Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

BEVEIK BE SPOILERIŲ

Šis serialas Wickipedijoje pavadintas “Atšaukimas“ – tai tas pats serialas. Jis kituose šaltiniuose vadinamas “Žlugimu“.

Šį serialą pažiūrėti paskatino Mano Tikras Gyvenimas paskyros Facebook’e sekėja. Iš karto susidomėjau, bet iš pradžių įsigijau tik pirmą seriją. Kad neišleisčiau be reikalo pinigų už visą sezoną, jei neužkabintų.

Tiesą pasakius, pirma serialo serija pasirodė nuobodoka. Jau džiaugiausi, kad tik ją įsigijau. Vis tiktai po keleto dienų knietėjo pabandyti žiūrėti toliau, tada įsigijau visą sezoną. Ir labai patiko. Didelis ačiū žmogui, kuris parekomendavo šį serialą!

Pirma serija pasirodė tokia nuobodi, nes joje rodomas vienos šeimos gyvenimas. Vyras ir žmona, sūnus. Abu sėkmingi, turtingi žmonės, jų vaikas – geras mokinys, einantis į brangią privačią mokyklą. Jų problemos tokios kasdieninės – vaikui mokytojas davė pastabą, mamai nepatiko kaip praėjo tėvų komiteto posėdis mokykloje, pasitaikė kiek besikarščiuojanti klientė, jai reikia įkalbėti vyrą apsirengti išeiginį kostiumą į labdaros vakarą mokykloje. Taip, aplinka prabangi, tačiau tai tokios pačios kasdieninės banalios žmogiškos problemos problemytės kaip ir kiekvieno mūsų.

Iš pirmos šio serialo serijos darosi aišku, kad, nepaisant mažų kasdieninių iššūkių šeima sutaria puikiausiai, santykiai geri, jie palaiko vienas kitą. Didžiausia jų problema – kad vaikas nori šuns, o tėvai nesutinka. Tačiau pajuokaudami, palaikydami vienas kitą, besikalbėdami jie gyvena jaukų ir sėkmingą šeimos gyvenimą. Pirma šio serialo serija yra puikus įrodymas, kodėl nėra filmų apie saugų prisirišimą. Nes tai yra taip paprasta ir nieko ypatingo, kad žiūrėti tiesiog nuobodu.

Vis tiktai ne veltui serialo kūrėjai skiria tiek laiko ir erdvės normalios šeimos ir gerų santykių atmosferos kūrimui. Nes tai esminis serialo klausimas. Netrukus paaiškėja, kad dingo kito vaiko iš tos pačios mokyklos mama. Kai kurie sutapimai leidžia vyrą, tačiau jis yra gerbiamas gydytojas, kuris gelbėja vaikus, jis juk negali būti prisidėjęs prie tos mamos dingimo?

Visų šešių serijų metu į paviršių vis iškyla tai vienokie, tai kitokie faktai, kurie vis iš naujo kelia klausimą – ar šis garbingas gydytojas, iškilus ir žinomas visuomenės žmogus, garsios šeimos žentas, mylintis tėvas ir vyras, ar jo rankos iš tiesų gali būti suteptos krauju? Ar tai tik atsitiktiniai sutapimai, kurie nieko nereiškia, nes toks žmogus savo esme negali būti blogas?

Nicole Kidman, nuotr. iš Wickimedia

Nors toliau seriale veiksmas vyksta greičiau, nei pirmoje serijoje, joje vis dar svarbią vietą užima tokie paprasti kasdieniniai šeimos gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, tėvas sėdi ir valgo su dukra kartu vakarienę. Vaikas repetuoja grodamas smuiku. Tokie kasdienybės, normalaus gyvenimo momentai. Nors savo esme trileris, šią serialas sukuria labai žemišką atmosferą. Šokiruojantys faktai išlenda tik tarpuose tarp normalios kasdienybės. Kas yra svarbiau? Ar pavieniai šokiruojantys faktai, kurie reiškia, kad kasdienybė pastatyta ant melo? Ar paprasta kasdienybė, kuri karts nuo karto į paviršių išlendancius šokiruojančius faktus padaro nebesvarbius ir nereikšmingus?

Pagrindinius veikėjus vaidina Nicole Kidman ir Hugh Grant’as. Niekada nesitikėjau pamatyti šių dviejų aktorių kaip poros ekrane. Gal ir dėl to, kad Nicole Kidman – viena mėgstamiausių mano kino aktorių ir man jos vardas – kokybės ženklas. O Hugh Grant’as, atvirkščiai. Jei tik pamatydavau jį, iš karto žinodavau, kad filmas ne man. Ir netikėtumas pavyko – mane labai erzino ir glumino grožio chirurgijos tiek perdirbtas Nicolės Kidman veidas, kad jos buvo neįmanoma atpažinti. Jis tapęs toks nejudrus, kad iš arti atrodė kaip gipso kaukė be jokios išraiškos. Dėl į priekį kiek atsikišusio žandikaulio ji atrodė kaip nuolatos kiek įsiutusi, tačiau elgėsi visiškai kitaip ir tas neatitikimas mane nuolatos trikdė. Realiai ši aktorė šiame seriale vaidino tik savo kūnu, tad matėsi, kai bėgo, bet emocijų nebuvo. Hugh Grant’as manęs irgi neįtikino. Man jis patiko tik pačiuose paskutiniuose kadruose. Negalėjau atsikratyti jo ankstesnių paviršutiniškų vaidmenų šleifo. Nors rolė rimta, bet lygiai taip pat neįtikino.

Vis dėlto ši serialą tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač nuolatiniams šio blogo skaitytojams. Ypač tiems žmonėms, kuriems teko savęs klausti, ar mano partneris yra monstras, nuo kurio turėčiau tuojau pat atsiriboti, ar jis yra geros širdies žmogus, kuriam šiuo momentu nepasisekė? Gerai sudėliota, stipri istorija. Ta įtampa, kai viskas neaišku. Net prasta vaidyba nesugadino esmės. Labai gerai parodytas manipuliavimas jausmais, įtikinamas melas, puikiai suvaidinti jausmai, kurie atrodo autentiški, visus paperkantis asmenybės žavesys, kuris toks beveik neapčiuopiamas, kad atrodo tikras ir todėl paperka, vaiko įtraukimas tėvų naudai, šaltakraujiškai pakišami patys artimiausi žmonės. Galų gale net žmogus, kuris iš tiesų buvo apgautas, atrodo dėl visko kaltas. Net prastoka vaidyba nesugadino kūrinio, nes tiko prie istorijos, kurioje neaiškumas yra vyraujanti tema. O gal tai ir buvo puiki vaidyba?

Dar viena, tarsi atskira tema – teismo procesas. Kaip tuos pačius įvykius galima supinti į visiškai kitokią istoriją ir priversti tą patį žmogų atrodyti nekaltą ir kaltą. Ir kaip ciniškai brangiai apmokamas advokatas gali išsukti iš bet kokio nusikaltimo norimą teismo sprendimą. Man tai buvo vienos iš geriausių serialo scenų.

Man patiko, kad nors seriale vaidina tokie žymūs aktoriai ir jie vaidina aukštuomenę, vis dėlto puikiai sukurta kasdieninė, normali, bet kuriam žmogui pažįstama atmosfera. Tiek aktoriai, tiek už kadro dirbandys serialo kūrėjai – ne amerikiečiai, gal todel filmas toks neholivudiškas, nors veiksmas vyksta JAV? Beje, JAV šis serialas nepasirodė ypatingai. O Europoje jau pirmos serijos žiūrimumas buvo kaip “Sostų žaidimo“. Todėl ir pabaiga labiau žemiška. Yra pabaigai būdingo greito įvykių vystymosi, bet istorijos vingiai ne tokie, kokių esame įpratę tikėtis. Toks žemiškesni ir… žmogiškesni?

Mini serialą galima pažiūrėti YouTube, kaina – nuo 13,50€ už visas 6 serijas. Įdomu, kad HBO nurodo “1 sezonas“, bet antras neplanuojamas. O gaila, liko dar ne vienas kūrėjų kabliukas, ant kurio būtų galima vynioti istoriją ir toliau. Bet pagrindinis klausimas pabaigoje išlieka atsakytas. Žmogus jis ar monstras? Ir kur baigiasi žmogus ir prasideda monstras?

Žiūrėti: https://www.youtube.com/show/SC6vtOOidEkzSQaoadadQFIg?season=1

*****

Jeigu jums patinka mano rašomi tekstai, galite tai išreikšti per PayPal.

Serialas “Geriau skambink Solui“ (Better call Saul)

Kažkodėl lietuviškuose šaltiniuose Netflix’o serialo “Better call Saul“ pavadinime rašoma Solas, kodėl ne Saulius?

Tai yra labai lėtai įsilinguojantis serialas ir pagrindinio herojaus Solo arba Džimio Makgilo (Jimmy McGill) charakteris vystomas labai pamažu. Tam, kad pradėtumėt jį geriau pažinti, teks būtinai žiūrėti bent jau 5 sezonus. Iš vienos pusės jis yra tipiškas amerikietiškas gerietis, kuris pasinaudoja jam suteiktu šansu įsikabinti į gyvenimą, uoliai pluša didelės teisininkų kontoros pašto paskirstymo kambarėly, šypsosi visiems, randa kiekvienam tinkamą žodį ir yra biuro šviesa.

Jeigu jums patiko Tarantino filmas “Vieną kartą Holivude“, tai greičiausiai patiks ir šis serialas. Bet įdomiausia yra pagrindinio veikėlo Solo charakterio raida. Skirtingai nuo tipinių holivudinių filmų, tai ne vien tik geriečio pradedančiojo teisininko užtikrintas kopimas karjeros kopėčiomis aukštyn. Pagrindinis šio serialo veikėjas yra daugialypis. Už neriboto optimizmo, 18 valandų per parą darbo dienos skleidžiasi ir tamsesnė jo pusė.

Tam, kad pasiektų savo tikslą šis žmogus gali sudeginti bet ką, kas pasipainios jo kelyje. Bet sudeginti taip, kad visi kiti jį vistiek mylėtų ir toliau tikėtų jo tyra šviesa. Jis žino: “Žmonės mane myli“. Ir jis be skrupulų, kai jam to reikia, sukiršina tuos žmones, o šie tebegalvoja, kad jis jų išgelbėtojas – angelas. Kai jam reikia, jis verkia netikromis ašaromis tam, kad palenktų kitus žmones į savo pusę.

Kai reikia, jis sufalsifikuoja dokumentus, surežisuoja įvykius, įžūliai pažeisdamas taisykles ir moralės normas pasidaro taip, kaip jam reikia. Meluoja taip žaviai ir kažkaip lyg nekaltai, kad neišeina ant jo pykti. Kiti žmonės net neįtaria, kad yra tik naivūs aktoriai jo slapta režisuojamame spektaklyje “Gyvenimas“.

Kaip ir tikrame gyvenime, tokie žmonės neatrodo kaip vaikštantis blogis. Tai ir yra pats serialo gerumas, kad realistiškai parodoma, kad nėra gyvenime aiškumo su tokiais žmonėmis. Jie kenkia, bet tas kenkimas taip gerai pridengtas jų šarmu, kad net tie, kuriems jis pakenkia labiausiai, vistiek negali iki galo suvokti jų sielos gelmės tamsumo.

Jis sudega daug kartų ir jo nuopolis vis didesnis. Jo pyktis, sarkazmas prasiveržia vis dažniau. Galų gale jis pats atvirai ima pats nebežinodamas, ant ko čia pykti, priiminėti jam pačiam nenaudingus sprendimus.

Taip ir lieka neaišku, ar tikrai jį vyresnis brolis taip skriaudė, kaip kad rodoma visus 4 sezonus, nes penktame atsiranda užuominų, kad gal vistik tai jis vis pateikia save kaip auką. O realybė kitokia.

Nuotr. Gage Skidmore from Peoria, AZ, United States of America / CC BY-SA

Serialas labai įdomus charakterio, bet ne siužeto prasme, nes šis labai ištemptas ir per 60 minučių veiksmas vykstas kokias 5 minutes, ir tai ne kiekvienoje serijoje. Tai serialas ne kiekvienam. Bet tiems, kurie susidūrė realiame gyvenime su psichopatais (Maikas) ir narcisistinio tipo asmenybėmis, šiame seriale tai atvaizduota ypatingai gerai. Ypač tas aspektas, kad tokie veikėjai savo sunkiąją artileriją išsitraukia ne kasdien, todėl daugkas net neįtaria, ką jie gali. Ir vistik nagus apdega ir jis.

Dar viena likimo linija yra silpnai išreikšta, toks jausmas, kad tik kaip fonas pagrindiniam veikėjui, tai yra jo gyvenimo partnerė Kim. Jos gyvenimas taip pat parodytas labai ištęstai. Tačiau gerai atvaizduota, kaip ji, gyvendama su Solu ne tik turi pati viena arti už kelis žmones darbe tam, kad apmokėtų sąskaitas po eilinės šio nesėkmės. Ji viena stengiasi viską padaryti gerai. Ir nors ji paburba karts nuo karto dėl to, ką jis daro ir kas jai nepatinka, tačiau kritiniais momentais ji vistik eilinį kartą ištraukia savo partnerį iš eilinės krizės.

Buvusi gera mergaitė, turėjusi siekių karjeroje, ji tampa pervargusia moterimi, kuri vos bepakelia savo gyvenimo naštą, tačiau vistiek tam tikra savo dalimi negali atsiskirti nuo Solo ir kažkokia prasme jis vistiek jai patinka, nors realiai visos bėdos tik per jį.

Kam tokios bėdos artimos, pažiūrėkite. Iš šono gerai matosi.

(Savo įspūdžius rašiau 5 sezono vidury, tad dar kažko galėjau ir nežinoti. Na ir gerai, galbūt keli spoiler’iai liko už borto).

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.

Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.

Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.

Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.

Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.

Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.

Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.

Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.

Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.

Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.

Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.

O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?

Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?

Mokslinis paaiškinimas, kaip narcizas pajungia savo auką

Čia yra 70 metų senumo mokslinis eksperimentas su pelėmis, kurio metu buvo tiriama, kaip motyvacija ir kaip apdovanojimas veikia mokymosi procesą.

Trumpai apie tai, kas vyksta tiems, kurie nesupranta angliškai. Pirmiausia paimamos dvi pelės, iš kurių viena yra labai alkana, o kita soti ir jos įdedamos į vienodus narvelius, kur paspaudus svirtelę, iškrenta gabaliukas ėdalo. Pelės apie tai, kaip gauti maisto nežino, tiesiog vyksta stebėjimas, kaip jos elgiasi ir kaip jos atranda būdus gauti maisto.

Kaip matyti, dešinėje esanti pelė, kuri yra soti, susipažįsta su svetima aplinka ir nusiramina. Tuo tarpu alkana žymiai aktyviau tyrinėja aplinką ir nenusiramina po pirminio apsižvalgymo. Būdama alkana ji nenurimsta po apsižvaldymo ir susipažinimo su aplinka. Kol vienas veiksmas neatnešė sėkmės, tol pelė po to iš karto imasi vis kažko kito.

Tuo tarpu soti pelė ilsisi. Ir net jeigu ji atsitiktinai nuspaustų svirtelę ir iškristų maisto, tai nesuveiktų kaip apdovanojimas, nes jinai nėra alkana.

Pirmą sykį alkanai pelei paspaudus svirtelę ir ėdalui iškritus, tai irgi nesuveikia kaip apdovanojimas, nes jinai nepastebėjo, kad maisto iškrito. Tačiau kai po kiek laiko ji atsitiktinai randa maisto gabaliuką, jos smegenys įsiminė, kad tai nutiko jai priėjus netoli svirtelės. Kadangi ji alkana, jai užsifiksuoja maisto ir vietos ryšys. Nuo to momento alkana pelė maisto ieško tik aplink maisto indelį, ir tai yra įrodymas, kad jos smegenyse ryšys maistas-vieta užsifiksavo.

Po kiek laiko alkana pelė atsitiktinai vėl paspaudžia svirtelę ir maistą suėda iš karto. Vėlgi įvyko pastangų apdovanojimas, todėl tai užsifiksuoja jos smegenyse ir jai nebeužtruks taip ilgai iki tol, kol ji vėl paspaus svirtelę ir gaus maisto. Kai dar sykį paspaudžia ir vėl gauna maisto, smegenyse ryšys tarp veiksmo ir apdovanojimo dar labiau sustiprėja. Greitai pelė išmoksta maisto gauti atlikdama vis patogesnį ir mažiau pastangų reikalaujantį veiksmą.

Gyvūnas eigoje dar atlieka kelis ne tokius sėkmingus bandymus, tačiau negavęs norimo apdovanojimo, juos greitai eliminuoja ir jų nebeatlieka.

Kadangi soti pelė nedaro nieko, ilsisi, mokslininkai nusprendžia ją išjudinti suteikdami neigiamą stimuliaciją ir per narvo grindis paleidžia elektros srovę, kuri nesukelia skausmo, tačiau sukelia nemalonų pojūtį. Paleidus elektros srovę matyti, kad sočios pelės elgesys dramatiškai pasikeičia ir ji ima blaškytis po narvą. Kai tikrai besiblaškanti pelė atsitiktinai nuspaudžia svirtelę, elektros signalas iš karto siunčiamas ir pelė apdovanojama tuo, kad baigėsi jai nemalonus reiškinys. Po kelių pakartojimų pelė išmoksta iš karto pribėgti prie svirtelės ir ją nuspausti iš karto, kai tik pradeda tekėti elektros srovė. Kaip paaiškėjo bandymo metu, soti pelė išmoko norimo veiksmo žymiai greičiau nei alkana pelė, kad elektros keliamas šokas yra stipresnis nemalonus pojūtis nei alkis, todėl tai buvo stipresnis motyvatorius išmokti naujo elgesio.

Po to eksperimentatoriais sugalvojo pabandyti išmokyti pelę dar naujo elgesio. Dabar elektros šokas išsijungs tik tada, kai pelė pradės sukti ratą. Kaip ir anksčiau, sprendimą pelė turi atrasti pati. Nemalonus pojūtis įjungus elektrą iš karto verčia pelę ieškoti sprendimo. Kankynės pabaiga sustiprina “teisingą“ elgesį. Pelė vėl labai greitai išmoksta sukti ratą. Nemalonumo pabaiga yra netgi geresnė motyvacija nei pasisotinimas, t.y. poreikio pateikinimas.

Tokiu būdu peles galima išmokyti bet kokio joms nebūdingo elgesio, kokį tik sugalvotų eksperimentatoriai, pvz. griaužti vamzdelį. Taip galima netgi išmokyti pelę muštis su kitomis pelėmis. Kai tik jos nustoja, iš karto vėl įsijungia elektra.

Ką tai turi bendro su narsicizais ir jų aukomis? Visi žmonės turi gyvūnams būdingus instinktus bei mokymosi mechanizmus, kurie iš esmės yra skirti išgyventi. Nors žmonės turi ir daugiau atributų, kurie juos daro žmonėmis, tačiau gyvūninė dalis lygiai taip pat veikia ir žmonėse. Tai, ką narcizai daro su savo aukomis, yra lygiai tas pas procesas, ką eksperimentatoriai darė su pelėmis.

Pirmiausia, todėl meilės alkani žmonės taip lengvai užkimba ant narcizo kabliuko, šiam pasiūlius meilės bombardavimą kaip greitą meilės maistą. Antra, narcizas yra tas eksperimentatorius, kuris konroliuoja aplinką ir kuris apsprendžia eksperimento sąlygas. Tai narcizas nusprendžia, ką auka turi daryti, kad vėl gautų kąsnelį jo meilės.

Po kiek laiko narcizas imasi įvairių manipuliavimo technikų ir atviro pykčio demonstravimo, kas aukas veikia kaip elektros srovė. Narcizų aukos lygiai taip pat greitai ir efektyviai mokosi išjungti didelį nemalonumo jausmą, kurį sukelia narcizai savo elgesiu bausdami už netinkamą elgesį.

Netgi tame, kad narcizai nepasako savo aukoms, kad jie eksperimentuoja su jomis kaip su beteisėmis žiurkėmis, nėra skirtumo. Žiurkės, eksperimentatorių idėtos į narvelius irgi mano, kad čia viskas vyksta iš tikrųjų. Galų gale, net jeigu jos sužinotų, kad čia eksperimentas, jos negali pabėgti ir išvengti.

Taigi, narcizas panaudoja prigimtinius savo aukos išgyvenimo, motyvacijos ir mokymosi mechanizmus tam, kad priverstų auką tarnauti jo tikslams.

---

Nori ištrūkti iš žiurkių narvo? Susitark dėl konsultacijos, kontaktiniai duomenys – kvadratėlyje dešinėje viršuje.

Filmas “Gaslight“ (1944) – aukščiausia manipuliacijos klasė

Daugelis autorių, kalbėdami apie narcizų naudojamas manipuliavimo technikas, vis minėdavo seną filmą “Gaslight“. Mat tai, ką aš lietuviškai vadinu tiksliniu miglos pūtimu, angliškai vadinama gaslight. Ir kaip visi narcizo pavadinimą kildina iš graikiškos legendos apie save įsimylėjusį dievaitį Narcizą, taip manoma, kad tikslinio miglos pūtimo technikos angliškas pavadinimas kilo iš šio filmo pavadinimo.

Labai nemėgstu žiūrėti neįdomių ir primityvių senų filmų, bet šitas jau seniai laukė savo eilės. Ir ne veltui. Senas, paprastos fabulos, bet labai neprastas filmas. Tiesiog nuostabu, kaip tokio senumo filmas puikiai išvysto pagrindinę mintį ir atskleidžia tai, kas vyksta. Žinoma, muštynių ir bučiavimosi scenos tai tiesiog juokingos, bet atleiskime, vistik filmas tikrai be galo senas ir ne tai jame svarbiausia.

O tai, kas jame svarbiausia atskleista tiesiog tobulai. Filmas trunka viso labo 1,5 valandos ir tai yra trumpiausias laikas, per kurį taip puikiai išaiškinama grubiausios ir bjauriausios manipuliacijos technikos. Ir tai, kokį poveikį jos daro žmogui, į kurį yra nukreiptos. Jeigu jūs skaitote mano straipsnius, greičiausiai esate susidūrę su manipuliatyvinio tipo žmonėmis. Tad jums šis filmas yra tiesiog privaloma išsilavinimo dalis. Būsite tiesiog sukrėsti, kai žiūrėdami filmą suvoksite, ką su jumis išdarinėja manipuliatoriai, narcizai ir psichopatai.

Nuotrauka iš Wickimedia

Manau, kad vyras, demonstruojantis iš vienos pusės iki skausmo paprastus, iš kitos pusės genialiai veikiančius proto suknisimo triukus, yra psichopatas. Nes jo sąskaitoje yra žmogžudystė. Greičiausiai savo aplinkoje jūs susiduriate su narcizais, kurie iki žmogžudystės nueiti gali tik ypatingomis aplinkybėmis, tai nėra jiems savaime būdinga kasdienybėje. Tad jų manipuliacijos galbūt yra ir ne tokios grubios, vykdomos tiesiog įžūliai prieš pat akis, tačiau ne mažiau šaltakraujiškos ir kiek geriau užmaskuotos. Vistik kaip vadovėlis, šis filmas yra idealus ir parodo manipuliacijas iš visų kampų.

Mano mėgstamiausia – teatro scena. Tam, kad auka liktų jam paklusni, agresorius karts nuo karto save pateikia ir toje rolėje, kur jo ne tik žodžiai, bet ir veiksmai liudija, kad jis rūpinasi žmona. Jis pasiūlo ją nusivesti į teatrą, o ši be galo laiminga ne tiek pramoga, o kiek ženklu, kuris liudija, kad ji rūpi savo vyrui. Ėjimas į teatrą yra viena didelė manipuliacijos scena, ir man labai patiko, kaip nuostabiai manipuliatorius ją konstruoja. Ir žmona mano, kad ji yra mylima ir ja rūpinamasi, kad ir kokia beviltiškai pakrikusio proto ji yra. Ir aplinkiniai mato, koks nuostabus ir puikus vyras, kaip ištikimai ir atsidavusiai kenčia prislėgtas sunkaus gyvenimo su nepilno proto žmona. Tik niekas nemato, kad iš tiesų tą protą ir susuka būtent jis, ir niekas net neįtaria, kad visi šie įspūdžiai yra kuriami šaltakraujiškai ir tikslingai.

Kai žiūri iš šono, matosi, kaip veikėjas dėlioja kitų žmonių jausmus kaip savo figūrėles šachmatų lentoje, o visi yra tik nieko neįtariantys naivūs veikėjai jo žaidimų lauke. Tačiau kai tokie žmonės su mumis pradeda žaisti tikrame gyvenime, mes niekada net nepagalvojame, kad kažkas, kas dedasi mumis besirūpinantis iš tiesų gali būti toks šaltakraujis dvasios žudikas.

Kita vertus, aktorės, vaidinančios psichopato žmonos rolę, vaidmuo manipuliacijų nepatyrusiems žmonėms, tikiu, atrodys perdėtas ir egzaltuotas. Tačiau tik tie, kas yra patyrę emocinį smurtą ir perėję per visas manipuliatorių technikas, iš tiesų žino, kokia didžiulė žala asmenybei, savijautai ir vidinei dvasios būsenai tai yra. Galiu tik pasakyti, kad isterijos neperdėtos, o pavaizduotos iš tiesų realistiškai. Veikėjos isterija ir kyla iš nuolatos didėjančio kognotyvinio disonanso. Viduje kylanti protu nepaaiškinama įtampa turi kažkaip išeiti iš kūno, ir ji pasireiškia isterijų pavidalu.

Kas supranta angliškai, filmą galima nemokamai pažiūrėti Youtube.

 

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Vieną dieną aš vaidinau geros mamos rolę ir atbulom kojom ėjau į kiną. Žiūrėti filmo, kurį išrinko vaikai. Ne, dar nesu pasiekusi tokio nušvitimo ir kai kada nenoriai darau dalykus, kuriuos protas sako, kad daryti reikia, o aš nenoriu. Va, ir prisipažinau.

O vaikai kažkodėl ėmė ir išrinko “Išvirkščią pasaulį“ (ang. “Inside out“, 2015). Nesigilinau, kodėl,nei apie ką, nes vistiek turėjau žiūrėti kažką, ko neplanavau ir nenorėjau, tad buvau susitelkusi į paties veiksmo atlikimą, t.y. ėjimą, žiūrėjimą ir pan. Tikslas buvo neužmigti. Prisipažinsiu, Simpsonų filmą pramiegojau, kokia gėda. Bet buvau nėščia, tai čia gal pakankamas pasiteisinimas?

Animacija man nepasirodė kažkokia ypatinga, daugiau blanki, veiksmas irgi toks labai šiaip sau. Įspūdis buvo toks, kad kadangi pastarąjį dešimtmetį amerikietiška kompiuterinė animacija tapo populiariu pelningu žanru, kad bet kas siekia sukti vidutinio lygmens animacinius filmus, tikėdamiesi nusigriebti tą grietinėlę, apie kurią mums dėstė universitete.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau man pradėjo įgauti prasmę tai, ką matau. Ir čia rašau ne tam, kad įrodyčiau, jog neužmigau. Tas paprastas, nelabai daug kuo nuo teletabių besiskiriantis filmas turėjo akivaizdžią, ir, sakyčiau, gilią didaktinę prasmę. Iš esmės šis filmas yra psichikos veikimo pradžiamokslis plačiosioms masėms!

Ir tai yra fantastika. Kinas, kaip pastebiu, bando jau nebe pirmą kartą įlįsti į žmogaus vidų. Kažkada buvo toks filmas, kur žmogus sumažėjo iki bakterijos lygio ir, kažkaip patekęs į žmogaus organizmą, perėjo viską virškinimo sistemą. O šis filmas įkiša kamerą į žmogaus galvą ir paprastai parodo, kodėl žmogus, patirdamas vienus ar kitus jausmus ir emocijas, elgiasi vienaip ar kitaip.

Pagrindiniai žmogaus jausmai filme yra skirtingi veikėjai, turintys savo vardus ir charakterius. Susipažinkite:

Iliustracija iš Wickimedia Commons. Iš kairės į dešinę: Pyktis, Pasibjaurėjimas, Džiaugsmas, Baimė ir Liūdesys. Kadangi žiūrėjau filmą ne lietuvių kalba, lietuviškai įgarsintoje filmo versijoje vardai gali ir nesutapti

Filma iki begalybės paprastai paaiškinama, kaip kaupiasi prisiminimai, koks išlieka bendras žmogaus įspūdis iš dienos ir kaip iš patiriamų patirčių, įrašomų į žmogaus atmintį, formuojasi tai, kaip žmogus suvokia pasaulį. Ir kaip tai lemia to žmogaus elgesį kasdieninėse situacijose.

Ką galiu pasakyti – genialus filmas. Tai, ką pasichologai mokosi visą semestrą, o gal ir ne vieną, režisierius sugebėjo taip supaprastinti, kad sudėjo į vieną filmą, kurį gali suprasti net 3 metų vaikas. Noriu pabrėžti, kad supaprastino – tai ne sugadino, o supaprastino – leido sudėtingus reiškinius suvokti kaip paprastus. O tai, mano nuomone, yra labai protingo žmogaus darbas. Kaip sako – jei sugebėsi tai paaiškinti penkiamečiui, vadinasi, pats tikrai supratai. Ir nesvarbu, ar kalba eina apie nanotechnologijas, ar apie genų inžinieriją, kosmosą ar aukštąją matematiką.

Tikrai už filmo jaučiasi didžiulis žinių bagažas. Tai ne šiaip paimta ir supaprastinta idėja, kuri perteikta labiau kaip meninė priemonė, nuotaikai sukurti, tačiau praradusi savo visą prasmę ir realistiškumą. Pavyzdžiui, kaip rodomi filmuose gimdymai. Žiūrovas supranta, kad čia rodomas gimdymas, tačiau pats gimdymo pateikimas filme neturi nieko bendro su gimdymu realybėje. O šiame filme, nors jis ir teletabiškas, ir skirtas vaikams, ir animacinis, vis dėlto pavaizduotų procesų kokybė nepaaukota.

Užtai net jei Jūs nesiskundžiate nei viena iš problemų, kuriomis aš rašau, šitą filmą giliai rekomenduoju visiems. Net nustebsite, kaip po to žymiai geriau suprasite patys save. O ir nuostabi mokomoji medžiaga vaikams. Kas svarbiausia, jie net nejaus, kad mokosi, argi ne puiku!? Be to, pažiūrėjus šį filmą, yra daug paprasčiau kalbėtis su vaikais apie jausmus, kuriuos jie išgyvena. O juk viena iš svarbesnių tėvų pareigų ir yra padėti vaikams suprasti save ir savo jausmus. Žodžiu, labai rekomenduoju.

P.S. Jei ne vaikai, šito filmo nebūčiau niekada pamačiusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad viskas, ko mums reikia, ir kas turi mus pasiekti, bet kuriuo atveju randa kelius į mūsų gyvenimą. Ir kad viskas ateina laiku, tada, kai ir turi ateiti. Belieka atsipalaiduoti ir, tai žinant, mėgautis gyvenimu.

 

Filmas “Interviu“ – puikus manipuliatoriaus portretas

Biškį spoileris

Man šitą filmą rekomendavo gera pažįstama kaip labai juokingą filmą. Ji man sakė, kad jei tau patiko Boratas, tikrai patiks ir  “Interviu“ (kai kur dar vadinamas “Interviu su diktatoriumi“). Tiems, kas ieško geros komedijos, iš karto pasakysiu, kad kaip komedija, mano nuomone, yra laiko gaišimas. Juokiausi tik vieną kartą per visą filmą. Ir to, kad pavadinti filmą komedija, net nevykusia, yra tikrai per mažai. Jumoras daug kur buvo lėkštas, nevykęs ar buvo tiesiog nejuokinga.

Išvis, mano nuomone, aktoriai vaidina labai prastai šiame filme. Ypač pagrindinio vaidmens atlikėjas. Atrodo, kad jis tiesiog tampo savo veidą kiek įmanoma, tačiau vaidyba tokia neįtikinama, kad manęs visiškai neužkabino.

Bet šitas filmas yra tikrai vertas dėmesio, tik ne kaip komedija, o kaip puikus manipuliatoriaus elgesį atskleidžiantis filmas. Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong Uną vaidinantis aktorius irgi truputį perspaudė su dirbtinėmis veido išraiškomis, tačiau jo vaidmuo ir buvo žymiai įtikinamesnis.

Mano nuomone, tai – idealiai atskleistas manipuliatoriaus elgesys. Toks, koks ir būna tikrame gyvenime. Visi žino Šiaurės Korėjos situaciją, mulkinamus pusbadžiu gyvenančius žmones, nemačiusius pasaulio ir dievinančius savo lyderį. Kuris juos išnaudoja ir laiko už nieką. Laidos vedėjas, ruošdamasis susitikti tokį žmogų, žinoma, įsivaizduoja monstrą.

Tai, ką pamato, visiškai neprimena monstro! Kimas atrodo normalus žmogus, kaip ir mes visi, su savo charakterio keistumais ir nenušlifuotais kampais, silpnybėmis ir norais. Jis turi jumoro jausmą, kai kuriose situacijose yra drovus, kai kuriose yra priverstas elgtis “kitų labui“. Na, toks labai žmogiškas. O kai atskleidžia savo jautriąją pusę, to žmogaus, atrodo, neįmanoma pamilti. Jis atrodo, toks žmogiškas! Netgi žmogiškesnis nei visi kiti, todėl atrodo labai simpatiškas.

Nuoširdžiam, ekstravertui laidų vedėjui atrodo, kad diktatorius atvėrė savo tikrąjį veidą, kad tai jis buvo ta išimtis, kuriai buvo leista pažinoti tikrąjį diktatorių ne tokį, kokį jį visi mato televizoriaus ekranuose, t.y. beširdį pasipūtėlį, o jautrų, tikrą žmogų. Didysis manipuliatorius sužaidžia keliais koziriais. Pirma, žmonės, galvodami apie manipuliatorių, visada tikisi, kad jis ir iš išorės atrodys taip, kaip turi atrodyti tikras manipuliatorius. Juodais paakiais, kiaurai veriančiu žvilgsniu, pikta veido išraiška, turbūt stambiais kerziniais batais, o gal net su botagu rankoje ir velnio ragais ant kaktos. Mes nesitikime pamatyti kažko, kas labiausiai primena… tiesiog nuoširdų, jautrų, pažeidžiamą žmogų. Mes manome, kad jei žmogus parodo savo silpnybes, o ypač jautriąją pusę, tai mes manome, kad pažįstame jį kaip nuluptą. Ir, matydami to žmogaus silpnybes, mes patikime, kad tas žmogus ir neturi nieko užanty, nes mes šventai tikime, kad kažkas, pasirodęs pažeidžiamas, atsivėrė mums pilnai ir neturi jokių kitų kėslų. Nes paprasti ir nuoširdūs žmonės juk ir neturi jokių piktų kėstų, ar ne?

Tikras, geras, patyręs manipuliatorius labai puikiai žino, kad ragai ant galvos jį išduoda. Todėl jis ir yra manipuliatorius, nes jis sugeba sukurti tokį į išorę ištransliuojamą vaizdą, kuris paperka tą žmogų, kurį reikia.

Ir laidos vedėjas tampa jam atsidavusiu iki širdies gelmių. Čia ir yra tikrasis diktatoriaus siekis. Jis, duodamas interviu amerikos TV laidai, norėjo apmulkinti visą pasaulį. Jo kelias į tai buvo juo tikintis, dar prieš laidą jo atsidavusiu draugu tapęs laidos vedėjas. Jo tikslas ir buvo suvaidinti normalų žmogų tam, kad papirkti laidos vedėją, per kurį diktatorius siekia savo tikslo.

Paradoksas yra tame, kad normalus, su manipuliatoriais nesusidūręs ir jų neišmokęs atpažinti žmogus, net nepagalvoja, kad galima suvaidinti buvimą tikru, normaliu žmogumi. Būtent toks dažniausiai ir yra gero, tikro manipuliatoriaus tikslas. Nuoširdus žmogus, pamatęs kitą nuoširdų žmogų, automatiškai pagalvoja: “savas, normalus žmogus“ ir ima pasitikėti manipuliatoriumi. Pasitikėjimo fone manipuliatorius ir gali siekti savo tikslo.

Taip yra todėl, kad normaliam, nuoširdžiam žmogui nešauna į galvą, jog kažkas gali būti toks viduje sugedęs, toks velnio neštas ir pamestas, kad jam gali prireikti suvaidinti normalų žmogų! Na taip, galvoja eilinis žmogus, būna gi ir blogiečių. Tačiau esmė yra tokia, kad žmogus giliai viduje tiki, kad tie blogiečiai gali papykti, gali netgi padaryti kažką blogo, gali siekti savo tikslų, tačiau jis mano, kad giliai viduje tai yra vistiek normalus žmogus. Paprastai kalbant, žmonės, gyvenime nesusidūrę su tikrais manipuliatoriais, nesugeba net įsivaizduoti, iki kiek kai kurie kiti žmonės gali iš tiesų būti atitrūkęs nuo savo žmogiškumo, kad jiems gali prireikti dirbtinai vaidinti žmogišką žmogų!

Tai ir yra ta erdvė, kur manipuliatoriai žaidžia. Ir laimi.

Žinau, kaip žiauriai skamba tai, ką sakau. Nes iš esmės mano žinia yra tokia – niekada negali žinoti, kada žmogus iš tiesų nuoširdus ir juo galima pasitikėti. O kada žmogus vaidina nuoširdumą taip įtikinamai, kad neįgudusi akis negali atskirti tikrumo nuo puikios vaidybos.

Yra tam tikri požymiai, kurie yra žinančiam žmogui gali išduoti genialų manipuliatorių. Ir kuo man patiko šis filmas, kad manipuliatoriaus portretas sukurtas taip išsamiai, kad ir jie yra šiame filme.

Visų pirma, tai nevaldomo pykčio protrūkiai. Antra, neadekvatus situacijai žiaurumas. Net jeigu kažkas yra nuostabus žmogus, šie du požymiai yra labai svarbūs indikatoriai, kad net ir trumpuose epizoduose tokį elgesį pademonstravęs žmogus nėra saugus žmogus. Todėl tokiais atvejais jūsų galvoje turėtų užsidegti raudonos pavojaus lemputės ir geriau nieko nelaukiant pasišalinti toliau nuo tokio žmogaus.

Nes gyvenime, skirtingai nuo filmo, nebus akivaizdžių faktų, atkleidžiančių akivaizdų melą. Ir jūs neturėsite galimybių sunaikinti manipuliatorių iš vidaus. Ir nereikia, užteks saugaus atstumo nuo nesaugaus žmogaus.

Dar vienas mažas epizodas – šuniuko, nuo kurio laidos vedėjas tiesiog susilydo, padovanojimas yra taip pat labai įžvalgi detalė iš manipuliatoriaus elgesio. Geras manipuliatorius moka nuskaityti, kas veikia žmogų, ir iššaukti jo aukos reikiamą emocinę reakciją manipuliatoriui reikalingu momentu. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius – jis žaidžia kito žmogaus jausmais, nukreipdamas juos prieš jį patį.

Beje, prieš išleidžiant filmą, JAV susilaukė Šiaurės Korėjos grasinimų. Filmą kūrusios kompanijos serverius atakavo Šiaurės Korėjos nusamdyta hakerių grupuotė. Šiaurės Korėja pagrasino, kad pasirodžius filmui, kino teatruose, kuriuose bus rodomas filmas, bus įvykdyti teroro aktai. Daugelis kino teatrų tinklų nepasirašė sutarčių su filmą kūrusia kompanija. Todėl filmas buvo išleistas DVD ir tik kitą dieną jį rodė pavieniai kino teatrai. Tai buvo sėkmingiausias filmas Sony istorijoje, uždirbęs daugiausiai iš nuomojamų DVD.

Kaip ir priklauso pagal šio filmo istoriją, aš jį žiūrėjau iš DVD. Rekomenduoju. Mokykitės atpažinti manipuliatorius.

Filmas “Atkirtis“ (Whiplash)/2014

Šiame filme nėra nei Nicoles Kidman, nei Di Caprio. Ir filmas susuktas palyginti tokia labai paprasta tema. Studentas, puikus muzikantas, siekia aukštumų ir didelių pastangų dėka patenka į gero universiteto labai gerai vertinamą muzikinį kolektyvą.

Studentas džiaugiasi savo sėkme ir labai stengiasi tapti dar geresniu. Jis nenori būti žvaigždė, jis iš tiesų trokšta pasiekti profesines aukštumas. Toks, atrodo, per paprastas turinys geresniam filmui. Vistik filmas geras tiek pats savaime, puikiai išlaikoma įtampa, gerai išvystyti charakteriai, žodžiu, nors mažai žinomas negarsaus režisieriaus filmas, jis tikrai vertas pažiūrėti.

Šį filmą žiūrėti galima vaikams nuo 12 metų, ir man iš pradžių pasirodė keista, kasgi gali būti čia tokio filme apie muziką, kuriame kažko negalėtų matyti mažesni žiūrovai? Bežiūrint filmą pasidaro aišku.

Tai – filmas apie smurtą, ir pirmiausia emocinį. Puikiai išvystytas grupės vadovo charakteris, kuris nuo pirmų filmo minučių atsiskleidžia kaip smurtautojas. Nors filmo pradžioje jis tarsi kalba kaip ir ramiai, bet labai gerai pavaizduota, kad jau pirmose scenose jis sukuria situaciją, kurioje vienas asmuo yra nieko vertas, o kitas – absoliutus situacijos valdovas, kuriam nereikia rodyti elementarios pagarbos kitam žmogui – pasisveikinti, atsisveikinti ir pan.

Filme labai gerai atskleistas smurtautojo portretas. Kaip užkabinama auka, iš pradžių tarsi pakylėjama, pasitelkiant “aukštesnius tikslus“, vertybes, kaip manipuliuojama, kaip kuriami trikampiai, kaip atrodo smurto protrūkiai. Kaip smurtas auga. Kaip auka susitaiko su tuo, kad smurtas stiprėja ir prisitaiko, jį tarsi pateisina.

Noriu pabrėžti tai, kad smurtautojas, kiek pamenu, tik vienoje scenoje tiesiogiai muša žmogų. Nešaudo, negriauna, nesmeigia peilio ir t.t. Neatlieka jokių veiksmų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip fizinį smurtą. Ir vis dėlto filmas yra grynas smurto paveikslas, kuriame yra gana daug kraujo.

Manau, kad šis filmas yra tiesiog privalomas tiems, kas nori įsitikinti, prie ko priveda ir ką reiškia emocinis, žodinis smurtas. Tai nėra nekaltas dalykas, kai kažkas susiraukė, nes buvo nepatenkintas arba pasakė kelis nemalonius žodžius. Tai yra žlugdantis ir žudantis dalykas be pirštų antspaudų ir nusikaltimo įrankių.

Žiūrėdami filmą būtinai stebėkite, kaip keičiasi nuo smurto kenčiantis žmogus. Koks jis buvo filmo pradžioje kaip žmogus, kokią jausmų skalę jautė, kaip elgėsi su savimi ir su kitais, ir kaip jis keičiasi filmo eigoje. Stebėkite, į kurią pusę kinta asmenybė.

Jeigu jūs nesate tikri, ar tai, ką patiriate ar patyrėte buvo smurtas, nes niekas jūsų nemušė, išsitraukite šį filmą kaip lakmuso popierėlį. Jei krūpčiosite kai kuriose scenose ar vietom negalėsite žiūrėti, tai, ką patyrėte buvo pats tikriausias smurtas. Nors galbūt neliko jokių dūrių, randų ar mėlynių. Ir kaip matote, emocinis, žodžiu sukeltas smurtas yra lygiai toks pats baisus kaip ir fizinis smurtas. Jei kažkas taip elgiasi su jumis dabar, kaip tame filme, jums turėtų tapti labai aišku, kad tai tikrai smurtas ir kad niekam negalite leisti tam tęstis.

Jei esate tokioje situacijoje, turite tuojau pat iš jos pasišalinti ir tai nutraukti. Ir visiškai nesvarbu, ar jūs studentas, o smurtautojas dėstytojas, ar vadovas, ar vyras, ar tėvas, darbdavys ir pan. Tai neturi jokios reikšmės. Nepriklausomai nuo jūsų užimamos padėties ir nuo smurtautojo padėties niekas neturi tiesės taip elgtis. Tam nėra jokio pateisinimo. Turite užsitikrinti sau saugią vietą ir neleisti sau to toliau patirti.

Negalite sakyti – ai, čia tik filmas. Tik filme viskas atrodo paprasta, o tikrame gyvenime tai ne. Šis filmas pagrįstas tikrais faktais. Muzikantas, kuriam visa tai nutiko tikrame gyvenime, po to tapo šio filmo režisieriumi. Ir beje, pagrindinio vaidmens atlikėjas iš tiesų sugroja visas to filmo partijas pats.

*****

Jeigu jūs esate panašioje situacijoje ir nesate tikri, ar kitas žmogus turi teisę taip su jumis elgtis, abejojate, tai smurtas ar ne, ar jis teisus ar ne, galite susitarti su manim dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Filmas 127 valandos ir atsiskyrimas nuo narcizo

Šį filmą žiūrėjau prieš kelias savaites. Ir nors mano dėmesys vis šokinėjo, ir žiūrėjimo momentu niekaip nesuvedžiau paralelių, kuo tas filmas artimas man, ar apie ką konkrečiai man kalba to filmo istorija, vistik tiek laiko neišėjo iš galvos.

Nors iš pažiūros nuobodus filmas su mažai veiksmo, vis dėlto kažko neina iš galvos. Kur jau ten bus daug veiksmo (atsargiai, spoileris!), jeigu visą filmą vaidina vienas aktorius ir jis visą filmą yra įstrigęs tarp uolų! Taigi, jo netgi negalėjau niekam iš draugų rekomenduoti, nes… na nes paprasčiausiai iš pradžių net nėra kaip tą filmą apibūdinti.

Visgi dabar rašau apie jį, nors tai ir ne naujas filmas, bet šis filmas – puiki, tiesiog nuostabi metafora. Apie tai, apie ką šis filmas išvis net nekalba.

Žmogus prabuvo virš 5 parų įstrigęs tarp uolų. Uola jį taip prispaudė, kad tapo tarsi jo kūno pratęsimu, jo kūno dalimi. Taip ir su narcizu. Jis įsiveržia į gyvenimą greitai, pasirodo besąs tas išsigelbėjimas, kurio ieškojot visą laiką, ir savo buvimu tarsi žvaigždė nupiešia nuostabią bendrą ateitį. Narcizų aukos net nepastebi, kaip atsiveria, įsileidžia narcizą į savo gyvenimą, ir jau nebepastebi, kuriuo momentu susipina su juo tiek, kad tampa tarsi vienas. Kaip du šalia augantys medžiai susipina šaknimis, ir po to net atkasus juos, neįmanoma atskirti nesulaužius.

Filmo veikėjas gana greitai, gal antrą dieną susivokė, kad kadangi jam nepavyksta ištrūkti iš uolos, vienintelis kelias išlikti gyvam  – tai nusipjauti savo ranką. Ir nors pabando, vis dėlto tai jis padaro ne iš karto, prieina iki merdėjimo, kol rimtai apsisprendžia ją nusipjauti. Sakiau, kad išduosiu filmo esmę – taip, jis ją nusipjauna. Tam, kad liktų gyvas. Filmas, beje, pagrįstas tikrais įvykiais ir ši istorija yra visiškai tikra.

Pagalvokite, kokį skausmą turėjo jausti žmogus, be nuskausminimo pjaudamas sau ranką tam nepritaikytais įrankiais? Pagalvokite, kokį skausmą jis jautė ją kątik nusipjovęs, kai dar ne iš karto gavo pagalbą, o turėjo eiti ir kopti kalnais, kol kažkas jį pamatė ir iškvietė gelbėtojus?

Todėl ir atsiskyrimas nuo narcizo, analogiškai, vyksta palaipsniui. Kaip ir tam vargšui nuotykių mėgėjui ne iš karto pavyko iš esmės imtis darbo, taip ir narcizų aukos ne iš karto sugeba priimti sprendimą atsiskirti nuo narcizo. Nes atsiskirti nuo jo – tai prarasti dalį savęs. Taip, tai tas pats, kaip pačiai kišeniniu parūdijusiu peiliuku nusipjauti sau kūno dalį. Ir tai darant ištverti visą skausmą, ir vistiek daryti tai toliau. Ir žinoti, kad tai kūno dalis liks visam gyvenimui palaidota kažkur kalnuose, o jūs nebeturėsite jos niekada.

Tik tiek, kad filme skausmas yra tiesiog fizinis, jis matomas – keliautojas alpsta nuo skausmo, tykšta kraujai, o epozidi pabaigoje matosi tarp uolų likusi atskirta ranka. Visas procesas yra lygiai toks pats. Reikia palikti sistemą – santykius su narcizu, kuriuose turite palikti dalį savęs. Ir nors fiziškai kraujai nesitaško ir kūno dalys nesimėto, emocinis skausmas yra ne mažesnis ir kelia baisią agoniją.

Ir žinokite – tai yra normalu. Yra normalu ir tai, kad skauda, ir kad skauda taip stipriai. Ir kad teisingas sprendimas yra toks skausmingas. Išeitis, kaip ir tam vargšui nelaimėliui keliautojui yra arba mirti, arba nusipjauti ranką ir išgyventi. Taip ir čia. Susisaisčius su narcizu nėra lengvos išeities. Negali atsistot nuo sofutės, pasikedenti sijonus, apsisukti ant kulniuko, žaviai mostelti rankele ir išplasnoti. Negali. Tokio varianto nėra. Nors norėtųsi.

Tenka pačiai ištverti tokį kūną gniuždantį skausmą, kad atrodo, kad turi atsiskirti nuo dalies savęs. Viskas vardan to, kad išgyventi.

Nuotrauka iš disabilitymovies.com