Vyrai ir įsipareigojimai

Tai netiesa,  kad vyrai vengia įsipareigojimų. Jei atidžiau stebėtumėt vyrus, pastebėtumėt, kad jeigu jie prisiima įsipareigojimus, jie tai daro labai rimtai. Pažiūrėkite, kaip vyrai atsiduoda  darbui. Arba sportui, ar kažkokiam kitam dalykui, kuriam jie tikrai įsipareigojo. Jie iš tiesų labai rimtai žiūri į įsipareigojimus.

Be to, vyrai Jums labai aiškiai pasakys apie savo įsipareigojimus… savo veiksmais.

Tekstas įkvėptas šio video: https://www.youtube.com/watch?v=ugiocRbJ4ts

Tekstas (C) ManoTikrasGyvenimas. Foto (C) Matt Crypto. Jūs galite naudoti tekstą su aktyvia nuoroda į Manotikrasgyvenimas.wordpress.com
Tekstas (C) ManoTikrasGyvenimas. Foto (C) Matt Crypto. Jūs galite naudoti tekstą su aktyvia nuoroda į Manotikrasgyvenimas.wordpress.com
Vyrai ir įsipareigojimai

50 pilkų atspalvių. Filmas

Nuotrauka iš ibtimes.co.uk
Nuotrauka iš ibtimes.co.uk

Ji. Naivuolė, nevėkšla iš vidurio kaimo.

Jis. Gražuolis iš stiklinio dangoraižio 50-o aukšto. Dangoraižis – jo.

Ji. Nors jis pats jai pasako, kad jis jai netinkamas, vistiek kiša nagus prie karšto puodo. Nors ir įspėta, kad skaudės. Naivuolė, sakiau.

Jis. Valdo ir nori valdyti viską. Viską aplink jį, net jos mintis.

Ji. Pasiduoda būti valdoma, o po to verkia. Vistiek rašo jam SMS, kad jo pasiilgo.

Jis. Kam gražuoliui nevėkšla naivuolė? Naivuolė, nes pasiduos valdoma. O nevėkšla, nes giliai viduje jis ir tiki, kad tik tokios tevertas.

Ji. Iš nestabilios šeimos. Mama gyvena su ketvirtu vyru. Kažkiek net konkuruoja su dukra. Pas nebrandžią mamą nebrandi ir dukra – normalu.

Jis. Iš dar baisesnių gyvenimo aplinkybių. Gimęs vidury pragaro žemėje. Dar nesuprasdamas, iki 4 metukų amžiaus, patyrė baisiausia, ką galima patirti. Mamos priklausomybę, didelį nestabilumą, mamos netektį. Neužmezgęs pirmo prasmingo ryšio su kitu žmogumi – mama – nemoka jo užmegzti su niekuo.

Ji. Bando bando priartėti prie jo, ir niekaip. Jis vis laiko atstumą. Tik save kankina. Bet iš žaidimų aikštelės nebėga.

Jis. Suteikti skausmą artimiausiam žmogui – malonumas.

Ji. Verčia jį kažką pajusti, atsiverti ryšiui, pamatyti save. Joje kaip veidrodyje.

Jis. Lyg ir norėtų, bet nemoka, nežino, kaip. O kelti skausmą kaip – žino, ir gerai.

Ji. Kol nepatiria paties blogiausio – o pati paprašo – tol mato jame daugiau, nei jis yra. Mano, kad žino, kad jis gali jai duoti tai, ko jai reikia. Jis negali, bet ji netiki.

Jis. Išnaudotas paauglystėje. Tuomet vėl ieškojęs ryšio, bet neradęs.

Ji. Greičiausiai yra pati patyrusi nemažai blogo elgesio anksčiau. Nes stebisi, tarsi jo ir nenori, tačiau toleruoja ir leidžiasi toliau. Žinoma, ją veda naivus tikėjimas, kad jis pasikeis.

Jis. Nepasikeis. Viskas bus tik dar blogiau.

Pati filmo pabaiga, optimistinė, sakyčiau. Mažai naivi mergaitė kažkiek suauga per patirtas kančias.

Man labai patiko. Mano draugėms, skaičiusioms knygą – ne.

Vienintelis dalykas, už ką kritikuočiau šį filmą – tai bandymas romantizuoti, heroizuoti ir parodyti kaip prabangą gilias žmogaus vidines traumas, pasireiškiančias per kito žmogaus kankinimą. Nieko prabangaus čia iš tiesų nėra. Ir neieškokite to gyvenime, jei nenorite realių bėdų.

50 pilkų atspalvių. Filmas

Mylėjau tave tau nežinant

Tai yra atsakymas į istoriją “Leiskite jums padėti…“

Šita istorija palietė ir mane. Pora dienų dar vis protarpiais prisimindavau ją, po to kažkas virė smegenų užkaboriuose ir šiandien susiformavo labai aiškios mintys, kurias čia ir užrašysiu.

Aš nesu tos istorijos herojė.

Ir Steve Stepanoff pažįstu tik tiek, kiek jis pasisako viešai prieinamais įrašais savo Facebooko paskyroj. Kokiais metodais dirba irgi galiu tik spėlioti iš tų pačių pasisakymų.

Vistik mano pasisakyme labiausiai skambės proto balsas, matyt. Jis iš patirties, todėl juo pasikliauju.

Mano gyvenime buvo du atvejai, kai man vyrai prisipažino netikėtai kaip vėjo gūsis iš serijos: “mylėjau tave tau nežinant“. Prisipažinsiu, abu kartus, taip, taip, ir antrą taip pat tai buvo toks kaip reikiant beveik iš kojų išverčiantis pojūtis.

Jo esmė buvo maždaug tokia: “Matai, kokia aš nuostabi. Net pati neįtariau.“ Ir jau kai žinojau, kokia aš nuostabi, vistiek tas “mano“ atspindys kito žmogaus akyse buvo kažkoks šimtą kartų ryškesnis. Toks ryškus, kad net akino.

Buvo toks keistas jausmas. Iš vienos pusės smagu, kad kažkas kitas ima ir tave akivaizdžiai laiko kažkuo žymiai geresniu nei tu save laikai. Bet iš kitos pusės tas atotrūkis buvo toks didelis, kad buvo ir kažkoks nesmagumo, netikrumo elementas, kažkoks tarpas tarp realybės ir to mano ryškaus atspindžio to žmogaus akyse.

Pamenu, vienu atveju net nusistebėjau: tu juk visai manęs nepažįsti. Tiesiog per gerai žinojau, kad elementarioje laiko dimensijoje tokioj mažoj atkarpoj neįmanoma žmogaus pažinti, net jo nedidelės dalies.

Bet vistiek tas jausmas, kad kitas tave vos ne dievina, jis juk toks patrauklus, toks neatremiamas ar ne?

O neatremiamas jis todėl, kad užpildo tą skylę, tą vidinę prarają, kurios nepavyko neužpildyti pačiai. O gal ir bandymo vykusio iki tol nebuvo? O gal ir suvokimo nebuvo, kad žioji kažkokia skylė? Kažkoks įtarimas vis dėl to buvo.

Bet kai kitas taip manim žavisi, – trumpam buvau tikra, kad neturėjau jokios skylės. Ir kad tas skylės šešėlis, kuris buvo prieš tai trumpam sušmėžavęs akyse, buvo tik apgaulė, tik situacijos sukeltas miražas, tik to blogo momento išdava.

Gyvenimas ir laikas vis dėlto parodė, kad tie, mylėję mane iš tolo, ir iš trumpo pažinimo, kuris buvo tik išorinis, iš tiesų mylėjo savo iliuziją. Kažkas mano išvaizdoje ir mano laikysenoje, tame nenusakomame informaciniame lauke apie žmogų jiems labai patiko. Įstrigo.

Vladimir Volegov - Lightness of being
Vladimir Volegov – Lightness of being

Dabar aš manau, kad jie to nesuvokdami, manyje pamatė savo mamą. (Turiu ir tikslesnių įrodymų, bet čia nedetalizuosiu). Todėl staiga pasijuto tokie man artimi. Tas jausmas ir pasirodė meilė. Ar tai meilė? Kas žino? Na, įsimylėjimas visai įmanoma.

Meilė negalėjo būti, nes meilei turi pažinti žmogų.

Žodžiu, po kiek laiko, turbūt, kai nukrenta rožiniai akiniai, jie pradėjo mane statyti į rėmus: tu turi elgtis taip, taip ir anaip. Būti tokia anokia ir va tokia. O kai norėjau tiesiog būti, būti savimi, kokia esu, jie pyko.

Nes pradėjo aiškėti, kad nesu ta jų iliuzija, jų pačių sukurta svaja. Kuri yra tiksliai tokia, kokią jie susikūrė. Jiems buvo neįdomu, ką aš jaučiau. Ir ką mąsčiau tose situacijose. Jie mane baudė pykčiu už tai, kad kiekvienu savo judesiu, kvėptelėjimu, garsiai ištarta mintimi, planu, žodžiu, žvilgsniu žudžiau jų tobulą svają. Baudė mane griežtai.

Turėjau tuojau pat ir be kompromisų sulįsti į tą tikslią erdvę, kurią jie man buvo davę. Jaučiausi kaip įkišta į vamzdį, kur trūko oro, o vamzdis neatitiko mano kūno išmatavimų ir iš visų pusių siaubingai spaudė, brūžino, graužė nubrozdinimus, o mane toliau beatodairiškai grūdo toliau.

Iš pradžių sakiau. Po to pradėjau stebėtis, kad negirdi. Po to kartojau po dešimt, septyniolika, keturiasdešimt aštuonis kartus. Visokiomis intonacijomis ir labai negražiomis irgi. Kuo labiau norėjau būti išgirsta, tuo labiau buvau grūdama į man numatytą formelę. Tuo blogiau jaučiausi.

Jaučiausi juos nuvilianti vis labiau ir labiau. Šito jie neslėpė. Tai buvo jų būdas mane kontroliuoti ir desperatiškai bandyti sugrūsti į savo svajos formas. Nuolatinis lyginimas į blogą pusę labai paveikė, kaip vertinu save pati. Pradėjau apie save galvoti daug blogiau.

Maniau, jei tik jie pagaliau atsikimštų ausis, jei tik išgirstų mane, jie juk pamatytų, kad aš nesu tokia bloga, kaip jie galvoja. Jie pamatytų, kad aš visai nebloga. Na, netobula, žinoma. Bet tikrai nebloga. Ir kai kuriais kampais, aspektais ir požiūrio taštais netgi visai nebloga. O gal net visai gera.

Jie nenorėjo žiūrėti. Nenorėjo matyti. Nenorėjo girdėti. Jiems nereikėjo manęs. Jie nenorėjo manęs pažinti. Aš galėjau būti išlieta iš gryno aukso deimantų akimis, jiems manęs nereikėjo. Jiems reikėjo jų svajos. O aš, kad ir iš kokio raudonmedžio išdrožta, kad ir su kokiu IQ tarp ausų, gintariniais dantim ir prijuoste rasotom rožėm, buvau ne jų svaja.

Todėl nuvildavau kiekviename žingsnyje.

Jie ieškojo manyje mamos. Mamos, su kuria vėl pasijaus kaip vienis. Mamos, kuri šįkart bus tobulesnė, nei buvo jų tikra mama. Jie jau dideli, galingi vyrai, o aš būsiu ta dar jauna moteris. Nes jų mamos jau šešiasdešimtmetės, ir joms pačioms dažnai reikia pagalbos. O aš būsiu tokia, kokios reikia jiems.

Tos, kuri šįkart bus tokia, tiksliai tokia, kokios jiems visada reikėjo. Pamatę manyje kažkokius išorinius bruožus, kurie priminė mamą jų kūdikystėj, ir nuskaitę kažkokius vidinius mano kodus, jie “suprato“ pagaliau radę tai, ko taip ilgai ieškojo.

Kelly McDonald - Little Joy, Mother and Child
Kelly McDonald – Little Joy, Mother and Child

Tą, su kuria pasijusi pilnas, užpildytas, vientisas. Tą, su kuria vienis kažkada, išmokus vaikščioti, skausmingai subyrėjo. Bet tą, kuri bus dar geresnė, negu ta, kuri kažkada buvo. Tą, kuri bus visada šalia, kiekvieną smulkiausią nanosekundę, kai tik to norėsis ir reikės. Tą, kuri žinos, kada pažvelgti į akis ir kaip. Kada pritariančiai, kada valiūkiškai, kada palaikančiai. Bet ji visada žinos, kada pasitikti mano žvilgsnį.

Ji niekada neapvils manęs ir niekada neatsitiks taip, kad ji nusuks akis į šalį pirma. Ta, kuri manim žavėsis, niekada nekritikuos, mane pilnai priims ir visiškai atsiduos. Ne tik todėl, kad aš jai taip patinku. O todėl, kad ta rolė, kurią aš jai priskyriau dabar, ir yra tikroji jos gyvenimo prasmė, slapta svajonė, jos išsipildymas ir pilnatvė.

Pagaliau esu aš, tikras aš, pilnas aš, galiu kvėpuoti pilna krūtine, ir mano širdis pagaliau jaučiasi vientisa ir pilna.

Todėl kai žiūrėjau į mobiliaką ir nesutikau žvilgsnio, nors, savaime suprantama, turėjau, mane skaudžiai baudė. Kai paklausiau nekaltą klausimą – kaip gali man padėti? Mane skaudžiai baudė. Nes padėti turėjau aš, o ne atvirkščiai. Todėl, kai vieną vakarą tą savaitę nelaukiau su karšta vakariene, mane skaudžiai baudė pykčiu.

Todėl nenoriu trečio, kuris ateitų ir sakytų: “mylėjau tave tau nežinant“. Sakyčiau, eik tu po velnių, bijau aš tokių. Jau.

Mylėjau tave tau nežinant