Artėja šv. Kalėdos. Visi verčiamės per galvą ir lakstom streso suriesti. Reikia visur suspėti, nupirkti dovanas, jas supakuoti, o kur dar darbo, vaikų šventiniai renginiai ir neramios mintys: kaip suspėti visur, kur esu pakviesta?… Ir kaip dar susikurti šventinę nuotaiką namuose. Kalėdinių patiekalų receptai, šventiniai rūbai, šukuosenos, staltiesės… oi, o galima kolkas truputį pamiegoti?
Lakstom, ir mintyse karts nuo karto švysteli blanki viltis – juk Kalėdos – stebuklų metas. Tikrai, aš čia taip stengiuosi, stebuklas tikrai laukia manęs.
Bet ateis Kalėdos ir mes vėl drybsosime mišrainių pilnais pilvais prie dar vieno ašaringo filmo per TV. Kuriame stebuklai vyks. O mums norėsis verkti. Gerai, kad žiūrint tokį filmą kaip ir legalu juk.
Ir taip vėl nukišime stebuklo idėją kažkur po sofa, kartu su nukabintais nuo eglutės blizgančiais žaisliukais.
Viskas čia su tom pasakom ir stebuklais gerai. Tam ir yra Kalėdos, kad bent trumpam atgimtų stebuklo viltis. Svarbiau yra negyventi belieškant pasakos kiekvieną metų dieną.
Nesvajoti apie tai, kaip vieną dieną už lango pasigirs žvengimas, o žiū – princas prie stulpo baltą arklį riša. Ir atjojo jis ne pas kaimynką Svetą, o pas mane. Žinoma.
Ką, ne tokio tikėjotės? Princas Jozefas Ponetovskis prie savo žirgo. Ši ir kitos iliustracijos iš Wickimedia
Daugybė žmonių, ir ne tik moterų, nuolatos gyvena laukdami gelbėtojo. To, kuris įžengęs į jų gyvenimą, staiga pavers jį pasaka iš televizoriaus. Jei žiema – tai kaip iš kalėdinių filmų. O jei vasara, tai bent kaip iš Gelbėtojų serialo.
Pamela Anderson iš serialo “Gelbėtojai“. Ir ji nori tavęs. (Palauk, o pas ją ant papų tikrai kopūstai?! Blem, kažkaip per žemiškai čia)
Kažkada vaikystėje negavę to jausmo, kad priklausome ir esame laukiami bei mylimi, kad esame svarbūs, kad esame priimti šiame pasaulyje ir reikalingi, paauglystėje pamanėme – pagaliau supratau… Kai bus jis (arba ji), tas vienintelis ar vienintelė, tada bus viskas kitaip.
Tai viskas aišku – beliko tik jo ir laukti. Kol jo nėra, taigi normalu, kad gyvenimas šūdinas. Juk JO nėra!!!
O va kai atjos, taigi viskas bus gerai. Iš to jį ir pažinsiu, kad staiga viskas mano gyvenime taps gerai!
Blogiausia, kad taip ir būna. Bet gana trumpą laiką. Tie princai pasirodo ir apsvaigina mus taip, kad daugiau niekada nepamiršime. Tik va, kaina, kurią susimokėjome už trumpą romaną su karaliaus sūnumi, yra didelė. Nes gyvenam demokratijoje, o princo tai norisi. Tai ir kaina didelė už tai, ko nėra. Ekonomikos dėsniai, gerbiamieji.
Paauglystėje netyčia atrastas žinojimas apie “kitą pusę“ yra tiesiog iliuzija, vidinė stebuklinė pasaka, kuri padėjo išgyventi tada. Kai jautėmės, kad esame ne čia, kur turime būti, kai nebuvome priimti ten, kur buvome. Ta pasaka padėjo išgyventi tuomet. Nes suteikė viltį.
Deja, ta iliuzija atrodė tokia tikra, tokia ryški ir aiški, kad ėmėme ir patikėjome ja kaip realybe. Ir suaugę daugybė žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, tebegyvena laukdami savo herojaus. Superžmogaus. Ar superžmogės.
Ir tada, tada! Gyvenimas nebebus nuobodus, gyvenimas nebeatrodys beprasmiškas, aš nebebūsiu liūdnas ir depresuotas, aš neslankiosiu iš kampo į kampą ar nespoksosiu dienų dienomis į šviečiančią dėžę. Tada aš būsiu linksmas, jausiuosi užpildytas iš vidaus, tada aš būsiu džiaugsmingas ir gyvenimas man atrodys prasmingas. Tada, tada!…
Nelauk princo ar princesės. Pagalvok, kas šiandien priverčia tavo širdį plakti karščiau? Nuo ko paraudonuoja skruostai ir nepastebi, kaip pralekia laikas? Ką darydamas jauti gyvenimo prasmę? Padaryk šiandien tai, ką gali.
Ką gali ten, kur esi. Ką gali su tuo protu ir tuo kūnu, kuriuo esu šiandien. Su tais talentais ir pinigais, kuriuos turi šiandien. Duok giesmės savo širdžiai, priversk ją suspurdėti. Tiesiog pats, be princesės.
O tada ir Stasė su miltuotu žiurstu iš gretimos laiptinės pasirodys visai nieko. Arba Petras.
Mano tikras gyvenimas 