Man reikia tik kažko įmanomo

“Aš ir neiškau lengvo kelio, man reikia tik įmanomo.“

Iš filmo “Bangų medžiotoja“

Bethany buvo 13 metų, ji intensyviai užsiiminėjo banglenčių sportu ir buvo jauna perspektyvi sportininkė. Vieną dieną ją, plūduriuojančią ant banglentės, užpuolė ryklys ir nukando ranką. Tačiau mergina grįžo į sportą ir po metų užėmė 1-ą vietą JAV rungtynėse. Iki šiol tęsia profesionalią sportininkės karjerą, šiuo metu laukiasi vaiko.

Noah Hamilton nuotraukoje - Bethany Hamilton, iš Wickimedia Commons

Noah Hamilton nuotraukoje – Bethany Hamilton, iš Wickimedia Commons

Man reikia tik kažko įmanomo

Filmas “Kuždesių sala“ (Shutter island) – paskaita apie neigimą

Ne spoiler´is

Nežinau, kaip aš praleidau šitą filmą, kai jį rodė kino teatruose. Po Volstryto vilko mačiau ne vieną labai gerą filmą su Leonardo Di Caprio, ir man jis dabar toks pats gero filmo kokybės ženklas, kaip ir Nicole Kidman. Tai arba dar nebuvo jis man dar toks ryškus aktorius tuomet 2010 metais, arba tiesiog to filmo nerodė tose platumose, kuriose aš tuo metu veisiausi.

Bet aš savo išsilavinimo spragas sparčiai lopau, tad pažiūrėjau ir šitą filmą. Didelė filmo dalis buvo nuobodoka. Nors pats veiksmas kaip ir turėjo būti tarsi ir įtemptas, bet mano dėmesio kažkaip nebuvo prikaustęs iki galo. Kai kuriuose portaluose pristatomas kaip siaubo filmas, o tai nėra mano mėgstamiausias žanras. Išskyrus tokius filmus kaip “Kiti“, žinoma.

Karts nuo karto vis krapštydavau telefoną, vietoj to, kad atvėpus apatinei lūpai nesumirksėčiau iki kol nepradeda bėgti raidės. Tas nuolatos pauzės spaudinėjimas ir telefono tikrinimas nervino mane pačią.

Vis dėlto pabaigoje pasidarė žymiai žymiai įdomiau. Tada, kai atėjo išrišimas. Žinoma, kaip amerikoniškas filmas, išrišimas jame yra, ir man jis pasirodė visai įdomus.Shutter-Island-3[1]

Jei būčiau universiteto dėstytoja, savo psichologijos studentams, tą paskaitą, kai turėčiau išaiškinti, kas yra neigimas, pasiūlyčiau jiems atsinešt spragėsių. Užtraukčiau užuolaidas, spragtelčiau distancinio pultelio mygtuką ir leisčiau paskaitą skaityt Scorcezei.

Nors filmo eigoje yra mėtomasi vienu kitu pasichologijos terminu, tačiau pati psichologinė neigimo sąvoka yra puikiai paaiškinama veiksmu. Bet tam, kad suprastų paskaitą, studentai turėtų turėti kantrybės žiūrėti filmą iki galo.

Žinoma, daugybėje filmų yra prikišta visokių psichologijos reiškinių, terminų ar netgi epizodų. Bet šis filmas turbūt vienintelis, kuris visas skirtas vieno psichologinio reiškinio išaiškinimui. Šia prasme man labai labai patiko. Nors pramogai turbūt šio filmo nesirinkčiau.

Di Caprio yra turėjęs ir labiau jo talentą atskleidžiančių vaidmenų, bet kaip visuomet, vaidina tikrai neblogai.

Filmas “Kuždesių sala“ (Shutter island) – paskaita apie neigimą

50 pilkų atspalvių. Filmas

Nuotrauka iš ibtimes.co.uk
Nuotrauka iš ibtimes.co.uk

Ji. Naivuolė, nevėkšla iš vidurio kaimo.

Jis. Gražuolis iš stiklinio dangoraižio 50-o aukšto. Dangoraižis – jo.

Ji. Nors jis pats jai pasako, kad jis jai netinkamas, vistiek kiša nagus prie karšto puodo. Nors ir įspėta, kad skaudės. Naivuolė, sakiau.

Jis. Valdo ir nori valdyti viską. Viską aplink jį, net jos mintis.

Ji. Pasiduoda būti valdoma, o po to verkia. Vistiek rašo jam SMS, kad jo pasiilgo.

Jis. Kam gražuoliui nevėkšla naivuolė? Naivuolė, nes pasiduos valdoma. O nevėkšla, nes giliai viduje jis ir tiki, kad tik tokios tevertas.

Ji. Iš nestabilios šeimos. Mama gyvena su ketvirtu vyru. Kažkiek net konkuruoja su dukra. Pas nebrandžią mamą nebrandi ir dukra – normalu.

Jis. Iš dar baisesnių gyvenimo aplinkybių. Gimęs vidury pragaro žemėje. Dar nesuprasdamas, iki 4 metukų amžiaus, patyrė baisiausia, ką galima patirti. Mamos priklausomybę, didelį nestabilumą, mamos netektį. Neužmezgęs pirmo prasmingo ryšio su kitu žmogumi – mama – nemoka jo užmegzti su niekuo.

Ji. Bando bando priartėti prie jo, ir niekaip. Jis vis laiko atstumą. Tik save kankina. Bet iš žaidimų aikštelės nebėga.

Jis. Suteikti skausmą artimiausiam žmogui – malonumas.

Ji. Verčia jį kažką pajusti, atsiverti ryšiui, pamatyti save. Joje kaip veidrodyje.

Jis. Lyg ir norėtų, bet nemoka, nežino, kaip. O kelti skausmą kaip – žino, ir gerai.

Ji. Kol nepatiria paties blogiausio – o pati paprašo – tol mato jame daugiau, nei jis yra. Mano, kad žino, kad jis gali jai duoti tai, ko jai reikia. Jis negali, bet ji netiki.

Jis. Išnaudotas paauglystėje. Tuomet vėl ieškojęs ryšio, bet neradęs.

Ji. Greičiausiai yra pati patyrusi nemažai blogo elgesio anksčiau. Nes stebisi, tarsi jo ir nenori, tačiau toleruoja ir leidžiasi toliau. Žinoma, ją veda naivus tikėjimas, kad jis pasikeis.

Jis. Nepasikeis. Viskas bus tik dar blogiau.

Pati filmo pabaiga, optimistinė, sakyčiau. Mažai naivi mergaitė kažkiek suauga per patirtas kančias.

Man labai patiko. Mano draugėms, skaičiusioms knygą – ne.

Vienintelis dalykas, už ką kritikuočiau šį filmą – tai bandymas romantizuoti, heroizuoti ir parodyti kaip prabangą gilias žmogaus vidines traumas, pasireiškiančias per kito žmogaus kankinimą. Nieko prabangaus čia iš tiesų nėra. Ir neieškokite to gyvenime, jei nenorite realių bėdų.

50 pilkų atspalvių. Filmas

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas

ĮSPĖJIMAS: biškį spoiler’is (nors ne visai)

Nuotrauka iš imdb.com
Nuotrauka iš imdb.com

Nicole Kidman man yra viena iš tų aktorių, kurios vardas ant filmo yra kaip kokybės ženklas. Keista, bet kalėdinėje pasakoje “Mešiukas Padingtonas“ ji vaidina blogietę.

Mano nuomone, Nicole’s Kidman šįkart suvaidinta blogietė muziejaus direktorė, turi tik vieną vienintelį savo bruožą, kurį ir perteikia sutelkta ir paprasta, bet labai aiškia vaidyba. Didelio talekto suvaidinti šį antraplanį vaidmenį, manau, nereikėjo, tačiau filmo prodiuseriams, greičiausiai, reikėjo skambios pavardės ant reklaminių filmo plakatų.

Mešiukas Padingtonas yra geras veikėjas, bandantis surasti sau vietą atšiauriame pasaulyje, kuriame, nepriklausomai nuo to, kokiomis švariomis ausimis esi, kokio išsilavinimo ir kaip geraširdiškai bebūtum nusiteikęs, tenka atlaikyti gyvenimo žiaurumus. T.y., kad visi stumdo metro stotyje ir niekas nepastebi ir nenori pakalbėti su bendrauti nusiteikusiu meškiuku.

Pagrindinė meškiuko priešė, yra muziejaus direktorė, siekianti pagauti meškiuką mafijos naudojamais metodais, trokšta savo gležnomis prašviečiama balta oda rankelėmis išskrosti ir padaryti iš jo iškamšą savo muziejui. Padaryti nekalto naivaus geriečio meškiuko iškamšą yra vienintelis ir svarbiausias piktosios muziejaus direktorės gyvenimo tikslas.

Vienas trumpas epizodas atsleidžia, kodėl direktorė yra tokia, kokia yra. Pasirodo, ji yra patyrusi vaikystės traumą.

Kai ji buvo maža, jos akyse iš jos tėvo, tyrusio tokio tipo meškų gyvenimo būdą, už neva netikslius mokslinius rezultatus, buvo atimtas mokslininko laipsnis, jis buvo paniekintas kolegų. Visi nuo jo nusisuko, jis liko be nieko, be savo pasiekimų, mokslinių titulų, išmestas iš mokslininkų luomo.

Dukros atmintyje tas puikiai filme pavaizduotas momentas paliko dvi dideles traumas: gėdos ir atstūmimo baimės.

Atstūmimo baimės, nes matydama, kaip kolegos paniekina ir iš savo gretų išmeta jos tėvą. O tokiame amžiuje vaikas dar nėra psichologiškai atsiskyręs nuo savo tėvų. Todėl tėvo atstūmimą, pašalinimą iš visuomenės, mergaitė priima kaip asmeninę grėsmę.

Gėdos, nes jos akyse buvo pažemintas jos tėvas – paniekinti jo veiklos rezultatai.

Filme parodyta, kaip vienas trumpas gyvenimo epizodas taip paveikia žmogų, kad užuaugusi ji teturi tik vieną tikslą – pašalinti iš gyvųjų tarpo gyvą jos vaikystės traumų “priežastį“ – nekaltą meškiuką. Ir turėti jo iškamšą kaip savo triumfo įrodymą.

Vargšė moteris iš tiesų visą savo gyvenimą paskiria vieno trumpo gyvenimo epizodo ištaisymui, teisybės atstatymui. Kaip puikiai pavaizduota, kaip mažo vaiko situacijos interpretacija, t.y. iškraipytas pagal vaiko amžių ir todėl neobjektyvus situacijos supratimas yra iš tiesų viso suaugusios moters gyvenimo tikslo pagrindas!

Kiek tarp mūsų yra tokių, kurie siekiame gyvenimo tikslų, kurie tėra mūsų vaikystėj vykusių trauminių įvykių pasekmė? O mums atrodo šventi gyvenimo tikslai, dėl kurių esame pasiruošę savo gyvybę atiduoti? Ar susimąstei apie tai tu, iš kur ir kaip kilo tavo gyvenimo tikslai? Ir ką tu stengiesi išspręsti, jų siekdamas visomis jėgomis?

Filmo Meškiukas Padingtonas veikėjos muziejaus direktorės (Nicole Kidman) psichologinis portretas