Konsultacijos

Galite susitarti su manimi dėl konsultacijos dominančia tema.

Konsultacijos teikiamos darbo dienomis nuo 10 iki 16 val. Lietuvos laiku gyvai per skype, viber, whatsapp ar google hangout su vaizdu.

Pageidaujant išrašoma sąskaita – faktūra.

Kainos

Vienos konsultacijos kaina – 39€. Skubios konsultacijos (suteikiama iš karto arba kaip įmanoma greičiau tą pačią dieną, kai tik fiziškai tai įmanoma) kaina yra 59€.

Konsultacija trunka vieną valandą.

Kontaktai

Užsirašyti konsultacijai galima el. paštu vida_c@hotmail.com. Iš karto galite siūlyti sau tinkamą konsultacijos laiką. Dėl konsultacijos būtina susitarti be mažiau kaip viena diena anksčiau!

Kad iš konsultacijos gautumėte kuo daugiau naudos, pasistenkite kuo tiksliau suformuluoti problemą, kuriai ieškote sprendimo.

Jei negalite dalyvauti sutartoje konsultacijoje

Jei galite sutartu laiku prisijungti ir dalyvauti konsultacijoje, apie tai pranešus likus 3 ar daugiau pilnų darbo dienų iki konsultacijos laiko, konsultacija perkeliama į kitą Jums tinkamą laiką arba, Jums pageidaujant, pinigai grąžinami.

Jei konsultaciją atšaukėte likus mažiau nei 3 pilnoms darbo dienoms, arba tiesiog neprisijungėte sutartu laiku, kadangi šio laiko aš nebegalėsiu panaudoti kitiems žmonėms priimti, Jums grąžinsiu pusę sumokėtos sumos. Ačiū už supratimą!

Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

“Laba diena,

rašau jums, nes noriu išspręsti seniai kankinančias problemas. Jaučiu, kad viena, be patarimo ar žvilgsnio iš šono, to padaryti negaliu, nors labai noriu.

Dabartinei situacijai didelę įtaką, manau, turi mano vaikystė ir šeima. Augau nedarnioje vidurinės klasės šeimoje. Pirmas mano vaikystės prisiminimas – tėvų barniai, pykčiai, net muštynės. Tuomet, kai man buvo apie 4 metai, tėvai skyrėsi, buvau palikta gyventi pas senelius, kur, retkarčiais aplankoma mamos ir brolio, išbuvau apie du metus.Iki mamos savižudybės (vėliau sužinojau, kad ji sirgo bipoliniu sindromu, o jos mama – mano močiutė – taip pat kažkada turėjo nervinių ligų). Grįžau gyventi pas savo tėtį ir brolį, po metų šeimoje atsirado pamotė. Tėtis – šaltas, griežtas, uždaro mąstymo, nelankstus (fizinės prievartos nepatyriau), tačiau pamotė buvo dar šaltesnė. Jokios meilės, dėmesio, palaikymo, rūpinimosi (emociniame lygmenyje) visą vaikystę ir paauglystę nejaučiau nei iš tėčio, nei iš pamotės. Puikiai, šiltai sutariu tik su broliu, pamotė su tėčiu iki šiol su mumis beveik visiškai nebendrauja, nesirūpina kaip mums sekasi ir t.t. Jie ir mes su broliu – tarsi svetimi. Tarpusavyje tėtis su pamote irgi nesutaria, pagarbos, meilės niekada tarp jų nematėme, namuose buvo dažni konfliktai, pykčiai, barniai, buvo net porą metų trukusios jų skyrybos.

Taigi, turėdama visą šią patirtį kuriu savo gyvenimą ir šeimą. Tačiau konfliktinėse situacijose su savo vaikinu elgiuosi žiauriai – keliu balsą, rėkiu, “isterikuoju“, galiu jį apstumdyti, apkumščiuoti, net pagrąsinti savižudybe (ypač tuomet, kai partneris mane “atstumia“ – t.y. atsisako toliau kalbėti, ignoruoja, apsisuka ir nueina ir pan.). Nuslūgus konfliktui, man neapsakomai gėda dėl savo elgesio. Logiškai suvokiu, ką darau ir kad darau netinkamai, ir net pykdama, grasindama, kumščiuodama aš tai darau be ypatingo vidinio įniršio, tik tarsi sekdama kažkokiu pasąmoningu impulsu, nesuvokdama, kas vyksta. Suvokiu, kad tai yra nepaprastai žalingas elgesys, ir nenoriu jo matyti savo šeimoje, tačiau tą akimirką, kai kyla konfliktas, aš tarsi pamirštu tai, ir elgiuosi priešingai, nei norėčiau. Tuo pačiu metu, žinodama savo giminės moterų psichinių ligų istoriją, labai bijau, kad ir aš nesusirgčiau kažkokia psichine liga, kad šitų nedidelių konfliktų iššauktas neracionalus, hyper-emocionalus elgesys neperaugtų į kažką daugiau, ko nebegalėsiu suvaldyti.

Tiesiog nežinau, kaip šitoje situacijoje elgtis, kaip pakeisti savo elgesį konfliktų, nesutarimų poroje metu. Suvokiu, kad ją taisyti būtina, ir labai noriu suprasti, kaip tą daryti.

Kitose socialinėse situacijose – darbe, draugų rate ir pan. – esu taiki, mano sunku išmušti iš pusiausvyros, dažniausiai kaip tik užimu diplomatės poziciją. Tačiau bendraujant su partneriu užsiplieskiu greitai, reaguoju agresyviai ir esu hyper-emocionali.

Labai lauksiu Jūsų atsakymo.

Ačiū už Jūsų pagalbą!

Kristina (vardas pakeistas)“

Dėkoju Jums, Kristina, už klausimą. Visų pirma, noriu pasakyti, kad mano atsakymas – tai mano privati nuomonė. Nes aš, nors labai domiuosi psichologija, ir manau, kad kai kurias jos sritis išmanau gana gerai, neturiu (galbūt tik kolkas) oficialaus išsilavinimo šioje srityje. Tačiau nuoširdžiai Jums dėkoju už galimybę pasidalinti savo nuomone.

Tai yra normalu, kad tai, kas su Jumis atsitinka, pasireiškia būtent artimuose santykiuose. Nes tokiuose intymiuose santykiuose, kaip darbe, socialinėje aplinkoje, mes labiau mokame išlaikyti veidą. Ypač tie, kas kilę iš problematiškų šeimų. O artimiausi santykiai mus paliečia giliausiai, reakcijos yra stipriausios ir pasireiškia tokios, kokios iš tiesų yra.

O reakcijos Jūsų irgi yra visiškai normalios. Normalios turiu omenyje tai, kad tai nėra sveikos ir santykius stiprinančios reakcijos. Tačiau yra visiškai normalios turint omeny Jūsų bagažą iš vaikystės. Tai, ką aprašėte, rodo, kad Jūs patyrėte beveik atšiauriausią įmanomą atstūmimą iš tėvų pusės. Tėvai jus paliko pas senelius ir tokiame amžiuje vaikui tai be galo sunkiai pakeliama situacija. Jūsų mama mirė ir taip Jus galutinai apleido. Tėvas apleido Jus net gyvendamas kartu, ignoruodamas ir nebūdamas tuo tėčiu, kurio reikėjo vaikui, o dar be mamos. Be to, jis neapgynė Jūsų kaip savo vaiko ir nuo kitos savo žmonos atšaurumo. O pamotė irgi netapo ta motinos figūra, kurios Jums taip reikėjo.

Aš Jus labai užjaučiu ir labai atjaučiu, kad Jums teko patirti tokią didelę apleistumo traumą vaikystėje, kuri buvo pakartota kelis kartus, t.y. dar pagilinta. Kartu patyrėte ir išdavystės traumą – tėvai turėjo būti tais gerais tėvais, bet jais nebuvo. Nors ne todėl, kad nenorėjo. Tiesiog nemokėjo ir nežinojo kaip, greičiausiai patys turėjo tokias pačias vaikystės traumas.

Turint tokias traumas, kaip Jūsų, Jūsų aprašomos reakcijos yra iš esmės normalios reakcijos. Iš esmės bet kuris kitas vaikas, augęs tokiomis pačiomis sąlygomis ir patyręs tai, ką patyrėte Jūs, turės tokias pačias reakcijas į situacijas, kuriose Jums atrodo, kad Jūsų partneris Jus nori irgi palikti.

Tokiose situacijose Jums to sąmoningai nevaldant, atsigamina vaikystėje patirti jausmai, kai Jūs paliko mirdama mama ir kai išdavė tėvas ir pamotė. Tai reiškia, kad Jūs 90% tuo metu patiriamo jausmo iš tiesų patiriate tai, ką patyrėte tuomet, būdama vaikas, ir to negalėjote išjausti, nes nesubrendusiai vaiko psichikai to buvo tiesiog per daug. Įsivaizduokite, kad tik 10% patiriamo jausmo yra tas tikrasis situacijos sukeltas jausmas. Jei tose pačiose situacijose teturėtumėt tik 10% to jausmo stiprumo, kurį patiriat, tai juk greičiausiai sugebėtumėt tvarkytis konstruktyviai, ar ne?

Todėl geriausia, ką galiu patarti Jūsų situacijoje – tai kiek įmanoma susižinoti viską, ką įmanoma apie baimę būti paliktai vienai. Ir tada stebėti, kaip jinai reiškiasi Jūsų elgesyje. Tiesiog stebėkite, kas tuomet įvyksta su Jumis, Jūsų viduje, sekundės dalį prieš tai, kai imate elgtis destruktyviai. Pasistenkite įvardinti tai konkrečiu sakiniu, pavyzdžiui “bijau, kad partneris paliks mane vieną“, ar pan. Labai svarbu atkapstyti mintis, kurios užkuria elgesį, kuris iššauna automatiškai kaip apsauginė ginkluotė, kad tik su jumis neduok dieve neatsitiktų kažkas baisaus, tas… kas ir slypi tose apšaudymus paleidžiančiose mintyse.

Stenkitės kiek įmanoma dirbti su savo vaikystės trauma būti palikta ir apleista. Jūs nepasirinkote tokios vaikystės ir tai yra ne jūsų kaltė, kad gavote tokį paveldą, kokį gavote. Bet deja, Jūsų atsakomybė yra save gydyti, save pažinti ir kelti, stotis ant kojų. Kadangi Jūsų trauma yra didelė, tai gali būti vienas iš rimčiausių Jūsų gyvenimo darbų – gydyti savo sužeistą mažo vaiko sielą ir suteikti jai tai, ko nesuteikė tėvai. Ir taip pačiai perkurti save į pilnavertį žmogų.

Kryptys, kuriomis patarčiau dirbti: priimti savo tėvus tokius, kokie jie buvo ir yra, priimti savo istoriją tokią, kokia ji buvo, priimti save tokią, kokią Jus padarė Jūsų istorija, suvokti, kokias žaidzas Jumyse sukėlė jūsų apleistumas vaikystėje, gerai papykti ant tėvų už tai, ką jie Jums padarė, kažkokiu momentu jiems atleisti, išmokti save nuolatos stebėti, atpažinti pasikartojančias labiausiai dirginančias situacijas, išanalizuoti, kuo jos panašios, kokios mintys-provokatorės jas paverčia sprogstamosiomis, susikurti planą, ką darysite, kokius sveikus alternatyvius reagavimo būdus pasirinksite tam momentui, kai galva vėl pradės sproginėti, išmokti sau atleisti, kai ir vėl Jūsų žaizdos pasireikš stipriau nei sveikas protas, atsiprašyti kitų žmonių už savo elgesį, kantrybės dirbant su savimi, išmokti save pagirti už kiekvieną menkiausią pasiekimą, atrasti savyje savo vidinį vaiką ir išmokti jį paguosti, išmokti būti savo vidiniam vaikui ir tėvas ir motina. Ir kantriai ir nuolankiai mokytis mylėti save.

Kadangi Jūsų situacija vaikystėje buvo tikrai labai sudėtinga, neslėpsiu – blogiau galėjo tebūti tik jei abu tėvai būtų nusižudę. Tai yra tikrai labai sunkūs ir dideli išgyvenimai mažam vaikui… Todėl pačiai prisiliesti prie savo neišgyventų jausmų vaikystėje gali būti per sudėtinga užduotis. Todėl labai siūlyčiau susirasti specialistą, geriausiai tokį, kuris turi patirties dirbant su vaikystės traumomis ir kompleksiniu potrauminiu streso sindromu, ir tai daryti kartu su profesionalia pagalba. Tiesiog turite neleisti sau save retraumatizuoti dar sykį, kad dar nepagilintumėte traumos.

Tuo pačiu su specialistu pasieksite ir dar vieną labai svarbų uždavinį, kurio dar nepaminėjau (lygtai būtų maža to, ką išvardijau?!) – išmoksite saugaus prisirišimo prie žmogaus. Nes to neturėjote galimybės išmokti savo vaikystėje, be ko santykiai su artimiausiais žmonėmis visada yra problematiški.

Visa tai darydama neutralizuosite apšaudymus sukeliančias mintis ir palaipsniui mažinsite 90% iš vaikystės atsinešto jausmo stiprumo. Netgi pradėjus dirbti su viena iš užduočių greičiausiai pastebėsite pokyčius.

Kai kurie profesionalūs psichiatrai ir psichologai laikosi nuomonės, kad didžioji dalis sutrikimų yra dėl neišgydytų vaikystės traumų arba kaip kompleksinio potrauminio streso sindromo pasekmė. Taip kad gydydama savo traumas tuo pačiu kelsite savo imunitetą prieš psichikos ligas.

Jūs jau turite labai daug to, ko Jums reikės šiame kelyje – Jūs jau labai gerai pajautėte, kur skypi Jūsų problemų ištakos, Jūs ieškote išeities, keliate klausimus, Jūs jau kuriate artimus santykius, Jūs jau pastebite savo elgesį ir kas su Jumis darosi. Jūs jau turite šiltus santykius su broliu, mokate kurti santykius su kitais žmonėmis.

Apkabinu Jus virtualiai, ir Jumyse tūnantį mažą vaiką, kuris matė per daug skausmo, išdavysčių, neteisybės, buvo paliktas likimo valiai, išgyveno per daug streso ir negavo visko to, ką vaikai gauna vaikystėje – su begaline atjauta ir tikėjimu Jūsų stiprybe ir užsispyrimu pastatyti savo vidinį vaiką tvirtai ant kojų.

O tada šypsositės ir žinosite, kad pati pastatėte save ant kojų.

Eadweard Muybridge nuotrauka “Moteris su vaiku“, Wickimedia Commons

Užduokite man klausimą

Jeigu Jus asmeniškai palietė temos, kuriomis dažniausiai rašau, kviečiu siųsti man klausimus. Kiekvieną savaitę išrinksiu vieną klausimą ir į jį atsakysiu viešai čia. Klausdami sutinkate, kad Jūsų aprašyta situacija bus paskelbta viešai. Vardai, elektroninis paštas ar kitos asmeninės kontaktinės detalės kartu skelbiamos nebus.

Temos, kuriose, manau, turiu daugiausia žinių ir galiu padėti:

1. narsicizmas
2. priklausomybė nuo santykių
3. vaikystės traumos
4. kompleksinis potrauminio streso sindromas
5. manipuliavimas

Rašykite lietuviškomis raidėmis, savo situaciją ir klausimą siųskite man elektroniniu paštu vida_c@hotmail.com. Temos eilutėje būtinai nurodykite “Savaitės klausimas“.

Laukiu Jūsų laiškų!

Almos Pater nuotrauka iš Wickimedia Commons

Konsultacija: Nesiseka santykiai su vyrais poroje

Klausimas: Labai prašau pagalbos, esu 30-ies metų. Gyvenu užsienyje, susipažinau su lietuviu draugu ir persikrausčiau pas jį gyventi į kitą miestą. Kartu gyvename metus laiko. Dažnai pykstamės ir dėl visko lieku aš kalta. Problema ta. kad jį labai myliu ir norėčiau pragyventi su juo daug daug metų… Tačiau kartais jo elgesys ir nepagarba mane labai skaudina. Namus tvarkau aš viena, valgyt darau aš viena, dirbam abudu, jis gali grįžti iš darbo ir iškart išvažiuoti kažkur manęs nė neperspėjęs.. Aš vieną kartą taip padariau, tai nesišnekam jau trečia diena, aš stengiuosi šnekėti, klausti kas yra? Jo atsakymai trumpi ir tik kaltinimai man… Jaučiu, kad sergu depresija, nebevalgau nieko, mintys sukasi, kad nebenoriu gyventi nes nematau gyvenimo prasmės. O mano problema ta, kad man niekada nesisekė užmegsti gerų santykiu, vis kažkas būdavo su jais ne taip… Nžn gal problema manyje… Su šituo vaikinu labai pasikeičiau, pasidariau gera, mečiau rūkyti, esu mylinti ir atsidavusi jam šimtu procentu, stengiuosi viską daryti, kad tik jam patiktų… Nebeturiu savo gyvenimo, neturiu čia draugų, bijau, kad vieną gražią dieną sau ko bloga nepasidaryčiau… Mąstau, gal išsikraustyti ir pradėti gyvenimą vienai, bet ar čia išeitis, kai myli žmogų? Manau reikia spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti, nežinau, patarkit man ka nors.

Ačiū,
Loreta (vardas pakeistas)

Be originalaus psichologo atsakymo į šį klausimą, noriu pridurti dar kelias pastabas nuo savęs.

Visiškai pritariu Jurio Belte išsakytai nuomonei, kad pradėkite gerbti ir save. Noriu pridurti nuo savęs. Jūs daug investuojate į santykius – persikėlėt, kenčiate draugo nepartnerišką ir jums nepriimtiną elgesį, ir toliau stengiatės dėl šių santykių – ieškote pagalbos santykiams, nors pagalbos labiausiai reikia, greičiausiai, Jums pačiai (sprendžiant iš jūsų aprašytos būklės).

Praplėsdama Jums jau duotą atsakymą, noriu paskatinti atlikti kelis praktinius dalykus, kurie padės pamatyti situaciją galbūt kiek aiškiau.

Panašu, kad Jums visiškai nepatinka ten, kur esate. Tačiau, kaip ir mes visi, stengiamės įžiūrėti gerąją santykių pusę, toliau dėl jų stengtis, sunkiomis minutėmis remtis romantiškais prisiminimais ir viltimis apie gražią ateitį ir pan. Tai, kas neigiama, stengiamės tarsi kiek nustumti, sumažinti, nematyti.

Taip yra dėl kelių priežasčių. Tarp jų – nenoras būti tuo žmogumi, kuris iš musės padaro dramblį, nenoras pasirodyti nedėkingu už tuos visus gražius momentus, kurie tikrai buvo. Bet stipriausias, pasąmoningai veikiantis argumentas yra vengimas pamatyti tiesą. Nes tiesa iš tiesų yra tokia skaudi, kad yra baisu ją pamatyti ir suvokti. Mes vengiamos tiesos keliamo skausmo.

Todėl aš pasiūlysiu tau nusiteikti tam, žinoti, kad lengva nebus, tačiau visgi leisti sau pajausti visus jausmus, kuriuos iš tiesų jauti visose tose situacijose, kurios tave skaudina. Nesiūlau jų iškart destruktyviai išreiktšti pasiunčiant draugą po velnių ar pan., bet tiesiog duoti sau leidimą pajausti savo jausmus.

Jei tai atrodo labai baisu, reikia pirma nusiteikti, kad skaudės, tačiau duoti sąmoningą leidimą sau pajausti skaumą. Žinokite, kad šis skausmas, nors bus sunkus jausmas, jis Jūsų nenužudys. Garantuoju.

Galite nusistatyti žadintuvą, kuris suskambės po 5 ar 15 ar 50 min., ir tai bus ženklas nustoti jausti. Tiesiog iš anksto žinosite, kad tas skausmas nesitęs amžinai. Jūs sau suteiksite tik tam tikrą langą skausmui priimti. Ir jūs to lango ilgį kontroliuojate.

Kai jau darysite nebe pirmą kartą, ir drįsite eiti toliau, galite pakviesti savo jausmus. Tai yra leisti jiems ateiti pas jus visu stiprumu, nevaržomai. Galite įsivaizduoti, kad tai kaip cunamis, kurio bangai jūs sąmoningai leidžiate jus užlieti. O jūs stovite kaip stovėjusi, kaip koks stulpas valčiai pririšti, banga per jus persirita, bet jums nieko nenutinka. Ir jūs iš anksto žinote, kad nieko nenutiks. Tik leisite tai bangai jus aplieti, iš išorės ir iš vidaus, ir sušlapti, t.y. patirti savo pačios jausmus visu stiprumu, nebėgant ir nevengiant, kokio stiprumo jie bebūtų. Juk jūs jau žinote, kad jie nenužudo ir jie netrunka amžinai.

Įdomu tai, kad net pirmą kartą sąmoningai leidus savo visiems negatyviems jausmams, susijusiems su konkrečia situacija, pasireikšti, tarsi juo kviečiant, pastebėsite pati, kad tai trunka žymiai trumpiau, nei mes manome iš pradžių. Skausmas gali būti didelis, bet jis baigiasi anksčiau, nei suskamba žadintuvas.

Gali būti, kad šių praktikų metu pamatysite, kiek jūs padarėte dėl savo draugo ir toliau darote, o jis nedaro nieko. Gali būti, kad draugas irgi daro, ir tam sunaudoja daug jėgų, bet jūs abu dirbate ne ta kryptimi. T.y. tiek tu, tiek jis darote daug, tačiau darote ne tai, ko reikia kitam partneriui tam, kad jis jaustųsi mylimas, priimtas, kad jis gyvena partnerystėje.

Kai nuslūgs jausmų banga, paskirkite pusiau dalykinį susitikimą savo draugui pasikalbėti tema “ko tau ir man reikia iš partnerystės, kad joje jaustumėmės gerai“, ir išsisakykit kiekvienas. Gali būti, kad toks dalykinis “susirinkimas“ duos labai daug įžvalgų. Galbūt jūs pati pamatysite, kur be reikalo švaistote savo jėgas, galbūt kai kas iš to, ką darote, jūsų draugui yra nebūtina ar net nereikalinga. Galėsite iš karto nustoti daryti. Arba pradėti daryti tai, ko jam reikia.

Lygiai taip pat pamatysite, ar draugui įdomu, ką jūs galite pasakyti šia tema, ar jis klauso, ar daro išvadas. Galbūt jis labai apsidžiaugs, kai gaus iš jūsų detalią instrukciją, kaip su jumis elgtis, kad jaustumėtės mylima.

Gali būti ir taip, kad pajautusi visus savo jausmus, išvysite ir paveikslą, kurio nenorėjote matyti – jūs duodate, jis ne. Ir nenori stengtis. Tuomet užduokite sau klausimą – kokio gyvenimo partnerystėje aš noriu? Galite susirašyti sąrašą, kas jums svarbu. Galite šalia pasižymėti, ką turite, o ko ne.

Gali būti, kad persikėlusi į kitą miestą, nepadarėte namų darbų pamokai “ką turiu padaryti, kad jausčiausi laiminga“. Kai turime partnerį, mes dažnai užkrauname ant jo be galo didelius lūkesčius – taigi jis atsakingas, kad aš būčiau laiminga. Ir manome, kad nuo šios nebeturime nei kiek stengtis dėl savo asmininės laimės jausmo. Nes jau yra atpirkimo ožys.

Tačiau viena, tai yra per didelė atsakomybė kitam žmogui, antra, iš kur jis gali žinoti, kaip jus padaryti laiminga? Be to, ne viską gali suteikti vienas žmogus, kad ir koks nuostabus būtų, ir kiek besistengtų.

Jis negali atstoti dešimties draugių, negali būti ir mėgstama kavinė, ir mėgstamas hobis, negali būti ir jūsų laisvalaikis, ir t.t. ir pan. Todėl pasakykite sau: “atleidžiu tave, mano mylimas žmogau, nuo darymo mane laiminga pareigų“. Ir susidarykite sąrašą, ko reikia jums, kad būtumėte laiminga, jei, tarkime, gyventumėte viena. Su didele valia ir ryžtu vykdykite vienas po kito veiksmus, kurie laimingina Jus.

Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau iš jūsų pasisakymo. Panašu, kad nesate nusistačiusi ribų asmeniniuose santykiuose. T.y. ką toleruosite, o ko ne. Kas jus priimtina, o kas ne. Pergalvokite savo asmenines ribas. Ir jų laikykitės praktiškai. Pvz. draugas primeta jums padaryti kažką, su kuo nesutinkate, jam taip ir pasakykite. Taip, gali būti, kad santykius sugadinsite visiškai, yra tokia rizika. Bet argi ta vieta, kur dabar esate, jums patinka? Tačiau gali būti, kad įnešite sveiko vėjo. Ir po tokio pasisakymo abu pasiskirsite dar vieną “susirinkimą“ tema “Ką daryti, kai reikia tą atlikti, o nei vienas nenori?“, ir jo metu ieškosite išeičių iš esamos situacijos, kai gerbiamos yra abiejų iš dalyvaujančių asmeninės ribos.

Nebijokite sugadinti to, kas ir taip blogai. Bijokite tame likti ilgam.

Gali būti, kad įnešusi į santykius sveiko skersvėjo, nusistatysite sveikesnes tarpusavio ribas, taip leisdami sveikti tiek abiems žmonėms, tiek ir jų santykiams. Sėkmės!