Kas yra geras psichologas?

Daugybė psichologų ir psichoterapeutų tebedirba psichoanalizės mokyklos pagrindais, kur psichologas ar psichoterapeutas yra tarsi nematomas. Jis nereiškia savo nuomonės, jausmų, kuriuos patiria, bendraudamas su klientu, jis niekaip nereaguoja. Yra toks kaip žalia siena filmavimo aikštelėje. Kurios vienintelis tikslas – nesimatyti.

Tokios mokyklos tikslas yra leisti pacientui atskleisti pačiam save, pačiam save pažinti, tarsi dirbtiniame vakuume. Psichologas sąmoningai slopina savo reakcijas tam, kad neįtakotų kliento reiškimosi.

Idėja kaip ir gera, tačiau daugeliu atvejų tiems žmonėms, kurie yra patyrę baudimą tylos siena, atstūmimą iš artimiausių žmonių, prisirišimo traumas, vaikystės trauma, kai jų emociniai poreikiai buvo netenkinami, tokia terapijos forma yra žalinga. Klienta, siekdamas išspręsti savo problemas, kylančias iš nesaugaus prisirišimo bei traumų, psichologo kabinete patiria labai panašią situaciją, kuri ir sukėlė problemas, dėl kurių jis atėjo. Taigi, vietoj to, kad klientui būtų suteikiama pagalba, jis yra dar sykį traumuojamas prieš gaudamas pagalbą. Net jeigu teoriškai kalbant, vėlesniame etape jam psichologas ir padėtų, vitik žala santykiui jau padaryta – ar gali klientas pasitikėti pasichologu, kai šis jam atkartoja traumą?

JAV psichologas Karlas Rodžersas (angl. Carl Rogers), atstovavęs humanistinę psichologijos kryptį, suformulavo į klientą orientuotos terapijos principus:

  1. autentiškumas.
  2. besąlygiškas priėmimas
  3. empatija

Taigi, remdamiesi jo principais, galime lengvai atsakyti į klausimą – kaip žinoti, ar psichologas jums tinka? Jeigu jūs jaučiate, kad jam galite papasakoti viską, kad patiriate, patyrėte, galvojote ar galvojate ir būsite vistiek priimtas ir suprastas, tuomet greičiausiai tai yra geras ir jums tinkamas psichologas. Kuris atjaus jus dėl to, kas jums nutiko. Ir tik po to taikys terapijas ar padės jums keisti jūsų paties elgesį.

Kas yra geras psichologas?

Toksinis pasyvumas

Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.

Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.

IMG_20190512_152809

Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.

Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.

Toksinis pasyvumas

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.

Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.

Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.

Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.

Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.

gewalt_ist_nie_okay_02

Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.

Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.

*****

Jeigu Jums šiame bloge skleidžiamos žinios pasirodė naudingos, galite savo nuožiūra atsilyginti autorei. 

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

hercules

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!


Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.

Drebėkime

Sena kaldra

Turiu aš tų lietuviškų bruožų, paveldėtų dar iš karą išgyvenusių senelių. Kai nepriteklius buvo visiška norma. Kai kažkada įgiję antklodę, seneliai taip ir gyveno su ta pačia 100 metų kol po ja ir numirdavo. Ir tai buvo normalu, nes antklodė buvo brangus pirkinys. Sakyčiau, brangesnis nei automobilis šiais laikais. Nes automobilį keičiam po metų penkerių ar dešimties.  O jie kaldrų taip dažnai nekaitaliodavo.

Turiu ir aš tokią vieną kaldrą, kurią pati gavau kraičio ir kuri nebuvo nei išmesta, nei pasimetė per kokių 20 kraustymosi metų. Juk, mažu prireiks… o jeigu užsuks netikėtas svečias, ir kaip tik tos vienos kaldros pritrūks? Lygtais nebūtų tų penkių kitų atsarginių antklodžių.

Kartą taip kažkaip toms antklodėms besirotuojant, pamačiau, kad mano vaikas miega po ta seniena. Dieve, galvoju, siaubas, sena, jau visokių erkučių tai N kartų joje knibžda, dar tokia stora, sena, sunki… siaubas. Ir norėjau pakeisti vaikui antklodę į naujesnę. Tos naujos juk daug fainesnės už tas senovines. Lengvutės kaip pūkas, bet šiltos kaip reikiant.

Ir jis manęs paprašė nekeisti. Jis sakė, kad jam labiausiai ir patinka po ta stora miegoti. Atvirai, aš jo visiškai nesupratau. Na, bet nori tai nori. Erkutės galvos nenukąs, gyvybei nepavojinga. Todėl leidau. Bet mintyse gūžčiojau pečiais.

IMG_20170331_134211.jpg

Sena kaldra (C) Jūs galite naudoti šią nuotrauką, kartu pateikdami veikiančią nuorodą į šaltinį – manotikrasgyvenimas.wordpress.com

 

Taip, aš žinau, ką apie tokią kaldrą pasakytų medikai, higienistai, alergologai…

Ir štai kai kelis kartus radau skirtinguose šaltiniuose informaciją, kas tai galėjo būti per reiškinys, dalinuosi senos kaldros istorija su jumis. Pasirodo, sunkios antklodės JAV specialiai naudojamos ligoninėse gydant nerimo sutrikimus. Specialiai siuvamos sunkios antklodės, nes jos slėgdamos kūną savo svoriu, sukelia netikėtą efektą – mažina nerimą.

Neradau tikslaus paaiškinimo, kaip tai veikia ir kodėl. Spėju, kad gali būti panaudojama kūno atmintis. Lengvas sunkios antklodės slėgis gali kūnui priminti pojūčius, buvusius esant pas motiną įsčiose. Tada nereikėjo apmokėti sąskaitų ar dorotis su nervinančiais kaimynais. Gyvenimas buvo savaime besirūpinantis – tiekiamas deguonis ir maistas, maloni šiluma ir viskas, ko reikia. Todėl kūnui pajutus panašų pojūtį, smegenys automatiškai prisimena aplinkybes, kuriose jau buvo toks pajūtis ir iškelia buvimo ramiu, apsaugotu ir aprūpintu viskuo, kuo reikia pojūtį.

Išbandykit, ir pasidalinkit įspūdžiais, ar tai veikia.

 

 

 

Sena kaldra