Priskyrimo klaida

Bendraudami žmonės visuomet stengiasi suvokti kitus žmones. ir kodėl šie žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Ne visada įmanoma žinoti apie pašnekovą visą įmanomą informaciją apie tai, kas įtakoja jo elgesį.  Kiekvienoje situacijoje kiekvieno žmogaus elgesį gali įtakoti labai daug veiksnių. Tai ir žmogaus asmenybė, charakterio bruožai, kultūra, kurioje jis augo, jo asmeninė istorija, ypatingą poveikį jo gyvenime turėję reikšmingi įvykiai, galų gale situacija, kurioje jis yra.

Nuotr. aut. Geralt, iš Wickimedia commons

Kadangi visko tiksliai ir išsamiai žinoti neįmanoma, žmogaus smegenys yra privestos interpretuoti turimą informaciją ir daryti iš jos išvadas. Heider 1958 m. atliktas tyrimas parodė, kad stebėtojas labiausiai remiasi tuo, ką mato ir ką girdi. Vadinasi, pamatęs, kaip žmogus atrodo kaip kaip kalba, jį stebintis žmogus automatiškai ima galvoti, kad jis jau žino, koks tas stebimasis yra.

Žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie šiuo metu yra konkrečioje situacijoje.“*

Tai yra priskyrimo klaida, kai pasąmoningi mechanizmai verčia mus suvokti kitus žmones per daug supaprastintai, kas ne visuomet atitinka realią situaciją. Ne veltui yra lietuviškas posakis “pagal rūbus sutinka…“

2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad mumyse yra suinstaliuota paprasta žmonių pirminio suvokimo schema: “Draugiškai, šiltai besielgiantis žmogus yra suvokiamas ir kaip dosnus, patikimas bei linkęs padėti“**. Mums nežinomos informacijos skyles mūsų protas mums nieko apie tai neįtariant stengiasi kuo greičiau užglaistyti. Todėl mes naiviai manome, kad mes iš neilgo pabendravimo su žmogumi galime daryti išvadas apie tai, koks jis yra.

Tai yra biologinis mechanizmas, kuris norime mes to ar nenorime, automatiškai aktyvuojasi bendraujant su žmonėmis. Todėl užtenka kažkam tikslingai susitikimo metu elgtis mandagiai, šiltai, draugiškai bei atrodyti tvarkingai ar respektabiliai ir mes net nepajausime, kaip ėmėme pasitikėti šiuo žmogumi ir laikyti jį draugišku. Minėti tyrimai paaiškina, kodėl manipuliatyvūs asmenys taip nesunkiai apsuka mus aplink pirštą, visai nebūdami nei dragiški, nei patikimi. Jie tiesiog žino, ką daryti, kad aktyvuotų mumyse jau suinstaliuotas biologines programas ir kaip panaudoti mūsų pačių psichologinius mechanizmus jų naudai.

Šie tyrimai taip pat rodo, kad mes negalime pykti ant savęs, kaip taip apsigavome, kaip laiku nepermatėme narcizų ar psichopatų piktybinių kėslų ir dėl to laiku nepasišalinome iš jų grėsmingos įtakos. Nes jie mūsų vidinius mechanizmus aktyvavo savo naudai!

Paktinis pavyzdys: kaip atrodo į teismą atvykęs šokių treneris Andrius Kandelis ir už kokius nusikaltimus jis yra teistas. Nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2020/09/22/news/andrius-kandelis-isgirdo-teismo-nuosprendi-del-smurto-kaltas-16426885/

*Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 119 psl. 

***Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 111 psl. (Fiske, Cuddy & Glick 2006; Todorov et al 2008; Wojciszke 2005)

Priskyrimo klaida

Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.
Narcizas be sielos

Narcizo kalba

Visi kvaili, tik aš protingas. Aš toks protingas, kad kiti per kvaili suvokti mano protingumo lygį.

Visi nusišneka, tik aš ne. Todėl visi turi klausyti manęs. Aš galiu kitus nuolatos pertraukinėti, tik jie jokiu būdu ne.

Iš tiesų, jeigu jie būtų ne tokie kvaili, jie suvoktų, kad jiems pasisekė, kad aš juos pertraukiu. Nes aš per tą laiką kalbu žymiai protingiau ir neleidžiu jiems kalbėti kvailysčių. Dėl to pasaulis tampa daug geresnis ir jie turi man dėkoti, kad aš teikiuosi juos pertraukti.

Aš suprantu viską geriau už kitus. Mano gyvenimo nesėkmės nesiskaito, nes dėl jų kalti visi kiti. Aš sugebu viską geriau, nei visi kiti. Aš būčiau milijonierius, jei ne visi kvailiai, kurie iš pavydo prikaišiojo man pagalių į ratus.

Tu nemanai, kad aš esu visa galva protingesnis už visus tik todėl, kad tu pats kvailys. Kaip man tavęs gaila, kad tu nesuvoki, kokia tau teko laimė sutikti mane savo gyvenimo kely.

Nuotr. iš Wickimedia commons
Narcizo kalba

Serialas “Geriau skambink Solui“ (Better call Saul)

Kažkodėl lietuviškuose šaltiniuose Netflix’o serialo “Better call Saul“ pavadinime rašoma Solas, kodėl ne Saulius?

Tai yra labai lėtai įsilinguojantis serialas ir pagrindinio herojaus Solo arba Džimio Makgilo (Jimmy McGill) charakteris vystomas labai pamažu. Tam, kad pradėtumėt jį geriau pažinti, teks būtinai žiūrėti bent jau 5 sezonus. Iš vienos pusės jis yra tipiškas amerikietiškas gerietis, kuris pasinaudoja jam suteiktu šansu įsikabinti į gyvenimą, uoliai pluša didelės teisininkų kontoros pašto paskirstymo kambarėly, šypsosi visiems, randa kiekvienam tinkamą žodį ir yra biuro šviesa.

Jeigu jums patiko Tarantino filmas “Vieną kartą Holivude“, tai greičiausiai patiks ir šis serialas. Bet įdomiausia yra pagrindinio veikėlo Solo charakterio raida. Skirtingai nuo tipinių holivudinių filmų, tai ne vien tik geriečio pradedančiojo teisininko užtikrintas kopimas karjeros kopėčiomis aukštyn. Pagrindinis šio serialo veikėjas yra daugialypis. Už neriboto optimizmo, 18 valandų per parą darbo dienos skleidžiasi ir tamsesnė jo pusė.

Tam, kad pasiektų savo tikslą šis žmogus gali sudeginti bet ką, kas pasipainios jo kelyje. Bet sudeginti taip, kad visi kiti jį vistiek mylėtų ir toliau tikėtų jo tyra šviesa. Jis žino: “Žmonės mane myli“. Ir jis be skrupulų, kai jam to reikia, sukiršina tuos žmones, o šie tebegalvoja, kad jis jų išgelbėtojas – angelas. Kai jam reikia, jis verkia netikromis ašaromis tam, kad palenktų kitus žmones į savo pusę.

Kai reikia, jis sufalsifikuoja dokumentus, surežisuoja įvykius, įžūliai pažeisdamas taisykles ir moralės normas pasidaro taip, kaip jam reikia. Meluoja taip žaviai ir kažkaip lyg nekaltai, kad neišeina ant jo pykti. Kiti žmonės net neįtaria, kad yra tik naivūs aktoriai jo slapta režisuojamame spektaklyje “Gyvenimas“.

Kaip ir tikrame gyvenime, tokie žmonės neatrodo kaip vaikštantis blogis. Tai ir yra pats serialo gerumas, kad realistiškai parodoma, kad nėra gyvenime aiškumo su tokiais žmonėmis. Jie kenkia, bet tas kenkimas taip gerai pridengtas jų šarmu, kad net tie, kuriems jis pakenkia labiausiai, vistiek negali iki galo suvokti jų sielos gelmės tamsumo.

Jis sudega daug kartų ir jo nuopolis vis didesnis. Jo pyktis, sarkazmas prasiveržia vis dažniau. Galų gale jis pats atvirai ima pats nebežinodamas, ant ko čia pykti, priiminėti jam pačiam nenaudingus sprendimus.

Taip ir lieka neaišku, ar tikrai jį vyresnis brolis taip skriaudė, kaip kad rodoma visus 4 sezonus, nes penktame atsiranda užuominų, kad gal vistik tai jis vis pateikia save kaip auką. O realybė kitokia.

Nuotr. Gage Skidmore from Peoria, AZ, United States of America / CC BY-SA

Serialas labai įdomus charakterio, bet ne siužeto prasme, nes šis labai ištemptas ir per 60 minučių veiksmas vykstas kokias 5 minutes, ir tai ne kiekvienoje serijoje. Tai serialas ne kiekvienam. Bet tiems, kurie susidūrė realiame gyvenime su psichopatais (Maikas) ir narcisistinio tipo asmenybėmis, šiame seriale tai atvaizduota ypatingai gerai. Ypač tas aspektas, kad tokie veikėjai savo sunkiąją artileriją išsitraukia ne kasdien, todėl daugkas net neįtaria, ką jie gali. Ir vistik nagus apdega ir jis.

Dar viena likimo linija yra silpnai išreikšta, toks jausmas, kad tik kaip fonas pagrindiniam veikėjui, tai yra jo gyvenimo partnerė Kim. Jos gyvenimas taip pat parodytas labai ištęstai. Tačiau gerai atvaizduota, kaip ji, gyvendama su Solu ne tik turi pati viena arti už kelis žmones darbe tam, kad apmokėtų sąskaitas po eilinės šio nesėkmės. Ji viena stengiasi viską padaryti gerai. Ir nors ji paburba karts nuo karto dėl to, ką jis daro ir kas jai nepatinka, tačiau kritiniais momentais ji vistik eilinį kartą ištraukia savo partnerį iš eilinės krizės.

Buvusi gera mergaitė, turėjusi siekių karjeroje, ji tampa pervargusia moterimi, kuri vos bepakelia savo gyvenimo naštą, tačiau vistiek tam tikra savo dalimi negali atsiskirti nuo Solo ir kažkokia prasme jis vistiek jai patinka, nors realiai visos bėdos tik per jį.

Kam tokios bėdos artimos, pažiūrėkite. Iš šono gerai matosi.

(Savo įspūdžius rašiau 5 sezono vidury, tad dar kažko galėjau ir nežinoti. Na ir gerai, galbūt keli spoiler’iai liko už borto).

Serialas “Geriau skambink Solui“ (Better call Saul)

Tave nužudys po gabalėlį. Tyliai, ramiai. Net necyptelsi. Ir policija neieškos.

– Tu jai skambinsi? Jinai mane taip sunervino aną kartą. Vien tik kai išgirstu jos vardą, sukyla kažkoks nervas.- Ai, neskambinsiu tada prie jo. Rytoj paskambinsiu, iki rytojaus nieko neatsitiks.Rytoj jis buvo piktas dėl kažko kitko ir ji taip jai ir nebepaskambino.- Nieko tokio, kai bus geresnis momentas, tikrai paskambinsiu.- Nesidėk šitų kelnių, man gėda, kai tu eini šalia manęs su jom. Reikia padoriai atrodyti.- Man šiaip labai patinka jos, su jomis jaučiuosi savimi, bet žinoma, kad aš nenoriu, kad jam su manimi būtų gėda. Ai, užsidėsiu tas kitas, bus gerai.- Ką čia klausai? Ar jau visai skonio neturi? Kas čia per nesąmonė? Perjunk radiją.- Gerai.- Oi ne, pas juos tai aš jau tikrai neisiu. Jeigu nori, tai eik. Nežinau, kaip aš čia vienas pasiruošiu rytojui. Nenustebk, jeigu rytojaus planus teks atšaukti, nes čia daug daugiau darbo, nei aš maniau, bet to, niekad ir negalvojau, kad paliksi mane vieną su visu tuo tvarkytis. Nežinau, aš ne taip viskas galvojau kad bus, atšauksiu geriau atostogas. Niekur mes nevažiuosim.- Paskambinsiu geriau tada jiems, kad neateisim. Pasakysiu, kad nekaip jaučiuosi. Jie supratingi tokie, viskas bus gerai.- Gerai tada, eik krauk lagaminus, važiuosim tada.- Tai o kur vistik važiuosim? Ką aš žinau, kai išsuksim iš kiemo, tada ir bus matyti. Tik nedėk savo ružavų suknelių, nervina mane jos, Įsidėk kažką padoresnio. Ir užteks plepėti, varyk ruoštis, nesimaišyk po kojom.

Nuotrauka autorės

Tave nužudys po gabalėlį. Tyliai, ramiai. Net necyptelsi. Ir policija neieškos.

Ar jis narcizas?

Skaitytojos laiškas (netaisytas):
Jis atsirado man sunkiu periodu. Sutapo mūsų išsilavinimas, profesija, hobis. Daug padėjo darbe, gynė, gelbėjo, palaikė. Darbinė sritis buvo puiki. Iš pradžių bendravom telefonu, po to susitikinėjom savaitgaliais. Sakė „myliu“ jau po savaitės. “Mes – amžinai“, „Tu – mano, aš – tavo“. Tai labai patiko. Jaučiausi nuostabiai, atradusi savo sielos draugą. Apie mane pasakojo mamai, draugams, bendradarbiams. Gyrė mano balsą, išvaizdą, gebėjimus ir t.t. Po metų apsigyvenom kartu. Iš pradžių buvo euforija, daug nuostabių akimirkų, kurias sunku pamiršti ir dabar. Kiekvieną laisvą minutę plepėdavom telefonu, nebeskyriau dėmesio darbui, vaikams. Buvo puikus meilužis, atidus, paslaugus. Vėliau prasidėjo kontrolė. „Sakei paskambinsi po pusvalandžio, o paskambinai po valandos. Ką tiek laiko veikei?“. Turėjau pasiaiškinti dėl minučių, valandų. Smulkiai pasakoti ką veikiau. Darbe prašė bendrauti telefonu, negalėdavau dirbti, nespėjus grįžti namo – vėl kalbėtis, gamindama valgyti – kalbėtis, prieš miegą – kalbėtis. Tai vargino. Telefono neatitraukdavau nuo ausies. Po to prasidėjo pavydo scenos, kiekvieną rytą lydėdavo į darbą, po darbo – pasitikdavo. Man buvo per daug, sunku. Sakiau jam apie kontrolę – jis įtikinėjo, kad tai rūpestis. Labai daug apie manę klausinėjo, net smulkmenų. Jis parinkdavo muziką, filmą žiūrėjimui. Man tai nepatiko. Jis labai norėjo šeimos, vaiko. Kai tik nustodavau kalbėtis telefonu jis sakydavo, kad labai pasiilgo. baigus pokalbį ar išvykus į darbą, po 5 min.sakydavo, kad pasiilgo ir negali be manęs gyventi. Iš pradžių tai svaigino, paskui ėmė erzinti.

Nuotrauka autorės

Klausinėjo kiekvieno su manim pasisveikinusio vyro santykį su manimi. Tikrindavo mane, įtarinėdavo, sėdėdavo tik greta manęs, kitiems neleisdavo atsisėsti. Neleisdavo su kitais vyrais šokti, prisiliesti net netyčia. Piktinosi dėl mano eisenos, sakė „kodėl kraipai užpakalį“, net sykį įžnybo. Nepatiko iškirptė, per gili, vis tampė aukštyn. Liepė nedemonstruoti, nes šeimoje auga būsimas paauglys sūnus. Sykį, susirgus sūnui, iš lovos nulėkiau į sūnaus kambarį vienais naktiniais, be chalato, jis pasipiktino, pažiūrėjo į iškirptę, kuri nebuvo atvira ir išpylė pusę puodelio vandens ant mano krūtinės. Man buvo šokas…

Jei kas nepatikdavo, galėdavo griežtu tonu paauklėti aptarnaujantį personalą parduotuvėje, kavinėje ar kitur. Keletą kartu supykęs šaukė ant manęs gatvėje.

Vertė vaikščioti susikibus už rankų, bučiuotis gatvėje. Sykį nenorėjau paimti už rankos – supyko, įsižeidė, kai tvirtai išsikibau į parankę nebeištvėrusi – labai stipriai įgnybo į pažastį, tyčia man sukėlė skausmą. Mėlynės matėsi visą savaitę.

Parduotuvėje norėjo, kad vaikščiočiau greta. Paėjus į priekį paimti produkto, jis supyko, tada įsikibau į parankę tvirtai, jis tyčia tempė po parduotuvę, į mus žiūrėjo pardavėja ir žmonės. Man buvo labai gėda…

Kai nenorėjau klausytis dainos ir norėjau paimti pelę iš jo rankos, jis laužė pirštus. Buvo nemalonu, netikėta.

Kai po kivirčo, nebesitvardžiau – pakėliau balsą ir paliečiau jį, jis griebė už pirštų ir užlaužė, taip mane parklupdydamas. Susižeidžiau kelį, pradėjo tekėti kraujas. Jis nustebo, puolė kelį valyti, dėti pleistrą, nesuprato kas įvyko… Jaučiausi kalta…

Visą laiką jausdavausi kalta, ne tą daranti, sugniuždyta, neturinti savo nuomonės, nelaisva. Jis nieko nedarydavo blogo, aš – visada. Tai ne balsas per seksualus, tai per meiliai kalbu su kolegomis, tai ne tai taip planuoju darbo laiką, nieko nedirbu, nemyliu jo, neskiriu jam dėmesio. Susinervinęs jis vis bėgdavo rūkyti, nekalbėdavo, versdavo jaustis kalta. Tik apkabinus, prisiglaudus nurimdavo. Jo nuotaikos svyruodavo. Būdavo nuostabių dienų, valandų. Galvojau, kad tai sapnas, kad aš ne taip viską darau, kad tai praeis, Tyliai paverdavau vonioje.

Apsilankius pas psichologą, nusprendžiau santykius užbaigti. Bendravome pusantrų metų, pragyvenom 5 mėn. Kadangi buvo darbo reikalų, negalėjau greit nutraukti santykių. Bet laukiau tos dienos. Gyvenom kaip svetimi. Ir vieną rytą liepiau susirinkti daiktus ir išvykti. Jis labai nenustebo, pakluso. Jaučiausi laisva. Po jo išvykimo pradėjau labai ilgėtis, tiesiog neturėdavau kur dtis, spausdavo krūtinę, atsidarydavau visus langus, kvėpuodavau. Tokia tuštuma viduje. Bet susigrąžinti nenorėjau. Jis skambino, norėjo atvykti, pasakojo apie pokyčius savo gyvenime. Aš žinojau, kad jis niekada nepasikeis.

Atsakymas:

pirmiausia, dėkoju Jums už laišką. Jame įskaičiau visą reikšmingą Jūsų gyvenimo etapą. Ačiū Jums už pasitikėjimą.

Nors šis gyvenimo laikotarpis yra neilgas kalendoriniu atžvilgiu, panašu, kad jis paliko gilų įspaudą Jūsų sieloje, nes buvo pilnas skausmo. Ir kraštutinumų – nuo tobulos meilės iki begalinio skausmo ir daug neatsakytų klausimų. Tai, kad bandote suvokti, išsiaiškinti, kas visgi čia įvyko, yra labai gerai.

Perskaičius Jūsų pasakojimą, man nepavyko susidaryti aiškios nuomonės, kad tikrai turėjote reikalų su narcisistinio tipo asmenybe. Nesakau, kad tikrai taip nėra, gali būti, kad ir taip, Jūsų pasakojime pritrūko man duomenų, kurie pieštų neabejotiną narcizo siluetą. Gali būti, kad pabendravus gyvai ir Jums atskleidus daugiau detalių, mano nuomonė ir pasikeistų.

Tačiau yra ir labai aiškių temų, kurias ir noriu kartu su Jumis paliesti. Pirmiausia, kas yra akivaizdu, tai kad “pirkote“ meilę, o gavote santykius, kurie su meile, panašu, turi mažai bendro. Kaip supratau, gana greitai tikra meilė virto kontrolės, o vėliau net kankinimo įrankiu. Tačiau Jūs jau ir pati, savo jėgomis, padedant psichologui, priėmėte sprendimą, kad Jums su Jus kankinančiu žmogumi yra ne pakeliui. Tad svarbus sprendimas jau padarytas. Ir iš tiesų, ar taip jau ir svarbu, narcizas buvo tai ar ne? Svarbu tik tai, kad šis žmogus nebuvo tas, su kuriuo galėjote kurti mylinčius santykius, kur klestėjo rūpestis, pagarba ir meilė vienas kitam. O detaliau gilintis į to žmogaus problemas, kai jis jau yra praeitis, nebeturi prasmės. Tiksliau nusistatinėti savo diagnozes turėtų būti jo paties rūpestis. Jeigu jis ieškotų atsakymų apie save ir savo gyvenimą.

Tuo tarpu Jums prasmingiau būtų kelti klausimą “Kaip aš ten patekau, kur buvau patekus?“ tam, kad jeigu jau teko patirti tiek skausmo, tai iš to išspaustumėte sau kuo daugiau naudos ir nenueitų tas skausmas veltui.

Aš pastebėjau iš Jūsų pasakojimo, kad pasirodžius pirmiems ženklams to, kas Jums aiškiai nepatiko, Jūs negalėjote tam pasakyti Ne. Turbūt bijojote, kad galite prarasti tokią vertingą meilę, kurios ir taip Jūsų gyvenime buvo per mažai? O gal tiesiog tai buvo kaip instinktas vengti didesnių problemų, audrų, kurios gali kilti pasakius Ne?

Jūs pati man parašėte, kad aiškiai jautėte, kai norėjosi nutraukti nesibaigiančius pokalbius ir skirti kažkiek laiko sau, ne tik naujai atrastam meilės objektui. Tad čia yra labai svarbu, kad pasistengtumėte atsakyti sau pačiai, kas sutrukdė pasakyti Ne ir neleisti, kad Jums kenkianti situacija plėtotųsi toliau.

Atsakiusi į šį klausimą, atrasite sritį, kurioje reikėtų pasitreniruoti prieš einant į kitus santykius, kad pasikartojus panašiai situacijai jau galėtumėte nubrėžti ribą ir neleistumėte savęs kankinti.

Šia kryptimi ir noriu paskatinti padirbėti su savimi. Taip padarysite kažką gero sau, išsiugdysite įgūdžius, kurių pritrūko ir nepaslysite toje pačioje situacijoje su kitais žmonėmis. Ko ir linkiu iš visos širdies!

Ar jis narcizas?

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.

Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo

Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.

Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“

Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.

Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?

Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.

Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.

 

 

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms