimą žemyn į prarają.

KPTSS nustatomas tuomet, kai tokie epizodai kartojasi kurį laiką.

Kompleksinis potrauminio streso sindromas

Kodėl taip sunku palikti narcizą?

Esu labai daug rašiusi, kaip elgiasi narcizas ir sukėlusi ne vieną skausmo dūrį į savo skaitytojų širdis. Atleiskit man už tai…

Vistiktai netgi suvokus, kas vyksta su narcizu, visai nėra lengva imti ir išsiskirti. Ne tik dėl to, kad norisi viską nuneigti ir vengti labai skaudžios realybės, ir net ne tik dėl to, kad baisu, kas būtų išsiskyrus.

Žmogaus smegenys per visą evoliucijos laikotarpį yra pripratusios vengti skausmo. Nes skausmas – tai greičiausiai kažkas labai pavojingo, galbūt netgi pavojinga gyvybei. O būnant su narcizu, tai, žinoma, blogai, bet toks žinomas, kontroliuojamas blogis.

Iš tiesų gyvenimo su narcizu pasekmės yra labai ir labai blogos, bet apie tai parašysiu atskirai išsamiau. Be didelių išvedžiojimų – tai kiekvieną dieną paneigti jausmai, slopinamas pyktis ir pan. Gaunasi kaip su tom varlėm. Jei įmeti į verdantį vandenį – jos iššoka. O jeigu keli temperatūrą po vieną laipsnį, jos prisitaiko ir kažkokiu momentu tiesiog išverda.

Taip ir su narcizu, jo partneris – ar tai tu? – vengia skausmo. Tiksliau, to žmogaus smegenys. Ypač jeigu ji turi vaikystės traumą būti paliktam. Dažniausiai ši trauma ir yra viena iš rimtų priežasčių, kuri tapo vartais narcizui įeiti į jūsų gyvenimą. O taip pat ir kliūtimi jums iš jo išeiti.

Nes skausmas, kuris kyla būnant vienai, atrodo nepakeliamesnis, nei  skausmas būti emociškai puldinėjama, žeminama žodžiais ar virtuoziškomis užuominomis, būti konroliuojamai ir nuolatos girdėti prikaišiojimus apie tai, kad kažką padarei blogai.

Kokia išeitis iš situacijos, kurią reguliuoja už mūsų valią galingesni instinktai? Lisa A. Romano, nagrinėjanti šiuos klausimus, sako – padaryti taip, kad skausmas būti su netenkinančiu partneriu būtų didesnis už skausmą išeiti. Pavyzdžiui, jeigu partneris neištikimas, pasidėti savo partnerio ir jo meilužės nuotraukas šalia ir į jas žiūrėti. Arba pauostyti tuos baltinius, su kuriais jis greičiausiai ėjo pas ją.

Žodžiu, ne tik nebėgti nuo realybės, o į ją atsisukti ir ją suvokti. Leisti sau patirti iš to kylantį skausmą. Gali būti, kad labai greitai būsite pasiruošę susikrauti lagaminus.

Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com
Florencia Mamani nuotrauka iš Flickr.com
Kodėl taip sunku palikti narcizą?

Jeigu vienas nenori įsipareigoti. Ištrauka iš Jeff Brown knygos “Love it Forward“*

Jeigu vienas iš dviejų nenori kurti ryšio, tai su juo tiesiog nebus poros. Nėra jokios prasmės bandyti suvokti, kodėl jis to nenori. Nėra jokios prasmės kaltinti nenoru įsipareigoti. Nėra jokios prasmės laukti, kol jie susivoks, kad vis dėlto norėjo.

Nes iš tiesų visiškai nesvarbu, kodėl jie to nenori. Kas svarbu – tai kad mes norime būti sutikti širdimi tokio žmogaus, kuris nori būti įsitraukęs partneris. Jeigu kažkas nenori, tai reiškia, kad ir aš nenoriu, nes mes juk nenorime būti su kažkuo, kas nėra čia su mumis visas ir pilnai.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Meilės ryšys yra tokia sutartis, kurią turi pasirašyti abi sielos. Jei kuris nors vienas nepasirašė, tai niekas nieko neprarado. Jeigu vienam netinka, tai vadinasi, kad netinka ir antram. Tiesio einame prie kito nuotykio…

*šio blog´o autorės vertimas iš anglų kalbos. Man dar neteko girdėti, kad ši knyga būtų išleista lietuvių kalba

Jeigu vienas nenori įsipareigoti. Ištrauka iš Jeff Brown knygos “Love it Forward“*

Filmuko sukimas atgal

Ilgą laiko tarpą gyvenusi džiaugsmingai, pakiliai, tikėdama savo ateities gerove, savo vieta šioje žemėje, pasitikėdama kiekvienu veiksmu ir įvykiu, vieną dieną pastebėjau, kad kažkas ne taip.

Mammatocumulus_-_NOAA

Toks nepaaiškinamas “ne kaip“. Lyg koks tamsesnis rūkas, lyg nemalonus pojūtis, kažkoks debesėlis, aptemdęs mano tos dienos saulę. Kurį laiką gyvenus be tokių debesėlių, jis man labai kliuvo. Nusprendžiau, kad man jo nereikia.

Nuotrauka iš www.dilpomatėnai.lt/vejos
Nuotrauka iš http://www.dilpomatėnai.lt/vejos

Lyg būčiau prižiūrėjus vienalytę veją, ravėjus ją pincetu kas rytą ir grožėjusis jos vientisumu, vieną dieną būčiau išvydusi varnalėšą pačiam jos vidury. Apsisprendžiau iš karto – rausiu su šaknim.

Tik nežinojau, ką rauti.

Išsiaiškinsiu, nusprendžiau. Pirmiausia grubiai nustačiau tamsaus debesėlio atsiradimo momentą. Per pietus jau buvo? – paklausiau savęs. Buvo. O per pusryčius jau buvo? Dar ne. Viskas aišku, laikas, per kurį atsirado debesėlis – nuo dabar iki kažkurio momento po pusryčių.

Ir pradėjau mintyse atsukinėti filmuką atgal: ką dariau kątik, ką dariau prieš tai, o ką dariau dar anksčiau? Ir kiekvienu momentu stebėjau save, tarsi kokią filmo aktorę. Stebėjau, ar tuo momentu kažkaip nesubjuro nuotaika, ar tai ir nebuvo tas momentas, kai į mane įsismelkė nemielasis debesėlis.

Turiu pasakyti, man sekėsi labai lengvai. Tikiuosi, jei bandysite šią mano sugalvotą techniką, taip pat seksis ir jums. Sukdama savo filmuką atgal, kiekvienu momentu tiesiog gerai žinojau, ar tai buvo tas momentas, kai kažkas mane užkliudė ir įsismelkė nerimas, ar ne. Tiesiog žinojau.

Taip sukdama atgal, vos per kelias minutes atradau tą momentą, kada įsismelkė nemalonus jausmas. Paaiškėjo, kad tai buvo nerimą kelianti antraštė naujienų portale. Kitą sykį tai buvo tas momentas, kai buvo sutartas mano labai ilgai lauktas ir išsvajotas pokalbis. Kas tai bebūtų jums, man atrodo svarbiausia užfiksuoti tą momentą.

O tada, pastebėjus jį, galima į jį pažiūrėti kiek atidžiau, tarsi iš arti. Tarkime, kai atkapsčiau, kad nerimas įsismelkė perskaičius blogą naujienų antraštę, aš paklausiau savęs, kiek tai iš tiesų liečia mane. Žinoma, kad niekaip. Ten buvo parašyta kitų žmonių nelaiminga istorija, ir žurnalistų sukurptas dirginantis pavadinimas. Pasisakiau sau: “tai yra tų žmonių istorija, ne mano. Mano istorija yra mano istorija, ji atskira ir su šiuo įvykiu nesusijusi.“. Aš pasakiau sau tik akivaizdžius ir stebėtinai paprastus faktus. Nieko sau neįteiginėjau, tik aiškiai ir garsiai įvardinau tiesą. Ir viskas, debesėlio kaip nebūta. Linksma ir laiminga galėjau nugyventi likusią dienos dalį.

Dėl to pokalbio irgi elgiausi taip pat. Klausiu savęs, kodėl sukilo toks didelis nerimas. Juk iš tiesų tai, kad tas pokalbis vyks, buvo mano didelė svajonė. Atrodo, reiktų džiaugtis. Tada pati sau atsakiau: “nes jeigu jis pasisuks blogai“. Į tai pati sau atsakiau: “jei pasisuks blogai, žinosi, kad išbandei viską ir iš savo pusės padarei viską, absoliučiai viską, ką galėjai, ir toliau gyvensi taip, kaip dabar.“ Pati supratusi, kad dabar gyvenu gerai, jau iš karto nebeturėjau pusės tos nerimo. Toliau klausiau savęs, kas dar gali būti blogai? Dar gali būti, kad viskas atrodys, kad pasisuko ta linkme, kuria aš noriu, bet paaiškės, kad tai tik apgavystė, kad mane apgaus, nuskriaus.“ Na, pasakiau sau, tu juk didelė mergaitė, neprivalai sutikti su tau nepriimtinomis sąlygomis, kai jos paaiškėja. Gali nustatyti savo sąlygas, savo ribas, iki kur tu sutinki, o kur jau nebe. Ir viskas. Debesėlis dingo visiškai.

Mano pasakojimas gal ilgokas, tačiau realiai visas procesas nuo debesėlio pastebėjimo ir noro su juo išsiskirti iki tol, kol jo nebėra, tepraeina vos kelios minutės. Labai verta. Negaliu patikėti, kad tai taip puikiai veikia. Ir iš tiesų yra be galo paprasta.

Įdomu tai, kad kai pradėjau tuos momentus, kai įsiskverbia nerimas, kelti į paviršių, kad jie iš tiesų tokie paprasti. Ir kad taip lengvai sutvarkomi, tas nerimo jausmas iš stipraus gali pavirsti visiškai nuliniu sekundžių lygyje!

Ir dar pastebėjau, kad tie procesai, kai įsiskverbia nerimas, būna labai trumpi, greiti ir išgyventi kažkaip nesąmoningai, tarsi antrame plane. Na, tarkime, kalbėjau telefonu, portalą atsiverčiau ir uždariau, o viena skambi antraštė ir nepastebėjau, kaip prisikabino ir nusėdo nemalonaus debesėlio pavidalu. O iškėlus į paviršių ir sąmoningai suvokiant prisikabinimo momentą ir tarsi su juo trumpai pasikalbėjus, iškart išsisklaido.

Pabandykit ir jūs, tikiuosi, kad veiks lygiai taip pat magiškai. Ir padovanos ne vieną puikią dieną, kurios metu staiga ėmė ir išsisklaidė debesys!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Filmuko sukimas atgal

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Kai sužinojau, kad Germanwings lėktuvas buvo sudaužytas tyčia, puoliau žiūrėti kaltininko pavardės. Paatvirausiu, tuo momentu buvau visiškai politiškai nekorektiška – tikėjausi pamatyti musulmonišką pavardę.

Nuotrauka – lrytas.lt

Į mane iš nuotraukos žvelgė jaunas, išvaizdus, mielo ir šviesaus veido vaikinas. Andreas Lubitz. Tipinis iš gymio, iš pažiūros laimingas, gyvenimu patenkintas vokietis.

Jokių pastebėjimų iš kolegų, jokių įtarimų, nei menkiausios dėmelės atsiliepimuose apie jį iš draugų. Buvo patenkintas darbu ir gyvenimu, kryptingai siekė tikslo, buvo laimingas. Netgi jo pavardė, ironiška, rusų kalboje reiškia mylėti!

Kas turėjo dėtis šio vaikino galvoje, kad žinodamas ką daro, nusineštų 150 žmonių gyvybes su savim ir tai padarytų sąmoningai? Įtariu, vaizdelis jo viduje nebuvo toks gražus, kaip iš išorės. Nes žmonės yra socialios būtybės ir net būdamas juodžiausiame taške, žmogus taip lengva ranka neima ir nežudo kitų. Tuo labiau apgalvotai. Nes panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir to veiksmas nebuvo momentinis, įvykdytas tą sekundą. Iš veiksmų sekos panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir darė tai kryptingai, pasistengdamas sąmoningais veiksmais užkirsti kelią kam nors jam sutrukdyti.

Net pačių normaliausių ir sveikų žmonių gyvenime ne visas gyvenimas būna tos glotniai gražus ir blizgantis. Visi mes turime visokių “nikių“. Kažkas nekalbus, kažkas neturėjo labai daug draugų, kažkas buvo toks keistokas ir t.t. ir pan. Draugai, artimiau gyvenantys žmonės pastebi kituose daugiau keistenybių apie mus, nei mes patys to norėtume. Ir žino apie mus tikrai kartais daugiau, ir to, ką mes mielai norėtume palikti kažkur už užuolaidų. Faktas, kad visi apie jį kalba tik iš puikiosios pusės, leidžia įtarti, kad būtent čia gali ir slypėti šiokios tokios užuominos.

Gali būti, kad žmogus užaugo su susiformavusiu supratimu, kad gali būti priimtas kitų žmonių tik tuomet, kai esi absoliučiai nepriekaištingas. Ir, nepriklausomai nuo to, kas dėjosi jo viduje, jis galėjo dėti visas pastangas ne tai košei srėbti ir valyti, o nuostabaus išorinio paveikslo apie savo kūrimui. Bet mes juk žinome, kai kažkas su mumis giliai viduje yra ne taip, ar ne? Ir jis žinojo. Beje, kuo labiau kuriame tobulą išorinį paveikslą, tuo labiau pradeda jis atitrūkti nuo tikrojo vidinio paveikslo. Tada prasideda baimės, kad kas nors mane ims ir iššifruos. Kad viską supras, kad aš esu visiškai ne tas, kuo deduosi. Taip imama šalintis žmonių, dar intensyviau dirbti prie fiktyvaus blizgiojo išorinio aš. Blogiausia tai, kad dedant išorines pastangas, vidiniai dividendai nedidėja. Kuo didesnis atotrūkis, tuo blogiau žmogus iš tiesų jaučiasi, tik slepia tai ir nuo savęs. Bet vidinė įtampa, neatitikimo įkrova tik didėja, kažkokiu momentu pradeda tiesiog zvimbti.

Žmogus, nepratęs žvelgti į savo vidų, visuomet skyręs pastangas tik išorinio gražaus vaizdelio dailinimui, neturi elementarių įgūdžių tvarkytis su savo paties emocijomis, vidinėmis įtampomis, nesugeba suvokti jų kilmės ir apskritai įvardinti, kas su juo vyksta.

Žmogui, įpratusiam kontroliuoti kitus per savo išorinio kevalo pateikimą, kontrolės praradimo jausmas yra didžiausias siaubas. Na va, ėmė ir “suvaldė“ situaciją savaip, neįleido kapitono į kabiną, trenkė lėktuvą į uolas ir nusinešė daugybės žmonių gyvybes.

Vis dėlto tam, kad sąmoningai padaryti tokį protu nesuvokiamą dalyką vien to neužtenka. Kiek žmoguje turėjo būti pykčio, kad tam, kad nusižudytų, į mirtį nusitemptų dar 149 žmones? Kiek pykčio turėjo būti jame, kad nužudyti tiek daug žmonių jam atrodytų teisinga lygtis?

Negaliu sugalvoti jokio, net paties baisiausio nutikimo, kuris galėjo išprovokuoti tokį sprogstamą pykčio kiekį. Tiek pykčio galima tik prikaupti. Jo daug jaučiant kasdien, ir kasdien sistemingai juo neatsikratant, t.y. neišjaučiant ir neišleidžiant į išorę. Galbūt tai buvo pyktis ant artimų žmonių rato, kad nematė jo tokio, koks jis iš tiesų buvo? Kad nepermatė per jo intensyviai kuriamus pavyzdinio vaikino emocinius šarvus? Jei taip, tuomet pats slėpė tikrąjį save nuo visų ir nuo savęs, tačiau pyko pirmiau ant jų, kodėl neleido jam būti savimi ir nepamatė jo tokio, to tikrojo, kur jis viduje giliai buvo, bet kurio jis ir pats deramai nepažinojo. Tik jautė, kad “kažkas su manim ne taip“ iš tos logiškai nepaaiškinamos vidinės įtampos.

Vistik tam, kad taip atsitiktų, nei prikaupto pykčio, nei ilgamečio savęs neigimo nebūtų irgi užtekę. Turėjo būti kažkoks išorinis įvykis, kuris išsprogdino jo metų metais kurtą sistemą tarp nugrūsto į nežinią tikrojo savęs ir tarp nuostabaus išorinio vaizdelio. Turėjo būti kažkoks konfliktas, kažkokia provokacija, kuri ne tik išsprogdino jo gynybines sistemas, ne tik sukėlė grėsmę jo paties išlikimui (“jei kiti vis dėlto pažins mane tikrąjį iš vidaus, jie paniekins mane, atstums ir aš mirsiu vienas“), bet turėjo būti ir nepakeliamo dydžio išdavystė.

Kažkas, kuo jis tikėjo, pasitikėjo, kas buvo svarbi jo susikurtos sistemos, t.y. santykio su savimi ir pasauliu, dalis, ir kuri jį pavedė, išdavė pačiu žiauriausiu, pačiu netikėčiausiu jam būdu. Taip, kaip jis niekada nesitikėjo. Turėjo griūti jo pasaulis ir savęs bei pasaulio santykio suvokimas, išlaisvinantis ne tik sukauptą pyktį, užgiaužtą save, bet kartu kaip koks branduolinio reaktoriaus sprogimas, sugeneruojantis tokį pykčio kiekį, koks yra įmanomas tik iš išdavystės.

Išdavystė ir turėtų būti tas dirgiklis, kuris nukreipė agresiją ne tik į save per savižudybę, bet ir į daugybę kitų niekuo dėtų žmonių. Tik esant išdavystei kitų, kad visai nekaltų žmonių žūtis atrodo teisinga lygtis. “Nes su manim buvo pasielgta taip neteisingai“.

Mano dėmesį patraukė dar vienas faktas. Kaip paskelbė tyrėjai, iki pat lėktuvo sudužimo jo kvėpavimas buvo normalus. Tai ir yra esminė prielaida, kad masinė žmogžudystė buvo padaryta tyčia. Tačiau koks normalus žmogus, žinodamas, kad dabar daro negrįžtamus veiksmus, kuriais pražudys tiek žmonių gyvybių, gali ramiai kvėpuoti? Tik tas, kas turi esminį sutrikimą jausti jausmus. Psichopatas. Tik psichopatai gali nužudyti žmogų, nusiplauti rankas ir eiti miegoti. Ir ramiai miegoti visą naktį. Gal net kitame kambaryje. Jis turėjo būti psichopatas, kad vieną po kito darytų logiškus veiksmus, vedančius į pražūtį ir kvėpuoti normaliu ritmu. Tik psichopatas, kuris ne tik kad neturi jokios empatijos, bet ir nesugeba priimti kitų žmonių kaip žmonių, kaip gyvų sutvėrimų. Toks žmogus nėra paveikiamas kitam žmogui jo paties sukeltos kančios. Psichopatas nesuvokia kitam žmogui keliamos kančios, jis su jais elgiasi kaip su daiktais. Jis juos tiesiog sunaikina, jei taip nusprendė. Tarsi jie būtų daiktai, kurie nepajaus nieko naikinami.

Dar viena aplinkybė, krentanti į akis – tai vaikų klasė, buvusi lėktuve. Man šis faktas labai iškalbingas. Ar po ilgesnio ir išsamesnio tyrimo tik nepaaiškės prasmių gijos? Gal iš jo kažkada tyčiojosi visa klasė?

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Kiek šūdo mes galime pakelti? Arba emocinis bankas (N-18)

Kažkada kai skaičiau knygą “Jos poreikiai, jo poreikiai“, nustebau, kad meilė poroje buvo palyginta su banko sąskaita. Na, tarkime, jis padaro kažką, kas jai labai patinka, tarkime pėdų masažą, ir taip įdeda meilės taškų į savo sąskaitą jos meilės banke jam. Jei jis padarys devynis tokius saldžius dalykus iš eilės, kuriais vis didins savo meilės taškų skaičių pas ją, dešimtą kartą pavėlavus į žvakių nušviestą vakarienę, ji visai nepyks, o sutiks jį meiliu žvilgsniu, ir galbūt net pasiteisinti nereikės. O jei dar ir pasiteisinimas bus įtikinamas, tai jinai už pavėlavimą visiškai neišbrauks taškų iš jos meilės banko sąskaitos jam. Ir atitinkamai atvirkščiai.

Vakar priėjau tokios pačios išvados su emociniu ištvermingumu. Supratau, kad laike, yra ribotas kiekis, kiek žmogus gali priimti šūdo. Turiu omeny emocinio šūdo. Nors fizinis šūdas greičiausiai atitiktų emocinį šiuo atveju. Na, galima išverti, jei aprėkė viršininkas ar klientas, kad sulūžo mašina pakeliui į darbą, kad VMI nuskaitė pinigus nuo sąskaitos ir neliko net pietums, kad pakeliui namo pradėjo lyti ir kiauriai permirkau, bet… grįžus namo dar užtikti vaikiną su kitą būtų jau per daug.

Yra kažkokios ribos, kiek galime pakelti šūdo per valandą, per dieną, per savaitę, per mėnesį, per metus ir per gyvenimą.

Emocinis šūdas – tai bet kokios situacijos, kurios sekina, ėda mūsų jėgas: priverčia pasijausti mažais, niekingais, negabiais, nesaugiais, liūdnais, pajausti skausmą, staiga netekti jėgų ir pan. Žodžiu, visi tie nemalonūs dalykai. Ir kiekvienam žmogui jie gali būti skirtingi. Vienas dėl to paties dalyko pasijus išmuštas iš vėžių, o kitas, paklaustas po penkių minučių, nesugebės net prisiminti, kas ten buvo.

Tai visiškai nesvarbu, kas konkrečiai veikia jus, ir kokiu stiprumu.

Kas yra svarbu – tada, kai galite, kol viskas gerai, kiek įmanoma daugiau investuoti į tai, kas padeda atgauti jėgas. T.y. krauti emocinį teigiamą indėlį ir jį visaip didinti. Eiti miegoti, daryti dažnas pertraukas, dirbti darbus, kurie teikia malonumą, dažniai susitikti su žmonėmis, šalia kurių gera, klausytis malonios muzikos, veikti tai, kas patinka.

Kaip ir pirma, pats svarbiausias indikatorius – tai jausmas, ką darant arba ką padarius jums yra gera, padaugėja energijos, pagerėja nuotaika ir t.t. Kuo daugiau indėlio esame prisikrovę savo emocinio banko atsargose, tuo stabilesni išlikame pūstelėjus gyvenimo skersvėjuose. Tuo ramiau galime reaguoti į laikinus iškilusius nemalonumus, neprarasdami tikėjimo, kad jie yra nedideli, laikini, ir nemažina mūsų savivertės.

Esate sutikę žmonių, kurie dėl kažkokios smulkmenos visiškai išeina iš pusiausvyros? Pradeda rėkti arba elgiasi taip, lyg kątik nutiko pasaulio pabaiga? Tai yra žmonės, kurie gyvena ant emocinio banko 0 lygio. Lygiai taip pat kaip ir banke – jei sumokėjai už naujus batus kreditine kortele, kurioje nebuvo pinigų, tapai skolingas bankui. “Nuėjai į minusą“. Taip ir tokie žmonės, mirkstantys neišpsręstų problemų liūne, atsitikus mažai smulkmenai, pvz. juos autostradoje aplenkė naujesnis automobilis, visiškai netenka savitvardos ir pridaro dar didesnių nesąmonių, kurios juos nutempia į dar gilesnę emocinę duobę.

Todėl galima sakyti, kad solidi emocinio banko sąskaita yra iš dalies savaime atsiperkanti. Einant gatve paukščiuo purptelėjus ant mūsų naujo kotiumėlio, nusijuoksime, ir iš emocinio banko nusirašys koks -1 ar -2 (kostiumėlis nemažai kainavo visgi). Tačiau kai esame ir taip ant ribos, toks pats įvykis mus nutemps žymiai žymiai giliau, tarkim, į -80 ar į -90. Nes reakcija bus perdėta, per stipri – juk nebuvo rezervų. Kodėl ant manęs? Ar aš pats koks vaikščiojantis šūdas, kad net paukščiai ant manęs šika? Čia yra akivaizdus ženklas, kad dievas manęs nemyli, nes ant manęs net iš dangaus byra šudai!!! Viskas, dabar aš negaliu eiti į tą pasimatymą, nes ką jis pagalvos, kai pamatys mane apšiktą?! Į naują kostiumėlį sukišau visus savo paskutinius pinigus, o kątik praradau per tą paukštį paskutinį gyvenime šansą ištekėti!!! Ir t.t. ir pan.

Žinoma, kad netekę -1 ar -2 taškų, juos labai lengvai atstatysite. Kol prieisite iki tos vietos, kur ėjot, jau galėsite iš viso įvykio smagiai pasijuokti (ir pataikyk tu man?!), ir tuo pačiu juoku buvęs emocinio banko likutis atstatytas į prieš tai buvusį lygį.

O kiek dienų ar savaičių reikės tempti save už plaukų iš pelkės -80 ar -90? Pasijuokti vieną kartą tikrai neužteks. O ir nesinorės. Taip kad pastangų reikės investuoti žymiai žymiai daugiau, nei jei prieš įvykį būtų pūpsojęs teigiamų emocijų išsipūtęs bankas.

Visgi būna situacijų gyvenime, kai nutinka šūdo daugiau, nei mes galime pakelti. Tai jau yra psichologinės traumos, kurios pasireiškia įvairiais psichikos gelbėjimosi mechanizmais – gali būti perdėta agresija (aktyvuojasi pirmykštis instinktas pulti), šokas ar neigimas to, kas vyksta (pirmykštis instinktas bėgti). Tai irgi pasitaiko, bet normaliu atveju, turint sukaupus rimtą teigiamų emocijų banką, tai būna labai labai retai, kartą – du – tris per gyvenimą.

Žmogui trauma gali būti tokia didelė, kad jos neišsprendus yra liekamieji reiškiniai – potrauminis specifinis elgesys arba netgi psichiniai sutrikimai.

Tad norėdami išvengti tokios rizikos, turime intensyviai rūpintis savo gerove, ir pirmiausia – savo emocine gerove. Save girti, lepinti dėmesiu, skirti dėmesio savo norams, valdyti darbui skiriamą laiką ir jėgas, kartais, kai jaučiame, kad atėjo riba, kiek š galime pakelti šiandien, tiesiog atsiprašyti visų (kad ir iš darbo) ir eiti miegoti ir taip dirbtinai anksčiau “uždaryti“ dieną.

Paveiksliukai iš Wickimedia Commons

O jūs, ar sekate šūdo ribą savo gyvenimą?

Kiek šūdo mes galime pakelti? Arba emocinis bankas (N-18)

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:

“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“

Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.

Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.

O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.

Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.

Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.

Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.

JAV oro pajėgų nuotrauka, Kenna Jackson, iš Wikimedia Commons

Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“

Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!

Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“