“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“
Bessel van der Kolk
Francisco Masseria pav. “Verkiantis vaikas“ iš Wickimedia Commons
Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.
Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.
Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.
Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.
O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.
Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.
Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.
Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.
Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.
Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.
Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.
1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės
Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.
Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.
Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.
Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.
Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.
Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.
Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.
Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.
Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.
Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?
Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.
Nuotrauka iš Wickimedia
*****
Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!
Artėja šv. Kalėdos. Visi verčiamės per galvą ir lakstom streso suriesti. Reikia visur suspėti, nupirkti dovanas, jas supakuoti, o kur dar darbo, vaikų šventiniai renginiai ir neramios mintys: kaip suspėti visur, kur esu pakviesta?… Ir kaip dar susikurti šventinę nuotaiką namuose. Kalėdinių patiekalų receptai, šventiniai rūbai, šukuosenos, staltiesės… oi, o galima kolkas truputį pamiegoti?
Lakstom, ir mintyse karts nuo karto švysteli blanki viltis – juk Kalėdos – stebuklų metas. Tikrai, aš čia taip stengiuosi, stebuklas tikrai laukia manęs.
Bet ateis Kalėdos ir mes vėl drybsosime mišrainių pilnais pilvais prie dar vieno ašaringo filmo per TV. Kuriame stebuklai vyks. O mums norėsis verkti. Gerai, kad žiūrint tokį filmą kaip ir legalu juk.
Ir taip vėl nukišime stebuklo idėją kažkur po sofa, kartu su nukabintais nuo eglutės blizgančiais žaisliukais.
Viskas čia su tom pasakom ir stebuklais gerai. Tam ir yra Kalėdos, kad bent trumpam atgimtų stebuklo viltis. Svarbiau yra negyventi belieškant pasakos kiekvieną metų dieną.
Nesvajoti apie tai, kaip vieną dieną už lango pasigirs žvengimas, o žiū – princas prie stulpo baltą arklį riša. Ir atjojo jis ne pas kaimynką Svetą, o pas mane. Žinoma.
Ką, ne tokio tikėjotės? Princas Jozefas Ponetovskis prie savo žirgo. Ši ir kitos iliustracijos iš Wickimedia
Daugybė žmonių, ir ne tik moterų, nuolatos gyvena laukdami gelbėtojo. To, kuris įžengęs į jų gyvenimą, staiga pavers jį pasaka iš televizoriaus. Jei žiema – tai kaip iš kalėdinių filmų. O jei vasara, tai bent kaip iš Gelbėtojų serialo.
Pamela Anderson iš serialo “Gelbėtojai“. Ir ji nori tavęs. (Palauk, o pas ją ant papų tikrai kopūstai?! Blem, kažkaip per žemiškai čia)
Kažkada vaikystėje negavę to jausmo, kad priklausome ir esame laukiami bei mylimi, kad esame svarbūs, kad esame priimti šiame pasaulyje ir reikalingi, paauglystėje pamanėme – pagaliau supratau… Kai bus jis (arba ji), tas vienintelis ar vienintelė, tada bus viskas kitaip.
Tai viskas aišku – beliko tik jo ir laukti. Kol jo nėra, taigi normalu, kad gyvenimas šūdinas. Juk JO nėra!!!
O va kai atjos, taigi viskas bus gerai. Iš to jį ir pažinsiu, kad staiga viskas mano gyvenime taps gerai!
Blogiausia, kad taip ir būna. Bet gana trumpą laiką. Tie princai pasirodo ir apsvaigina mus taip, kad daugiau niekada nepamiršime. Tik va, kaina, kurią susimokėjome už trumpą romaną su karaliaus sūnumi, yra didelė. Nes gyvenam demokratijoje, o princo tai norisi. Tai ir kaina didelė už tai, ko nėra. Ekonomikos dėsniai, gerbiamieji.
Paauglystėje netyčia atrastas žinojimas apie “kitą pusę“ yra tiesiog iliuzija, vidinė stebuklinė pasaka, kuri padėjo išgyventi tada. Kai jautėmės, kad esame ne čia, kur turime būti, kai nebuvome priimti ten, kur buvome. Ta pasaka padėjo išgyventi tuomet. Nes suteikė viltį.
Deja, ta iliuzija atrodė tokia tikra, tokia ryški ir aiški, kad ėmėme ir patikėjome ja kaip realybe. Ir suaugę daugybė žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, tebegyvena laukdami savo herojaus. Superžmogaus. Ar superžmogės.
Ir tada, tada! Gyvenimas nebebus nuobodus, gyvenimas nebeatrodys beprasmiškas, aš nebebūsiu liūdnas ir depresuotas, aš neslankiosiu iš kampo į kampą ar nespoksosiu dienų dienomis į šviečiančią dėžę. Tada aš būsiu linksmas, jausiuosi užpildytas iš vidaus, tada aš būsiu džiaugsmingas ir gyvenimas man atrodys prasmingas. Tada, tada!…
Nelauk princo ar princesės. Pagalvok, kas šiandien priverčia tavo širdį plakti karščiau? Nuo ko paraudonuoja skruostai ir nepastebi, kaip pralekia laikas? Ką darydamas jauti gyvenimo prasmę? Padaryk šiandien tai, ką gali.
Ką gali ten, kur esi. Ką gali su tuo protu ir tuo kūnu, kuriuo esu šiandien. Su tais talentais ir pinigais, kuriuos turi šiandien. Duok giesmės savo širdžiai, priversk ją suspurdėti. Tiesiog pats, be princesės.
O tada ir Stasė su miltuotu žiurstu iš gretimos laiptinės pasirodys visai nieko. Arba Petras.
Potencialiai tinkamų “antrųjų pusių” žmonijoje yra gana daug. Tačiau ieškantieji prasilenkia dėl nebrandumo. Tai reiškia, kad dar ne laikas.
Problema yra ieškančiajame, jo brandume, iš ko išplaukia ir jo filtras, per kurį jis atpažįsta, atsirenka.
Arba tiksliau – jo savybių artume iki ieškomos “antrosios pusės” savybių.
Jei jis aktyviai, nuoširdžiai ieško – pats ieškojimo procesas jį brandina, duoda svarbią patirtį ir suvokimą apie save ir “antrąją pusę”. Pradžioje jauni žmonės gan paviršutiniškai suvokia ko jie nori, dažniausiai vadovaujasi filmų stereotipais, todėl sunkiai pataiko į teisingą žmogų. Tačiau patirtis laipsniškai atveria akis ir ieškantysis pagaliau pradeda suprasti kas jis pats yra, kokia jo paties objektyvi, reali vertė priešingos lyties požiūriu ir kaip ieškoti be iliuzijų. Šį epizodą galima pavadinti savęs suderinimu arba “tiuningu”, taip kaip radijo aparate pagaunama teisinga banga.
Jei jauni žmonės elgtųsi teisingu būdu, intensyviai, su teisingomis instrukcijomis – surastų “antrąją pusę” gana greitai.
Skaičiau šią knygą prieš metus. Pagalvojau, kad visai gerai rašyti įspūdžius apie knygą po metų. Ji jau praėjus laiko testą. Ir kaip tik geriau pasimato, kas išliko.
Galiu pasakyti, kad po metų išlikęs įspūdis iš šios knygos yra tiksliai tas vienas sakinys, kuris yra ant viršelio. Kad reikia sąmoningai apsispręsti būti pažeidžiamu. O autorė visos knygos tekstu, dažniausiai pasakodama savo ir kitų žmonių istorijas, įrodo, kuo ir kodėl tai yra gerai.
Mūsų visuomenėje žodis pažeidžiamas turi tokį specifinį atspalvį. Pažeidžiamas – tai atrodo tas, kuris iš karto tarsi provokuoja į save patyčias. O mes dar iš mokyklos laikų puikiai žinome, kokios skaudžios gali būti patyčios. Todėl žodis pažeidžiamumas natūraliai provokuoja didelę baimę.
Tuo tarpu dr. Brené Brown mus knygoje moko, kad iš tiesų būti pažeidžiamu yra stiprybės ženklas. Kad mes galime nuspręsti sąmoningai būti pažeidžiami. Tai tuo pačiu reiškia, kad reikalui esant, prie tam netinkamų žmonių mes lygiai taip pat galime ir nedemonstruoti savo pažeidžiamumo. Tiesiog atsirinkti, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis yra verta ir saugu būti pažeidžiamiems, o kada ne. Bet čia jau kito žmogaus – Jeff Brown mintis, kuri man labai gražiai papildo šios knygos idėją.
Niekas neagituoja tapti naivuoliu ar ekshibiscionistiškai demonstruoti savo silpnąsias puses, taip provokuojant ką nors mys užpulti. Beje, apie nesveikas perdėto atvirumo apraiškas autorė irgi kalba. Na, žinote, kai kažkas ima ir per atvirai išsipasakoja savo intymias paslaptis. Ir tada būna tas jausmas, kai ėėėėėėė ir nežinai, ką dabar sakyti ar daryt. Šito ji neagituoja tikrai. Žodžiu, siūlomas sveiko lygio atvirumas + tikrų jausmų rodymas, kas ir sudaro pažeidžiamumą.
Tiek, kiek jo reikia tam, kad nebūtume vaikštantys zombiai, o leistume laisvai, bet valdomai tekėti savo jausmams, būti savimi bendraujant su kitais. Ir neslėpdami savo jausmų kitiems. Bet ir neleisdami tiems jausmams sulaužyti užvankų ir nunešti žmonių likimus nenumaldomo cunamio banga.
Iš tiesų, mano nuomone, ši knyga moko mylėti. Save ir kitus. Kaip būti savimi ir pilniau išgyventi savo jausmus, kaip juos ištransliuoti kitiems ir tuo pačiu leisti save geriau pažinti. Taip leisti kitiems save pamilti. Ir labiau mylėti tuos, kurie mums iš tiesų svarbūs.
Galiu pasakyti, kad per metus laiko tai antra labiausiai mano pasaulėjautą įtakojusi knyga per pastaruosius metus. Skaitosi lengvai, visai pagauli.
Rekomenduočiau ypač vyrams, kuriems rodyti savo jautrumą, jausmus yra “ne lygis“. Ši knyga jus išmokys būti pažeidžiamu sąmoningai, bet tuo pačiu ne tik kad išlikti stipriu, o tapti dar stipresniu. Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio.
Taip pat tiems, kas kenčia nuo gėdos stigmos ir tėvams. Ji padės jums būti ne supermamomis ir tėčiais, o ta mama ir tėčiu, kokio reikia vaikui. Ir tuo, du kuriuo vaikas turi tikrą, gyvą ryšį.
Blemba, berašydama pati save įtikinau, kad reikės paskaityti dar sykį.
Nereikia tiesiog pamiršti svajonę apie santykius kaip pasakoj. Tereikia ją nuleisti ant žemės, į realybę. Tai – suteikti pasakai realų pagrindą. Tai reiškia – nurengti princo šarvus ir pamilti gyvą žmogų po jais. Tai reiškia – nuvalyti princesės makiažą ir pamilti jos beribį žmogiškumą. Tai – atrasti romantiką negailestinguose gyvenimo gaisruose. Tikra meilė užgimti gali tik tada, kai nusimetame kaukes ir maskuotes. Pamirškit meilę iš pasakų – žmogiškos istorijos yra daug įdomesnės. Mes tik turime išmokti atsisukti į savo žmogiškumą.
Ištrauka iš Jeff Brown knygos “Nepaprastas ryšys“ (‘An Uncommon Bond’)
John William Goldward paveikslas “Sena sena istorija“, 1903 m., iš Wickimedia Commons
Jeigu vienas iš dviejų nenori kurti ryšio, tai su juo tiesiog nebus poros. Nėra jokios prasmės bandyti suvokti, kodėl jis to nenori. Nėra jokios prasmės kaltinti nenoru įsipareigoti. Nėra jokios prasmės laukti, kol jie susivoks, kad vis dėlto norėjo.
Nes iš tiesų visiškai nesvarbu, kodėl jie to nenori. Kas svarbu – tai kad mes norime būti sutikti širdimi tokio žmogaus, kuris nori būti įsitraukęs partneris. Jeigu kažkas nenori, tai reiškia, kad ir aš nenoriu, nes mes juk nenorime būti su kažkuo, kas nėra čia su mumis visas ir pilnai.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Meilės ryšys yra tokia sutartis, kurią turi pasirašyti abi sielos. Jei kuris nors vienas nepasirašė, tai niekas nieko neprarado. Jeigu vienam netinka, tai vadinasi, kad netinka ir antram. Tiesio einame prie kito nuotykio…
*šio blog´o autorės vertimas iš anglų kalbos. Man dar neteko girdėti, kad ši knyga būtų išleista lietuvių kalba
Kiek žinau narcizų ir jų meilės istorijų, visi įsiveržė į savo partnerių gyvenimą labai staigiai.
Na, eina metai, jų nėra. Bet kai jis pasirodė horizonte, įvykiai staiga įgauna didelį pagreitį. Kodėl taip yra?
Tam yra kelios priežastys. Pirma yra narcizo vidinė struktūra. Kadangi narcizas nepažįsta tikrojo savęs, jam, kad jaustųsi gerai, reikia tarsi energijos šaltinio išorėje. Tam puikiai tinka kitas žmogus, t.y. jo nauja mylimoji.
Taigi, pamatęs patikusią merginą, jis labai staigiai įsimyli ir santykiai vystosi žaibu. Visų pirma todėl, kad narcizas iš tiesų jaučia stiprius jausmus. Būdamas vienas jis jaučia kažkokią didelę vidinę tuštumą. Ten, kur neišsiskleidęs jo tikrasis AŠ. Jis jaučia kaip neįvardintą jausmą, tą, kuris išlenda, kai lieki vienų vienas ir nėra ką veikti. Ir jis negali tos tuštumos pakelti. Todėl narcizai niekada nebūna vieni, arba jei būna, tai yra jiems labai kankinanti patirtis.
Dar vienas dalykas, kuris leidžia santykiams vystytis greitai, tai, kad jo iš tiesų visiškai nedomina jo partnerė ir jis nesiekia ir neskiria laiko ją iš tiesų pažinti. Čia, atrodo, pasakiau visišką nesąmonę, ar ne? Tikrai tą ir turėjau omeny, ką pasakiau, jo tikrai partnerė kaip tokia nedomina. Jį tik domina vienintelis dalykas – tik jis pats. Tad ir mylimoji domina tik tiek, kiek ji reikalinga jo tuštumai užpildyti – ar ji manimi žavisi ir mane priima? Jam nuoširdžiai neįdomu, koks jos charakteris, ka jinai mėgsta, ko ne, kuo domisi, o kuo ne, ką ji mąsto, ką jaučia ir pan. Jinai iš tiesų gali būti visiškai tuščia, bet jei teikia narcizui energiją susižavėjimu juo ir tiesiog buvimu šalia, jos to net ir nepastebėtų.
Narcizas iš tiesų suvokia žmones kaip daiktus, ir todėl kiti žmonės jį domina tik tiek, kiek jie gerai jam tarnauja. Būtent kaip kokie daiktai. T.y. ar naujoji mergina pasiduoda jo įtakai, ar neprieštarauja per daug, ar palydi jį susižavėjusiomis akimis, ar leidžia jam dominuoti. Jei atsakymas į šiuos klausimus yra taip, narcizas sėkmingai prisijungia prie jos kaip prie kokio akumuliatoriaus ir siurbia jos energiją, kuri yra jam kaip kokie gyvybės syvai. Tai, ko jis pats negali sugeneruoti. Nes kažkada labai senais gūdžiais laikais atsijungė pats nuo savęs, nuo savo tikrojo aš.
Rašau ir mąstau, kaip žiauriai visa tai turėtų skambėti. Iš tiesų, tai yra visiškai žiauru. Kyla klausimas, kodėl mergina leidžiasi būti išnaudojama tokiame lygyje, pati nieko negaudama sau?
Taip priėjome prie dar vieno santykių elemento, kuris leidžia vystytis tokiems ydingiems santykiams, ir tam vykti greitai. Taip yra dėl narcizo antenų, kuriomis jis moka gerai nuskaityti subtilią partnerės informaciją ko ji nori, ko jai trūksta, kokios jos silpnosios pusės.
Kad būtų aiškiau, trumpam atsigręžkime į narcizo vaikystę. Tai yra kažkada labai grubiai savo tėvų atstumtas vaikas. Jam teko išgyventi tėvų nepriežiūrą ieškant kaip atkreipti į save dėmesį. Jam teko nuolatos eksperimentuoti, ką padaryti, kad tėvai atkreiptų į jį dėmesį. Ir kadangi tėvai nemylėjo jo tokio, koks jis yra, jam teko ieškoti, koks jis turi pasirodyti savo tėvams, kad pagaliau jį pastebėtų.
Todėl narcizas nuo mažų dienų išsiugdęs jautrias antenas, kurios nuskaito kitą žmogų, ir dar šiam nieko apie save nepasakius, jis jau žino, ko tam žmogui reikia. Atrodo, puiku! Taigi jam net pasakot nereikia, o jis jau žino, ko reikia jo partnerei, tad gali ir suteikti!
Deja, istorija daug liūdnesnė, nei galėtų būti. Narcizas šia savo savybe naudojasi tik tiek, kiek jam reikia, kad partnerė taptų jo ir tarnautų jam, t.y. leistųsi pasijungiama emociniam išnaudojimui. Todėl santykių pradžioje narcizas, nuskaitęs kokio partnerio trokšta jo naujoji simpatija, žaibo greitumu sugeba sureaguoti ir tapti tuo partneriu, t.y. elgtis taip, kaip tuo momentu ji trokšta.
Jeigu ji nori, kad jis jos išklausytų, jis per visą naktį klausys jos vaikystės prisiminimų. Nors iš tiesų tai žmogus, kuris nesugeba iš tiesų girdėti, ką sako kitas. Jeigu ji atrodo pasimetusi, narcizas tuojau pat paims jos ranką tvirtu judesiu ir išves iš žmonių minios į ramesnę vietą, suveiks gerą staliuką prie lango gražioje kavinėje ir dar galantiškai pasakys: “šiandien aš valgysiu tai, ką tu išrinksi“. Sąskaitą ne tai, kad garantuotai apmokės, o dar ir pastūmės, kad išsirinktumėt brangesnį patiekalą!
Jis, savo jautriomis antenomis nuskaito, kokių dalykų mylimoji nemėgsta daryti arba kurie jai sunkokai sekasi, ir galantiškai apsiima, pvz. mokėti už butą. Koks palengvėjimas jai! Jis pats perėmė savo inciatyva padaryti tai, ko ji nemėgsta, nesijaučia tvirtai darydama, kur nepasitiki savo jėgomis. Jis nuima nuo jos pečių tą naštą ir jai iš karto tampa lengviau gyventi.
Jis staiga taps romantiku, rodančiu miesto panoramą. Nors iš tiesų metų metais sutemus žiūri tik televizorių. Jis ir bus tas vaikinas, kuris dėl jos nuskins visas žvaigždes. Žinoma, toks elgesys apsvaigina bet kurią merginą. Jai atrodo, pagaliau sutikau tikrą vyrą, kuris rūpinasi mano poreikiais, mane supranta, palaiko, manimi rūpinasi. Kaip toli visiems kitiems kada nors mano sutiktiems vaikinams iki jo!
Mergina greitai ir stipriai įsimyli, jausmai abipusiai, tad vestuvių maršai suskamba irgi labai greitai. Tuo labiau, kad narcizas skubina įvykius, o ji pasiduoda, nes iš esmės linkusi pasiduoti (narcizas neapsigauna pasirinkdamas tipažą), ir dar ir todėl, kad ji natūraliai nejaučia bei nemato priežasčių, kodėl turėtų netekėti ir nekurti gyvenimo su šiuo nuostabiausiu pasaulyje vaikinu, nes juk tai tokia laimė, kaip išlošti milijoną loterijoje!
Be abejo, kad ir toje sekoje egzistuoja momentų, kurie išduoda, kad galbūt nėra viskas taip jau idealiai kaip atrodo ir toje be galo rožinėje pasakos pradžioje. Tačiau visa teigiamoji pusė taip stipriai atsveria tas pranašiškas ir iškalbingas smulkias detales, kad narcizo būsima antroji pusė į juos nekreipia dėmesio.
Kaip minėjau aukščiau, tam, kad laimėtų savo mylimosios širdį ir ranką, narcizas dažnai elgiasi netgi visiškai priešingai sau. Nors iš tiesų jis apsipirkinėja pigiausiose parduotuvėse, merginą vesis į brangų restoraną, nors iš tiesų jis namisėda ir ištisai kiurkso prie televizoriaus, jis vešis ją į romantišką kelionę. Žinoma, kad taip ilgai nėra lengva vaidinti rolę, kuri visiškai neturi nieko bendro su tuo, koks iš tiesų žmogus jis yra! Tačiau iš vienos pusės narcizas jau nuo vaikystės yra patyręs asmybės skilimą, yra nuo mažens yra pripratęs reikalui esant elgtis visiškai priešingai, negu jam natūraliai norėtųsi. Nes tik taip jis galėdavo gauti išgyventi būtino tėvų dėmesio, t.y. visiškai išduodamas save. Todėl narcizui tai yra iš dalies lengviau, nei kitiems žmonėms. Be to, jis, dažnai praktikuodamasis yra įvaldęs tokio vaidybos meno aukštumas. Jis taip įtikinamai dūsaus su jumis po žvaigždėtu dangumi, kad antrai pusei net į galvą nešaus, kad tai galėtų būti vaidyba!
Ji pati norės išdraskyt akis žmogui, kuris išmąstys padėt į voratinklį įpuolusiai vargšei muselei praregėti! Tiesa yra per žiauri ir per skaudi, ir šiame etape ji yra visiškai nematoma, paslėpta po storiausiu vaidybos, iliuzijų ir hormonų sluoksniu.
Narcizas dažniausiai vistik jau labai ankstyvoje santykių stadijoje parodo savo tikrąjį būdą pažeisdamas kito žmogaus ribas. Tačiau kaip taisyklė narcizo partneriais tampa žmonės, patys patyrę savo asmeninių ribų pažeidinėjimą savo vaikystėje, todėl toks elgesys jiems nėra nerimą keliantys signalai. Todėl vestuvių varpai ar rimtas žengimas į partnerystę, toks kaip pradėjimas kartu gyventi, bendrai vaikai ar turtas, tokioje poroje atsiranda tokiu greičiu, kad dažnai aplinkiniai lieka išsižioję iš nuostabos.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Jeigu jus sudomino informacija apie narcizus, esminiai dalykai apie juos, kuriuos čia toliau tik vystau smulkiau, yra surašyti 2015 m. kovo – balandžio mėn. žurnale Psichologija Tau. Jeigu skaitote ir atpažįstate savo istoriją su narcizu, ir jau esate matę daugiau narcizo veidų, ir kyla klausimas, ką dabar daryti, laukite sekančio Psichologija Tau numerio.
Esu paruošusi ir išsiuntusi jiems straipsnį apie tai, kaip turi elgtis narcizų partneriai, norėdami kažkaip susinormalizuoti savo gyvenimą. Kolkas dar negavau patvirtinimo iš vyr. redaktoriaus, kad tikrai tą straipsnį jie publikuos, tai jei jums tai labai aktualu, galite brūkštelti keletą žodžių į redakciją, galbūt tai padės jiems apsispręsti. Būčiau dėkinga!
P.S. Parašiau ir pagalvojau, kaip žiauriai čia aš parašiau. Nežinau, ar atsiras žmonių norinčių tai skaityti. O tie, kurie skaitys, žinau, kaip žiauriai su jumis pasielgiau. Žinau, kad atėmiau ir suniokojau net jūsų prisiminimus, kurie vieninteliai buvo gražūs šioje trumpoje santykių atkarpoje su jūsų narcizu.
Mūsų pačių iliuzijos iš tiesų yra brangiausiai mums kainuojantis dalykas gyvenime. Su didele atjauta visoms narcizų aukoms.
“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“
Kažkada vaikystėje negavę to jausmo, kad priklausome ir esame laukiami bei mylimi, kad esame svarbūs, kad esame priimti šiame pasaulyje ir reikalingi, paauglystėje pamanėme – pagaliau supratau… Kai bus jis (arba ji), tas vienintelis ar vienintelė, tada bus viskas kitaip.
Iliustracija iš Wickimedia Commons
Mano tikras gyvenimas 