Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

Pasakysiu iš karto. Po pirmos knygos ši knyga man pasirodė daug geresnė ir įdomesnė. Manau todėl, kad antroji knyga kiek giliau leidžiasi į žmogaus vidų. Gaila, tačiau antrai knygai suprasti būtina būti perskaičius pirmąją.

Antra knyga iš esmės yra Kristiano Grėjaus savęs pažinimo ir keitimosi istorija. Pirmoje knygoje apie jo ypatingai žiaurią vaikystę pas prostitutę biologinę mamą bei siaubas, kurį jis patyrė tuomet, papasakota tik tiek, kiek to reikėjo pagrįsti jo sadizmui bei faktui, kodėl jis nesileido liečiamas.

Šioje knygoje žymiai giliau, lyginant su pirma, paliečiama ši tema bei jo pastangos keistis. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, tai nėra kapstoma labai giliai, greičiau tiksliai tiek, kiek reikia istorijai palaikyti ir nei žodžio daugiau. Visgi, mano nuomone, pagrindinė šios knygos gija ir yra jo gijimo, jo keitimosi istorija.

Kaip Kristianas, patyręs aukščiausio laipsnio išdavystę ankstyvoje vaikystėje bei retraumatizavimą paauglystėje, sąmoningai siekia perlipti nepasitikėjimą kitais žmonėmis ir siekia žengti į jam nepažintą žemę. Kurioje žmogus gali pasitikėti kitu žmogumi, bent jau tiek, kad leistųsi liečiamas.

Man patiko, kad knygoje Kristiano veikėjo lūpomis atspindėta, kad vidinis keitimasis yra sąmoninga žmogaus valios išraiška suvokus žalojančios vaikystės patirties įtaką suaugusiojo gyvenimui. Kai žmogus prisiima atsakomybę keisti tai, ką iš jo padarė jo sunki praeitis.

Nors iš principo ši knygų serija yra šiuolaikinė stebuklinė pasaka, joje pagrindinis veikėjas kapoja devynias galvas nebe slibianams, o savo nepasitikėjimui, negalėjimui prisileisti kitų žmonių arčiau savęs, keisdamas jam nepriimtinus vaikystės modelius vardan to, kad galėtų gyventi pilnatviškesnį gyvenimą.

Man patiko, kad jo vidiniai pokyčiai neparodyti kaip savaiminiai. Jie kyla iš sąmoningai daromų veiksmų, kuriais jis išstumia save iš komforto zonos ir pastato save į situacijas, kurios jam iki tol kėlė didžiausią siaubą. Man patiko, kad jis tai daro žinodamas, kodėl ir ką jis daro. Ir dar, man patiko, kad tie pakyčiai neįvyksta žaibo greičiau ir kažkaip stebuklingai, o kad tai yra panašiau į prakaito liejimą sporto salėje, kai žmogus turi kartoti nepatogius veiksmus tam, kad savyje išugdytų naują savybę ir taip atvertų iki tol nepažintas artumo su kitu žmogumi erdves.

Man patiko, kad šioje knygoje nors ir paprastai, tačiau gerai atvaizduota, kokio lygio kančias po daugelio metų sukelia vaikystėje patirtas apleistumas ir fizinis smurtas.

Gaila tik, kad kaip ir pagrindinės turėjusios būti veikėjos Anos Stil vidinis peizažas yra žymiai mažiau išbaigtas ir vystosi žymiai mažiau, nors šiokių tokių vidinio brendimo požymių užuomazgų lyg ir esama.

Nors ši knyga išlieka lengvo komercinio pramoginio turinio knyga, tačiau nelengva, bet sėkminga vidinio keitimosi istorija daro ją vertingą. Tada ir pirmoje knygoje aprašyti iškrypimai staiga įgyja tarsi kažkokį pateisinimą, bent jau kažkokią prasmę.

20160120_101349

 

Knyga “50 tamsesnių atspalvių“

50 pilkų atspalvių. Knyga

Kadangi mano visos draugės didžiai susirūpinusios, kaip aš čia esu praleidusi esminę XXI amžiaus sensaciją ir vis dar neskaičiusi “50 pilkų atspalvių“, sunešė man 5 (!) šios serijos knygas, supratau, kad tikrai turiu draugių. Ir tai man yra pati geriausia žinia, susijusi su šia knyga.

Ką galiu pasakyti – ši knyga yra viena nesibaigianti sekso scena. Tai ir yra vienintelė jos sensacija. Kad kažkas ėmė ir taip labai tiesiai šviesiai ir gana techniškai surašė vieną sekso sceną po kitos. Tarp scenų dažniausiai nėra net 30 minučių tarpo, per kurį vyriškas organizmas turėtų atsigauti. Nes p. Grėjui to nereikia, jis žvėris žmogaus kailyje. Deja, ir kita prasme.

Knygoje šiek tiek daugiau skiriama dėmesio tam, kodėl Kristiano Grėjaus seksualiniai polinkiai yra tokie, kokie yra negu filme. Tačiau tik tiek, kiek būtina palaikyti fabulą. Apskritai šioje knygoje visų veikėjų portretai yra stebėtinai buki ir neišvystyti. Jie tereikalingi tiek, kiek tai būtina dar vienam lytiniam aktui aprašyti.

Pasakysiu atvirai – knygai artėjant į pabaigą ir skaitant 178 sekso sceną darosi nuobodu ir norisi žiovauti. Na, šiek tiek vienoje scenoje intensyvumas padidinamas, bet skaityti tokią storą knygą vien dėl to tikrai neverta.

Praėjo kelios savaitės po to, kai perskaičiau šią knygą, ir vienintelis išlikęs įspūdis – kad apie tai rašo. Sakyčiau, kaip knygai gerokai per mažai. Nors tikrai meluočiau, jeigu neprisipažinčiau kad, knyga buvo įtraukusi į skaitymo procesą. Ir vistik, jeigu jau kalbėti apie apie pilkus atspalvius, tai ta tema man žymiai labiau patiko Rūtos Šepetys knyga “Tarp pilkų debesų“ (ang. Shades of grey)

Kas yra gerai, lyginant su filmu, tai, kad knygoje nesijaučia, kad sadomazochistinis seksas yra kažkoks gėris ir nauja miegamųjų mada, kurios reiktų siekti. Knygoje geriau perteikta tai, kad noras suteikti kitam žmogui skausmo yra labiau problema nei super karštas dalykėlis, kurį būtina praktikuoti kiekvienam šiuolaikiniam seksualiai aktyviam žmogui.

Kadangi jau esu perskaičiusi ir antrą dalį, galiu pasakyti, kad antra dalis yra žymiai geresnė, tiesiog stebėtinai geresnė. Tad pirmąją rekomenduoju skaityti tik tiems, kurie, pamatę knygų storumą, neišsigando idėjos perskaityti bent jau dvi iš jų.

11223632_1103319966359947_4273336983990374357_n

50 pilkų atspalvių. Knyga

Žmogiškojo magneto sindromas

Ross Rosenberg´as
Ross Rosenberg´as

Ross Rosenberg, JAV dirbantis psichoterapeutas, parašė knygą “Žmogiškojo magneto sindromas arba kodėl mylime žmones, kurie mus skriaudžia“ (ši knyga išleista anglų kalba ir kolkas į lietuvių kalbą nėra išversta). Jis, remdamasis savo patirtimi, išvedė teoriją, kodėl narcizai  ir nuo santykių priklausantys žmonės nuolatos susieina į porą. Pavadino ją “Žmogiškojo magneto sindromu“.

(C) ManoTikrasGyvenimas. Galite naudoti tiek schemą, tiek tekstą su aktyvia nuoroda į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com
(C) ManoTikrasGyvenimas. Galite naudoti tiek schemą, tiek tekstą su aktyvia nuoroda į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com

Jis skalėje pažymėjo dvi savybes, kiek žmonės yra linkę rūpintis savimi ir kitais. Šioje skalėje 0 reiškia žmogų, kuris tiek pat vienodai rūpinasi ir savimi, ir kitais. T.y. labiausiai subalansuotas variantas, vidurio taškas.

Į dešinę pusę ryškėja rūpinimasis kitais. Kuo labiau žmogus rūpinasi kitais, tuo mažiau rūpinasi savimi. Žmogus, kurio rūpinimasis kitais vertinamas 5, pasižymi stipria priklausomybe nuo santykių.

Judant šioje skalėje į kairę, ryškėja  didėjantis rūpinimasis savimi ir atitinkamai proporcingai mažėjantis rūpinimasis kitais. Žmogus, kurio rūpinimasis savimi būtų vertinamas 5, yra pilnai pasireiškusi narsicistinio tipo asmenybė.

Paveiksliukas iš Lindalochridge.com
Paveiksliukas iš Lindalochridge.com

Žmogiškojo magneto sindromo teorijos esmė, kad du žmonės sueina į porą būtinai su tokiu pačiu, tik priešingu balu.

Taigi, žmogus su 5 jaus didžiausią trauką asmeniui su -5. Pagal savo būdą patenkantis į skalę kažkur ties 2, susiras partnerį, kuris skalėje patektų kažkur ties -2. Žmogus, kurio rūpinimasis savimi yra išreikštas tiek pat, kaip rūpinimasis kitais, t.y. skalėje būtų per vidurį. Vadinasi, jis geriausiai jausis su partneriu, kuris bus irgi per vidurį. Tai veikia užtikrintai, nes skirtingi poliai, kaip ir fizikoje, traukia vienas kitą, o vienodi – stumia.

Trumpai tariant, poros rodiklių suma visuomet bus lygi 0. Todėl kuo ryškiau išreikštas narcizas, tuo ryškiau išreikštas bus jo nuo santykių priklausantis partneris. Ir kuo sveikesnis ir labiau subalansuotas žmogus, tuo labiau subalansuotą susiras partnerį.

Tai – kaip šokių poroje. Kad pora judėtų nesitampydama, negriūdama, neišsilakstytų į skirtingas salės puses, o skriestų parketu sklandžiai, vienas turi būti vedantis, o kitas – paklūstantis vedimui. Tik taip šokis gali sklandžiai tęstis. Tai paaiškina, kodėl narcizai ir nuo santykių priklausantys žmonės susiranda vienas kitą ir susieina į porą. Ir kodėl net kažkelintą kartą šeimą kuriantys žmonės susiranda partnerį, su kuriuo išgyvena tokią pačią problematiką. Nes negali atsispirti vienas kito traukai.

Žmogiškojo magneto sindromas

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

Skaičiau šią knygą prieš metus. Pagalvojau, kad visai gerai rašyti įspūdžius apie knygą po metų. Ji jau praėjus laiko testą. Ir kaip tik geriau pasimato, kas išliko.

Galiu pasakyti, kad po metų išlikęs įspūdis iš šios knygos yra tiksliai tas vienas sakinys, kuris yra ant viršelio. Kad reikia sąmoningai apsispręsti būti pažeidžiamu. O autorė visos knygos tekstu, dažniausiai pasakodama savo ir kitų žmonių istorijas, įrodo, kuo ir kodėl tai yra gerai.

Mūsų visuomenėje žodis pažeidžiamas turi tokį specifinį atspalvį. Pažeidžiamas – tai atrodo tas, kuris iš karto tarsi provokuoja į save patyčias. O mes dar iš mokyklos laikų puikiai žinome, kokios skaudžios gali būti patyčios. Todėl žodis pažeidžiamumas natūraliai provokuoja didelę baimę.

Tuo tarpu dr. Brené Brown mus knygoje moko, kad iš tiesų būti pažeidžiamu yra stiprybės ženklas. Kad mes galime nuspręsti sąmoningai būti pažeidžiami. Tai tuo pačiu reiškia, kad reikalui esant, prie tam netinkamų žmonių mes lygiai taip pat galime ir nedemonstruoti savo pažeidžiamumo. Tiesiog atsirinkti, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis yra verta ir saugu būti pažeidžiamiems, o kada ne. Bet čia jau kito žmogaus – Jeff Brown mintis, kuri man labai gražiai papildo šios knygos idėją.

Niekas neagituoja tapti naivuoliu ar ekshibiscionistiškai demonstruoti savo silpnąsias puses, taip provokuojant ką nors mys užpulti. Beje, apie nesveikas perdėto atvirumo apraiškas autorė irgi kalba. Na, žinote, kai kažkas ima ir per atvirai išsipasakoja savo intymias paslaptis. Ir tada būna tas jausmas, kai ėėėėėėė ir nežinai, ką dabar sakyti ar daryt. Šito ji neagituoja tikrai. Žodžiu, siūlomas sveiko lygio atvirumas + tikrų jausmų rodymas, kas ir sudaro pažeidžiamumą.

Tiek, kiek jo reikia tam, kad nebūtume vaikštantys zombiai, o leistume laisvai, bet valdomai tekėti savo jausmams, būti savimi bendraujant su kitais. Ir neslėpdami savo jausmų kitiems. Bet ir neleisdami tiems jausmams sulaužyti užvankų ir nunešti žmonių likimus nenumaldomo cunamio banga.

Iš tiesų, mano nuomone, ši knyga moko mylėti. Save ir kitus. Kaip būti savimi ir pilniau išgyventi savo jausmus, kaip juos ištransliuoti kitiems ir tuo pačiu leisti save geriau pažinti. Taip leisti kitiems save pamilti. Ir labiau mylėti tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs.

Galiu pasakyti, kad per metus laiko tai antra labiausiai mano pasaulėjautą įtakojusi knyga per pastaruosius metus. Skaitosi lengvai, visai pagauli.

Rekomenduočiau ypač vyrams, kuriems rodyti savo jautrumą, jausmus yra “ne lygis“. Ši knyga jus išmokys būti pažeidžiamu sąmoningai, bet tuo pačiu ne tik kad išlikti stipriu, o tapti dar stipresniu. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.

Taip pat tiems, kas kenčia nuo gėdos stigmos ir tėvams. Ji padės jums būti ne supermamomis ir tėčiais, o ta mama ir tėčiu, kokio reikia vaikui. Ir tuo, du kuriuo vaikas turi tikrą, gyvą ryšį.

Blemba, berašydama pati save įtikinau, kad reikės paskaityti dar sykį.

image

Brené Brown knyga “Didi drąsa“

Alice Miller “Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

Paveiksliukas iš knygos.lt

Kai skaičiau Beatos Tiškevič – Hasanovos atsiliepimą bei knygos pristatymą ją išleidus, žinojau – turiu perskaityti šią knygą. Tad su nekantrumu atsiverčiau, kai tik turėjau rankose.

Visų pirma, nustebino knygos plonumas ir mažumas. O dar didelės raidės!

Tai yra knyga apie vaikystės traumas, apie suaugusių tėvų daromus žiaurumus savo vaikams, ir kokias pasekmes tai turi jų vėlesniam gyvenimo keliui. Kaip suaugusiųjų žiaurumai perduodami iš kartos į kartą, ir lieka nesuvokti. O todėl ir perduodami toliau…

Knygutė labai maža, bet, mano nuomone, kiekvienas sakinys yra be galo koncentruotas. Už kiekvieno sakinio man atsigamindavo ištisa kita knyga, straipsnis, ar video, kuris man buvo išaiškinęs visą koncepciją to teiginio, kuris čia autorės surašomas kaip generalinė išvada vienu sakiniu. Tokia ir buvo visa knyga – galutinių išvadų rinkinys.

Man labiausiai įstrigusios Alice Miller išvados yra tos, kad depresija ir priklausomybės yra vaikystės traumos padarinys. Ir kad sąmoningai nesusitvarkius su vaikystės traumomis, iš tiesų nėra jokio kelio įveikti kamuojančias neurozes, įkyrius pasikartojimus, autodestruktyvų elgesį bei priklausomybes.

Kadangi vaikystės traumomis domiuosi ypatingai ir nuolatos ką nors skaitau ir klausau ta tema, man daugelis autorės minčių buvo prasmingos. Tačiau žmogui, anksčiau  nesidomėjusiam šiomis temomis, manau, kad knyga gali pasirodyti per sausa ir nuobodi net būdama tokia plona.

Iš kitos pusės, pateikiami žiaurūs epizodai iš žymių žmonių vaikystės, o ypač autorės pacientų patyrimai tarsi kontrastas pačiam autorės tekstui – lengvai ir paprastai papasakoti ir suvokiami. Vistik man tas nevientisumas badė akis.

Aš asmeniškai tikrai ieškosiu ir skaitysiu kitas autorės knygas, nes jaučiu, kad apie rašomą temą – vaikystės traumas – ji išmano tikrai giliai. Ir kad visko tikrai neatskleidė vienoje knygoje. Tačiau ar tai yra knyga, kurią rekomenduočiau pirmą kartą vaikystės traumų temą norintiems paliesti skaitytojams – abejoju. Tačiau pažadu, jeigu užtiksiu kažką, parašyto šia tema lietuviškai, būtinai rekomenduosiu!

Alice Miller “Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

Sugedusios plokštelės metodas

Šiandien pagaliau prisiruošiau nunešti iš pirmo karto sulūžusį daiktą atgal į parduotuvę, ir įvyko įdomus dalykas, kokio nesitikėjau.

Kiek iki šiol teko grąžinti į parduotuvę, o taip yra atsitikę tik kelis kartus (ir tai turėjau pasukti galvą, ar turėjau tokių atvejų), ir visais nebuvo jokių problemų.

Eidama atgal irgi tikėjausi tokios pačio sėkmės, tiksliau, ja net neabejojau. Ir staiga prisiminiau, ką skaičiau Manuel J. Smith knygoje “Kai sakau ne, jaučiuosi kaltas“ (kiek man parodė google, ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą, galbūt tik kolkas, tad jos angliškas pavadinimas – “When I say no I feel guilty“).

Aš eidama apgalvojau, kad keisti į kitą daiktą nebenoriu, nes jei šis sulūžo naudojant pirmą kartą, tai kitas toks pats irgi pasielgs lygiai taip pat. Todėl nusprendžiau, kad noriu atsiimti grynus.

O toje knygoje kaip tik ir rašė apie tai, kaip autoriaus mokinys atsiėmė grynus pinigus už per spontaniškai nusipirktą dėvėtą automobilį už 2000 dolerių. Mano pirkinio kaina buvo 10 €.

Šio metodo esmė, kad kai pardavėjas imsis visokiausių manipuliacijų, kurių daugybė aprašyta mano minėtoje knygoje, viskas, ką tereikia daryti – tai neprarasti savitvardos ir kartoti vieną vienintelį sakinį: “aš grąžinu jums prekę ir norėčiau atgauti savo pinigus“. Ką pardavėjas besakytų ir kelintą kartą tektų bekartoti tą pačią frazę!

Knygoje buvo parašyta, kad metodas tikrai tikrai tikrai suveiks. Aš prabuvau parduotuvėje maždaug 2 – 2,5 val. ir dariau kaip parašyta knygoje. Tiksliai nežinau, kada atėjau, nes, nemanydama, kad iš viso to gausis didelis burbulas, neužfiksavau įdomumo dėlei tikslaus laiko.

Asociatyvinė nuotrauka iš Wickimedia Commons, Young in Panama

Ko tik aš neprisiklausiau per tą laiką! Štai kokių manipuliacijų susilaukiau savo adresu:

– Ššššš, nedarykit streso! (suprask, aš esu problema, o ne jo š****a prekė bei nenoras laikytis įstatymų)

– Aš nedarau streso, aš tik grąžinau sulūžusią prekę ir noriu atgauti savo pinigus.

– Aš su visais žmonėmis, kurie praeina per dieną, randu bendrą kalbą, tik su jumis viena ne! (tu esi bloga)

– Grąžinkite man pinigus už sulūžusią prekę, ir būsime suradę bendrą kalbą.

– Jūs esate žinoma visame mieste, einate per visas parduotuves ir darote tas pačias nesąmones. (meluoja, norėdamas manyje sukelti gėdą – vėl “tu esi bloga“).

– Jūs meluojate. Kalbėkime teisybę. Aš atnešiau jums sugedusią prekę ir noriu atgauti savo pinigus.

– Jūs einate per parduotuves, prisiimate rūbų, nešiojate juos tris savaites, o po to grąžinate ir prašote pinigų. (vėl kuria ir meluoja, galbūt tuo metu stovėjo jo kiti klientai, ir norėjo prieš juos parodyti, kad tai aš esu neteisi, sukelti manyje gėdą).

– Aš iš jūsų rūbų nepirkau. Aš pirkau va šitą daiktą, kuris man iš karto sulūžo, aš jį atnešiau grąžinti, ir noriu atgauti savo pinigus.

– Jūs tokia graži moteris, bet va charakteris… na, nebūkite tokia, pasižiūrėkite į save, į ką jūs panaši?! (tipinė manipuliavimo taktika “sūpuoklės“ – greitai pakeliu, t.y. pagiriu, nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, o po to staigiai nuvertinu, taip priversdamas auką bandyti siekti atgauti pirminį įvertinimą ir pasielgti taip, kaip nori manipuliatorius).

– Ačiū, aš irgi manau, kad esu graži. O dabar noriu atgauti savo pinigus už pas jus pirktą sugedusią prekę.

– Aš nesuprantu, ką turi ištverti jos vyras,- sako atėjusiai pardavėjai, kuri, man pasirodė, galėjo būt jo žmona. (dar vienas bandymas įteigti, kad aš bloga, nepakeliama, jei elgiuosi taip, kaip elgiuosi).

– Jis turbūt visai senas, jai, atrodo, gal apie trisdešimt, o jam ne mažiau kaip penkiasdešimt – šešiasdešimt,- antrina toji. (ji stiprina manipuliaciją, tipo aš nieko neverta – gėdos ir abejonės savimi sužadinimas, be to, jeigu aš nieko neverta, tai ir mano žodžiai apie prekę galbūt nieko neverti – gal nieko ir nebuvo, nei tos sulūžusios prekės).

2 – 2,5 valandos yra tikrai ilgai, ir man be galo atsibodo sakyti tą patį. Gal kiek įdomu buvo stebėti ir save, ir jį. Kadangi čia ne knyga, tai nors ir pradžiuginau gražiu manipuliacijos pilnu dialogu, deja, geru rezultatu nepradžiuginsiu. Grįžau namo su kitu praktiškai tokiu pačiu daiktu, kainavusiu 2 € brangiau, ir į jo pusę pažiūrėt nenoriu.

Va taip kartais baigiasi eksperimentai. Planas šiam vakarui: susirasti raminančios muzikėlės ir paklausyti video apie gėdos stigmą. Vistik, nors tai, ką jis sakė, buvo visiška nesąmonė, blogi garsiai sakomi dalykai apie mane tikrai sukėlė emocijas, nors ir žinojau, koks 100%-inis melas tai yra.

Vistik, turbūt reiks kreiptis su sugedusios plokštelės principu į knygos autorių, kad grąžintų pinigus už knygą!

Būtų įdomu išgirsti jūsų bandymus su šiuo sugedusiom plokštelėm. Jei bandysit žaist, parašykit.

Sugedusios plokštelės metodas

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “

Seku vieną blog´ą apie knygas, ir šiandien perskaičiau vienos knygos aprašymą.

Pasirodo, yra knyga apie tai, kaip (greičiausiai) Aspergerio sindromą turintis vyra ieško sau žmonos.

Bus tikrai įdomu paskaityti! O kol pati neskaičiau, dalinuosi skaičiusios įspūdžiais:

Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “.

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:

“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“

Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.

Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.

O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.

Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.

Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.

Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.

JAV oro pajėgų nuotrauka, Kenna Jackson, iš Wikimedia Commons

Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“

Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!

Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

6.5. Kate Atkinson ,,Gyvenimas po gyvenimo“

Mano knygų pasaulis

gyvenimas-po-gyvenimoPrisipažinsiu, imdama šią knygą visiškai nežinojau, ko tikėtis. Skaityti atsiliepimai – gan kontraversiški, t.y. skaitytojams arba labai patinka, arba nepatinka. Tačiau buvo smalsu, kaip man pačiai pasirodys ši knyga.

1910 metų vasario 11, per pūgą Anglijoje pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, vos gimusi ji iš karto miršta, nes gydytojas per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – nes ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Istorija kartojasi, tik šįkart gydytojas spėja laiku.

Ursulos gyvenimas kartojasi dar kartą ne vieną sykį. Taip ji gauna galimybę gyventi kitaip, nedaryti tų pačių klaidų, išvengti nelaimių. Tačiau verta prisiminti, kad keisdami vieną ar kitą detalę, keičiame ir ateitį. O kas toje pakitusioje ateityje – neaišku. Taip vėl padidėja galimybė, kad šįsyk tolesniame gyvenimo etape bus skaudžių klaidų ar nutikimų. Nes gyvenimas negali būti tobulas, kadangi neįmanoma nuspėti kiekvieno momento, kiekvienos smulkmenos. Ir tai K…

View original post 405 more words

6.5. Kate Atkinson ,,Gyvenimas po gyvenimo“