Keli sėkmingos psichoterapijos štrichai

Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“, kuriose kalbama apie sėkmingą psichoterapiją:

“Individo ugdymo programose ir ypač psichoterapiniame procese sėkmingas autoriteto veikimas reiškia pusiausvyros tarp proceso ir struktūros suradimą. Psichoterapeutas ar mokytojas turėtų turėtų skatinti asmens spontaniškumą, vitališkumą, aktyvią saviraišką ir įsitraukimą į įvairius procesus. Dalis blogo vadovavimo ir mokymo, dalis psichinių sutrikimų siejama būtent su užstrigimu ar energijos nebuvimu, nuoboduliu ar kančia dėl subjektyviai patiriamos izoliacijos. Išgijimas tokiais atvejais reiškia įsitraukimą į įvairius procesus, entuazmą ir norą dalyvauti, procesualumo vertinimą ir galiausiai savęs kaip kintančios būtybės įsisąmoninimą.“

Nuotr. aut.

“Autoritetas, grindžiamas racionalumu, taisyklėmis ir teise… Psichoterapijoje ši autoriteto raiškos forma irgi egzistuoja. Priklausomai nuo teorinės paradigmos, kuria grindžiama patologijos ir asmens išgijimo samprata, egzistuoja taisyklių modeliai, yra sudaromos sutartys tarp psichoterapeuto ir kliento. Šie dalykai vienaip ar kitaip reguliuoja psichoterapinį procesą. Pavyzdžiui, terapinis kontaktas reiškia, kad terapeutas paaiškina apie proceso tvarką, sesijų dažnumą, gydymo trukmę bei kitus dalykus, tarp kurių itin svarbus yra susitarimas dėl terapinio tikslo ir vaidmenų aiškumas.“

Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.

Raimundas Milašiūnas “Psichoanalizė“

Tai nėra lengvas laisvalaikio skaitalas. Nors parašytas labai paprastai. Trumpi sakiniai, trumpi skyreliai. Kaip vadovėlis – negali trokšti geriau! Užtai autorius, mano nuomone, nusipelnė labai didelio pagyrimo. Labai vertinu žmones, kurie nesislapsto už tarptautinių žodžių žodyno. Dar labiau vertinu žmones, kurie geba sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai. Tai yra esminis kriterijus, siekiant nustatyti, ar pats žmogus gerai suvokia tai, apie ką kalba.Taigi, šiuo atžvilgiu autoriui didelė pagarba ir aukščiausias įvertinimas. Galiu tik parekomenduoti šią knygą. Bet su viena iš šių sąlygų – arba jums reikia mokytis psichoanalizės, arba jūs domitės psichologija. Bet pastaruoju atveju jūs turite būti jau gerokai pažengęs laisvalaikio psichologas. Nors parašyta paprastais sakiniais, man ši knyga pasirodė įkandama tik po ilgamečio domėjimosi ir skaitymo psichologijos temomis.Tik su tokiu bagažu ir galėjau įvertinti išgrynintą iki kaulų smegenų tekstą. Kuris tik iš pažiūros gali pasirodyti be galo paprastas. Už kiekvieno sakinio slypi knygos apimties žinios.Smagu, kad tokio lygio knygų yra lietuvių kalba. Kuri yra ne išversta, o originalus lietuvio lietuviškai sukurtas turinys.Čia kaip su namo statybomis. Beveik kiekvienas gali kažką sumesti iš krūvos statybinių medžiagų. Kas pašiūrę, kas tvartą. Bet nedideliam, funkcionaliam, jaukiam, ekonomiškam ir estetiškam namui teikia talentingo architekto.Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.

Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.

Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.

Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.

Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.

Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.

Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.

1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės

———

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.

Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.

Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.

Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.

Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.

Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.

Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.

Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.

O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.

Dedikacija

Vakar staiga dingtelėjo, kad visi normalūs knygų rašytojai įrašo dedikacijas. O aš kadangi rašiau pirmą kartą, tai ir pamiršau. Įgūdžių nėra dar (kaip etatinės knygų rašytojos).

Tada pagalvojau, o kamgi aš būčiau dedikavusi knygą, jeigu būčiau laiku prisiminusi apie dedikaciją? Vaikams, kurie kentėjo, kai aš rašiau ant McDonalds čekio kol jie valgė hamburgerius, knygų iš manęs nereikia. Jie verti ne dedikacijos, o atsiprašymo už mano nederamą kaip mamos pareigų atlikimą. O va McDonaldui už metro ilgumo ir platokus čekius, kuriuose daug baltos vietos, tikrai jaučiuosi dėkinga. Nes buvo ant ko pagauti tuo momentu užėjusį įkvėpimą. Bet dedikacijos McD vis tiek nenusipelnė.

Pagalvojau, kad iš tiesų turėčiau šią knygą dedikuoti visiems narcizams, kurie pasirodė mano gyvenimo kely ir sunkiai, skaudžiai, labai skaudžiai išmokė mane, kas yra narcisizmas. Bet jie visi yra gyvi, tai kažkaip neišeina. Po to iš teismo neišeičiau ir turėčiau bijoti keršto. O jie nepamiršta.

Tad jeigu mano patirtas skausmas susidūrus su narcizais ir turėjo kažkokią prasmę, tai didžiausia prasmė ir mano geriausias kerštas visiems narcizams yra mano knyga apie juos. Kad Jūs galėtumėt apsisaugoti.

Todėl jei ir bus antras leidimas, tai ir jis liks be dedikacijos.

Knygos ištrauką galite paskaityti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/narcisizmas/

 

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

K. Golod “Drąsa būti savimi”

Knyga susiskaitė lengvai, bet neslėpsiu, pirmus du trečdalius reikėjo save paskatinti skaityti. Buvo toks jausmas, kad skaitau Švietimo ministerijos penktokams išleistą brošiūrą apie tai, kaip eiti pas psichologą visai nebaisu.

Va jeigu jus kankina ši baimė, tai knyga pats tas. Tik manau, gal nereiktų tikėtis, kad psichologas tikrame gyvenime taps draugu. Tai vienas iš elementų, kur knyga staiga pakeičia pasakojimo žanrą ir tampa apysaka.

Va tas paskutinis trečdalis buvo žymiai įdomesnis nei pirmi du. Jeigu ištversite tokią ilgą įžangą.

Pora netikėtų posūkių irgi yra. Prisipažinsiu, ir ašarą porą sykių nubraukiau. Ir buvo smalsu skaityti toliau, kas bus.

Mano akį labai dirgino tekste prikaišioti smailai. Kai kuriose vietose jie tiesiog labai netiko. Mobilaus telefono ekrane tinka, o va knygoje kietais viršeliais erzina.

Pabaiga buvo kiek išsikvėpusi. Paskutiniame trečdalyje pagaliau įsisukęs veiksmas tarsi žadėjo netikėtesnę atomazgą, tad jos nebuvimas kiek nuvylė.

Kažkaip net nepatogu rašyti tokį kritišką atsiliepimą. Vistik pats reiškinys – lietuviškų autorių knygos – labai sveikintinas. O galimybė atsikeršyti artėja (past. autorei). 😉

Visgi taip ir nesupratau, apie ką knyga ir kokia jos esmė. Gal visgi tikrai didaktinė brošiūra apie tai, kad eiti pas psichologą visai nebaisu?

Kaip ir nesupratau, ar vistik brolis buvo susituokęs su seserim?

Knyga atiduota leidyklai

Na štai ir atėjo tas momentas. Šiandien išsiunčiau knygą apie narsicizmą į leidyklą. Neįtikėtina. Kažkaip net nesitikėjo, kad tas momentas išvis kada nors ateis. O jis vat ėmė ir atėjo.

Tai va, galima pradėti švęsti Kalėdas. Ir džiaugiuosi, ir didelis įsipareigojimas nuo pečių nukrito.

Juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau ir va, iškart čia rašau. O nerašiau beveik nieko visą tą laiką, kol rašiau knygą, t.y. apie pusę metų. O kiek turėjau ką pasakyti! Ir kaip norėjau rašyti! Bijojau išlieti kūrybinę energiją ir tą dieną nieko nebegalėti rašyti knygai. Tad kai tik užeidavo noras rašyti čia, iš karto puldavau rašyti į knygą. Nukreipinėjau energiją į vieną didelį tikslą.

Užtai čia ir buvo taip tylu. Na, dabar, tikiuosi, atsiimsiu.

O juokingiausia tai, kad tik išsiunčiau knygos rankraštį į leidyklą, ir iš karto turiu puslapį – du minčių, ką dar reikės papildyti, patikslinti antrame leidime. Apskritai, dar būčiau rašius ir rašius, plėstis yra kur, ir turiu ką pasakyti. Bet kažkur yra tas momentas, kai reikia sustoti.

Tai va, jis ir buvo šiandien.

Galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tekstu, kuris gimė. Jis nenurašytas nei iš vienos knygos užsienio kalba, o daugybė informacijos, kurią pavyko susirankioti iš skirtingiausių šaltinių bei išvados, prie kurių priėjau analizuodama šį reiškinį pati, susidėliojo į gražų ir tvirtą rėmą.

Dabar nekantrauju, kada galėsiu pasidalinti, kaip atrodys viršelis ir kai galėsiu įdėti nuorodą į šį blog’ą kur galėtumėt knygą įsigyti.

Labai tikiuosi, kad mano knyga padės nors vienam žmogui. Bet kuriuo atveju, už prieinamesnę kainą nei konsultacija žymiai išsamesnė informacija bus prieinama didesniam skaičiui žmonių.Belieka tikėtis, kad ji atneš naudos skaitytojams. Nekantrauju!

 

Juodai baltas mąstymas

Ne viename straipsnyje esu skaičiusi, kaip toks suabsoliutintas mąstymo būdas laikomas mąstymo klaida. Jei gerai pamenu, tą skaičiau ir Michail’o Litvak’o knygoje “Kaip sužinoti ir pakeisti savo likimą“. Ten jis plačiai rašo apie mąstymo klaidas.

Beje, anksčiau, kai dar kaip tipinė nuo santykių priklausanti, bandžiau pakeisti kitus žmones, ir kišau šią knygą paskaityti vienam iš mano narcizų, tai jis labai aktyviai išsisukinėjo.

Matyt, kažką nujautė, nes būtent toks, be atspalvių, mąstymas yra būdingas narcizams. Dar būna, kad paaugliams ir vaikams būna. Tai tik įrodo, kad narsicistinis būdas yra tam tikros asmenybės dalies užstrigimas vaikystėje.

Narcizai įvykius, žmones, pasaulį suvokia tik arba kaip baltus arba juodus. Arba dievina žmogų ir mano, kad jis yra šventasis be dėmelės, arba mano, kad jis yra piktavalis, kuris siekia jo sunaikinimo ir nuo jo reikia gintis atominėmis bombomis.

Šį asmenybės sutrikimą turintys žmonės nepažįsta vidurio. Kad yra ir geltona, ir raudona, ir labai daug violetinės atspalvių. Kad kitas žmogus yra labai geros širdies, tačiau labai išlaidus. O dar kitas yra griežtas, bet teisingas. Jie atspalvių nemato.

Todėl derybos su narcizais yra neįmanomos nei asmeniniame, nei darbiniame kontekste. Nes kompromisas yra panašesnis į skiautinį. Kur vienas auditinio gabalas vienokio rašto, o kitas – kitokio. Vienas punktas naudingesnis vienai pusei, kitas -kitai. Vienoje situacijoje vienas nusileido, kitoje – kitas. To narcizas nesupranta. Jeigu bent vienu punktu nusileisti tenka jam, visas sąrašas jo galvoje pavirto į juodą. Jis traktuoja kaip pralaimėjimą, ir tas, prieš kurį tai įvyko, irgi tapo blogas.

Žinau narcizų, kuriems vienas žodis ne toks, ne taip pažiūrėjo, ne tą pasakę, ko jam tuo momentu reikėjo ir viskas, priešas visam gyvenimui. Narcizai suvokia šią žemę ir šį gyvenimą kaip labai pavojingą vietą, kur už kiekvieno kampo tyko mirtinas pavojus. Tokia scena tiktų siaubo filmui. Todėl juodą spalvą narcizas įžiūri dažniau nei baltą.

Baltą mato tik sudievinimo laikotarpiu, dažniausiai kai įsižiūri merginą ar vaikiną, pradinėje pažinties fazėje. Kai narcizas pamano, kad šitas žmogus yra visa tai, ko jam taip šiame gyvenime trūko, ir kuris jį išgelbės iš jo paties galvoje vykstančios siaubo filmo scenos.

Apie tai, kada laikinas baltasis persiverčia į neišplaunamą juodąjį – atskirame įraše. Sekite spaudą, taip sakant.