Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.

Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo

Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.

Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“

Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.

Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?

Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.

Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.

 

 

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

ne spoileris

Aš esu iš tų keistuolių, kurie nematė “Žvaigždžių karų“, Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Tiesą sakant, į vieną Žiedų valdovo filmą visgi buvau nuėjus, bet užmigau, tai nesiskaito. Bet kai pamačiau šio filmo pavadinimą (Mother!, 2017), iškart pajaučiau, kad filmas man.

Tiesa, pamiršau atsižvelgti į tai, kad jis buvo rodomas Halovyno išvakarėse ir kad aš siaubiakų nemėgstu. Todėl vos pradėjus žiūrėti buvo toks nemalonus šaltukas, toks nesiklijavimo jausmas.

Visgi pasibaigus filmui išėjau tuo pačiu netekus žado ir apimta jausmo, kad pamačiau kažką nepaprasto. Iš esmės viską, ką jau du metus rašau šiame bloge, režisierius genialiai sudėjo į dvi valandas.

Močiutė man pasakodavo, kad kai norėdavo katę išmokinti nešikti namuose, ją pagaudavo ir sumurkdydavo jos nosį į jos pačios dar šiltą kakutį. Ką apie tai pasakytų gyvūnų teisės, nežinau. Bet iš esmės šis filmas yra apie tai, kas atsitinka žmonėms, nemokantiems nustatyti ribų, taip-sakėliams ir prisitaikantiems pamalonintojams. Iš esmės tai yra mūsų nosies murkdymas į mūsų pačių šūdą, ir taip, tai yra be galo nemalonu. Kur ten nemalonu, tai sukrečia. Bet ir atveria akis. Konkrečiai.

Tai filmas apie tai, kas bus, jei nenustatysi ribų, kam leidi savo gyvenime vykti, o kam ne. Kažkokiu momentu pagrindinė herojė jau bando sakyti – ne, neikite ten! Nedarykite to! Beje, ji bando sakyti, ko neturėtų daryti įsibrovėliai į JOS namus. Bet jau per vėlu. Jie jau yra jos namuose kurį laiką, ji leido jiems įeiti ir čia būti, nors ir nepritarė tam. Tad įsibrovėliai jau žino – jos ne nereiškia nieko. Ne neužtenka baukščiai išlementi. Ne reikia teigti. Ne tik lūpomis, garsu, ber ir kūnu. Pvz. neįleisti nenorimo svečio namo. Po to jaunoji žmoji bando sakyti “jums reikia eiti“, bet tai yra labiau maldavimas nei pilnateisis reikalavimas ir įsibrovėliai, žinoma, nepaklūsta.

Tai yra akivaizdžiausia riba, kuri filme demonstratyviai peržengiama ir sutrypiama. Šis filmas pilnas peržengtų ribų. Žmona turi apsispręsti, kur ji brėžia ribą tarp savęs ir savo vyro, vyro, kuriam ji atsidavusi. Jeigu tai yra tavo artimiausias žmogus, kiek galima toleruoti jo sprendimų, kai šie griauna visą tavo gyvenimą? Kiek galima duoti, mainais gaunant vieną kitą meilės trupinį? O ar galima toleruoti brangiausio žmogaus elgesį, kurio pasekoje prarandi viską, kas tau buvo brangiausia už tuos pavienius meilės trupinius? O kaip atsirinkti, ko daugiau tau suteikia tavo mylimas žmogus, žalos ar meilės?

Šiame bloge daug rašau apie narcizus, psichopatus ir dar visokius nuodingus žmogus. Pastebėjau, kad pasiskaitę žmonės ateina pas mane konsultacijai ir nori sužinoti, ar žmogus, su kuriuo jie turi reikalų, atitinka kuriuos nors kriterijus. Šiame filme veikėjo, nuo kurio veiksmų išsivysto visas blogis, portretas yra labai ribotas ir mažai atskleistas. Tai puikiai atitinka realybę. Kad mes dažnai negalime nustatyti diagnozės kitam žmogui. Tačiau idealiai parodyta, kokios yra jo sprendimų pasekmės kitam žmogui, kuris visai net nedalyvavo tų sprendimų priėmime! Filmas rodomas išskirtinai tik iš tos pusės, kuri nukenčia. Prikišamai parodo, kad iš tikro pavadinimai ir diagnozės yra visiškai nesvarbu. Vienintelis svarbus klausimas yra – kiek ir ko aš toleruoju savo gyvenime?

Tai genialus filmas ir ne mažiau. Visiems, kurie skaito ir seka šį blogą, tai yra tiesiog mokomoji medžiaga, kurią yra privaloma pažiūrėti. Kad pamatytumėt labai vaizdžiai, kas nutinka, kai sakai tik taip, ir nesakai ne tuomet, kai norisi sakyti ne, bet kažkaip nepatogu gi. Nes tas filmas prikišamai ir be gailesčio parodo, kas bus. Kokia bus nenoromis, “dėl šventos ramybės“ pasakyto TAIP kaina.

Iškaskit iš po žemių, bet būtinai pažiūrėkit. Tegu išsidegina ugnimi širdy tragedija, kas būna, kai negali pasakyti ne. Tam, kad kai ateis tas momentas, kai vėl negalėsi pasakyti NE, kad prisimintum, kas bus ir tau, kai neišdrįsi. Man jau padėjo.

*** ***

Jeigu Jums patiko šis tekstas, galite vienu paspaudimu atsilyginti autorei per PayPal.

 

Filmas “Motina!¨ – genialus kūrinys apie ribas ir prisitaikantį pamaloninimą

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.

Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.

Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.

Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.

Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.

gewalt_ist_nie_okay_02

Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.

Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.

*****

Jeigu Jums šiame bloge skleidžiamos žinios pasirodė naudingos, galite savo nuožiūra atsilyginti autorei. 

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.

Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.

Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.

Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.

depression-loss_of_loved_one

Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.

Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.

Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.

Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!

Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Berns su kolegomis 2005 m. tyrinėjo paklusnumą kaip reiškinį. Stebėdamas aktyvumą smegenyse, jis nustatė, kad tuomet, kai žmogaus nuomonė skiriasi nuo daugumos, susiaktyvuoja migdolinė liauka. Migdolinė liauka arba migdolas yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai.

MTG Berns aktyvumas migdole

Limbinė sistema yra seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis. Tokią pačią smegenų dalį turi ir ropliai, kurie neturi kitų smegenų dalių, kurias žymiai labiau išvystytas turi žmonės, pvz. atsakingas už loginį mąstymą.

Limbinė sistema yra tarsi autonominė sistema smegenyse, kuri funkcionuoja instinktų lygyje ir tuomet, kai pvz. esant pavojui smegenys automatiškai išjungia mąstymo dalį. Ši smegenų dalis yra atsakinga už emocijas ir už reakcijas pavojaus metu. Šios smegenų dalies esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti organizmo išgyvenimą.

Taigi, esant asmens nuomonės skirtumui lyginant su dauguma, aktyvuojasi migdolinė liauka, kuri duoda pavojaus pojūtį, o šis atitinkamai pakoreguoja asmeninę nuomonę ir pritaiko ją prie daugumos nuomonės tam, kad užtikrintų maksimalius šansus išgyventi.

Šis mechanizmas suveikia ir turint santykius su narcizu. Narcizas padaro viską, kad savo auką izoliuotų nuo išorinių socialinių kontaktų bei jis tampa tuo, kuris apibrėžia, kas yra gerai, o kas ne. Tuo pačiu metu narcizas taiko daug taktikų, kurios menkina jo aukos savivoką, savo vertės suvokimą bei tiesiog gerą smegenų funkcionavimą. Taigi, subjektyviame aukos suvokime narcizas tampa dauguma. Nors realiai santykis yra tarp dviejų žmonių, auka nesuvokia savo “svorio“ kaip lygaus narcizui. Ji yra menkesnė, negalinti pasipriešinti, jos “svoris“ santykiuose yra mažesnis. Todėl nepritariant narcizui, susiaktyvuoja migdolinė liauka, kuri praneša apie pavojų ir priverčia auką prisitaikyti prie narcizo reikalavimų.

 

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Įsišaknijusi gėda

Gėda yra labai nemalonus jausmas, patiriamas esant kažkokiame santykyje su kitais žmonėmis. Žiūrint iš išgyvenimo perspektyvos, gėda išsivystė kaip emocija tam, kad padėtų žmonėms geriau palaikyti santykius vieni su kitais, kad žmogus, turintis gėdą turėtų didesnius šansus geriau integruotis į giminę, gentį ir taip padidinti savo išgyvenimo šansus.

Jeigu žmogus netyčia kažką padaro tai, kas kitiems yra negerai, kiti žmonės jam pasako – na ką tu čia dabar, va, žiūrėk, ką padarei!? – žmogus susimąsto, pagalvoja, kadangi turi gebėjimą atjausti kitus žmones, suvokia, kaip jo veiksmai padarė kitiems blogai, pajunta gėdą ir atsiprašo. “Aš nepagalvojau, dabar matau, ką savo veiksmais jums padariau, aš atsiprašau.“ Tokia maždaug yra standartinė įvykių ir emocijų seka. Gėdos momentas labai nemalonus, tačiau būtent gėda užtikrina elgesį, kuris inicijuoja santykius pataisantį elgesį – atsiprašymą. Kai atsiprašymas yra nuoširdus, žmogus gailisi, kiti mato jo nuoširdžią atgailą, supranta, kad tai buvo padaryta ne piktybiškai, atleidžia jam ir visi toliau gyvena draugiškai. Pamainomis budėdami prie laužo ir gindamiesi kolektyviai nuo prie laužo priartėjusių vilkų bandos.

Taigi, gėda yra toks nemalonus, tačiau palyginus trumpai trunkantis jausmas, tik iki kol kilusi problematinė situacija bus išspręsta. Kai prasižengėlis pamato, kad jam gentainiai atleido, jis pajunta palengvėjimą, visi atsikvepia, apsikabina ir pajunta dar gilesnį ryšy vienas su kitu.

Vistik kai kada šis ciklas neįvyksta iki galo ir neužsidaro, arba įvyksta kažkaip kitaip, neįprastai. Vienas iš pavyzdžių – ilgesnį laiką bendraujant su narsicistine asmenybe. Narcizai patys turi perdėtą gėdos kiekį, kuris yra nesuvoktas, neapdirbtas, o pakištas po pasąmonės klodais. Jie mano, kad gėda jų neveikia. Jie niekada neprisiima kaltės ir atsakomybės už savo veiksmus, kurie dažnai būna ir skaudūs, ir žiaurūs kitų žmonių atžvilgiu. Ką daro narcizas, kuris susiduria su situacija, kuri kitam žmogui sukeltų gėdą – jis tos gėdos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti. Todėl ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Nes prisiėmus atsakomybę gali pajausti gėdą, ją sykį pajautis, tai gali išbudinti jame seniai prisikaupusią neišgyventą gėdą. Narcizas jaučia grėsmę tokio emocijų antplūdžio nepakelti, todėl jis nueina kitu keliu – jis užmetą savo gėdą ant kito, šalia esančio žmogaus pečių.

Shame

Nuotrauka iš Wickimedia

Tarkime, narcizui kažkas nepatiko. Jei jo vietoje būtų neurotipinis žmogus, jis ateitų pas kitą žmogų ir pasakytų: “klausyk, kai tu tą ir tą padarei, man nepatiko, ar galėtum daugiau taip nebedaryti?“. Iš esmės kokia ten buvo problema, nesvarbu. Esmė tame, kad žmogus sugeba konfrontuoti kitą žmogų tiesiogiai. Narcizas, tuo tarpu, nenori atsiskleisti. Vietoj to, kad jis tiesiai iškeltų problemą, jis ją imasi paveikinėti taip, kad jis liktų užkulisiuose, tarsi nematomas. Jis nori privesti kitą žmogų pakeisti jo elgesį, tačiau taip, kad pastarasis nesuprastų, kad tai narcizui to reikia. Todėl narcizas užmes kažką tokio:

“Dabar, kai tave jau pažįstų daugiau, manęs nebestebina, kodėl visa tavo giminė tavęs nemėgsta.“ Ar kažką panašaus. Narcizo tikslas yra, kad ta pastaba kirstų kiaurai ir giliai, ir jo atakuojamas žmogus susimąstytų: “jeigu jis tai sako dabar, tai turbūt aš kątik kažką padariau negerai. Tai tada darysiu kitaip.“. Dažniausiai taip ir įvyksta. Slaptos narcizo atakos auka, pagavusi nematomą smūgį, iš tiesų pakeičia savo kursą ir narcizui problema išsisprendė.

Galbūt narcizas norėjo, kad jo žmona nebekalbėtų su kaimynais. Jeigu jis būtų tiesiai šviesiai to paprašęs savo žmonos, jam būtų tekę prisipažinti, kad jis pavydi. Čia jau nemalonu, gal net gėdinga. Galbūt pokalbio metu, jeigu jis būtų buvęs atviras, jis būtų pasibaigęs išvada, kad sveikiau būtų jam padirbėti su savo patologiniu pavydu, o ne žmonai nustoti bendrauti su kitais žmonėmis. Todėl norėdamas išvengti tikimybės, kad bus prisiliesta prie jo giluminės gėdos, narcizas imasi minėtos manipuliacijos.

Kas atsitinka ilgalaikiuose santykiuose, kai tokios atakos patiriamos sistemingai – tai viena vertus, auka yra priverčiama nuolatos elgtis ne taip, kaip ji pati norėjo, o kita vertus nuolatos tvirtinamas jos kaip nevykusios, niekam tikusios, gėdingos, apgailėtinos vidinis paveikslas. Narcizas paima jautrią vietą, ją apdeda savo pertekline gėda ir sudeda atgal į aukos vidų, tik gėdos svoris joje tampa žymiai didesnis.

Todėl labai dažnai narcizų aukos po ilgesnių santykių su narcistinėmis asmenybėmis kenčia nuo perdėtos, įsišaknijusios gėdos. Ta gėda jai yra jose sukaupta. Joms nieko nereikia padaryti neteisingo kitiems žmonėms, joms jau vaikšto su nematoma gėdos žyme ant kaktos.

Ši gėda yra ilgalaikė, išsišaknijusi, nuo situacijos nepriklausanti (bet situacijos gali būti išprovokuota iškilti į paviršių). Perdėtai didelis, neadekvatus gėdos jausmas yra vienas iš centrinių jausmų, slegiančių narsicistinio išnaudojimo aukas ilgai netgi santykiams pasibaigus. Perdėta gėda prislegia ir suparaližuoja, neleidžia imtis ir spręsti savo problemų, neleidžia prieiti prie žmonių, verčia nuo jų bėgti ir slėptis savo mažame pasaulėlyje, neleidžia iš jo išlįsti. Perdėta gėda prislegia taip, kad iš esmė nebeleidžia gyventi.


Jeigu Jūs nukentėjote nuo narsicistinio tipo žmogaus ir Jums reikia pagalbos, galite užsirašyti privačiai konsultacijai. Kontaktus rasite kvadratėlyje dešinėje pusėje viršuje.

Įsišaknijusi gėda

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.

Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.50-tamsesniu-atspalviu-mtg

Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.

Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.

Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.

Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.

Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.

Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.

Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.

Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.

Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.

O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?

Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

the_daydream_club

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Disociacija

Bėkite iš karto!

Mielos merginos, mielos moterys,
 
mes visada galvojame, kad tokios istorijos mums tikrai neatsitiks. Ji irgi taip galvojo. Ir kiek dar moterų galvojo?
 
Moterys, kurioms pavyko pabėgti nuo tokių tipažų, visos kaip viena, žiūrėdamos atgal tvirtina, kad jau pirmomis pažinties dienomis buvo nerimą keliančių požymių.
 
Bet mes taip norime meilės, kad mes nekreipiame dėmesio. Esmė yra tokia, kad bėgti reikia pačioje pradžioje, jeigu išlenda kažkokie požymiai, kad vyras yra nepagrįstai pavydus, kad savinasi, kelia scenas (nors kolkas tik jums), jeigu su kažkuo pabendravote. Nesvarbu, kad jūs dar išvis nesate kalbėję apie tai, kad esate pora. Arba jei kątik tapote pora. 
Jei pagrasino duoti į kailį, jei pagrasino užmušti.
Žmonės, kurie taip nepadarytų, taip ir nekalba. Jeigu pasakė, tegu juokais, tegu išsprūdo, tai rodo, kad tokia mintis egzistuoja to žmogaus galvoje. O tai reiškia, kad jis yra LABAI PAVOJINGAS.
Escape Route
 
Bėgti turite tuomet, iš karto. Apraudokite, apverkite tą nepavykusią meilę, bet bėkite iš karto. Kol dar jis nėra tiek prisirišęs, kol jam dar nenuvažiavo stogas tiek, kad pridarytų tokių nesąmonių.
 
Taip, bus liūdna ir graudu, kad ne iš karto normalus pasitaikė, bet nuo pavojingų turime pabėgti pačios, kai tik pasimato “žiedeliai“. Net ir tuomet, kai nuo vienatvės skauda visi šonai. 
Pagalvokite blaiviai – geriau iš vienatvės skaudančiais šonais nei šaltoj kapo duobėj. Kai dar gyvent ir gyvent. Galbūt jums tuo momentu taip ir neatrodo, bet tikrai yra šansų, kad dar bus tas kitas. Normalesnis.
 
JŪS NETURITE IŠ NAUJO ŽIŪRĖTI SIAUBIAKO kai jau žinote, kokia bus pabaiga. Nes filmą galima išjungti. O čia gyvenimas. Neprieikite iki tokio taško, kai nebegalėsite patikėti, kad pati tapote siaubiako heroje. Kai nebegalėsite išjungti “filmo“. 
Tam dievas davė žmogui kojas – kad pabėgtų ten, kur saugu.
Jeigu turite panašią problemą ir norite pasitarti, galite užsiregistruoti konsultacijai, kontaktai yra dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje.
Bėkite iš karto!

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?

Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.

Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.

Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.

Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.

Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.

Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.

Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.

Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.

Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.

Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.

Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.

Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.

Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.

Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.

Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.

Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.

Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.

Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.

Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.

Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.

Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.

Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.

Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.

Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.

Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.

candle

Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.

 

P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.

 

 

Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?