tiems, kam sunkų laikotarpį tenka ištverti be šeimos palaikymo
Prisirišimo sistema
Vidinio autoriteto formavimasis
“Vidinio autoriteto raida tiesiogiai siejama su asmeniniais santykiais. Santykiai su tėvais, mokytojais ir kitais reikšmingais suaugusiaisiais yra internalizuojami, taip formuojasi vidinio autoriteto, savo vertės ir santykių su kitais pagrindas. Kai kurie autoriai kelia vidinio tėvo, kuris yra viena iš pamatinių vidinio autoriteto struktūrų, prielaidą. Nuo vidinio tėvo priklauso, koks bus individo santykis su išoriniais autoritetais ir ar individas sugebės būti autoritetingas. Augantis vaikas santykiuose su tėvu turi patirti balansą tarp ribų nustatymo ir erdvės suteikimo. Esant šiai pusiausvyrai formuojasi konstruktyvus vidinis autoritetas, kuris pasireiškia jausmu, kad individas gali priimti sprendimus, parodyti save santykiuose, atsižvelgti ir į savo poreikius bei vertybes.“
Iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
Kai augai karo zonoj
Daugeliui žmonių karo zona yra (buvo) jų namai, o ne Vietnamas, Sirija ar Gazos ruožas.
Alex Proimos nuotr., Sidney, Australia, šalt. Wickimedia Commmons
Chroniškiems gelbėtojams
Kodėl verta išsiugdyti empatiją
Jeigu jūs esate girdėję iš kitų, kad esate šaltas žmogus, kuris neturi širdies, greičiausiai jums trūksta empatijos.
Rachard Watson savo knygoje “Ateities failai. Kaip gyvensime po 50 metų“ rašo, kad “ateityje moterys bus labiau vertinamos darbo rinkoje nei vyrai dėl jų gebėjimo įsijausti bei nuojautos. Abi šios savybės bus labai paklausios. Moterų emocinis intelektas, palyginti su vyrų, kur kas dažniau virsta nuoširdžiu rūpinimusi kitų žmonių gerove, nesvarbu, ar tai būtų darbuotojai, ar klientai.“
Esu tikra, kad autorius akcentuoja iš principo gebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus. Iš tiesų visiškai nesvarbu, kokios lyties yra žmogus. Nors savo tekste R. Watson tarsi supriešina moteris su vyrais, iš tiesų yra ir moterų, kurios neatjaučia kitų, yra ir vyrų, kurie puikiai geba kitus atjausti. Taigi, iš esmės eina kalba ne apie lytį ir jos viršenybę, o apskritai apie žmogaus gebėjimą įsijausti ir atjausti, nepriklausomai, kurios lyties jis yra.
Visa jo 275 psl. knyga yra apie tai, kaip ateityje bus išvystytos technologijos, kurios perims daugybę iki šiol žmonių atliekamų užduočių. Daugybėje sričių žmonės taps nebereikalingi kaip darbuotojai, daugybė darbo vietų išnyks. Vienintelės sritys, kuriose robotai neturės konkurencijos – tai kūrybiškumas ir empatija.
Empatiją, kaip ir daugelį savybių galima išsiugdyti. Pirmas žingsnis, nuo kurio reikia pradėti – tai suvokti, kad būti kitus atjaučiančiam žmogui nėra silpnybė, kuri jus pražudys. Pasirodo, o kas galėjo pagalvoti, kad tai viena iš svarbiausių savybių, kurios bus reikalingos ateityje, norint turėti pajamų? Šiandieną dar daugelis žmonių turi atgyvenusį įsivaizdavimą, kad empatija yra silpnybė ir ji trukdo klestėti ir siekti gerų rezultatų darbo vietoje.
R. Watsono išvada yra teisinga, ją pagrindžia ir kita teorija. Tiriant prisirišimo stilius, buvo pastebėta, kad turtingose aplinkose, kur žmonėms pilnai užtenka išteklių išgyventi, yra labiau paplitęs saugus prisirišimo stilius. Šio stiliaus žmonės pasižymi tuo, kad rūpinasi vieni kitais, broliais, sesėmis, giminėmis, draugais, kaimynais, net nepažįstamaisiais. Taip yra todėl, kad tam, kad išgyventų, nėra būtina kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Žmonės žino, kad bet kuriuo atveju užteks vietos ir saugiame būste, užteks ir maisto. Todėl kodėlgi nepasikvietus draugo nelaimėje pas save, jo nevaišinus, nepaguodus, nesuteikus jam laikinos pastogės. Padarydamas gera kitam žmogus iš principo neturi atsisakyti nei kiek savo asmeninės gerovės. Taip žmonės noriai rūpinasi vieni kitais ir bendra visuomenės gerovė dar labiau didėja.
Nuotraukos iš Wickimedia Commons
Tuo tarpu tose šalyse, kur siaučia badas, kur didelis mirtingumas nuo ligų ir dėl skurdo, žymiai didesnė dalis žmonių turi vengiantį prisirišimo būdą. Logiška, kam rūpintis savo broliu, jeigu pats mirsi jam atidavęs kąsnį, kuris tau galėjo išgelbėti gyvybę. Žmonės natūraliai neturi poreikio emociškai prisirišti vienas prie kito, netgi broliai ar sesės, kai vyksta kova dėl paskutinio kąsnio. Tai yra mirties ir gyvybės klausimas, draugystės klausimai neturi jokios prasmės. Natūralios atrankos aplinkoje didesnę prasmę turi tas prisirišimo būdas, kuris padeda žmogui išlaikyti gyvybę.
Taigi, kadangi gyvename visiško pertekliaus sąlygomis, prognozė apie empatiją turi prasmę. Žmonės, besipešantys dėl vieno hamburgerio prie greito restorano durų neturi jokios prasmės, visi jie vistiek yra kamuojami viršsvorio. Logiška, kad ateityje paklausą turės tokios savybės kaip gebėjimas įsijausti vienas į kitą ir rūpinimasis vienas kitu, nes viso kito perteklius jau egzistuoja ir toliau tik didės.
*****
Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.
Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“
Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.
Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.
Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.
Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.
Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.
Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.
Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.
Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.
O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.
Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?
Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.
Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.
Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.
Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.
Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.
Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.
Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.
*****
Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus
Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.
Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.
Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.
Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.
Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.
Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.
Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.
Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!
Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.
*****
Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.
Mano tikras gyvenimas 