Tave nužudys po gabalėlį. Tyliai, ramiai. Net necyptelsi. Ir policija neieškos.

– Tu jai skambinsi? Jinai mane taip sunervino aną kartą. Vien tik kai išgirstu jos vardą, sukyla kažkoks nervas.- Ai, neskambinsiu tada prie jo. Rytoj paskambinsiu, iki rytojaus nieko neatsitiks.Rytoj jis buvo piktas dėl kažko kitko ir ji taip jai ir nebepaskambino.- Nieko tokio, kai bus geresnis momentas, tikrai paskambinsiu.- Nesidėk šitų kelnių, man gėda, kai tu eini šalia manęs su jom. Reikia padoriai atrodyti.- Man šiaip labai patinka jos, su jomis jaučiuosi savimi, bet žinoma, kad aš nenoriu, kad jam su manimi būtų gėda. Ai, užsidėsiu tas kitas, bus gerai.- Ką čia klausai? Ar jau visai skonio neturi? Kas čia per nesąmonė? Perjunk radiją.- Gerai.- Oi ne, pas juos tai aš jau tikrai neisiu. Jeigu nori, tai eik. Nežinau, kaip aš čia vienas pasiruošiu rytojui. Nenustebk, jeigu rytojaus planus teks atšaukti, nes čia daug daugiau darbo, nei aš maniau, bet to, niekad ir negalvojau, kad paliksi mane vieną su visu tuo tvarkytis. Nežinau, aš ne taip viskas galvojau kad bus, atšauksiu geriau atostogas. Niekur mes nevažiuosim.- Paskambinsiu geriau tada jiems, kad neateisim. Pasakysiu, kad nekaip jaučiuosi. Jie supratingi tokie, viskas bus gerai.- Gerai tada, eik krauk lagaminus, važiuosim tada.- Tai o kur vistik važiuosim? Ką aš žinau, kai išsuksim iš kiemo, tada ir bus matyti. Tik nedėk savo ružavų suknelių, nervina mane jos, Įsidėk kažką padoresnio. Ir užteks plepėti, varyk ruoštis, nesimaišyk po kojom.

Nuotrauka autorės

Tave nužudys po gabalėlį. Tyliai, ramiai. Net necyptelsi. Ir policija neieškos.

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.

Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo

Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.

Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“

Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.

Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?

Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.

Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.

 

 

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Maratonas

Šiais laikais būti nušvitusiu – tai bėgti maratoną. Vos ne visi mano feisbuko kontaktuose esantys žmonės fotografuojasi su ryškiais sportiniais rūbais ir ilgesniu nei PIN-kodas numeriu ant pilvo. Sportas bet kuriuo atveju gerai, nors jiems jų ištvermės ir disciplinos galiu tik pavydėti.

pexels-photo-210644

Šie žmonės, manyčiau, bėgioja ilgus nuotolius savo noru. Tačiau būna atvejų, kai žmonės verčiami bėgti maratonus, juose dalyvauja ir… net neįtaria!

Maratonų bėgimas yra toks procesas, į kurį piktybiškai nusiteikę, užvaldyti siekiantys asmenys įtraukia savo aukas. Jau kalbėjome apie sudievinimą – narcizų taikomą taktiką- ir apie santykius su jais, besivystančius žaibišku greičiu.

person-woman-smartphone-calling

Vieną dieną to žmogaus išvis nebuvo jūsų gyvenime, o nuo kitos dienos jo staiga yra neišsemiami kiekiai: tai ir susitikimai kasdien, ir buvimas iki vėlumos kartu, nors rytoj reikia anksti keltis, tai ir nesibaigiantys skambučiai telefonu, o kai pasidaro gėda prieš kolegas ir baisu prieš viršininką – nesibaigiančios žinutės išjungus telefono garsą. Kai žinote, kad pakalbėjus su klientu padėjus ragelį, rasite telefone žinutę. Kai žinote, kad išėjus iš dušo telefone tikrai bus žinutė nuo jo. Ir apskritai keista, kad tuo metu esate ne kartu. Tai ir yra maratonas.

pexels-photo

Jei sudievinimo tikslas yra liaupsėmis apsvaiginti, tai maratono tikslas yra per kuo trumpesnį kalendorinį laiko tarpą sukurti įspūdį, kad tą žmogų pažįsti kaip nuluptą, kad jis “savas“. Kitaip tariant, dirbtinai įpūsti artumo, gero pažinojimo jausmą. Kuris žinoma, stipriai prisideda prie pasitikėjimo kūrimo.

woman-kitchen-man-everyday-life-298926

Įsivaizduokite, jeigu tris mėnesius praleidžiate labai daug laiko kartu su žmogumi. Jums per tą laiką susiformuos jausmas, kad jį labai gerai pažįstate. Turėkite omeny, kad manipuliatoriai lengvai neatsiveria, o ypač savo aukoms. Jie labai gerai suvokia, ką daro. Jie sąmoningai siekia nepasidaryti iš tikro artimi, jie tik vaidina rolę,  kuri jiems turėtų užtikrinti lengvą tikslo pasiekimą. Todėl jiems ir yra reikalingi mechanizmai, kurie sėkmingai sulaužo sveiką funkcionavimą, tame tarpe adekvatų realybės suvokimą.

pexels-photo-374073

Jeigu neorganizuojant maratono, o tik karts nuo karto du žmonės susitiktų per tris mėnesius, tai jie po tiek laiko jaustųsi, kad šiek tiek jau pažįsta vienas kitą, jau būtų susiformavęs aiškesnis jausmas, ar norisi ir toliau susitikti. Po tiek laiko trunkančios pažinties žmonės aiškiai suvokia, kad dar nepažįsta to žmogaus tiek, kad galėtų priimti sprendimą dėl ilgalaikių įsipareigojimų, tokių kaip bendri vaikai ar santuoka.

couple-love-bedroom-kissing

Jeigu su nauja pažintimi praleidžiamas visas savaitgalis, tai kad ir koks jis būtų intensyvus ir malonus, vistiek pirmadienį savęs paklausus, ar aš jau pažįstu šį žmogų tiek, kad įsipareigočiau visam gyvenimui, yra daug šansų, kad dar prabils blaivus protas. Bus aišku, kad savaitgalis – nuostabus, tačiau tai nekanka tam, kad būtų priimti ilgalaikiai įsipareigojimai.

pexels-photo-395181

Tačiau, tarkime, per tris maratono mėnesius, buvimas drauge tampa nauja norma. Todėl “maratonas“ padeda pasiekti tikslą – netikrą, fiktyvų kito žmogaus pažinimo jausmą. O leidžiant ilgus vakarus kartu iki išnaktų, nuolatos neišsimiegant, pasiekiamos kitos proto būsenos ir auka papasakoja tai, ko greičiausiai dar nepasakotų…

 

Visos nuotraukos iš pexels.com

*****

Jeigu patiko šis tekstas, galite atsilyginti autorei savo nuožiūra 

Maratonas

Perdėta kaltė

Perdėta kaltė yra liekamasis reiškinys pas žmones, kurie ilgai turėjo reikalų su narcizu.

Paprastai vidutinis sveikas žmogus nėra 100% įsitikinęs, kad jis visada teisus. Žinoma, žmonės turi savo nuomones, jas išsako ir jaučiasi tikri tuo, ką sako. Tačiau jie visuomet turi minty kažkokią tikimybę, kad gali būti įsivėlusi klaida. Kad gal kažką ne iki galo suprato ar suprato ne taip, kad gal kažką prisimena ne visai tiksliai, kad galbūt jie kažko dar nežino ir pan. Ta tikimybė nedidelė, todėl žmogus jaučiasi tvirtai, išsakydamas savo nuomonę.

Tačiau jeigu kažkas kitas tą nuomonę sukritikuotų, tuomet normalus standartinis žmogus vistik iškeltų ir pats sau klausimą, ar tikrai taip negalėjo būti, kad vistik jis kažką praleido ir to pasekoje jo nuomonė neatitinka realybės. Taip jis peržiūrėtų turimus faktus, tame tarpe ir naujai atskleistus, jeigu paaiškėtų, kad vistik reikia nuomonę keisti, ją atitinkamai pakoreguotų pagal naujai gautą informaciją ir gyventų toliau.

Tada, kai ilgam susieina narcizo ir kito žmogaus keliai, o tai dažniausiai atsitinka šeimose, t.y. arba vaikas su vienu iš tėvų arba sutuoktiniai, susiduria du žmonės: vienas, kuris jaučiasi visada teisus ir vienas, kuris geba iškelti sau klausimą, ar aš tikrai esu teisus. Žinoma, tas žmogus, kuris jaučiasi visada besantis teisus, nuolatos kaltina kitą dėl to, kad tas buvo neteisus.

Praleidus daug laiko gyvenant kartu ar ilgus metus kartu dirbant su narcizu, vienas iš jų nuolatos gauna ant jo užmetamą padidintą kaltės krūvį. Žinoma, jis iš pradžių gal pats ir nemano, kad jis automatiškai yra tas, kuris yra neteisus. Tačiau ilgainiui jis priverstas žymiai dažniau nei įprasta klausti savęs – o visgi, gal aš tikrai neteisus?

Perdėtai dažnai metami kaltinimai iš išorės bei dažnai patiriama vidinė abejonė – o gal vistik aš ir esu neteisus – ilgainiui palieka žymę. Taip žmoguje užauga perdėtas kaltės jausmas.

Nuotr. iš Wickimedia

*****

Jei įtariate, kad nukentėjote nuo narcisistinio tipo asmenybės, galite susitarti dėl asmeninės konsultacijos. Kontaktai – kvadratėlyje viršuje dešinėje.

Perdėta kaltė

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.

Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.

Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.

Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.

Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.

gewalt_ist_nie_okay_02

Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.

Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.

*****

Jeigu Jums šiame bloge skleidžiamos žinios pasirodė naudingos, galite savo nuožiūra atsilyginti autorei. 

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.

Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.

Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.

Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.

depression-loss_of_loved_one

Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.

Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.

Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.

Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!

Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Berns su kolegomis 2005 m. tyrinėjo paklusnumą kaip reiškinį. Stebėdamas aktyvumą smegenyse, jis nustatė, kad tuomet, kai žmogaus nuomonė skiriasi nuo daugumos, susiaktyvuoja migdolinė liauka. Migdolinė liauka arba migdolas yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai.

MTG Berns aktyvumas migdole

Limbinė sistema yra seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis. Tokią pačią smegenų dalį turi ir ropliai, kurie neturi kitų smegenų dalių, kurias žymiai labiau išvystytas turi žmonės, pvz. atsakingas už loginį mąstymą.

Limbinė sistema yra tarsi autonominė sistema smegenyse, kuri funkcionuoja instinktų lygyje ir tuomet, kai pvz. esant pavojui smegenys automatiškai išjungia mąstymo dalį. Ši smegenų dalis yra atsakinga už emocijas ir už reakcijas pavojaus metu. Šios smegenų dalies esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti organizmo išgyvenimą.

Taigi, esant asmens nuomonės skirtumui lyginant su dauguma, aktyvuojasi migdolinė liauka, kuri duoda pavojaus pojūtį, o šis atitinkamai pakoreguoja asmeninę nuomonę ir pritaiko ją prie daugumos nuomonės tam, kad užtikrintų maksimalius šansus išgyventi.

Šis mechanizmas suveikia ir turint santykius su narcizu. Narcizas padaro viską, kad savo auką izoliuotų nuo išorinių socialinių kontaktų bei jis tampa tuo, kuris apibrėžia, kas yra gerai, o kas ne. Tuo pačiu metu narcizas taiko daug taktikų, kurios menkina jo aukos savivoką, savo vertės suvokimą bei tiesiog gerą smegenų funkcionavimą. Taigi, subjektyviame aukos suvokime narcizas tampa dauguma. Nors realiai santykis yra tarp dviejų žmonių, auka nesuvokia savo “svorio“ kaip lygaus narcizui. Ji yra menkesnė, negalinti pasipriešinti, jos “svoris“ santykiuose yra mažesnis. Todėl nepritariant narcizui, susiaktyvuoja migdolinė liauka, kuri praneša apie pavojų ir priverčia auką prisitaikyti prie narcizo reikalavimų.

 

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės