Pirmos pagalbos vaistinėlė dvasiai

Turėti pirmos pagalbos vaistinėlę automobilyje šiais laikais privaloma net pagal Kelių eismo taisykles. Už jos neturėjimą policija gali išrašyti baudą.

Netgi virtuvės komplektų gamintojai vieną spintelę pagamina tokią, kuri būtų patogi susidėti vaistams. Arba tokią specialią pakabinamą spintelę – vaistinėlę galima nusipirkti į vonią. Su jau išspaustu kryžiuku ant stiklo.

erste_hilfe_kasten_mit_pflaster

O kas viduj? Bintas, pleistrai, paracetamolis, valerijonai, čiulpinukai nuo gerklės. Viagra?Viskas kūnui. Juo išmokome jau pasirūpinti. Kylant Maslovo poreikių piramide aukščiau, reikia išmokti tenkinti ir kitus savo poreikius.

fc3a1rmacos

Pamenat, dar prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie vaikystės žaizdas ir panašius dalykus. Nes vaikystėj nubrozdinti keliai sugyja iki vestuvių. O va tos nematomos žaizdos, pasirodo, ne visada. Tik jos nematomos, tai mes ir manėm, kad jos irgi taip pat savaime ėmė ir užgijo, kaip tie keliai…

Tiek kenčiant nuodinguose santykiuose su narczais, psichopatais, tiek turint KPTSS, tiek turint perdėtas reakcijas į įvairias kasdienybės situacijas dėl neužgydytų vaikystės žaizdų, dažnos reakcijos yra panika, disociacija, negebėjimas veikti, užstrigimas laike, kuris kartais panašus į proto ir suvokimo užstrigimą, o kartais protas, atrodo, veikia skaidriai ir aiškiai, rodos, žinoma, ką reikia daryti, bet kūnas įstrigęs neveiklumo būsenoje, kuri nepavaldi proto komandoms.

Būtent iš tokių tarpinių būsenų išeiti ir reikalingos priemonės, kurias galime susikomplektuoti, susidėti į savo sielos vaistinėlę ir pasinaudoti, kai prireikia.

Dažniausiai, kai atsijungia protas, pojūčiai, suvokimas, kitaip tariant, pasireiškia lemondisociacija, kūną į čia ir dabar sugrąžinti gali intensyvūs kūno pojūčiai. Juos išprovokuoti tinka citrinos, imbieras, čili pipirai. Turi būti intensyvūs pojūčiai, todėl jeigu šiaip mėgstate imbierą ar žalią citriną, jums tai netiks, nes kūnui ir smegenims tai bus įprastas skonis, kuris jūsų neprižadins. Tuomet pagalvokite, kokio skonio negalite pernešti. Galbūt anyžiniai saldainiai? Kažkas ko jūs savo noru nedėtumėt į burną, nes to skonio negalite pakelti. Būtent toks skonis, patekęs į burną jūsų pačių pagalba, ir sukelia laikiną, dirbtinę panikos būseną, kuri priverčia smegenis išnirti iš paskendimo pieno masėje ir imtis veiksmų susidoroti su “pavojumi“.

Taip dirbtinai prižadinus smegenis, galima kryptingai jas nukreipti veikti ten, kur jūs norite. Dabar galite liepti savo kūnui atlikti tuos veiksmus, kuriuos reikia atlikti.

Tai nebūtinai turi būti intensyvus pojūtis, dirginantis tik skonio receptorius. Gali būti bjauriai skambantis žadintuvas, paveldėtas iš močiutės. Arba kažkoks išjudinantis garsas, kuris yra youtube.

Taigi, ir susidedate į savo vaistinėlę savo pirmosios pagalbos priemones: citrinos sulčių pakelį, kelis anyžinius saldainius, kaštoną su visais spygliais, džiovintą aštrųjį pipirą, kramtomąją gumą “Center Shock“ ir pan. Reikalui esant, kai pajusite, kad nuplaukėte ir nebesugrįžtate, suvartojate kąsnelį “vaistų“. Jeigu tai bjaurus, išbudinantis garsas, įsidėkite į vaistinėlę raštelį: youtube -> video pavadinimas. Raštelis turi būti labai paprastas, kad net neveikiant smegenims būtų labai aišku, ką reikia padaryti.

Chilli Peppers with Chilli Powder

Visos nuotraukos iš Wickimedia

Kartais būna, kad disociacija pasireiškia taip stipriai, kad žmogus trumpam nebežino, kur jis yra, kur jis eina, ką jis daro, ką jis ketino daryti, koks jo vardas, kiek jam metų ir pan. Dažnai būna, kad disociacijos būsena įsijungia dirgikliui sužadinus senas traumas, kurios įvyko žmogui dar būnant mažam. Todėl padeda kalendoriukas, kuriame matosi, kelinti dabar metai. Naudinga įsidėti raštelį, parašytą savo ranka, kuris atrodo maždaug taip: “Mano vardas Rūta ir man 35 metai“. Jums tai greičiausiai atrodo juokinga, tačiau toks raštelis gerai kalba į pasąmonę. Akys atpažįsta savo raštą, todėl tai suvokia kaip sava, artima, todėl svarbu, o tekstas primena, kad žmogus nebėra tas mažas išsigandęs vaikas, o yra suaugęs žmogus. Suaugęs, vadinasi, turintis galios.

Ką įsidėsite į savo greitosios pagalbos vaistinėlę?

Pirmos pagalbos vaistinėlė dvasiai

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.

Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.

Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.

Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.

Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.

Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.

Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.

Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?

Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.

KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.

Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.

wounded_soldier_281482881416429

Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)

Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.

Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose.  Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.

edvard_munch_-_the_scream_-_google_art_project

Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)

Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?

 


Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug man reiškia, kad gaunu Jūsų padėkojimą už rašomus tekstus. Ačiū tiems, nuo kurių jau gavau!

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Užkeikta švytuoklė

Tai, kas parašyta toliau, yra ne šiaip fantazija, tai yra informacija iš seminaro Vokietijoje Psichotraumatologijos centre, kurį skaitė gydytoja, mokslų daktarė, besispecializuojanti traumų gydyme. Pageidaujantiems daugiau informacijos, kontaktus susisiekti galite rasti kvadratėlyje dešiniame kampe viršuje.

Žmogus, turintis kompleksinį potrauminį streso sindromą, sukasi tarsi užkeiktame rate. Iš principo jo gyvenime yra dvi būsenos:

MTG KPTSS svytuokles principas.jpg

Kai kažkoks dirgiklis, o kadangi sindromas kompleksinis, tai dirgiklių gali būti daug ir jie pasitaiko dažnai, sudirgina psichiką, tarsi paspaudus mygtuką visa žmogaus būsena persijungia į didelio pavojaus režimą. Psichika pasidaro aukšto dirglumo, pojūčiai aštrūs, kūnas įsitempęs ir sugeneravęs daug energijos, kurią pasiruošęs sunaudoti bet kurią akimirką ir dideliais kiekiais, visas žmogus įsiaudrinęs, didelio budrumo būsenoje.

Taip yra todėl, kad nors ir mažas, dirgiklis sužadina traumą ir iššaukia taip vadinamą flashback´ą. Ir vienu akimirksniu žmogaus kūnas ir psichika išgyvena tą patį, ką žmogus išgyvena didelio pavojaus akivaizdoje, pvz. jeigu jį būtų užpuolęs iš aptvaro zoologijos sode ištrūkęs meškinas. Tik skirtumas tame, kad realaus pavojaus nėra, o… į duris paskambino paštininkas. Ir nors žmogus to sąmoningai gali nesuvokti, tačiau jo psichika ir kūnas yra stipriai susimobilizavę, kad ir kos nekaltas būtų išorinis dirgiklis.

Tokia būsena, kad į vieną vietą sutelkiami iš esmės visi galimi organizmo ištekliai, yra reikalaujanti labai daug energijos. Toks kraštutinis jėgų mobilizavimas yra evoliucijoje nenumatytas išsilaikyti ilgai. Tai yra organizmo gebėjimas susitelkti ir išgyventi retomis, kritinėmis situacijomis. Todėl tokia būsena trunka neilgai, o kadangi ji pareikalauja visų organizmo psichinių ir fizinių jėgų, organizmas po kiek laiko pats, žmogui to sąmoningai nereguliuojant, persijungia į kitą – atsigaudinėjimo režimą.

Tačiau kadangi visos jėgos ir vidiniai organizmo rezursai buvo kątik sudeginti, žmogus pereina ne į ramų funkcionavimą, o į visiško išsekimo būseną – nes energijos funkcionavimui nebeliko, ji kątik buvo visiškai sudeginta. Taigi, vėl, tarsi jungiklį paspaudus, iš didelio įsitempimo, aukšto budrumo organizmas akimirksniu persijungia į visišką išsijungimo būseną. Protas neveikia, jėgų ką nors daryti nėra, gebėjimo mąstyti, planuoti – nėra, visiškas vegetavimas, atsijungimas nuo realybės ir negebėjimas netgi reaguoti į normalią, įprastinę aplinką. Gali būti iki tokio lygio, kad negali pajudinti nei piršto, atsikelti iš lovos, kalbėti, reaguoti.

Taip organizmas, norėdamas atstatyti jėgas, išjungia visas funkcijas tam, kad greičiau atsistatytų iš maksimalaus išsekimo. Tokia perdėta atjungimo bėsena duoda savo rezultatą ir kažkiek jėgų atsiranda. Kai tik pradeda atsirasti jėgų, kurios šiaip galėtų leisti kažkokį funkcionavimą, žmogus ima tarsi busti, t.y. grįžinėti į normalų, įprastinį funkcionavimą. Ir jeigu neturėtų KPTSS, jis toliau galėtų normaliai veikti.

Tačiau kai tik žmogus pradeda krutėti, tai ar atidaro duris, ar įsijungia telefoną, ar išeina į lauką ar į darbą, beveik iš karto pamato ar jam kas nors ką nors pasako, ar gauna kokią nors žinią, naujieną, kuri vėl suveikia kaip dirgiklis. Kuris vėl iššaukia neužgydytą traumą, vėl įsijungia pavojaus aliarmas ir vėl organizme įsijungia perdėta parengtis. Kuri išsekina organizmą vėl taip pat greitai, kaip ir prieš tai.

Taip KPTSS turintis žmogus ir gyvena – nuo vienos būsenos prie kitos. Kuriose abiejose jis gali veikti ir funkcionuoti kaip pilnavertis individas gana ribotai. Iš esmės jis ir nefunkcionuoja taip, kaip tai daro kiti žmonės. Jo vidus junginėjasi be jo valios tarp vieno ir kito režimo. Tai kovinė parengtis, dirglumas, įtempti nervai, tai negalėjimas nei piršto pajudinti. Taip ir sukasi žmogus užkeiktoje švytuoklėje nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito…


Jeigu šie tekstai yra Jums naudingi, galite atsilyginti paremdami šį blog’ą. 

 

Užkeikta švytuoklė

Įsišaknijusi gėda

Gėda yra labai nemalonus jausmas, patiriamas esant kažkokiame santykyje su kitais žmonėmis. Žiūrint iš išgyvenimo perspektyvos, gėda išsivystė kaip emocija tam, kad padėtų žmonėms geriau palaikyti santykius vieni su kitais, kad žmogus, turintis gėdą turėtų didesnius šansus geriau integruotis į giminę, gentį ir taip padidinti savo išgyvenimo šansus.

Jeigu žmogus netyčia kažką padaro tai, kas kitiems yra negerai, kiti žmonės jam pasako – na ką tu čia dabar, va, žiūrėk, ką padarei!? – žmogus susimąsto, pagalvoja, kadangi turi gebėjimą atjausti kitus žmones, suvokia, kaip jo veiksmai padarė kitiems blogai, pajunta gėdą ir atsiprašo. “Aš nepagalvojau, dabar matau, ką savo veiksmais jums padariau, aš atsiprašau.“ Tokia maždaug yra standartinė įvykių ir emocijų seka. Gėdos momentas labai nemalonus, tačiau būtent gėda užtikrina elgesį, kuris inicijuoja santykius pataisantį elgesį – atsiprašymą. Kai atsiprašymas yra nuoširdus, žmogus gailisi, kiti mato jo nuoširdžią atgailą, supranta, kad tai buvo padaryta ne piktybiškai, atleidžia jam ir visi toliau gyvena draugiškai. Pamainomis budėdami prie laužo ir gindamiesi kolektyviai nuo prie laužo priartėjusių vilkų bandos.

Taigi, gėda yra toks nemalonus, tačiau palyginus trumpai trunkantis jausmas, tik iki kol kilusi problematinė situacija bus išspręsta. Kai prasižengėlis pamato, kad jam gentainiai atleido, jis pajunta palengvėjimą, visi atsikvepia, apsikabina ir pajunta dar gilesnį ryšy vienas su kitu.

Vistik kai kada šis ciklas neįvyksta iki galo ir neužsidaro, arba įvyksta kažkaip kitaip, neįprastai. Vienas iš pavyzdžių – ilgesnį laiką bendraujant su narsicistine asmenybe. Narcizai patys turi perdėtą gėdos kiekį, kuris yra nesuvoktas, neapdirbtas, o pakištas po pasąmonės klodais. Jie mano, kad gėda jų neveikia. Jie niekada neprisiima kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus, kurie dažnai būna ir skaudūs, ir žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu. Ką daro narcizas, kuris susiduria su situacija, kuri kitam žmogui sukeltų gėdą – jis tos gėdos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti. Todėl ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nes prisiėmus atsakomybę gali pajausti gėdą, ją sykį pajautis, tai gali išbudinti jame seniai prisikaupusią neišgyventą gėdą. Narcizas jaučia grėsmę tokio emocijų antplūdžio nepakelti, todėl jis nueina kitu keliu – jis užmetą savo gėdą ant kito, šalia esančio žmogaus pečių.

Shame

Nuotrauka iš Wickimedia

Tarkime, narcizui kažkas nepatiko. Jei jo vietoje būtų neurotipinis žmogus, jis ateitų pas kitą žmogų ir pasakytų: “klausyk, kai tu tą ir tą padarei, man nepatiko, ar galėtum daugiau taip nebedaryti?“. Iš esmės kokia ten buvo problema, nesvarbu. Esmė tame, kad žmogus sugeba konfrontuoti kitą žmogų tiesiogiai. Narcizas, tuo tarpu, nenori atsiskleisti. Vietoj to, kad jis tiesiai iškeltų problemą, jis ją imasi paveikinėti taip, kad jis liktų užkulisiuose, tarsi nematomas. Jis nori privesti kitą žmogų pakeisti jo elgesį, tačiau taip, kad pastarasis nesuprastų, kad tai narcizui to reikia. Todėl narcizas užmes kažką tokio:

“Dabar, kai tave jau pažįstų daugiau, manęs nebestebina, kodėl visa tavo giminė tavęs nemėgsta.“ Ar kažką panašaus. Narcizo tikslas yra, kad ta pastaba kirstų kiaurai ir giliai, ir jo atakuojamas žmogus susimąstytų: “jeigu jis tai sako dabar, tai turbūt aš kątik kažką padariau negerai. Tai tada darysiu kitaip.“. Dažniausiai taip ir įvyksta. Slaptos narcizo atakos auka, pagavusi nematomą smūgį, iš tiesų pakeičia savo kursą ir narcizui problema išsisprendė.

Galbūt narcizas norėjo, kad jo žmona nebekalbėtų su kaimynais. Jeigu jis būtų tiesiai šviesiai to paprašęs savo žmonos, jam būtų tekę prisipažinti, kad jis pavydi. Čia jau nemalonu, gal net gėdinga. Galbūt pokalbio metu, jeigu jis būtų buvęs atviras, jis būtų pasibaigęs išvada, kad sveikiau būtų jam padirbėti su savo patologiniu pavydu, o ne žmonai nustoti bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl norėdamas išvengti tikimybės, kad bus prisiliesta prie jo giluminės gėdos, narcizas imasi minėtos manipuliacijos.

Kas atsitinka ilgalaikiuose santykiuose, kai tokios atakos patiriamos sistemingai – tai viena vertus, auka yra priverčiama nuolatos elgtis ne taip, kaip ji pati norėjo, o kita vertus nuolatos tvirtinamas jos kaip nevykusios, niekam tikusios, gėdingos, apgailėtinos vidinis paveikslas. Narcizas paima jautrią vietą, ją apdeda savo pertekline gėda ir sudeda atgal į aukos vidų, tik gėdos svoris joje tampa žymiai didesnis.

Todėl labai dažnai narcizų aukos po ilgesnių santykių su narcistinėmis asmenybėmis kenčia nuo perdėtos, įsišaknijusios gėdos. Ta gėda jai yra jose sukaupta. Joms nieko nereikia padaryti neteisingo kitiems žmonėms, joms jau vaikšto su nematoma gėdos žyme ant kaktos.

Ši gėda yra ilgalaikė, išsišaknijusi, nuo situacijos nepriklausanti (bet situacijos gali būti išprovokuota iškilti į paviršių). Perdėtai didelis, neadekvatus gėdos jausmas yra vienas iš centrinių jausmų, slegiančių narsicistinio išnaudojimo aukas ilgai netgi santykiams pasibaigus. Perdėta gėda prislegia ir suparaližuoja, neleidžia imtis ir spręsti savo problemų, neleidžia prieiti prie žmonių, verčia nuo jų bėgti ir slėptis savo mažame pasaulėlyje, neleidžia iš jo išlįsti. Perdėta gėda prislegia taip, kad iš esmė nebeleidžia gyventi.


Jeigu Jūs nukentėjote nuo narsicistinio tipo žmogaus ir Jums reikia pagalbos, galite užsirašyti privačiai konsultacijai. Kontaktus rasite kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Įsišaknijusi gėda

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

the_daydream_club

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Disociacija

Ginamoji kalba pūkuotiems kačiukams ir rasotoms rožėms

Facebook’as yra viena šniokščianti upė iš vaikučių nuotraukų, pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių.

Nors tai yra visuotinis fenomenas, ne visi tai mėgsta.

Atviras sarkazmas pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių adresu tarsi priskiria slaptam elitui, kuris yra aukščiau kasdienybės, aukščiau tų eilinių budulių, kurie tiek ir tesuvokia, kaip dalintis kitų įkeltomis neskoningomis puokštėmis, pingvinukais ir drėgnais šuniukų snukučiais.

Suprask, jų prastas skonis, o mano tai ne toks. Aš – intelektualas! Man reikia sudėtingesnio peno mano intelektualinio skonio dirgikliams patenkinti.

Prisipažįstu, nors tokiais teiginiais nesidrabsčiau, tačiau daug metų uoliai ravėjau kačiukus ir rožes iš savo socialinių tinklų paskyrų. O tai sizifo darbas. Jie plūsta iš visų kampų ir nežabotai. Ilgametis nenuilstamas darbas vistik duoda šiokių tokių rezultatų ir kiek apmažina minėtą srautą, iki kol vėl koks nors išniręs banaliukas nesukelia traukulių.

golden_tabby_and_white_kitten_n01

Šiuo metu testuoju pora apps´ų, skirtų padėti kenčiantiems nuo nerimo ar potrauminio streso sutrikimo simptomams mažinti. Po kiek laiko, kai susidarysiu nuomonę, parašysiu atskirai savo įspūdžius apie tuos apps’us.

Tie apps’ai yra sukurti kaip medicininės priemonės, skirtos mažinti sutrikimo simtomams. Skirtingai negu vaistai, ne nuslopinti, o iš tiesų teigiamai veikti smegenų veiklą. Tai ne šiaip dar vienas apps’as, skirtas rasti arčiausią viešąjį tualetą (nors šitas irgi geras dalykas 😉 ), o tai yra moksliniais tyrimais pagrįsti produktai, tiesiogiai veikiantys smegenų veiklą ir emocinę gerovę, nuo ko stipriai priklauso ir darnus fizinis organizmo funkcionavimas.

Ir žinote ką? Vienas iš jų yra ištisinis kačiukų, boružėlių, rasos lašėlių ant smilgos stiebo ir kačiukų srautas!

Vakar kalbėjau su medicinos mokslų daktare, dirbančia su potrauminio streso sindromo kamuojamais pacientais specialiame psichotraumų centre. Ji kaip vieną iš pavyzdžių minėjo, kad sveika psichika turi labai daug natūralių savaime veikiančių mechanizmų, įsijungiančių ir sureguliuojančių emocijų ir smegenų veikimą. Pavyzdžiui, kad ir mokinių svajojimas mokykloje, už kurį bara mokytojai. Iš tiesų tai yra automatinis vaiko smegenų įsijungimas vykdyti tam tikrą programą, t.y. klajoti svajonėse tam, kad tuo momentu apsaugotų save nuo nepakeliamo nuobodumo, uždavinio sudėtingumo, nepakankamos stimuliacijos ar tiesiog dėl tuo metu būtino emocinio susireguliavimo.

Jeigu šie mechanizmai neveiktų, daug daugiau žmonių turėtų pakrikusią psichiką!

Todėl įsivaizdavimas, sąmoningas fantazavimas, vaizduotės lavinimas yra vienas iš gydymosi nuo potrauminio streso sindromo metodų (pagal Besel van der Kolk ir ne tik). Nes smegenys, įsivaizduodamos kažką, susiaktyvuoja iš esmės taip pat, tarsi tai iš tiesų vyktų.

Taigi, linksmos kačiukų išdaigos, guvūnėlių snukučiai, gėlių ir kitų mielų dalykų nuotraukos, nesvarbu, ar jos srūva iš Facebook’o srauto ar iššoka kaip priminimas iš psichikos sveikatai skirto apps’o, yra dirgikliai psichikai, kurie daugeliui žmonių veikia raminančiai, pakelia nuotaiką, suteikia jaukumo, gerumo, švelnumo pojūtį.

Ne veltui žmonės tai intuityviai mėgsta. Tai nerodo jų bukumo ar primityvumo lygio. Tai, atvirkščiai, rodo, kad jie yra nepraradę ryšio su savo emocijomis ir turi emocinio intelekto. Juose sėkmingai veikia savaiminiai emocijų ir psichikos susireguliavimo mechanizmai.

Galiu atsakingai pareikšti, kad tie žmonės, kurie nekenčia tokių vaizdelių, yra praradę kažkokią jungtį tarp teigiamo dirgiklio ir teigiamos emocijos pajautimo. Kažkas yra sutrikę jų emociniuose procesuose. Taigi, jie nėra sektini pavyzdžiai.

Jeigu jūs nekenčiate kačiukų ir rožių nuotraukų ir kažkodėl skaitote šias eilutes, turiu jums gerų žinių – nuo to galima pasveikti. Štai man neseniai pavyko! Man dabar net širdeles Facebook’o komentaruose patinka pridėti. O paauglystėje aš negalėdavau vilkėti megztuko su širdelėmis. Tačiau be menkiausios ironijos šitą pokytį laikau savo emocinės sveikatos pagerėjimo ženklu.

Taip, kačiukai ir rožės nerodo aukšto juos mėgstančių žmonių intelekto lygio, teisingai. Tačiau taip pat nerodo, kad jų IQ yra žemas. Tai rodo aukštesnį emocinio intelekto lygį. Ir vienas nėra lygu kitam. Tačiau drįsčiau teigti, kad psichikos sveikatai aukštesnis emocinis intelektas yra žymiau svarbiau nei protinis intelektas. Žinoma, turint protinio intelekto po ilgų klaidžiojimų galima atklysti ir iki emocinio intelekto ir šį kryptingomis pastangomis lavinti, kaip kad nutiko man.

Sakyti, kad kačiukų ir rožių paveiksliukai yra primityvu yra tas pats, kas sakyti, kad gerti vandenį yra primityvu. Žinoma, kad primityvu, lyginant su žarnyno valymo procedūra už 300€! Tačiau kaip sveika ir veiksminga!

Tai tas pats, kaip sakyti, kad eiti miegoti yra primityvu. Nesgi galima tuo metu kiek perskaityti protingų knygų, kurios dar pora punktų padidins IQ! Čia kalba prisiekusi knygų žiurkė, jeigu ką. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kur buvo rašoma, kad 50% psichikos sutrikimų pas vaikus išsisprendžia tuomet, kai tėvai pradeda užtikrinti, kad vaikai kasdieną sistemingai išsimiegotų.

Čia tas pats, kas sakyti, kad eiti į dušą yra primityvu. Taip, dar ir kaip primityvu. Nusirengi, atsisuki vandenį ir teka vanduo per kūną. Tikrai, nieko intelektualaus. Net keturių klasių nereikia baigti, kad tai sugebėtum. Net skaityti mokėti nereikia, kad tai galėtum. Bet kas norėtų praleisti tris dienas su labai aukšti intelekto koeficientu, bet be dušo?

Taip kad tegyvuoja pūkuoti kačiukai ir rasotos rožės! Išteisinta!

roze-is-aok-app-mtg

Ekrano vaizdo elementas iš AOK apps’o “meine-ich Zeit“

 

 

Ginamoji kalba pūkuotiems kačiukams ir rasotoms rožėms

Kaip trauma veikia žmogų

Pirmiausia, kas yra trauma? Trauma tai yra toks įvykis, kuris buvo per stiprus, per didelis, per paveikus, kad jį patyrusio žmogaus psichika su tuo galėtų susidoroti. Tai yra iš esmės iki galo neišgyventa situacija, kuri per daug sukrėtė, arba iš kurios reikėjo pabėgti, kuri nebuvo iki galo pabaigta ir apdirbta smegenyse kaip kad bet kuris kitas praeities prisiminimas.

Traumos metu kažkas tarsi nutrūksta arba užstringa ir procesas nesibaiga iki galo. Įvykis smegenyse nėra perkeliamas į tą vietą, kur saugomi praeities prisiminimai, o lieka gyvas, neužbaigtas, ir jis lieka operatyvinėj smegenų dalyje.

Tačiau kaip sako turbūt žymiausias pasaulyje traumų specialistas Basel van der Kolk, pati trauma ir traumuojantis įvykis savaime nėra toks jau svarbus, nors gali būti labai intensyvus savo išgyvenimu.

Svarbiausia, sako specialistas, yra tai, kokį poveikį trauma turi dabartiniam žmogaus gyvenimui. Traumą patyrę žmonės nebegali susikaupti, jiems labai sunku mokytis kažką naudo, jie nebegali koncentruoti dėmesio į vieną veiklą ar tikslą.

Jie nustoja jausti kaip jaučia kiti žmonės, nors jie myli savo artimuosius, jie tuo pačius ir nejaučia jiems to paties, kaip kad kiti, traumos nepatyrę žmonės. Vietoj to, kad jie išgyventų realybę, kurioje dabar yra kartu su sau artimais žmonėmis, jie mintyse yra kažkur kitus, jų mintys visą laiką sukasi aplink traumą.

Tad esminis ir tikrasis traumos poveikis yra ne tame pačiame įvykyje, arba tame, kad įvykio aplinkybės tampa dirgikliu, o tame, kad trauma neleidžia gyventi, patirti gyvenimo tokio, koks jis yra čia ir dabar, ir neleidžia pilnai suvokti esamos realybės.

Tada žmogus ieško problemos šaknies, kodėl jam taip yra, ir atsikasa iki traumuojančio įvykio. Tada apie traumuojantį įvykį pasakoja, jį analizuoja ir nagrinėja, ir taip prie trauminio įvykio prisirišama dar labiau. Taip, per aplinkui, trauminis įvykis tampa svarbesnis, nei jis iš tiesų yra.

Tikroji problema yra tai, kad žmogus negali pilnai funkcionuoti dabartyje. O tikrasis uždavinys yra kaip padaryti, kad nepaisant patirtos traumos, kokia ji bebūtų, kad žmogus galėtų vėl grįžti į šiandieninį gyvenimą ir jame sėkmingai tvarkytųsi, kad tiesiog galėtų gyventi savo gyvenimą. Arba kitaip tariant, trauminis patyrimas neužgrobtų dabarties patyrimo.

Nuotrauka iš Wickimedia

Kaip trauma veikia žmogų

Trauminė amnezija

Amnezija yra atminties netekimas. Ant šio medicininio reiškinio pastatytas ne vienas meksikietiškas serialas.

Na, moteris netenka atminties dėl kažkokios priežasties, ir po to prasideda smagumai – neatpažįsta savo vyro ir vaikų, neprisimena savo ankstesnio gyvenimo, todėl ją blogiečiai visaip kaip vynioja aplink pirštą ir t.t. ir pan.

Tačiau amnezija yra tikras, o ne serialų išgalvotas reiškinys. Tiesiog scenarijų rašytojams labai palankus elementas, ant kurio gali vyniot kokią nori dramą, kokia tik į galvą šauna.

Gali būti dalinė amnezija, t.y. net nesimato, kad žmogus išvis ką nors būtų pamiršęs. Jis prisimena savo gyvenimo istoriją, gali ją papasakoti, pažįsta tėvus, sutuoktinį, vaikus ir kitus gimines bei draugus, žodžiu, pagal visus požymius atrodo visiškai normalus žmogus ir netgi amnezijos terminas čia, atrodo, visai ne prie ko.

Tačiau tam tikra dalis patyrimų gali būti visiškai ištrinta iš atminties. Tai reiškia, tai nutiko, tačiau žmogus jų neprisimena, tarsi jų niekada nebuvo. Tai gali būti konkretūs įvykiai. Dažnai toks reiškinys atsitinka ištikus psichologinei traumai, pvz. kai kažkas iš artimų ir patikimais laikytų žmonių ir pasielgia niekšingai, išduoda, labai nuskriaudžia, emociškai ar fiziškai, nesvarbu.

Jennifer Freyd, Oregono universiteto psichologė, atlikusi daug tyrimų nustatė, kad kuo artimesnis buvo žmogus, pasielgęs šokiruojančiai, tuo didesnė tikimybė, kad skriaudą, emocinį šoką, arba kitaip tariant, traumą patyręs žmogus neprisimins to poelgio. T.y. gyvens kaip gyvenęs, tarsi traumuojantis įvykis nebūtų įvykęs. Įvykis vadinama išdavystės trauma, o tos traumos išsitrynimo iš atminties reiškinys vadinama traumine amnezija.

Traumine amnezija

Panaudota nuotrauka iš Wickimedia

Po tam tikro laiko ir esant tam tikroms aplinkybėms traumuojantis įvykis gali būti prisimenamas. Vadinasi, jis yra išsaugotas atmintyje, tačiau ne taip pat, kaip išsaugomi normalūs praeities prisiminimai. Kol pasireiškia trauminė amnezija, šie prisiminimai yra tarsi atkirsti ir neprieinami sąmoningam protui. Trauminė amnezija įvyksta kaip psichikos gynybinė reakcija esant per dideliam kognityviniam rezonansui.

Įkvėpta šio straipsnio “Five questions you should ask your new trauma therapist“

 

 

Trauminė amnezija

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

militaire-un_soldat-1915Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

crying_child_n-d-_28319172580129

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Karas už keturių sienų

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas

Skyrybos su narcizu – tai nepaprastos skyrybos. Skausmas, kurį patiria narcizų partneriai, yra dešimteriopas. Be atsisveikinimo su partneriu skausmo patiriama visa plotmė jausmų ir patyrimų, kurių nepatiria neurotipinių žmonių partneriai po skyrybų.

Be patirtų patyčių, sunaikinto ego, savigarbos ir savivokos, turbūt žiauriausia, ką narcizai padaro savo aukoms – tai savęs susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas jose. Visų santykių metu neprisiimdamas atsakomybės už viską, kas santykiuose blogai ir prisiimdamas visus nuopelnus už tai, kas yra gerai, narcizas atsakomybę už nesėkmes perkelia ant savo partnerio.

Kadangi narcizas nuo pat pradžių save pastato į stipresnio, kontroliuojančio partnerio vaidmenį, be to, pasitelkia puikius manipuliavimo sugebėjimus, dažniausiai jo partneris patiki, kad tai jis ir yra dėl visų bėdų kaltas. Ilgą laiką girdėdamas, kad yra nevykęs, niekam tikęs, praranda bet kokį pasitikėjimą savimi. Tokioje būsenoje narcizo partneris ima patirti dar daugiau nesėkmių ir situacijose, kurios tiesiogiai su narcizu nesusijusios.

Taip narcizo įkaltos į galvą “tiesos“ tarsi jam tik patvirtina, kad tas narcizas buvo teisus – jis tikrai nieko nesugeba. Šis per ilgesnį laiką susiformavęs tikėjimas padaro narcizo auką aklą, ji pati ima tikėti, kad yra nieko verta ir nieko savarankiškai nesugeba. O narcizui ramu, nes toks partnerio mąstymo šablonas įkalina jo partnerį ir neleidžia ištrūkti iš nuodingų santykių. Taip narcizas netiesioginiu būdu, implantuodamas į aukos smegenis aukai žalingą mąstymą, įgyjam jam būtiną kontrolę.

Pati didžiausia problema yra tame, kad aukos galvoje šis virusas įsisuka ir lieka veikti ir toliau, net kai santykiai su narcizu pasibaigia. Jis veikia ir daro žalą kol pora yra kartu, tačiau skyrybų metu viruso veikimas tarsi užsiturbina, dar sustiprėja. Savęs, gyvybinių jėgų netekęs narcizo partneris ypatingai sunkiai susidoroja su skirimosi procesu. Jeigu dar tai yra narcizas, kuris nutraukia santykius, viruso daroma žala dar labiau sustiprinama.

Netgi kai narcizo auka, pasiskaičiusi apie santykius su narcizu pagaliau suvokia, kas vyko jos gyvenime pastaruoju metu, tada ji pradeda savęs nekęsti už tai, kodėl buvo tokia kvaila, kodėl pasidavė niekšingoms manipuliacijoms, kodėl leido sunaikinti save ir savo gyvenimą.

Bet kuriuo atveju virusas toliau sukasi aukos galvoje, ir nors aukos jėgos, savigarba ir emocinė būsena yra labai žemame lygyje, implantuota virusinė programa toliau sukasi keldama tolimesnę žalą, nors bendra emocinė ir psichologinė būklė yra pavojingai žema.

Taip narcizai savo elgesiu suaktyvuoja kituose žmonėse esantį vidinį kritiką. Nuolatos maitindami kito žmogaus vidinį kritiką panieka, žeminimu, kaltės primetimu, jį maitina ir jis pučiasi. Augdamas virusas išstūminėja kitas, anksčiau aukai buvusias būdingas savybes – pasitikėjimą savimi, pasauliu ir ateitimi, pasitikėjimą kitais žmonėmis.

V0025634 A Christ-like figure seated in a boiling vat while a man wor

Salomon Trismosin paveikslas “Susinaikinimas“ (Wickimedia)

Kalbant kompleksinio potrauminio streso sindromo terminais, narico tikslas yra kuo ilgiau ir dažniau išlaikyti savo auką emocinio flashback´o būsenoje.

Labai svarbu suvokti, kad tai, kad jūs taip jaustumėtės, ir yra narcizo tikslas. Jis yra ramus – su juo ar be jo, esate bejėgis. Tai tik patvirtina narcizo nuomonę, kad esate be jo nieko vertas. Narcizui iš tiesų yra visiškai nesvarbu, kiek žalos jo elgesys pridarys jūsų gyvenime. Jis yra šaltas kaip robotas. Nes vienintelis tikslas, kurį turi narcizas – tai galia. Visa kita jam neturi jokios reikšmės.

Kol auka neturi žinių ir sąmoningai nesuvokia, kad toks virusas buvo jai sąmoningai ir sistemingai suinstaliuotas į jos mąstymą, tol virusas sukasi ir daro vidinį asmenybės naikinimo darbą iš vidaus ir be tolimesnio narcizo kišimosi.

Susinaikinimo mechanizmo aktyvavimas